*

Salėj

kai palieku realybę

Prosperas

turi pereiti

iš vienos realybės į kitą

bet žengia į trečią

Tai į kurią pereinu aš?

     Regis, lietuviai – vieni iš nedaugelio, kurie bent prieš kurį laiką neabejojo austrų literatūros savarankiškumu ir savitumu. Tai įrodo leidyklos „Vaga” 1991 m. išleistos knygos „Austrų novelės” bei „Dešimt austrų poetų”. Mūsų Nacionalinės bibliotekos kataloguose austrų literatūra taip pat išskirta, o taip yra tikrai ne kiekvienoje užsienio šalyje. Šis savarankiškumas toli gražu nėra savaime suprantamas Vokietijoje, o dar mažiau – pačioje Austrijoje. Austrų literatūros istorijos kūrimas beveik toks pat įdomus kaip ir pati austrų literatūra. Vargu ar yra kita tokia šalis, kuri būtų tiek abejojusi savo literatūros egzistavimu. Tai visų pirma tautinės tapatybės klausimas, todėl nuo jos ir reikia pradėti.

Jau daug metų prisimenu Vytauto Mačernio mintį apie aukštųjų akimirkų vertę. Aprimus judriajam būties etapui, meditacijos valandos ilgėja, ilgėja...

Bene prieš trisdešimt metų sau aiškinau, jog turiu kuo daugiau keliauti, bendrauti, kad į senatvę turėčiau kuo gyventi. Man dabar atrodo, kad buvau teisus.

Dalį vasarų leidžiu netoli Antalieptės, vadinasi, netoli Senadvario.

Įlipu į valtį. Pradėjęs irkluoti mintyse imu deklamuoti Faustą Kiršą:

       Kaune gyvenantis dramaturgas ir prozininkas Tomas Šinkariukas (g. 1971) – turbūt pati paslaptingiausia figūra šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jis neduoda interviu, nesifotografuoja, nedalyvauja literatūriniame gyvenime, nerengia savo kūrybos skaitymų. Ramioje vienatvėje jis kuria tamsius ir keistus tekstus apie buities pragarą ir iš jo išvaduojančią fatališką kelionę į mirtį.

Bet kad tie kūriniai taptų iš tiesų kūriniais, turi „realizuotis", juos privalo žmonės suvokti, įsisavinti, žodžiu, jie turi „subjektyvizuotis"¹.

Mūsų tikslas yra išsiaiškinti, ką Albertui Zalatoriui reiškė šis programiškai išsakytas kūrinio „subjektyvizavimasis", turintis fenomenologinius atitikmenis „konkretizavimasis" ar „realizavimasis", kokie buvo jo kritikos metodologiniai pagrindai ir kokį perversmą jis atliko lietuvių literatūros moksle ir kritikoje.
Aktyviausiu A. Zalatoriaus kritikos laiku nurodant 1966–1987 m. sovietmečio periodą², šiam laikotarpiui turėtume priskirti ir abi jo monografijas apie lietuvių novelę („Lietuvių apsakymo poetika", 1971; „XX amžiaus lietuvių novelė", 1980), ir kritikos rinktinę „Prozos gyvybė ir negalia" (1988). Paskutinė A. Zalatoriaus knyga „Literatūra ir laisvė" (1998), išleista nepriklausomybės metu, rodo autorių aktyviai įsitraukusį į Sąjūdžio veiklą, strateguojantį naują žmogaus ir nacionalinės kultūros būvį, bet sykiu išlaikiusį savo ankstesnes vertybines ir metodologines gaires, nesiverčiantį per galvą, kaip tai darė ne vienas jo kolega, prisiderindamas prie naujos politinės konjunktūros.
Iš naujausių tyrinėjimų retrospektyviai atsiveria tarsi du nuo ideologinių marksizmo ir socialistinio realizmo dogmų tolstantys modernieji lietuvių literatūros kritikos keliai – „objektyvistinės metodologijos", inspiruotos (neo)pozityvizmo, Naujosios kritikos, semiotinių Jurijaus Lotmano, Algirdo Juliaus Greimo ir rusų formalistų darbų, ir „subjektyvistinės metodologijos", paveiktos antipozityvizmo, vokiečių, lenkų ir rusų fenomenologinių, „interpretacijos meno", recepcijos darbų (Romano Ingardeno, Emilio Staigerio, Michailo Bachtino).
Nors A. Zalatorius jo komentuotojų jau yra tarsi įstatytas į antrąjį, subjektyvistinės metodologijos, kelią₃, vis dar kyla klausimų dėl tikslesnio jo metodologinio apibrėžtumo: ar jis derino nurodytų dviejų tolstančių nuo marksizmo kelių principus (formalizmo objektyvumą su „interpretacijos meno" subjektyvumu, kaip teigiama Tomo Venclovos, Algio Kalėdos, Elenos Baliutytės komenta-ruose), ar labiau laikėsi vienos antrosios krypties (Rimvydo Šilbajorio, Alinos Staknienės, Dainiaus Vaitiekūno komentarai). O gal ne šios teorijos, bet „persmelkiantis asmeniškumas" yra svarbiausias jo tekstų pagrindas, kaip teigiama Viktorijos Daujotytės, Jūratės Sprindytės ir Loretos Jakonytės darbuose, pavadinant jį ir „intuityvistiniu kritiku"⁴?
L. Jakonytė, pateikusi sovietmečio ir naujausių A. Zalatoriaus kritikos metodologijos vertinimų aprašą ir ištyrusi jo darbuose skaitytojo koncepto funkcionavimą, padarė ganėtinai skeptišką išvadą: „Tikslesnė Zalatoriaus literatūrologinių pažiūrų bei darbo įrankių genezė dar laukia išsamesnės analizės"⁵. Savo išvadą autorė argumentavo tuo, kad, viena vertus, pats A. Zalatorius sumini gana daug skirtingų savo teorinių atramų (struktūralizmo, Naujosios kritikos, „interpretacijos meno", komunikacijos ir informacijos atstovus, kuriuos vis dar yra sunku įtikinamiau apibendrinti), kita vertus, jis tarsi per mažai apie šias teorijas kalba ir daug ką nutylėjo. Be to, anot L. Jakonytės, kai kurie A. Zalatoriaus metodologijos komentuotojai savo išvadoms pagrįsti stokoja konkretesnių ir įvairesnių argumentų. Regis, kad mes vis dar nerandame išeities iš jo metodologinio pliuralizmo ir eklektizmo situacijos, kurią jis pats mums yra gana įtaigiai primetęs: „Tačiau nei vieno mokytojo, nei vieno literatūros nagrinėjimo metodo neturiu ir nelabai tikiu, kad tokiu metodu visur galima operuoti. Iš viso nelabai tikiu, kad toks metodas atsiras, nors labai simpatizuoju moksliškumui ir sistemingumui"⁶.
Susidarė ganėtinai paradoksali situacija: visi rašantys apie A. Zalatorių sutinka, kad jis sovietmečio lietuvių kritikoje „radikaliai modernizavo metodologiją"⁷, bet šio radikalizavimo apibrėžimas ir konceptualizavimas vis dar stringa, įgaudamas itin miglotų ir mįslingų teorinių komentarų pavidalą. Todėl ir iškyla užduotis dar kartą sugrįžti prie A. Zalatoriaus kritikos metodo problemos.
Ar turime pakankamai motyvų A. Zalatoriaus metodologiją matyti kaip vientisesnę, labiau „subjektyvistinę" – artimesnę fenomenologinei, recepcinei, skaitytojo suvokimo kritikai, teksto analizę integravusią kaip neatskiriamą sudėtinį metodologijos elementą? Į paskutinį klausimą teigiamą atsakymą randame V. Daujotytės, J. Sprindytės, D. Vaitiekūno komentaruose, bet jie visi turi vieną bendrą trūkumą: per mažai įvertinamas modernus A. Zalatoriaus kritikos racionalumas ir analitiškumas.
D. Vaitiekūnas, teigdamas, kad A. Zalatoriaus interpretacijoje subjektyvieji kūrybiniai pradmenys nusveria analitinius objektyviuosius, jį susiejo net su postruktūralistine „skaitymo malonumo" tendencija, kuri, reikia pridurti, išties prasidėjo „interpretacinio meno" problemų lauke. Ne veltui postruktūralistinės ir postmodernistinės literatūrologijos kontekste labiausiai išpopuliarėjo Hanso Georgo Gadamerio ir Michailo Bachtino siūlomos dialogiškumo ir intertekstualumo koncepcijos, teksto kaip „įvykio" (jo traukos arba poveikio skaitytojui) refleksijos:

Skaitytojo vaidmens akcentai A. Zalatoriaus tekstuose labai primena vėlyvojo Roland'o Barthes'o, Umberto Eco ir kitų teoretikų laikyseną. Atrodo, kad kritikas su kiekviena knyga juo toliau, juo labiau kratėsi objektyvumo ir vis labiau vaikėsi skaitymo malonumo⁸.

Toks subjektyvumo ir objektyvumo „konfrontavimo" ryškinimas A. Zalatoriaus kritikoje iš jo komentuotojų akiračio, man regis, išleido svarbesnį dalyką – fenomenologinį šių priešybių derinimo tikslą.
Nepaisant A. Zalatoriaus mokslinės karjeros pradžioje neišvengto didesnio teorinio eklektizmo ir neaiškumo, norisi daryti išvadą, kad į skaitytojo suvokimą orientuota teorija, kelianti hermeneutinę kūrinio suvokimo (jo atvirumo ir dinamiškumo) problemą ir teksto prasmės atsiradimo pagrindu skelbianti kūrinio teksto ir suvokėjo sąmonės susitikimą, buvo svarbiausias A. Zalatoriaus kritikos metodologinis principas: „Apskritai interpretacinio metodo uždavinys – ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką jis žmogui reiškia"⁹. Kai tik kritiką ima labiau dominti ne gamybinė kūrinio procedūra, o vartojimo funkcija, jis patenka į vadinamosios interpretacinės metodologijos lauką.
Suprasti literatūros pasaulį – A. Zalatoriui tai reiškė atskleisti mūsų pačių santykį su kūriniu. Fenomenologiškai mąstant, literatūros srityje kritikai yra lygiaverčiai rašytojams dalyviai, nes vieniems tenka atsakomybė dėl literatūrinės produkcijos kokybės, o kitiems – dėl jos funkcionavimo, dėl poveikio visuomenei. A. Zalatoriaus interpretacijose akcentuotas skaitytojas (kurio kauke prisidengęs dažniausiai kalbėjo pats kritikas) kaip tik taip ir aiškinasi teksto prasmę: ji yra ne nuo skaitytojo atskirta savaiminė objektyvi vertybė, bet individualiai ir autentiškai kuriama prasmė (subjektyvuojama vertybė): „Juk kūrinio meninės vertybės pagaliau priklauso nuo to, kiek stipriai ir giliai kūrinys veikia žmonių jausmus ir protą" (p. 237).
A. Zalatorius, į kritiką įvesdamas skaitytojo sampratą ir teksto interpretaciją modeliuodamas kaip pasakotojo susitikimo vietą su skaitytoju, išpopuliarino moderniosios intersubjektyvios (individualybę kolektyvinėje sąmonėje įkontekstinančios) kritikos formą:

Visuomeninis meno pobūdis nulemia ryšį tarp naujų dalykų kūrimo ir sukurtų atgaminimo <...>. Apskritai galime tvirtinti, kad meno „sukūrime" dalyvauja ne tik pats kūrėjas, bet ir tie, kurie jį atgamina – klauso, žiūri, – žodžiu, suvokia (p. 237).

Toks literatūros visuomeniškumo supratimas jam leido prisiimti labai atsakingai filosofuojančio kritiko vaidmenį, keliančio sau, rašytojui ir mums egzistenciškai svarbiausius klausimus:

Tiesos ieškojimų įtampa, Zalatoriaus supratimu, lemia kritikos darbų elektrizuojančią galią, kuri plečia meninio mąstymo galimybes ir žadina literatūroje aukštesnių horizontų siekimą. Savo paties rašymą jis suvokia kaip moralinį aktą: čia ginama ir palaikoma tiesos religija; čia aktyvizuojamas kritiškas mąstymas, griaunantis pasenusias vertybes ir teigiantis naujas¹⁰.

Jis laužė įsitvirtinusius „dogmatiškus" literatūros vertinimus, kūrinio akademinio ir marksistinio suvokimo vienodumui priešino interpretacinės įvairovės gyvastį, autentiškumą, kūrybiškumą. Ne veltui tai atpažino jam metodologiškai artimas R. Šilbajoris: „Paties Zalatoriaus pozicija kai kuo primena pastaraisiais metais Vakaruose besivystančią kritikos srovę, kuri orientuojasi į skaitytoją"¹¹.
Tačiau konstatuoti A. Zalatoriaus į skaitytoją orientuotos kritikos teorinį pagrindą, kurį jis pats vadino „interpretacijos meno" teorija, yra ne viskas. Svarbiausia jį aptarti ir argumentuoti. Nes taip ir girdžiu D. Vaitiekūno pastabą, kad labai netikslu jo metodą vadinti interpretaciniu, kadangi jokio skaitymo, net atidžiausio ir analitiškiausio, negali būti be interpretacijos¹². Taigi pirmiausia turime išsiaiškinti sąvokos „interpretacija" turinį.
A. Zalatorius, kaip ir daugelis XX a. teoretikų, literatūros kritiką pirmiausia dalijo į dvi dalis: genetinę, aiškinančią gamybos sferą – autoriaus biografijos ir asmenybės bei jo laiko dvasios poveikį kūrinio atsiradimui, ir „interpretacijos meno", aiškinančią literatūros vartojimo sferą – kūrinio meninės struktūros ir jo poveikio skaitytojui klausimus.
Taigi A. Zalatorius buvo teisus, darydamas tokią genetinės (interpretacinės) kritikos takoskyrą ir nurodydamas „interpretacijos mokyklų" metodologinę įvairovę (formalizmas, struktūralizmas, recepcija ir kt.¹³). Bet nebuvo pakankamai teoriškai tikslus pačiame „interpretacijos mokyklų" lauke nepadarydamas aiškesnės takoskyros tarp neopozityvistinės tekstinės kritikos ir antipozityvistinės neohermeneutinės kritikos, ir taip teorinėse miglose iki pat šiandien klaidina kai kuriuos savo komentuotojus.
Jis, kaip ir daugelis ankstyvųjų „interpretacijos meno" metodologijos šalininkų, daugiau dėmesio skyrė pozityvistinės istoriografijos oponavimui ir atskiro kūrinio analizei, kuri buvo susijusi su Naujosios kritikos ir struktūralizmo metodologija¹⁴. Tik vėliau ėmė atviriau polemizuoti su Naujojoje kritikoje ir struktūralizme įtvirtintais literatūros tyrimo imanentiškumo ir metodologinio objektyvumo principais. Retrospektyviai žvelgiant, į skaitytoją orientuotos kritikos atsiskyrimas nuo formalistinės išryškėjo ne iš karto, kadangi abi vienijo tas pats dėmesys teksto kalbos ir formos analizei¹⁵.
Ieškodami A. Zalatoriaus kritikai metodologinio pagrindo, šiandien „interpretacijos mokyklų" lauke turėtume aiškiau matyti takoskyrą tarp tekstinės formalistinės (semiotinės, struktūralistinės) ir tekstinės interpretacinės, arba neohermeneutinės, kritikos (fenomenologinės, recepcinės, teminės ar skaitytojo suvokimo). Kai tik yra revizuojamas kūrinio interpretavimo objektyvumas, pagrįstas autoriaus ir skaitytojo intencijų redukavimo nuostatomis, susiduriame su siaurąja prasme interpretacinės (į skaitytoją orientuotos) kritikos kryptimi¹⁶.
Taigi pagal tai, ar kritikas įveda skaitytojo funkciją į kūrinio prasmės modeliavimą, ar ją suskliaudžia, reikalaudamas dėmesio tik vieninteliam tikram šaltiniui – analizuojamam tekstui, galime jį priskirti arba neopozityvistiniam formalizmui, arba neohermeneutinei kritikai¹⁷. Štai kodėl prasminga A. Zalatoriaus kritikos metodologiją apibrėžti kaip artimą į skaitytoją orientuotai teorijai, nors jis dažnai rėmėsi ir rusų formalistais¹⁸.
Šiai metodologinei takoskyrai iliustruoti mes turime gerą konkretų pavyzdį. Tai dviejų kritikų – A. Zalatoriaus ir Kęstučio Nastopkos – metodologinis susikirtimas, VPU svarstant D. Vaitiekūno diplominį darbą apie erdvės struktūrą Gustavo Flaubert'o romane „Ponia Bovari", kuriam vadovavo Nijolė Kašelionienė. Nors abu kritikai, keliantys atskiro kūrinio prasmės (arba semantikos) klausimą, jau buvo interpretacinės kritikos šalininkai, tačiau jų požiūris į kūrinio prasmės formulavimą kardinaliai skyrėsi. A. Zalatoriui, kitaip nei K. Nastopkai, D. Vaitiekūno atliktas matematiškai nusausintas ir grafinėmis schemomis iliustruotas semiotinis romano erdvės (kaip teksto imanentinės objektyvybės) tyrimas buvo nepriimtinas. A. Zalatorius studento darbe labiausiai pasigedo problemiškesnio ir individualesnio skaitančiojo santykio su tekstu ir konceptualesnių išvadų, prasmės kūrimo ne tik iš to, kas tekste pasakyta, bet ir kas jame nepasakyta, jos hermeneutinio iššifravimo iš duotos kūrinio schemos¹⁹.
Tačiau skaitytojo funkcijos pabrėžimas į skaitytoją orientuotoje kritikoje nereiškia jokio tiesmuko jos „subjektyvizmo", nes šis skaitytojas jau moka vertinti analizuojamo teksto „objektyvią vertybę", aiškinasi bei analitiškai modeliuoja savo supratimo supratimą ir turi labai gerą klausą egzistenciniams klausimams, kuriuos jam iškelia savas laikas. Geriausias tokio pobūdžio neohermeneutikos pavyzdys būtų Konstanco universitete leisto žurnalo „Poetika ir hermeneutika" pasirodymas, kurio jau pačiame pavadinime programiškai buvo formuojama struktūralizmo patirtį perėmusi, bet nuo jo atsiskyrusi literatūros estetinio suvokimo teorija.
Nenuostabu, kad tokios antipozityvistinio pobūdžio A. Zalatoriaus kritikos metodologinės naujovės, griaunančios „objektyviuosius" sumarksistintos literatūros istorijos pagrindus, sunkiai skynėsi kelią ideologiškai kontroliuojamoje sovietmečio kultūroje ir daugelio jai lojalesnių kolegų buvo nuolat neigiamos ir atmetamos. Vienas iš tokių kritikų ir didžiausias A. Zalatoriaus oponentas taip rašė:

<...> deja, ima formuotis tokia interpretacija, kurioje literatūros reiškinys ar kūrinys praranda savo, kaip autentiško autonominio objekto, prasmę, reikšmę bei teisėtą vietą, o į pirmąjį planą išplaukia visu savo stotu arogantiška interpretatoriaus figūra su visais savo literatūrinio skonio (ar beskonybės) priedais, pretenzijomis ir kaprizais²⁰.

Šį „subjektyvistinės kritikos" puolimą plačiau komentuodamas Aleksandras Krasnovas pabrėžė, kad tuo metu politizuotas „buržuazinės metodologijos" atmetimas buvo įgavęs rafinuotesnę formą: „Čia filologiniam mokslui peršama tiksliųjų mokslų metodologija, be kita ko, gerokai senstelėjusi"²¹. Reikia konstatuoti, kad į skaitytoją orientuota kritika ne tik sovietmečio Lietuvoje, bet ir visame Vakarų pasaulio kontekste steigėsi kaip demokratų pasipriešinimas autoritariniams mąstymo ir socialinės elgsenos įpročiams:

Konvencija, kad autoriai kuria prasmę, atsirado iš noro matyti, jog tiesa yra vienintelė, nedviprasmiška ir sudaro dalį autoritarinės bei hierarchiškos visuomenės ideologijos. Ši konvencija teisinga tik tiek, kiek teisingos yra visos konvencijos, t. y. kiek ji atspindi tos visuomenės narių susitarimą. Man susidaro įspūdis, kad tas susitarimas šiandien greitėjančiais tempais atšaukiamas. Žmonės suvokia, kad laisvė nėra nesuderinama su tvarka ir kad tvarka nebūtinai turi būti hierarchiška. Vieną kartą nusprendę, jog skaitytojai gali kurti prasmę ir turėtų tai daryti, mes pradėsime pastebėti, kad taip visada ir vyksta – pagaliau tai ir yra skaitymas. Prasmė kuriama todėl, kad mes norime ją kurti, o mes paprastai norime skirtingų dalykų. Vienbalsiškumas nėra nei galimas, nei pageidautinas, nes tikrovė niekada nėra vienareikšmė. Žinoma, autoriai kuria prasmę (kadangi mes ir toliau reikalaujame, kad jie tai darytų), tačiau dauguma vis stipriau jaučia reikalą pasakyti – žinoma, prasmę kuria ir skaitytojai²².

Neabejotinai toks išsakytas kritikos suvokimas buvo labai artimas pačiam A. Zalatoriui, kuris su Violeta Kelertiene išvertė ir parengė spaudai cituojamą Roberto Crosmano straipsnį.
A. Zalatorius lietuvių literatūros kritikoje, panašiu laiku ir panašiai kaip Hansas Robertas Jaussas vokiečių literatūros kritikoje, darė perversmą, įsivesdamas skaitytojo terminą, leidusį jam susieti formalistinius literatūros tyrimus su socioistoriniais ir padėjusį jam surasti subtilesnę dialoginę ir nuolat kintančią literatūros santykio su gyvenimu formulę. Lietuvių novelės istorija iš hegelinio marksistinio determinuoto ir faktus inventorizuojančio didžiojo pasakojimo išsuko į interpretaciniais ratais judantį, klausimus keliantį ir pabaigos neturintį probleminį pasakojimą. Tradicinėje literatūrologijoje keltą genetinį klausimą, kaip literatūra atsiranda iš rašytojo laiko, savo darbuose A. Zalatorius performavo į recepcinį klausimą, kaip literatūra funkcionuoja, kaip yra suprantama ir kaip veikia žmogų²³. Kadangi dėl suprantamų ideologinių (bet gal ir teorinių?) priežasčių literatūros socioistorinio tyrimo aspektas tuo metu negalėjo būti griežčiau atribotas nuo marksistinio, tam tikra teorinė painiava (marksizmo liekanos) jo kritikoje buvo iš anksto užprogramuota²⁴.
Tokie A. Zalatoriaus „subjektyvistinės metodologijos" darbai, kurių pagrindai susisiekia su egzistencine fenomenologija²⁵ ir neohermeneutine kritika, yra svarbūs dviem aspektais. Pirma, kad iš marksistinio monologinio diskurso, reprezentuojančio save kaip patį moksliškiausią, jis atskyrė kaip galimą ir įteisino interpretacinį santykį su kūryba, leidžiantį išlaisvinti ir suaktyvinti skaitytojo funkciją ir reakciją. Ir, antra, kad kūrinio suvokimo subjektyvumo kategoriškai nesupriešino su jo objektyvumu. Todėl jo literatūros interpretacijos modelis savo fenomenologiniu skirties tarp subjektyvu ir objektyvu naikinimu nutolsta nuo „impresinės kritikos" baubo, klaidžiojusio tiek išeivijos, tiek ir sovietmečio literatūros kritikoje. Kaip ir daugelis „interpretacijos meno" teoretikų, A. Zalatorius tikėjosi, kad per naujai aktualizuotą skaitytojo sampratą literatūros tyrėjai galės sėkmingiausiai suderinti kūrinio suvokimo jausminį estetinį (estezę), komunikacinį socioistorinį (katarsį) ir objektyvistinį (poetiką) pradmenis. Tokie jo metodologiniai ieškojimai tebėra reikšmingi ir šiandienos literatūrologijai.

¹ Zalatorius A. Prozos interpretavimo problemos // Šiuolaikinės kritikos problemos. – Vilnius: Vaga, 1975. – P. 238. Toliau šio straipsnio citatų nuorodų puslapiai bus pateikiami tekste skliaustuose.
² Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007. – P. 305.
³ Baliutytė E. Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945–2000. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003. – P. 215; Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika. – P. 306.
⁴ Venclova T. Albertas Zalatorius – kritikas jėgų viršūnėje // Kultūros barai. – 1993. – Nr. 6; Kalėda A. Alberto Zalatoriaus teorinės įžvalgos: savitumo paieškos // Lituanistikos keleivis: Albertas Zalatorius: literatūrologas, kritikas, pedagogas, kultūrininkas. – Klaipėda: Eglės leidykla, 2007; Sprindytė J. Novelės poetika. Alberto Zalatoriaus semantika // Lituanistikos keleivis; Staknienė A. Albertas Zalatorius ir jo literatūros koncepcija // Metmenys. – 1983. – Nr. 46.
⁵ Jakonytė L. Skaitytojas Alberto Zalatoriaus literatūros tyrimuose // Colloquia. – 2008. – Nr. 20. – P. 61.
⁶ Zalatorius A. Prozos gyvybė ir negalia. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 329.
⁷ Kubilius V. XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: Alma littera, 1995. – P. 701.
⁸ Vaitiekūnas D. Kas yra Alberto Zalatoriaus metodas? // Lituanistikos keleivis. – P. 93.
⁹ Zalatorius A. Su novele dviese // Prozos gyvybė ir negalia. – P. 112.
¹⁰ Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – P. 703.
¹¹Šilbajoris R. Socialistinio realizmo labirintuose // Šilbajoris R. Žodžiai ir prasmė. – Chicago, 1982. – P. 168.
¹² Vaitiekūnas D. Kas yra Alberto Zalatoriaus metodas? – P. 80.
¹³ A. Zalatorius cituoja Lenkijoje išėjusios prozos interpretacijų rinkinio „Nowela. Opowiadanie.Gawęda. Interpretacje małych form naracyjnych" (Warszawa, 1974) įžangą, kurioje akcentuojamas metodologinis pliuralizmas: „Šiame tome pateiktos interpretacijos nėra atrinktos pagal kokį nors vieningą metodą ar kokią nors vieningą mokslinę programą, kurią norėtume propaguoti. Atstovaujame daug metodų ir tartum norime patvirtinti jų funkcionalumą ir jų naudingumą konkrečiai interpretavimo praktikai." – Zalatorius A. Prozos interpretavimo problemos. – P. 239.
¹⁴„Niekas, kas labai detaliai interpretavo vėlyvojo Lesingo arba jaunojo Goethes kūrinius, daugiau neskubės jiems taikyti „Audros ir Veržimosi" ir „Apšvietos" sąvokų. Vis dėlto istorijos mokslas priverstas tokias sąvokas vartoti, jeigu jis nori atsiskleisti ir jei nori įsisavinti didžiulę savo medžiagą. Jūs tuo tarpu turite jas ne šiaip sau perimti, jūs privalote jas retkarčiais apšvarinti ir atnaujinti. Kad toks atnaujinimas literatūros mokslo požiūriu būtų prasmingas, reikia, jog jis būtų paremtas ne istorijos filosofijos spekuliacijomis ar kitokiomis abejotinomis išmonėmis, o vien tik nauja iš pagrindų atlikta teksto analize. Tai ir daro interpretacija." – Staigeris E. Interpretacijos menas // Metai. – 1993. – Nr. 8–9. – P. 163.
¹⁵ Prancūzų į skaitytoją orientuotos teorijos pradininkas Michaelis Riffaterre ir daugelis teminės kritikos šalininkų, kol nebuvo labiau išryškėjęs jų pasipriešinimas struktūralizmui, dažnai buvo su juo tapatinami: „Šeštajame dešimtmetyje teminė kritika buvo visiškai sutapatinta su „naująja kritika", kuri kėlė aštrią polemiką tarp modernumo šalininkų ir priešininkų." – Bergez D. Teminė kritika. Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 95.
¹⁶„<...> kūrinys – tai, pirmiausia, dvasinis nuotykis, ženklas, pavidalas ir dingstis tokios patirties, kurios negalėtų išsemti joks pozityvus žinojimas. Iš čia – antiintelektualinė pozicija (dar viena sąsaja su Proustu), pasireiškianti erudicija grindžiamos kritikos arba diskurso, kurio epistemologinis pagrindas yra pernelyg varžantis, atsisakymu." – Bergez D. Teminė kritika. – P. 107.
¹⁷„Literatūrinė hermeneutika patiria formalizmo ir struktūralizmo įtaką, tačiau nuolat apsibrėžia savo ribas. Tarp (literatūrinės) hermeneutikos ir struktūralizmo fiksuojamas principinis skirtumas. Knygoje „Grundzüge der Literatur und Sprachwissenschaft" (1978) teigiama, kad hermeneutika grindžiama laisvu subjektu, interpretatoriumi, o struktūralizmui subjektas yra tik antrinis dydis (pirminis – kalbos, visuomenės struktūra)..." – Tūtlytė R. Neeksponuojama tradicija šeštojo–devintojo dešimtmečių lietuvių literatūros moksle // Literatūra. – 2000. – Nr. 39–42 (1). – P. 8.
¹⁸„Skaitytojo perspektyva, kurios jis nuosekliai laikėsi, darė perversmą tradiciniame lietuvių literatūros moksle." – Baliutytė E. Laiko įkaitė ir partnerė. – P. 215; A. Zalatorius charakterizuojamas kaip „vienintelis lietuvių kritikas, motyvavęs savo paties vietą kūrinio suvokimo procese". – Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika. – P. 307.
¹⁹ Naudojamasi LEU konferencijos „Literatūros mokslo tradicija LEU Lituanistikos fakultete", skirtos A. Zalatoriaus 80-osioms gimimo metinėms paminėti, įvykusios 2012 m. spalio 24 d., diskusinėje dalyje išsakytais N. Kašelionienės, K. Nastopkos, D. Vaitiekūno, Gitanos Vanagaitės prisiminimais.
²⁰ Bučys A. Literatūros savimonė: nacionalinis aspektas. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 230.
²¹ Krasnovas A. Kritikų subjektyvumas – kritikos objektyvumas // Pergalė. – 1982. – Nr. 2. – P. 111.
²² Crosman R. Ar skaitytojai kuria prasmę? // Metai. – 1995. – Nr. 11. – P. 141.
²³„Laikydamasis istoriškumo principų, A. Zalatorius vis dėlto nesiekia vien tik rekonstruoti ankstesnįjį, kadaise aktualųjį kūrinio supratimą <...>; svarbiausias jo uždavinys – aiškintis, kaip atsiranda šiandieniniam skaitytojui artima kūrinio prasmė." – Žukas S. Maksimalizmo vertė // Literatūra ir menas. – 1987. – Liepos 18. – P. 15.
²⁴ Marksistinėje istoriografijoje irgi buvo labai svarbi kūrinių „perinterpretavimo" direktyva, bet atliekama tik iš politinių klasinių pozicijų, kritikuojant viską, kas padvelkia „buržuazine estetika". O sovietmečio kultūrinėje spaudoje ganėtinai aktyviai funkcionavusi skaitytojo sąvoka populiariuoju „skaitytojo laiško" pavidalu pasitarnavo literatūros priartinimui prie pažangiausių komunistinių siekių ir paprastos liaudies akiračio.
²⁵ Terminą įvedė Paulis Ricoeuras, juo norėdamas pabrėžti, kad suvokėjas negali savęs atskirti nuo gyvenamojo pasaulio, ir tuo egzistencinę fenomenologiją (fenomenologinę hermeneutiką ir egzistencialistinę kritiką) atskyrė nuo Edmundo Husserlio transcendentalinės fenomenologijos, kuri pasaulį siekia aprašyti nešališko stebėtojo požiūriu. Žr.: Mickūnas A., Stewart D. Fenomenologinė filosofija. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. – P. 80.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai rašyti?
– Paauglystėje, kokioje devintoje ar dešimtoje klasėje. Pradėjau nuo visokių fantastinių, nuotykinių ir siaubo apsakymų. Panašią literatūrą tuo metu skaičiau – Stepheną Kingą, Howardą P. Lovecraftą, Cliffordą Simaką, Arthurą C. Clarke'ą ir kitus. Net bandžiau versti vieną Clarke'o romaną į languotą sąsiuvinį. Simpatijas mokslinei fantastikai ir siaubo literatūrai išsaugojau iki šiol. Skaitau ir domiuosi. Gaila, Lietuvoje šių žanrų pozicijos labai silpnos – beveik nėra gerų autorių.
Originalioji mano kūryba prasidėjo nuo prozos. 1994 m. dalyvavau respublikiniame jaunųjų filologų konkurse Prienuose – su apsakymu „Medus". Jį rašiau įvairios lietuviškos prozos paveiktas. O daugiausia – Sauliaus Šaltenio, Broniaus Radzevičiaus ir Juozo Apučio. Tuo metu šiuos rašytojus skaičiau labai susidomėjęs.
– Pamenu, vienu Juozo Apučio apsakymu ypatingai žavėjaisi...
– Taip. „Tylėdami važiavo greitai" – apie katino gaudynes miške. Nuostabus kūrinys. Ir dabar labai patinka. Kas nors galėtų susukti puikų trumpametražį filmą. Apučio proza man apskritai atrodo kinematografiška.
– O eilėraščių kada ėmeisi?
– Jaunųjų filologų konkurse Prienuose sąmonėje turbūt įvyko virsmas: mat vežiausi ir aplanką su savo pirmaisiais eilėraščiais, kuriuos drebančia širdimi parodžiau keletui poetų. Jiems tie tekstai pasirodė verti dėmesio. Nebuvo jokių arkangelų „triūbų" ar nušvitimo – pasirinkau poeziją, ir tiek.
Turėjau rašomąją mašinėlę „Robotron", didžiulę ir sunkią (juokiasi). Šia technika ir spausdinau pirmuosius tekstus. Žinoma, jų dabar nebeturiu, kažkur nukišau. O gal sąmoningai nuo savęs ir kitų paslėpiau.
Pamenu, vienas eilėraštis tikrai buvo apie sniegenas, parašytas žiemą, tai jau esu kažkur minėjęs. Baigdamas mokyklą jau buvau prikurpęs visai nemažai tekstų.
– Ar nebandei kurti vaikystėje?
– Na, ne – vaikystėje visiškai nesidomėjau rašymu. Labiau domėjausi biologija – ypač gyvatėmis, varliagyviais ir panašiais gyviais. Bet kažkaip išdaviau gamtos pasaulį ir perėjau prie kultūros. Nors vaikystėje surinktos gamtos žinios smegenyse išliko: atskiriu maumedį nuo svirbelio.
– Kodėl?
– Kodėl tą gamtos pasaulį palikau? Nežinau. Naiviai maniau, kad kultūra – jaukiau ir kilniau. Kad ten ta pati Darwino apdainuota atranka ir kova už būvį, sužinojau tik gerokai vėliau. O ir skaičiau per daug. Tokio amžiaus visą perskaitytą medžiagą reikia ne tik permąstyti, bet ir kažkur išlieti.
– O ką skaitei?
– Oi, viską skaičiau (juokiasi). Viską, ką rasdavau. Kaip kad visiškas girtuoklis geria viską, kas dega. Ir „Horizontų", ir „Drąsiųjų kelių" serijas, ir klasiką... Vienu žodžiu, tai, ką paprasta inteligentų šeima sovietmečiu kruopščiai sukaupė savo lentynose: daug klasikinių veikalų, bet ir tonas šlamšto. Įtariu, mano skonis ir estetika yra smarkiai paveikti sovietinių žurnalų: „Nemuno", „Jaunimo gretų", „Technika molodioži", „Znanije – sila" ir kitų.
– Kas nulėmė tokį pomėgį knygoms – augai skaitančioje šeimoje?
– Mano mama bibliotekininkė, tai ko norėti. Namuose knygų niekada netrūko. Manau, skaitymas man buvo ir savotiškas eskapizmas – taip pabėgdavau nuo mokyklos pažeminimo, bendraamžių, Žemųjų Panerių rajono su dvėselienos dvoką skleidžiančiu mėsos kombinatu. Įprastas vienišo vaiko užsiėmimas.
– Ar pasitaikė įsimintinų knygų, kurios nuo mažų dienų „kabino" taip, kad net dabar atsimeni?
– Tradicinis rinkinys, su kai kuriais nukrypimais: Geraldo Durrello knygos apie gamtą, labai mėgau enciklopedijas, herpetologijos veikalus. Tokia lektūra mane traukė.
– Jei pereitume prie kito žanro – ar poeziją skaitydavai?
– Taip. Vyresnėse klasėse. Daugiausia Vytautą P. Bložę, Marcelijų Martinaitį, Kornelijų Platelį, Antaną A. Jonyną. Skaičiau ne vien lietuvių poetus, pamenu Senovės Rytų poezijos vertimus... Iš užsienietiškos poezijos skaitydavau praktiškai viską, ką tuo metu rasdavau, net broliškosios Turkmėnijos autorius. Dabar tiek poezijos neskaitau, o tada ji iš ausų varvėdavo.
Prozos skaitydavau ne ką mažiau. Ypač mėgau „Pasaulinės literatūros bibliotekos" serijos rašytojus – O. Henry'į, Karelą Čapeką, Williamą Faulknerį ir kitus. Na, bet gal nebetęskim, ir taip jau kaip koks maniakas atrodau.
– Ar mokytojai skatino rašyti, dalyvauti literatūriniame gyvenime?
– Vyresnėse klasėse buvo lituanistė, kuri ragino bent jau ką nors veikti nešabloniškai – nerašyti standartinių rašinių, savaip kurti. Tuo labiausiai ir paskatino. Kaip ir noras išsiskirti iš kitų – būkim biedni, bet teisingi. Tvirtus kalbos pagrindus įgijau dar kitoje, ankstesnėje mokykloje pas griežtą seno sukirpimo mokytoją (o, kaip ji mėgo laužyti šratinukus į mūsų galvas, mėtyti kreidą ir plėšyti sagas iš uniforminių švarkų!).
– Ar rodydavai kam nors savo tekstus mokykloje?
– Ne, turbūt niekam. Namie irgi nelabai kas poeziją skaitydavo. Ji buvo tik privaloma lentynų puošmena. Aš vėliau jau daug ką susirankiojau knygynuose. Nuvažiavęs į jaunųjų filologų konkursą, kaip minėjau, parodžiau savo eilėraščius keletui žmonių, paskui tas patikimų pažįstamų ratas plėtėsi, įstojau į universitetą, dar spėjau į keletą Marcelijaus Martinaičio „Literatų kalvės" užsiėmimų patekti, iki tam sambūriui nunykstant. Taip pat egzistavo Filologijos rudenys, kuriuose teko dalyvauti.
– Dar ir pjeses kūrei apie Liepsnojančias Žirafas...
–...Kosto Ostrausko ir Konstantino Gałczyńskio stiliumi, kuriuos tuo metu labai mėgau. Taip pat mini pjeses iš Antano Miškinio ir Jono Aisčio gyvenimo, jas rašiau jau universitete. Tos pjesės buvo savotiškas perkūnsargis nuo mums į galvas kemšamos lietuvių literatūros rimtumo. Norint tai suvirškinti, prireikdavo drastiškų priemonių. Tokių kaip minėtosios pjesės.
– Paskui tie opusai pavirto anoniminiu interneto folkloru... Negaila autorystės?
– Negi laikysiu pasidėjęs stalčiuje – tegu vaikšto (šypsosi). Visi tie humoristiniai tekstai – gerai, kai juos skaito. Ir parašyta lengvai – negaila.
– O kaip literatūra vaikams – turi dvi dukras, pasakas tenka sekti?
– Namuose – dvi lentynos vaikiškų knygų (nemenka dalis dar mano paties ar žmonos iš vaikystės išsaugotų). Skaitau jas. O pats istorijas pasakoju nebent ekspromtu. Kurti vaikams negalvoju. Kol kas tikrai nepavyktų. Rašyti vaikams – dar sunkiau nei prozą ir poeziją kartu sudėjus. Ir atsakomybė didesnė: juk galbūt kaip tik tavo knyga gali vaiką atbaidyti arba sudominti skaitymu.
– Kada pabandei versti rimčiau, be minėtojo Arthuro Clarke'o romano į „languotą sąsiuvinį"?
– Na, rimtai versti iš anglų kalbos ne taip seniai pradėjau. Turbūt pirmas toks užsakymas atėjo iš Liudviko Jakimavičiaus – 2002-aisiais jo paprašytas verčiau amerikiečių poeto Craigo Czurry eilėraščius. Jie išleisti gražia knyga – „angliavaizdis" (leidykla „vario burnos").
– Praktiškai turbūt iš vertimų ir bandai pragyventi?
– Taip. Žinoma, pasitaiko visokių papildomų honorarų – skaitymai, recenzijos, rašinėjimai. Bet esminiai pinigų srautai – iš vertimų. Žiūrėsim, kaip seksis. Kol kas dar tik antri metai gyvenu kaip laisvai samdomas darbuotojas. Man patinka – jau pakankamai atsėdėjau įvairiose įstaigose, kontorose ir redakcijose.
Manau, esu pradedantis vertėjas. Iki normalaus vertėjo man trūksta mažiausiai penkerių metų darbo stažo. Reikia dar ir lietuvių kalbos žinias tobulinti. Daug ką prisiminiau, išmokau, bet klaidų ir amato spragų dar nemažai.
– Ar yra vertėjų, iš kurių mokaisi?
– Žinoma. Violeta Tauragienė, Rasa Drazdauskienė, Nijolė Regina Chijenienė, Povilas Gasiulis... Galima ilgai vardyti, tai tik pirmi į galvą atėję vardai. Man iki jų meistriškumo dar bristi ir bristi...
– Ar bandei skaičiuoti, kiek knygų esi išvertęs?
– Dešimt gal bus. Ir dauguma – kontroversiškų autorių: slengas, nešvankybės, stilistiniai eksperimentai. Tuoj pagarsėsiu kaip nešvankių autorių vertėjas.
Beje, vis ketinu stoti į Vertėjų sąjungą, bet... vis nukeliu kitiems metams.
– Ką maloniausia versti?
– Iš pastarųjų knygų – Philipo Rotho „Portnojaus skundą". Su pasimėgavimu verčiau – pagrindinio veikėjo kailis man labai tiko.
– Ką dabar verti?
– Naują Michaelio Ondaatje romaną darbiniu pavadinimu „Katės stalas". Dar reikės su jūreivystę išmanančiais pasikonsultuoti dėl termino. „Katės stalu" vadinamas galinis stalas valgomajame, skirtas nereikšmingoms personoms. „Galiorka", taip sakant...
– Literatūra – pakankamai plati sritis. Išbandei daug ką. Ar gali sakyti, kad užsiimi ta veikla, kuri Tau labiausiai patinka?
– Taip. Jau porą metų darau tai, ką daugmaž sugebu ir noriu. Kartais, aišku, visokių papildomų darbelių gaunu – iš reklamos agentūrų ar vertimo biurų – senų laikų pažįstami pasiūlo... Tikiuosi, tokia padėtis išsilaikys ilgam.
– Valdemaras Kukulas yra sakęs, kad jam lengviau bendrauti su jaunesniais ar vyresniais už save, o su bendraamžiais – nelabai. O kaip Tau sekasi bendrauti su amžininkais?
– Atrodo, sekasi, gerai sutariam, visi ir laikomės kartu, o mūsų amžiaus amplitudė – nuo maždaug penketu metų jaunesnių ir tiek pat metų vyresnių. galime vadintis bendraamžiais. Pažiūros irgi daugmaž sutampa.
– Kiek suprantu, Tau visos techninės naujovės priimtinos. O ar įsivaizduoji save be kompiuterio?
– Kažkiek laiko pratempčiau... (juokiasi). Nors ranka rašyti dar moku – nepamiršau. Eilėraščių juodraščiai tik taip ir užrašomi... Esu visokių raštelių ir sąrašų mėgėjas... Ant mano stalo kaugė užrašų knygučių... Mėgstu visokius sąrašus sudarinėti – filmų, muzikos, dar ko nors... Žinoma, galima viską rašyti ir į telefoną, kaip mano žmona daro. Rašo į jį net eilėraščius (juokiasi).
– O kokios Tavo kūrybinio proceso sudedamosios dalys, etapai?
– Užrašau pirmą variantą, perrašau kelis kartus, palieku susigulėti, paskui suvedu į kompiuterį ir vėl leidžiu susigulėti, tada – dar taisau. Daugmaž taip: trigubos filtracijos su išlaikymu. O paskui pasižiūriu – pataisinėju, atidedu – vėl pasižiūriu, pataisinėju, kol visai palieku... Paskui jau mąstau, dėti kur nors ar nedėti? O kas kaip ir iš kur atsiranda – kiekvienas turi savą receptą, kas iš to, jei bandysiu čia jį negrabiai nupasakoti.
– Žmogų, galintį gyventi be kompiuterio, gali įsivaizduoti?
– Žinoma. Bet ne save... Sudėtinga be kompiuterio būtų – ten visko tiek sudėta... O ir virtualioje erdvėje tenka daugiau padirbėti – tame pačiame „Facebook'e"... Kadangi tingiu savo tinklaraštį kurti, tenka rašyti ten. Sugalvojau tokį kalendorių, kuriame visokias literatūrines datas paminiu... nes man tokio trūko... Jei man trūko, gal dar kažkam irgi trūksta... Reikia pačiam padaryti.
– Beje, ką Tu nuolat skaitai internete? ką pasiūlytum mielam skaitytojui iš lietuviškų internetinių deimančiukų?
– Jei kalbame apie literatūrinius puslapius, nuolat skaitau Sandros Bernotaitės tinklaraštį „grafomanija.com" – ypač geros jos verstos ištraukos apie kūrybinį rašymą, apie rašytojo virtuvę ir meistriškumą, knygų recenzijos. Nuolat skaitau ir Virginijaus Gasiliūno tinklaraštį „virginijusg.blogspot.com" – puikios nuotrupos apie lietuvių kultūrą ir literatūrą, įdomiai parašytos. Norintiems sužinoti apie užsienio literatūrą vertėtų apsilankyti pas Fantastiškas knygų žiurkes – „knyguziurkes.wordpress.com". Yra ir daugiau, bet tuos prisimenu pirmiausia.
– Esi vilnietis. Ar galėtum save vadinti poetu, susijusiu su šiuo miestu?
– Iki knygos „Išmokau nebūti" nebuvau tuo tikras, tačiau dabar manau, kad taip. Įaugo į kraują ir smegenis, mąstymo ir navigacijos sistemas. Niekur jau nuo Vilniaus nepabėgsiu, kad ir kur būčiau. Vis galvoju išplėtoti Vilniaus namų ir butų interjerų ciklą, kurį buvau pradėjęs antrojoje savo knygoje...
– Kokios vietos Vilniuje mėgstamiausios?
– Konkrečiai net sunku pasirinkti: priklauso nuo metų laiko, nuotaikos, daugelio dalykų. Dažniausiai klaidžioju po senamiestį. Na, traukia ir visokie užkaboriai – tarkim, Naujininkai, kuriuose dabar gyvenu. Ten daug tokių netikėtų gražių dalykų esama.
– Mėgstamiausiųjų temą tęsiant – pastarųjų metų lietuvių literatūra stebino kuo nors?
– Labai džiaugsmingai perskaičiau Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė". Tikiuosi stiprios Agnės Žagrakalytės knygos, kuri turėtų 2013-aisiais pasirodyti. Vis dėlto geros šiuolaikinės prozos nėra daug – Jaroslavą Melniką ir Herkų Kunčių visad perskaitau bent jau iš profesinio susidomėjimo. Kaip muselė į išrūgas įkritau į Andriaus Jakučiūno „Lalagę" – bet daug įdomių minčių sau iš ten ištraukiau. Taip pat perskaičiau naują Gintaro Grajausko knygą – „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį". Labai patiko. Savo eilės laukia naujas Lauryno Katkaus romanas – įdomu, kaip jam pavyko. Įdomu, ką ir kaip toliau rašo Jurga Tumasonytė.
– O iš lietuvių poezijos – išliko kas nors?
– Įsiminiau pirmąją Nerijaus Cibulsko eilėraščių knygą „Nutrinami" ir Artūro Valionio rinkinį „Apytiksliai trys". Pastaroji – unikali. Tokios poezijos Lietuvoj trūko. Na, žinoma, Gintaras Bleizgys, Antanas A. Jonynas, Rimvydas Stankevičius. Lūkesčių horizonte – Tomo Butkaus – Slombo perleidžiama papildyta eilių knyga „Ežerožemė"...
– Tavo antroji ir trečioji knygos pavadintos giminingai – „Būsenos" ir „Išmokau nebūti". Tas žodis „būti" galėtų būti raktas?
– Gal tai tiesiog fantazijos stoka (šypsosi).
– Pavadinimai provokuoja svarstyti, ar tik nesi filosofinio braižo poetas... Beje, dažnai susimąstai apie gyvenimo prasmę?
– Kaip čia tau pasakius. Gyvenime ir taip visko labai daug.

Paulis Celanas, rašęs daugiareikšmę, intertekstualią poeziją, kurios dalis mūsų skaitytojams pažįstama iš Sigito Gedos, Vytauto Karaliaus, Arvydo Makštučio vertimų, yra palikęs ir keletą literatūrinių manifestų. Juose ryškėja jo kūrybinė savimonė, estetinės nuostatos, poezijos samprata. Šio pobūdžio tekstyną sudaro kelios kalbos, esė, laiškai leidėjams. „Meridianas" („Der Meridian") – bene svarbiausias tokių tekstų ir vienas tiksliausių raktų P. Celano poezijai atverti. Jis rašytas kaip kalba, kurią poetas perskaitė Darmštate 1960 metų spalio 22 dieną Georgo Büchnerio premijos gavimo proga ir 1961 m. išleido atskira knyga S. Fischerio leidykloje. Į „Meridianą" P. Celanas įtraukė maždaug prieš metus parengtus kitos kalbos apmatus, pavadintus „Apie poetiškumo tamsumą" („Von der Dunkelheit des Dichterischen"), panaudojo ir kai kuriuos motyvus iš savo esė apie O. Mandelštamo poeziją. Tekstą kūrė nuosekliai, metodiškai, išlikę dabar jau publikuoti juodraščiai ir užrašai, kuriuose užfiksuota rinkta medžiaga, Platono, Aristotelio, Augustino, B. Pascalio, G. W. Leibnitzo, G. Hegelio, E. Husserlio, M. Heideggerio, L. Šestovo, M. Buberio, F. Rosenzweigo, Th. Adorno filosofijos, S. Freudo psichoanalizės, W. Benjamino literatūros kritikos, E. Benveniste'o lingvistikos, F. Hölderlino, G. Büchnerio, R. M. Rilke's, F. Kafkos, S. George's, G. Benno, L. S. Mercier, Ch. Baudelaire'o, S. Mallarmé, O. Mandelštamo ir kitų rašytojų kūrinių bei programinių tekstų citatos, kurios „Meridianui" suteikia idėjinę, estetinę, kalbinę bazę arba yra poleminiai atspirties taškai. Užrašai ir medžiaga, kuri nepateko į galutinį variantą, yra gausi, iškelianti papildomus poetiškumo aspektus, ją galima laikyti savarankiškais poezijos teorijos metmenimis. Skirtingi tiesiogiai cituoti ir užuominomis įtraukti tekstai leido poetui ieškoti poetinės kūrybos ir teorijos sąsajų.
„Meridiane" keliami P. Celanui rūpėję meno ir poezijos, poezijos ir eilėraščio, autoriaus ir kūrinio, kūrinio ir suvokėjo santykio klausimai. „Meridianą" struktūruoja kelios dialektiškos jungtys. Poezija nesutapatinama su menu, bet poezija yra ir to paties meno „nueitas kelias". Poezija P. Celanui dialogiška, bet kartu ir „vieniša". Poezija – tai kuriančiojo gyvenimo pėdsakas rašte, kita vertus, poezija savarankiška, veikianti ne pagal kūrėjo sumanymą, o pagal savo logiką. P. Celanas teigia, kad poezijoje įrašomas istorinis laikas, išlieka atmenamos datos, tačiau neatmeta poezijos ypatybės kalbėti apie universalius dalykus, žmogaus laiką, buvimą ir mirtį. Eilėraštis sukurtas kalba ir suprantamas tik suprantant kalbą, tačiau būtent eilėraštis, o ne bet kuri kita kalbėjimo forma laužo kalbą, tropus ir metaforas priveda ad absurdum. Ypač tada, jei eilėraštis siekia pasakyti tiesą. Eilėraštis P. Celanui yra daugiau nei vien kalba.
Kalbėti apie kūrybą – šiam poetui reiškia užmegzti pokalbį su kitų autorių tekstais. Pagrindinė pokalbio ir poetinio susikalbėjimo sąlyga yra „dėmesys". Dviguba N. Malebranche'o ir W. Benjamino citata „Dėmesys – tai prigimtinė sielos malda" apeliuoja į žmogaus prigimtį, jo gebėjimą suvokti. P. Celanas, kaip autorius, išsikelia užduotį suprasti ir būti suprastas. Todėl ir aiškina, kas jam yra menas, poezija, eilėraštis. Atida svetimam žodžiui leidžia poetui suvokti ir apibrėžti savo vietą literatūros tradicijoje. Svarbiausias menamo dialogo partneris – G. Büchneris, jo dramos „Leonsas ir Lena", „Voicekas", „Dantono mirtis", apsakymas „Lencas". Brėždamas kūrybinės savimonės gaires P. Celanas atsigręžia ir į savo paties tekstus – eilėraštį „Balsai", novelę „Pokalbis kalnuose" ir supratimo ratu sugrįžta „į save patį".
Poezija P. Celanui prasminga tik „susitikime", „susitikimo paslaptyje". Jis polemizuoja su G. Benno koncepcija, išreikšta esė „Lyrikos problemos", esą tikras eilėraštis – tai absoliutus eilėraštis, į nieką nenukreiptas ir egzistuojantis pats sau. P. Celano eilėraštis trokšta „kito", „priešais jį esančio", tačiau susitikimas veikiau siekiamybė nei realizacija. „Meridiano" juodraščiuose P. Celanas pasižymi, kad „eilėraštyje, kuris kaip raštas yra nesančiojo kalba, nesantysis prieina prie tavęs, dar labiau nesančio". Šiame nesančio rašytojo ir neegzistuojančio skaitytojo sampratos horizonte (rašytojas nustoja egzistuoti parašęs tekstą, skaitytojas neegzistuoja iki skaitymo) išryškėja žodžio „susitikimas" ambivalencija „arti", kuri, kaip randame juodraščiuose, „yra be galo toli". „Susitikimas" reiškia priartėjimą ir atotrūkį, skirtybių sąveiką, dialogo siekį, bet ne įvy-kusį susitikimą. Nesančio rašytojo ir nesančio skaitytojo akivaizdoje vienintelis „esantis" vis dėlto yra pats eilėraštis. Sureikšminęs eilėraščio „vienišumą" ir buvimą kelyje, P. Celanas pasako, kad eilėraštis nėra nei vienaprasmiškai monologiškas, nei nepaneigiamai dialogiškas.
Remdamasis G. Büchnerio tekstais, kuriuose veikėjai kalbasi apie meną, P. Celanas daro poezijos ir meno takoskyrą. Būdama viena iš estetikos sričių, poezija priklauso menui, tačiau savo kitoniškumu atsiskiria nuo meno visumos. G. Büchnerio dramos „Dantono mirtis" veikėja Liusilė leidžia P. Celanui išryškinti dvi prieštaringas savybes – aklumą menui kaip kažkam sukurtam, padarytam ir atidą tam, kas asmeniška, jusliškai suvokiama, turi braižą. Meną P. Celanas aprašo panaudodamas techninius įvaizdžius – automatus, marionetes, penkiapėdžius jambus, o poeziją personifikuoja, suteikia jai žmogiškų savybių – vienišumą, kvėpavimą, likimą. Poetinei kūrybai suteikiama egzistencinė vertė. Kita vertus, poezijos–meno dialektikos esmė ta, kad menas vaizduoja, išreiškia, prisistato pats (išeina aikštėn), o poezija gyvuoja kito supratime („tamsi", bet suspindinti dėmesingajam, net jei jos spindėjimas – „utopijos šviesa").
Pasirinkęs kelio metaforiką, leisdamasis į kalbos ir poezijos kelio paieškas, P. Celanas eina M. Heideggerio „Pakeliui į kalbą" („Unterwegs zur Sprache") pramintais takais, kai filosofas, interpretuodamas G. Traklio, S. George's, G. Benno eilėraščius, bandė užčiuopti ir paaiškinti kalbos esmę. Aprašydamas eilėraštį kaip „būties apmatus", P. Celanas atsigręžia ir į M. Heideggerio „Būtyje ir laike" keltus klausimus apie žmogaus būties apibrėžtis. Būties ir kelio sąjungai P. Celanas suteikia „kvėpavimo posūkio" vardą (taip vėliau pavadino ir vieną poezijos rinktinę). „Kvėpavimo posūkio" samprata, kaip naujos kūrybos krypties pasirinkimas, susišaukia su filosofine M. Heideggerio posūkio (Kehre) samprata, tačiau apima ir kitus – poetinius vienatinei P. Celano kūrybai būdingus – aspektus. Šia metafora pati poezija ima reikšti kvėpavimo pertrūkį. Poezija – tai, kas „užima žadą ir žodį". „Kvėpavimo posūkis" atspindi visai P. Celano poezijai būdingą nutilimo, tarpo, cezūros įvietinimą ir apsisukimą kelyje, egzistencinę bei poetinę inversiją, atminties kelius, neįmanomą bandymą per poeziją sugrįžti namo. „Kvėpavimo keliai", kuriais eina poezija, tai kartu ir įkvėpimo bei dvasios (pneuma, inspiracija, Begeisterung), ir dvasių bei apsėdimo (Geister, Begeisterung) keliai. „Meridiane" pacituota eilėraščio „Balsai" strofa byloja apie balsų, ataidinčių nuo kelio dilgėlių, kvietimą, apie nelauktą – tik prozopopėjos figūra galimą – susitikimą su tų, kurių jau nėra, įbalsintomis dvasiomis. „Kvėpavimo posūkio" metafora grindžia P. Celano tezę, kad poezija – tai nepabaigiamas kalbėjimas apie mirtį ir mirtingumą, – apie konkrečias mirtis istorijos katastrofoje (holokausto patirtis) bei apskritai žmogaus mirtingumą, žmogaus likimą. Ėjimas myriop P. Celano kalboje sukuriamas skirtingais įvaizdžiais – Reinholdo Lenzo, istorinio asmens, vaikščiojančio Maskvos gatvėmis, kol miršta, kūrinio personažo Lenco, kuris sausio dvidešimtąją keliauja kalnynu, kol nejučia išprotėja, sausio dvidešimtosios – Vansi konferencijos datos, kuri nukreipė daugybės žmonių gyvenimus į mirtį, galop kiekvieno žmogaus asmeninės „sausio dvidešimtosios", – bet kurios dienos, nelauktai, bet neišvengiamai virstančios reikšminga data.
Katastrofa – P. Celano tekste nutylėtas, tačiau numanomas žodis, kuris reiškia tokį strofų pasisukimą, kai kuriantysis (ir suvokiantysis) subjektas staiga ima „vaikščioti ant galvos" ir jam po kojom atsiveria „dangus it bedugnė". Ši „Lenco" citata buvo viena pirmųjų, kurią P. Celanas iš visos G. Büchnerio kūrybos atsirinko savo tekstui. Su bedugnės vaizdiniu į P. Celano tekstą įžengia ir kiti dialogo dalyviai, bedugnės mąstytojai – B. Pascalis, L. Šestovas, netiesiogiai ir M. Heideggeris – bei bedugnės poetai – ypač F. Hölderlinas. Žodžiu „bedugnė" nusakoma ir stabilaus pagrindo neturinti XX a. Vakarų Europos mąstymo ir kūrybos situacija. Kas kitų epochų kūrėjams galėjo būti dangus, tas vėlyvojo moderno poetui, pasisakančiam už rašymą iš savo gyvenamo laiko perspektyvos – praraja. Jei ankstesniems kūrėjams pakankamai tvirtą pamatą galėjo suteikti kalba, tai P. Celanui ir kalba yra bedugnė. Jei, kalbėdamas apie poezijos laiką, P. Celanas randa datas, kurios „įsirašo" į poeziją tarsi liudininkai, kurioms rašantysis geba save priskirti, tai, kalbėdamas apie poezijos erdvę, jis mąsto bevietiškumą. Utopija jo tekste – bedugnės sinonimas. P. Celano poezija taip pat išauga iš eilėraštyje fiksuotų eilutės ir anžambemano, kalbos ir nebylumo, atminties ir užmaršties tarpeklių. Poetas manė, kad visa, ką turėjo ir galėjo pasakyti apie poeziją ne eilėraščiais, – išdėstė „Meridiane".

Ponios ir ponai! Menas, kaip prisimenate, tai marionetiška, jambiškai penkiapėdė¹ ir – ši savybė mitologiškai pagrįsta pasakojime apie Pigmalioną ir jo kūrinį – bevaikė būtybė².
Štai tokiu pavidalu menas virsta pokalbio, vykstančio kambaryje, o ne Konsjeržeri rūmuose³, objektu, pokalbio, kuris, kaip numanome, galėtų rutuliotis iki begalybės, jei niekas neįsiterptų.
Bet kai kas įsiterpia.

Menas sugrįžta. Jis pasirodo kitame Georgo Büchnerio kūrinyje, „Voiceke"⁴, tarp kitų, bevardžių žmonių ir „dar blausesnėje perkūnijos šviesoje", jei galiu remtis Moritzo Heimanno žodžiais apie „Dantono mirtį"⁵. Tas pats menas, šiuo visiškai kitokiu laiku, vėl išeina aikštėn, jį pristato turgaus šūkautojas. Tačiau čia jis, kitaip nei aname pokalbyje, nebesusijęs su „žėrinčia", „kunkuliuojančia", „švytinčia" kūrinija. Šįkart menas pasirodo kartu su padaru ir „nieku", kurį šis padaras „vilki". Dabar menas pasirodo beždžionės pavidalu. Tačiau jis – tas pats – iš „kelnių ir švarko" staiga mes jį vėl atpažįstame⁶.

Jis, menas, sugrįžta pas mus kartu su trečiuoju Büchnerio kūriniu – „Leonsu ir Lena". Laikas ir apšvietimas čia jau nebeatpažįstami. Mes pakeliui „pabėgti į rojų", „visus laikrodžius ir kalendorius" netrukus teks „sudaužyti" ar „uždrausti", tačiau iki tol drama mums dar spėja pristatyti „du abiejų lyčių asmenis", „atvyksta du visam pasauly žinomi automatai", o žmogus, apie save teigiantis, kad esąs „veikiausiai trečiasis ir keisčiausias iš jųdviejų", „gergždžiančiu balsu" mus ragina stebėtis tuo, ką matome: „Vien menas ir mechanizmas, vien kartoninis ciferblatas ir vien laikrodžio spyruoklės!"⁷
Menas čia pasirodo su didesne palyda nei anksčiau, tačiau – tai krinta į akis – jis pasirodo tarp sau lygių, tai tas pats menas: menas, kurį jau pažįstame. Valerijus – tai tik kitas šauklio vardas.

Menas, ponios ir ponai, kartu su visu tuo, kas jam priklauso ir kas prie jo dar prisidės, tai problema, ir, kaip matyti, kisli, atspari, nemari, norisi sakyti, amžina.
Problema, kuri mirtingajam, Kamiliui, ir tik per mirtį mums suprantamam Dantonui leidžia verti žodį prie žodžio. Bepigu kalbėti apie meną.
Bet visada, kai tik imama kalbėti apie meną, atsiranda kas nors, kas yra šalia ir... kas nepakankamai įdėmiai klausosi.
Tiksliau sakant: kažkas, kas girdi ir klauso, ir žiūri... o tada nebežino, apie ką buvo kalba. Kas tas, kuris klauso kalbančiojo, kuris „mato jį kalbant"⁸, kuris suvokia kalbą ir pavidalą, o kartu (kas išdrįstų šio kūrinio kontekste tuo abejoti?) priima ir kvėpavimą, tai reiškia – kryptį bei likimą.
Kaip jūs seniausiai žinote, tai ji, tiek daug ir taip tiksliai cituota, kiekvienais metais ateinanti pas jus, – tai Liusilė.

Tai, kas įsiterpė į pokalbį, be atodairos prasiveržia ir kartu su mumis pasiekia Revoliucijos aikštę, „vežimai privažiuoja ir sustoja"⁹.
Visi bendrakeleiviai: Dantonas, Kamilis, kiti, yra, nė vieno netrūksta. Visi nešini žodžiais, meniškomis ištarmėmis, kurias tiesiai išsako, o Büchneriui tereikia pacituoti. Kalbama apie bendrą ėjimą myriop, kiekvienas pasiryžęs mirti, Fabrė netgi trokšta gebėti numirti „dvigubai", ir tik „keletas" – bevardžių – „balsų" mano, kad tai „jau ir anksčiau yra buvę, todėl nuobodu"¹⁰.
Ir čia, kur viskas juda pabaigos link, tomis ilgomis akimirkomis, staiga pasirodo Kamilis (ne, ne jis, ne jis pats, o vienas jo bendrakeleivių). Kamilis miršta teatrališkai, netgi norėtųsi sakyti „jambiškai", – mirtimi, kurią mes tik po poros veiksmų, iš jam taip svetimo – ir taip artimo – posakio atpažinsime kaip jo mirtį. Kai aplink Kamilį tvyrantis patosas ir jam skiriamas nuosprendis patvirtina „lėlės" ir „vielos" triumfą¹¹, vėl pasirodo Liusilė, kuri yra akla menui, ta pati Liusilė, kuriai kalba turi kažką asmeniška, juntama, ir staiga šūkteli – „Tegyvuoja karalius!"¹²
Po visų tribūnoje (tai juk ešafotas) ištartų žodžių – kokia ištara!
Tai prieštara, žodis, nutraukiantis „vielą", žodis, nebesilenkiantis „istorijos dykinėtojams ir paradiniams arkliams"¹³, tai – laisvės veiksmas. Tai žingsnis.

Žinoma, tai skamba lyg prisipažinimas, kad esi už ancien régime¹⁴, – ir, atsižvelgiant į tai, ką dabar, ką šiandien noriu pasakyti, tai negali būti atsitiktinumas.
Tačiau čia – leiskite tam, kuris užaugo su Piotro Kropotkino ir Gustavo Landauerio¹⁵ raštais, tai ypač pabrėžti – čia nebus šlovinama nei kokia nors monarchija, nei vakardiena, kurią reikėtų išsaugoti.
Bus pagerbta žmogiškumo dabartį liudijanti absurdo didybė.

Tai, ponios ir ponai, neturi vieno visiems laikams nukalto vardo, bet, manau, tai... poezija.

„Ak, menas!" Kaip matote, užtrukau prie Kamilio žodžių.
Šį pasakymą galima, aš tuo visiškai įsitikinęs, perskaityti vienaip ar kitaip, galima padėti skirtingus kirčio ženklus: šiandienos dešininį, istorijos, taip pat ir literatūros istorijos, kairinį, amžinybės riestinį – ar tęstinį.
Aš dedu – man nelieka kitos išeities – aš dedu dešininį¹⁶.

Menas, „ak, menas", nepakanka vien to, kad jis kislus, jam būdinga ir savybė tuo pat metu būti visur. Jį galima rasti ir apsakyme „Lencas", bet, kaip ir „Dantono mirtyje", leidžiu sau tai pabrėžti, – tik epizodiškai.

„Prie stalo sėdėjo gerai nusiteikęs Lencas: kalbėta apie literatūrą, tai buvo jo sritis..."¹⁷
„...Pajausti, kad tai, kas sukurta, – gyvena, yra svarbiausias dalykas iš šių dviejų, ir tai vienintelis meno dalykų kriterijus..."¹⁸
Iš konteksto ištraukiau tik du sakinius, o sąžinės priekaištai dėl kairinio kirčio verčia mane iš karto atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad literatūrai ši vieta – istorinės reikšmės, svarbu mokėti ją perskaityti kartu su jau cituotu pokalbiu iš „Dantono mirties". Čia Büchnerio estetinė koncepcija įgauna savo raišką, ir, atsitraukus nuo Büchnerio „Lenco" fragmento, galima priartėti prie Reinholdo Lenzo, „Pastabų apie teatrą" autoriaus¹⁹, o po jo – Lenzo, kaip istorinio asmens, – ir vėl sugrįžti prie tokios talpios literatūrai Mercier²⁰ frazės „Ellargissez l'Art"²¹. Ši vieta atveria horizontus, štai čia pasimato natūralizmas, užbėgama už akių Gerhartui Hauptmannui²², čia galima ieškoti socialinių ir politinių Büchnerio kūrybos šaknų ir jas rasti.

Ponios ir ponai, tegu mano sąžinę, nors ir tarp kitko, ramina žinojimas, kad nelikau nepasakęs vieno dalyko, juk jums akivaizdu – ir tai vėl užgauna mano sąžinę, – jums akivaizdu, kad negaliu atsiriboti nuo to, kas, man regis, siejasi su menu.
Aš to ieškau ir čia, apsakyme „Lencas", į kurį teikiuosi nukreipti jūsų mintis.
Büchneris Lenco lūpomis prabyla niekinamai apie „idealizmą" ir jo „medines lėles". Joms jis priešpriešina – ir čia išsidėsto nepamirštamos eilutės apie „menkiausiojo gyvenimą", „virptelėjimus", „užuominas", „ypač subtilią, vos pastebimą mimikos žaismę"²³– natūralumą ir kūriniškumą. Šią meno sampratą jis iliustruoja pasitelkdamas išgyvenimą:
„Vakar, kildamas slėniu, pamačiau dvi mergaites, sėdinčias ant akmens: viena pynė plaukus, o kita jai padėjo, o auksinės sruogos krito žemyn, ir jos rimtas, blyškus veidas, o ji tokia jauna, ir juoda suknelė, ir kita mergaitė, taip rūpestingai besistengianti. Net pačiuose gražiausiuose, jautriausiuose senosios vokiečių mokyklos paveiksluose nė užuominos nėra apie tai. Kartais norėtųsi būti Medūzos galva, kad galėtum paversti šią grupę akmeniu ir sušukti žmonėms"²⁴.

Ponios ir ponai, prašau pastebėti: „Norėtųsi būti medūzos galva", kad... menu atskleistum natūralumą kaip tokį!
Norėtųsi, žinoma, nereiškia: aš norėčiau.

Tai – žengti tolyn nuo visko, kas žmogiška, leistis į nejaukos erdves, krypstančias žmogaus link – tas pačias, kuriose ir beždžionės figūra, ir automatai... ak, ir menas, regis, taip pat – namie²⁵.
Taip kalba ne tikrasis Lenzas, taip kalba Büchnerio Lencas. Čia išgirdome Büchnerio balsą: net ir jam menas turi kažką nejaukaus.

Ponios ir ponai, aš pasirinkau dešininį kirčio ženklą. Nenoriu nei jūsų, nei savęs klaidinti, kad, klausdamas apie meną ir literatūrą – tai tik vienas klausimas iš daugybės kitų, – pirmiausia kalbėjau apie savo, net jei ir nelaisvos, kūrybos fragmentus, nuo kurių ir bandžiau eiti Büchnerio link ir bandyti suprasti, kaip jis kelia šį klausimą.
Tačiau jūs matote – kiekvienąkart, kai tik pasirodo menas, „gergždžiančio" Valerijaus „balso" nebeįmanoma neišgirsti.
Veikiausiai Büchnerio balsas verčia mane taip spėti, tai yra senos, pačios seniausios nejaukos²⁶. Šita problema, prie kurios aš šiandien taip atkakliai užtrunku, greičiausiai tvyro ore, kuriuo mums tenka kvėpuoti.

Svarstau, ar Georgo Büchnerio, padaro kūrėjo, kūryboje nėra bent jau pusgarsių, bent jau pusiau įsisąmonintų, tačiau dėl to ne menkiau radikalių – arba tik todėl išties radikalių – bandymų kvestionuoti meną, kvestionuoti šia linkme? Ar nesama mėginimo kelti klausimą, prie kurio šiuolaikinei poezijai tenka grįžti, jei ji nori klausinėti toliau? Kitaip tariant, kai ką praleidus: ar galime remtis nuostata, kaip dabar daug kur nutinka, kad menas yra tai, kas iš anksto duota ir ką reikia suvokti kaip sąlygą? Ar mums, griežtai sakant, reikia visų pirma nuosekliai tęsti mąstymą apie tai, ką pradėjo, tarkim, Mallarmé²⁷?

Kai kur užbėgau už akių, kai ką ištraukiau iš konteksto – žinau, nenusiyriau pakankamai toli, grįžtu prie Büchnerio Lenco, prie – epizodinio – pokalbio „prie stalo", kai Lencas buvo „gerai nusiteikęs".
Lencas ilgai kalbėjo, „tai su šypsena, tai rimtai". Ir dabar, kai pokalbis jau baigtas, apie jį, susirūpinusį meno klausimais, bet taip pat ir apie menininką Lenzą, pasakoma: „Jis visai užsimiršo"²⁸.
Tai skaitydamas galvoju apie Liusilę. Skaitau: jis, jis pats.
Kam prieš akis ir galvoje menas, – vėl grįžtu prie apsakymo „Lencas" – tas užmiršęs save. Menas sukuria Aš-nuotolį. Mene reikalinga tam tikra distancija, tam tikras kelias tam tikra kryptimi.

O poezija? Poezija, kuriai tenka eiti meno keliu? Būtent čia ir būtų kelias Medūzos galvos ir automatų link!

Neieškau išeities, tik toliau klausinėju ta pačia linkme ir, man regis, kartu ir ta linkme, kuria kreipia „Lenco" fragmentas.
Galbūt – aš tik klausiu – galbūt ir poezija, kaip ir menas, kartu su užsimiršusiu Aš keliauja nejaukaus ir svetimo link ir vėl išsilaisvina – bet kur? kurioje vietoje? kaip? kuo būdama?
Tada menas būtų kelias, kurį teks nueiti poezijai – nei mažiau, nei daugiau.
Žinau, yra kitų, trumpesnių kelių. Tačiau ir poezija kartais mus aplenkia. La poésie, elle aussi, brūle nos étapes²⁹.

Aš palieku užsimiršusįjį, menu besirūpinantį, meną kuriantįjį. Galvodamas apie Liusilę tariausi sutinkąs poeziją, o Liusilė suvokia kalbą kaip pavidalą, kryptį ir kvėpavimą: ir čia, ir šiame Büchnerio kūrinyje aš ieškau to paties, ieškau paties Lenzo, ieškau jo kaip asmens, ieškau jo pavidalo: vardan poezijos vietos, vardan jos išsilaisvinimo, vardan žingsnio.

Büchnerio Lencas, ponios ir ponai, liko kaip fragmentas. Ar mums reikia pasitelkti tikrąjį Lenzą, norint sužinoti, kaip pasisuko šio žmogaus būtis?
„Jo būtis jam buvo būtina našta. Taip jis toliau ir gyveno..."³⁰Štai čia pasakojimas ir nutrūksta.
Tačiau kūryba, kaip ir Liusilė, bando veikėją matyti pagal jo kryptį, – poezija užbėga už akių. Mes žinome, kurlink jis gyvena ir kaip jo gyvenimas teka pabaigos link.
„Mirties, – randame viename veikale apie Jakobą Michaelį Reinholdą Lenzą, pasirodžiusiame Leipcige 1909 metais ir parašytame maskviškio docento M. Rozanovo plunksna, – mirties, kaip atpirkėjo, neteko ilgai laukti. 1792 metais, naktį iš gegužės dvidešimt trečiosios į dvidešimt ketvirtąją jo kūnas rastas vienoje Maskvos gatvių. Palaidotas vieno bajoro lėšomis. Paskutiniojo atilsio vieta liko nežinoma"³¹.
Tokiai pabaigai jis ir gyveno.
Jis – Büchnerio Lencas, asmuo, kurį mes sutinkame jau pirmame apsakymo puslapyje, Lencas, kuris „sausio 20-ąją ėjo kalnynu"³², jis – ne menininkas ir nesirūpinantis meno klausimais, jis – tiesiog Aš.

Galbūt dabar rasime vietą, kur susvetimėjimas jau buvo, vietą, kurioje gebėjo išsilaisvinti asmuo kaip – susvetimėjęs – Aš? Ar rasime tokią vietą, tokį žingsnį?
„...tik kartais jam buvo nesmagu, kad nemokėjo vaikščioti žemyn galva"³³. Tai jis, Lencas. Tai, manau, jis ir jo žingsnis, jis ir jo „Tegyvuoja karalius".

„...tik kartais jam buvo nesmagu, kad nemokėjo vaikščioti žemyn galva."
Kas vaikšto žemyn galva – ponios ir ponai – kas eina žemyn galva, tam po kojų dangus it bedugnė.

Ponios ir ponai, šiandien įprasta priekaištauti poezijai dėl „tamsumo". Leiskit man dabar – bet ar čia staiga kažkas neatsivėrė? – leiskite man pacituoti Pascalio ištarmę, kurią neseniai perskaičiau Levo Šestovo knygoje: „Ne nous reprochez pas le manque de clarté puisque nous en faison profession!"³⁴ Tikiu, kad tai yra jei ir ne prigimtinė, tai bent susitikimo vardan poezijai priskirta tamsa, prišaukta iš ten – ką galbūt sukūrė pati poezija – tolio ar svetimo krašto.

Tačiau galbūt iš vienos ir tos pačios pusės, viena ir ta pačia kryptimi egzistuoja dvi svetimos erdvės, neatskiriamai susiliejusios.

Lencas – tai yra Büchneris – žengė žingsnį toliau nei Liusilė. Jo pasakymas „Tegyvuoja karalius" jau ne žodis, o baisus nebylumas, kuris jam – ir mums – užima žadą ir žodį.

Poezija – tai gali reikšti kvėpavimo posūkį. Kas žino, galbūt poezija ir nueina šį kelią – taip pat ir meno kelią – dėl tokio kvėpavimo posūkio? Galbūt jai pavyks – kadangi svetima erdvė, t. y. bedugnė ir Medūzos galva, bedugnė ir automatai, regis, yra toje pačioje pusėje – galbūt jai čia pavyks atskirti svetima nuo svetima, gal būtent čia susitrauks Medūzos galva, gal būtent čia sutriks automatai, bent šią trumpą vienkartę akimirką? Galbūt čia, kartu su Aš – su šiuo čia ir taip išlaisvintu bei susvetimėjusiu Aš, galbūt čia išsilaisvins ir Kitas?
Galbūt nuo šiol eilėraštis ims būti pačiu savimi... ir nemeniškai, laisvai eiti kitais savo keliais, taip pat ir meno keliais – vis eiti ir eiti?
Galbūt.

Galbūt galima sakyti, kad kiekviename eilėraštyje išlieka į jį įsirašiusi „sausio 20-oji"? Galbūt eilėraščiuose, kurie rašomi šiandien, nauja yra būtent tai, kad juose aiškiausiai bandoma atminti tokias datas?
Tačiau ar mes visi nerašome atsispirdami nuo šių datų? Ir kokias datas rašydami sau priskiriame?

Bet eilėraštis kalba! Jis atmena savo datas, ir vis dėlto kalba. Žinoma, jis kalba tik savo vardu.
Tačiau aš galvoju – ir vargu ar ši mintis Jus nustebins – aš manau, kad nuo seno tai priklauso eilėraščio viltims, būtent šiuo būdu kalbėti taip pat ir svetimo– ne, šio žodžio dabar jau nebegaliu vartoti – būtent šiuo būdu kalbėti Kito vardu– kas žino, galbūt ir visai Kito vardu.
Pasakymas „kas žino", prie kurio, kaip matau, ką tik priartėjau, yra vienintelis dalykas, kurį šiandien ir čia galiu pridurti prie senųjų vilčių.
Turiu sau pripažinti, kad galbūt įmanoma mąstyti (kiekvienąkart vis naujai) net ir šio „visai kito" susitikimą – čia aš naudoju visiems gerai žinomą pagalbinį žodį – su ne visiškai tolimu, su visai artimu Kitu.
Eilėraštis sustoja prie tokių minčių, lūkuriuoja ir ausis ištempęs klausosi³⁵.
Niekas negali pasakyti, kiek truks kvėpavimo sulaikymas – sustojimas, įdėmus klausymasis ir mintis. „Greiti" ir visada „išorėje" buvę dalykai įsibėgėjo³⁶. Eilėraštis tai žino, bet nepaliaujamai juda link ano Kito, kurį laiko pasiekiamu, išlaisvinamu, galbūt net laisvu ir palinkusiu prie jo paties, prie eilėraščio – tarkime, panašiai kaip Liusilė.

Žinoma, eilėraštis – eilėraštis šiandien – stipriai linksta į nebylumą, tai akivaizdu.
Manau, tai susiję, net jei ir netiesiogiai (negalima to nuvertinti), su žodžių atrankos sunkumais, greitu sintaksės nuolydžiu ar budresniu elipsės pojūčiu.
Jis įsitvirtina ir išsako save – po tiek daug ekstremalių formuluočių leiskite man dar ir šią – eilėraštis įsitvirtina prie savo paties paribio; tam, kad išliktų, jis nepaliaujamai šaukia ir be tarpinių stočių grįžta iš savo jau-nebe į savo vis-dar.

Šis vis-dar veikiausiai tegali būti kalbėjimas. Taigi, tai nėra pati kalba ir greičiausiai net ne kalbėjimas kaip „atsakas"³⁷.
Tai – aktualizuota kalba, išlaisvinta būtinos atminti individuacijos ženklan. Ši individuacija nors ir radikali, bet kartu ir tokia, kuriai pati kalba tuo pat metu ir užbrėžia ribas, ir atveria galimybes.
Šį eilėraščio vis-dar galima aptikti vien tik eilėraštyje, parašytame žmogaus, kuris nepamiršta kalbąs iš savo buvimo nuolydžio, iš savo, kaip padaro, esybės nuolydžio.
Tada eilėraštis būtų – aiškiau nei iki šiol – formą įgavusi vienatinio žmogaus kalba ir savo giliausia esme – dabartis ir esamybė.

Eilėraštis – vienišas. Jis – vienišas ir pakeliui. Kas jį rašo, išlieka jam duotas.
Bet argi todėl eilėraštis jau yra čia, susitikime – susitikimo paslaptyje?

Eilėraštis nori eiti Kito link, jam reikia šio Kito, jam reikia priešais jį esančio. Jis jį susiranda, jam kalba.
Kiekvienas daiktas, kiekvienas žmogus eilėraščiui, judančiam Kito link, yra šio Kito pavidalas.
Dėmesys, kurį eilėraštis mėgina skirti kiekvienam jį sutinkančiam, stipresnė detalės, kontūrų, struktūros, spalvos, bet taip pat ir „virpesių" bei „užuominų" pajauta, visa tai, manau, nėra tik kasdien vis nepriekaištingesniais aparatais besinaudojančios akies pasiekimas, tai veikiau visas mūsų datas menantis sutelktumas.
„Dėmesys" – čia leiskite man iš Walterio Benjamino esė apie Kafką pacituoti vieną Malebranche'o ištarmę – „Dėmesys – tai įgimta sielos malda"³⁸.
Eilėraštis – ak, kokiomis sąlygomis – tampa – vis dar – suvokiančio, palinkusio prie to, kas pasirodo, klausinėjančio ir užkalbinančio tą, kas pasirodo, žmogaus eilėraščiu. Įvyksta pokalbis, dažnai – beviltiškas pokalbis.
Tik šio eilėraščio erdvėje įsisteigia užkalbintasis, kuris sutelkia save aplink užkalbinantį ir įvardijantį Aš. Tačiau užkalbintasis, jį įvardijus virtęs Tu, į šią dabartį atsineša ir savo kitoniškumą. Tik eilėraščio čia ir dabar – pats eilėraštis teturi šią vienintelę, vienkartę, baigtinę dabartį – tik dėl šio betarpiškumo ir artumo eilėraštyje kartu prabyla ir pati intymiausia užkalbintojo, kito savastis: jo laikas.
Kai taip kalbame su daiktais, klausiame, iš kur jie kilę ir kurlink juda: gvildendami atvirą, nepabaigiamą, į tuštumą ir laisvę kreipiantį klausimą, mes esame toli anapus.
Eilėraštis, tikiu, ieško tos vietos.

Eilėraštis?
Eilėraštis su savo vaizdiniais ir tropais?

Ponios ir ponai, apie ką aš kalbu, kai kalbu apie eilėraštį – ne apie bet kurį, o apie šį eilėraštį – kai žvelgiu iš šio atspirties taško, einu šia kryptim, naudojuosi šiaisžodžiais?
Kalbu apie eilėraštį, kurio nėra!
Absoliutus eilėraštis – ne, žinoma, to nėra ir būti negali!
Tačiau turbūt kiekviename tikrame eilėraštyje, net ir pačiame nereikliausiame, iškyla šis neišvengiamas klausimas, ši negirdėta pretenzija.

O kas gi tada būtų vaizdiniai?
Tai, kas kiekvieną kartą ir darkart, ir vėl, vien tik dabar, vien tik čia yra suvokta bei suvoktina. Taip eilėraštis būtų vieta, kur visi tropai ir metaforos privedami ad absurdum³⁹.

Toposų tyrimai?⁴⁰
Žinoma! Bet jie vyksta nušviesti vien to, kas tiriama. U-topijos šviesoje⁴¹.
O žmogus? O padaras?
Šioje šviesoje.

Kokie klausimai! Kokie reikalavimai!
Laikas pasukti atgal.

Ponios ir ponai, aš jau baigiu, vėl grįžtu į pradžią.
Ellargissez l'Art! Šis klausimas priartėja prie mūsų kartu su savo sena, su savo nauja nejauka. Jos link ėjau drauge su Büchneriu, tikėjausi ją vėl ten rasti.
Aš net turėjau atsakymą, „liusilišką" atkirtį, norėjau kuo nors atremti, norėjau paprieštarauti:
praplėsti meną?
Ne. Tačiau suartėk su menu, kiek tau įmanoma. Ir išsilaisvink.
Aš taip pat, taip pat ir čia, jums esant, nuėjau šį kelią. Tai buvo ratas. Menas – taip pat ir medūzos galva, mechanizmas, automatai, tai, kas nejauku ir ką taip sunku atskirti, ir galop galbūt tik viena belikusi svetimybė – menas tebegyvuoja.
Dukart – Liusilei sušukus „Tegyvuoja karalius" ir kai po Lenco kojomis atsivėrė dangus it bedugnė – atrodė, kad kvėpavimo posūkis – jau čia pat. Galbūt net tada, kai mėginau pasiekti tai, kas tolima, bet ką galima užimti, kas galop pasimatė tik Liusilės pavidalu. Kartą ir mes, galvodami apie daiktams ir padarams skirtą dėmesį, priartėjome prie to, kas atvira ir laisva. Galiausiai priartėjome prie utopijos.

Poezija, ponios ir ponai, – šis nepabaigiamas kalbėjimas apie grynąjį mirtingumą bei tai, kas neįkainojama.
Ponios ir ponai, kadangi jau vėl grįžtu prie pradžios, leiskite man dar kartą, labai trumpai, iš kitos pusės paklausti apie tą patį.
Ponios ir ponai, prieš keletą metų parašiau šį nediduką ketureilį:
„Balsai iš kelio dilgėlių: / rankomis ateik pas mus. / Kas pasitraukęs tik su žibintu, / tam telieka ranka – perskaityti"⁴².
O prieš metus, prisimindamas vieną praleistą susitikimą Engadine, parašiau trumpą pasakojimą, kuriame žmogui, panašiai „kaip ir Lencui", leidau eiti kalnynu⁴³.
Ir vieną, ir kitą kartą rašiau atmindamas „sausio 20-ąją", savo „sausio 20-ąją".
Aš susitikau... save patį.

Bet ar išties, jei galvosime apie eilėraščius, ar išties su eilėraščiais nueinam tokius kelius? Ar šie keliai nėra tik aplinkkeliai iš tavęs pas tave? Tarp daugybės kitų kelių, tai taip pat ir keliai, kuriuose kalba tampa balsinga, tai susitikimai, balso takai⁴⁴į suvokiantįjį Tu, esybės ir padaro keliai, galbūt būties metmenys⁴⁵, kelionė į save patį, beieškant savęs paties... Tam tikras grįžimas namo.

Ponios ir ponai, baigiu dešininiu kirčio ženklu, prieinu prie „Leonso ir Lenos" pabaigos.
Ir čia, prie paskutiniųjų šio kūrinio ištarmių man reikia susikaupti. Turiu būti atsargus, kaip ir Karlas Emilis Franzosas⁴⁶, išleidęs pirmąjį kritinį visos Georgo Büchnerio kūrybos ir rankraštinio palikimo leidimą, kuris pasirodė prieš aštuoniasdešimt vienus metus Frankfurte prie Maino „Sauerländerio" leidykloje – kaip mano čia vėl atrastas kraštietis Karlas Emilis Franzosas turiu susikaupti, kad neperskaityčiau čia vartojamo žodžio „Commode" kaip „Kommendes"⁴⁷!
Ir vis dėlto: ar tik ne „Leonse ir Lenoje" prie šių žodžių su neregimu šypsniu prirašytos kabutės, kurias reikėtų suprasti ne kaip žąsų kojeles, o kaip kiškio ausytes⁴⁸, kaip tai, kas kiek baugščiai pakyla virš savęs bei žodžių ir suklūsta?

Nuo šios vietos, taigi nuo „Commode", bet taip pat ir utopijos šviesoje imu tyrinėti toposus⁴⁹:

Ieškau vietovės, iš kurios kilę Reinholdas Lenzas ir Emilis Franzosas, sutiktieji kelyje į čia bei Georgo Büchnerio tekstuose. Būdamas ten, kur ir pradėjau, ieškau ir savo paties kilmės vietos. Labai klaidžiojančiu, nes nerimastingu pirštu ieškau visų tų dalykų žemėlapyje – staiga turiu pripažinti, vaikiškame žemėlapyje.
Nė vienos iš šių vietų neįmanoma rasti, jų nėra, tačiau ypač dabar aš žinau, kur jos galėtų būti, ir... kažką randu!

Ponios ir ponai, surandu kažką, kas mane bent kiek guodžia dėl to, kad jums čia esant nuėjau šį neįmanomą kelią, šį neįmanomybės kelią.
Randu tai, kas sieja, ir tai, kas, kaip ir eilėraštis, veda susitikimo link.
Randu kažką – lyg kalba – nematerialų, tačiau žemišką, kažką apvalų, per abu polius grįžtantį į save, o taip pat ir – kaip tai linksma – net ir kertantį tropikus ir perbraukiantį tropus: randu... meridianą.

Drauge su jumis, Georgu Büchneriu ir Heseno žeme aš patikėjau, kad galiu jį vėl paliesti.

Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė

Versta iš:
Paul Celan. Der Meridian. Endfassung, Entwürfe, Materialien, Tübinger Ausgabe, Bernard Böschenstein (hrsg.). Frankfurt a. M: Suhrkamp, 1999

¹ Nuoroda į G. Büchnerio dramos „Dantono mirtis" („Dantons Tod") veikėjo Kamilio monologą antrojo veiksmo trečioje scenoje: „Kamilis: Sakau jums, jei jums visko nepateiktų medinėmis kopijomis, išbarstyto teatruose, koncertuose ir parodose, tai visai nesuprastumėte, nei akimis, nei ausimis. Išdrožia kas nors marionetę, net siūlas matos, ant kurio ji ištempta, kiekvienam žingsny penkiapėdžiais jambais barška jos dalys – koks charakteris, koks nuoseklumas! Kas nors paima jausmelį, sentenciją, sąvoką, aprengia ją švarku ir kelnėmis, padaro rankas ir kojas, nudažo veidą ir išleidžia kankintis tris veiksmus, kol galop ves ar nusišaus – idealas! – Suniūniuoja kas nors operą, kuri žmogaus dvasios pakilimus ir krytį perteikia it molinė švilpynė lakštingalą – ak, menas! / O kai žmonės iš teatro atsiranda skersgatvyje – ak, vargana tikrovė! / Jie pamiršta poną Dievą dėl prasto jo kopijuotojo. Jūs nematote ir negirdite nieko iš tokios kūrinijos, kuri žėri, kunkuliuoja, švyti ir kiekvieną akimirką vis naujai aplink jus ir jumyse gimsta. Einate į teatrą, skaitote eilėraščius ir romanus, pagal jų iškarpas nutaisote miną ir sakote Dievo kūriniams – kaip įprasta! / Graikai žinojo, ką sakė, kai pasakojo, esą Pigmaliono statula atgijusi, bet nesusilaukusi vaikų." – Büchner G. Dichtungen / Henri Poschmann (Hrsg.). – Frankfurt a. M.: Insel. – P. 44–45. Kitose išnašose cituojama iš šito paties leidimo.
² Pigmalionas – Ovidijaus „Metamorfozėse" aprašytas mitinis Kipro menininkas, įsimylėjęs savo paties sukurtą statulą. Tačiau „Metamorfozėse" Pigmalionui ir jo iš statulos atgijusiai žmonai gimsta sūnus Pafas: „O kai devintąjįkart mėnulis skrituliu virto, / Užgimė Pafas, kurio vardu sala ta vadinas." – Metamorfozės / Vertė Antanas Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 208–209.
³ Pranc. La Conciergerie– istorinės svarbos rūmai Paryžiuje. Pastatas pradėtas statyti IX a., ilgą laiką buvo Prancūzijos valdovų rezidencija, valdžios būstinė. 1789 m. Prancūzijos revoliucijos metu jame buvo kalėjimas, kuriame kalėjo ir buvo nuteisti mirties bausme daugybė revoliucijos dalyvių, tarp jų Georges'as Dantonas, Maximilienas de Robespierre'as, Marie Antoinette ir kt. Konsjeržeri kalėjimas – viena iš G. Büchnerio dramos „Dantono mirtis" veiksmo vietų.
⁴ Minėdamas G. Büchnerio dramą „Voicekas" („Woyzeck"), P. Celanas naudoja neoriginalią rašybą, kurią galima laikyti riktu arba sąmoninga nuoroda į Albano Bergo operą („Wozzeck"), parašytą pagal G. Büchnerio dramą.
⁵„Margaspalviame ir skubriai nupieštame fone matomos Dantono, Kamilio, Robespjero figūros, apšviestos tokios šviesos, kuri šioje perkūnijos blankumoje yra neaprašomai aštri." – Heinemann M. Georg Büchner // Die neue Rundschau 4. – 1910. – P. 1460.
⁶ P. Celanas cituoja dramos „Voicekas" trečią sceną: „Šauklys: Ponai! Ponai! Pažvelkite į padarą, kaip jį Dievas sukūrė, nieko tame nėra, visai nieko. Pažvelkite, štai išsitiesęs eina menas, vilki švarką ir mūvi kelnes, turi kardą! / Pažvelkite į civilizacijos pažangą. Viskas žengia pirmyn – arklys, beždžionė, kanarėlė. Beždžionė virtusi kareiviu, ar to dar maža, pati žemiausia žmogaus giminės pakopa!" – Büchner G. Dichtungen. – P. 150. Kita vertus, beždžionės figūra – tai aliuzija į F. Kafkos novelę „Pranešimas akademijai". Kafka F. Procesas. Pilis. Novelės / vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 528.
⁷ Citatos iš G. Büchnerio dramos „Leonsas ir Lena" („Leonce und Lena") trečio veiksmo trečios scenos: „Leonsas: Ai, Lena, manau, tai pabėgimas į rojų"; „Leonsas: <...> Bet aš geriau žinau, ko tu nori, liepkime sudaužyti visus laikrodžius, uždrausti visus kalendorius ir skaičiuokime valandas ir mėnulius vien pagal gėlių laikrodžius, vien pagal žiedus ir vaisius." – Büchner G. Dichtungen. – P. 127–129. „Valerijus: Bet aš tik norėjau aukštajai ir garbingajai visuomenei pranešti, kad atvyko du pasaulinio garso automatai ir kad aš pats esu veikiausiai trečiasis ir keisčiausias iš abiejų <...>. Ponios ir ponai, pažvelkite, štai du abiejų lyčių asmenys, vyriškis ir moteriškė, ponas ir ponia. Nieko kito, vien menas ir mechanizmas, vien kartoninis ciferblatas ir vien laikrodžio spyruoklės!" – Büchner G. Dichtungen. – P. 125–126.
⁸ Citata iš G. Büchnerio „Dantono mirties" antro veiksmo, trečios scenos, tuoj pat po 1 išnašoje cituoto pokalbio apie meną: „Kamilis: ką pasakysi, Liusile? / Liusilė: Nieko, man taip smagu matyti tave kalbantį. / Kamilis: Ar tu mane taip pat ir girdi? / Liusilė: Ai, žinoma. / Kamilis: Ar aš teisus? Ar girdėjai, ką pasakiau? / Liusilė: Ne, išties ne." – Büchner G. Dichtungen. – P. 45.
⁹ Revoliucijos aikštė, esanti prie Konsjeržeri rūmų, viena „Dantono mirties" veiksmo vietų. P. Celanas cituoja ketvirto veiksmo septintos scenos remarkas: „Revoliucijos aikštė. Vežimai atvažiuoja ir sustoja prie giljotinos. Vyrai ir moterys dainuoja karmanjolę ir šoka. Suimtieji derina balsus, giedos „Marselietę"." – Büchner G. Dichtungen. – P. 87.
¹⁰ Citatos iš „Dantono mirties" antro veiksmo trečios scenos: „Keletas balsų: Tai jau kartą buvo! Kaip nuobodu! <...> Fabrė: Lik sveikas, Dantonai. Aš numirsiu dvigubai." – Büchner G. Dichtungen. – P. 88.
¹¹ Citata iš „Dantono mirties" antro veiksmo penktos scenos: „Dantonas: <...> mes – lėlės, nežinomų jėgų traukiamos prie vielos; niekas, niekas mes patys! Kardai, kuriais kovoja dvasios, tik rankų kaip pasakoje nematome." – Büchner G. Dichtungen. – P. 49.
¹² Citata iš „Dantono mirties" paskutinės scenos, Liusilės žodžiai po Dantono giljotinos. Büchner G. Dichtungen. – P. 90.
¹³ Citata iš G. Büchnerio laiško sužadėtinei.
¹⁴ Pranc. ancien régime (ankstesnis režimas) terminu apibrėžiamas Europos istorijos laikotarpis iki 1789 m. Prancūzijos revoliucijos.
¹⁵ Piotras Kropotkinas (1842–1921) – kunigaikštis, vienas svarbiausių Rusijos anarchistinio komunizmo atstovų ir teoretikų. Gustavas Landaueris (1870–1919) – rašytojas ir politikas, radikalaus socializmo ir anarchizmo atstovas Vokietijoje. P. Kropotkino idėjos darė įtaką G. Landauerio kūrybai. G. Landaueris išvertė P. Kropotkino veikalą „Prancūzijos revoliucija".
¹⁶Žaidžiama vok. žodžiais Akut (dešininis kirčio ženklas) ir akut (ūmus, staigus, aštrus).
¹⁷ Cituojamas G. Büchnerio apsakymas „Lencas", pokalbis apie meną. Büchner G. Dichtungen. – P. 233.
¹⁸ Cituojamas G. Büchnerio apsakymas „Lencas": „Poetai, apie kuriuos sakoma, esą jie perteikia tikrovę, neturi nė menkiausio supratimo apie tai, bet jie labiau pakenčiami nei tie, kurie norėtų tikrovę nuskaidrinti. <...> Mielaširdingas Dievas turbūt sukūrė pasaulį taip, kaip reikia, ir mes negalime prikeverzoti geriau, mūsų vienintelė pastanga turėtų būti bent pabandyti kurti jam pavymui. Aš reikalauju, kad kiekvienoje gyvybėje būtų būties galimybė, jei taip yra – tai gerai, tada mums nereikia klausti, ar tai gražu, ar bjauru, jausmas, kad tai, kas sukurta – gyva, yra svarbiau už grožį ar bjaurastį, ir tai vienintelis meno dalykų kriterijus." – Büchner G. Dichtungen. – P. 233–234.
¹⁹ Reinholdas Lenzas (1751–1792) – vienas iš vokiečių „Audros ir veržimosi" (Sturm und Drang) autorių. P. Celano minimame traktate „Pastabos apie teatrą" („Anmerkungen übers Theater", 1774) R. Lenzas samprotauja apie teatro ir poezijos prigimtį. Remdamasis Aristoteliu akcentuoja, jo manymu, pagrindinį poezijos bruožą – kūrybą kaip gamtos imitaciją. R. Lenzas – G. Büchnerio apsakymo „Lencas" prototipas.
²⁰ Louis Sébastienas Mercier (1740–1814) – prancūzų rašytojas, dramos teorijos veikalų autorius. „Dantono mirtyje" jis taip pat minimas.
²¹ Pranc. Ellargissez l'Art– išplėskite meną. Manoma, kad P. Celanas cituoja iš skirsnio apie L. S. Mercier iš M. Rozanovo 1909 m. monografijos apie R. Lenzą.
²² Gerhartas Hauptmannas (1862–1946) – vokiečių rašytojas, natūralizmo atstovas.
²³ Citatos iš „Lenco": „Žmonės nemoka nupiešti šuns būdos. Bet nori idealistinių figūrų, o visa, ką esu iš to matęs – medinės lėlės. Tas idealizmas – pati pikčiausia panieka žmogaus prigimčiai. Reikėtų kartą imti ir pasinerti į paties menkiausiojo gyvenimą ir pabandyti jį perteikti su visais virptelėjimais, užuominomis, su visa, vos pastebima, mimikos žaisme." – Büchner G. Dichtungen. – P. 234.
²⁴ Citata iš „Lenco". Büchner G. Dichtungen. – P. 234–235.
²⁵ Plg. „Lencui buvo nejauku vienam likti namie". – Büchner G. Dichtungen. – P. 237.
²⁶ Skaitydamas G. Büchnerį P. Celanas daro aliuziją taip pat ir į 1919 m. Sigmundo Freudo straipsnį apie nejauką E. T. A. Hoffmanno novelėje „Smėlinis" („Der Sandmann"). Freud S. Nejauka / Vertė Antanas Gailius // XX amžiaus literatūros teorijos: chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams. – I dalis / Sud. Aušra Jurgutienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – P. 347–373.
²⁷ P. Celanas polemizuoja su vokiečių poetu Gottfriedu Bennu (1886–1956), kuris savo G. Büchnerio premijos kalboje „Lyrikos problemos" („Probleme der Lyrik", 1951) rėmėsi Stéphane'o Mallarmé (1842–1898) poetine koncepcija, teigiančia poezijos autonomiją, atsiribojimą nuo gyvenamo pasaulio ir egzistavimą iš žodžio ir žodyje.
²⁸ Citatos iš „Lenco". Büchner G. Dichtungen. – P. 236.
²⁹ Pranc. La poésie, elle aussi, brūle nos étapes– ir poezija nesustodama pravažiuoja pro mūsų stoteles / peršoka mūsų [gyvenimo] etapus.
³⁰ Cituojama „Lenco" pabaiga. Büchner G. Dichtungen. – P. 250.
³¹ P. Celanas cituoja iš M. Rozanovo monografijos apie R. Lenzą.
³² Cituojama „Lenco" pradžia: „Sausio 20-ąją Lencas ėjo kalnynu." – Büchner G. Dichtungen. – P. 225. P. Celanui sausio 20-oji – tai visų pirma 1942-ųjų sausio 20 d. – Vansi konferencijos, per kurią nulemtas žydų tautos likimas hitlerinėje Vokietijoje, data.
³³ Citata iš „Lenco": „Jis nejautė nuovargio, tik kartais jam buvo nesmagu, kad nemokėjo vaikščioti žemyn galva." – Büchner G. Dichtungen. – P. 225.
³⁴„Nepriekaištaukite mums dėl nepakankamo aiškumo, nes būtent tai ir yra mūsų profesija!" P. Celanas cituoja iš prancūziško L. Šestovo leidimo, nors turėjo taip pat ir rusišką bei vokišką: Chestov L. La nuit de Gethsémani. Essai sur la philosophie de Pascal. – Paris, 1923. – P. 129.
³⁵ Naudojamas vok. kalbos medžiotojų žodis verhoffen, nusakantis miško žvėrių (stirnų, elnių) stabtelėjimą ir klausymąsi. Eilėraštis taip vėl sugretinamas su gamtine kūrinija, įgauna „gyvo" padaro atributiką. Taip pat svarbus žodžio kamienas – hoffen, reiškiantis vylimąsi, tikėjimąsi.
³⁶ Citata iš „Voiceko", viena pirmųjų scenų: „Kapitonas: Jaučiu lauke kažką greita; toks vėjas man visada primena prabėgančią pelę." – Büchner G. Dichtungen. – P. 155.
³⁷ Vok. Entsprechung dabartinėje vok. k. reiškia atitikmenį, atitikimą, tačiau viduriniojoje vok. aukštaičių k. reiškė atsakymą, atsikirtimą, noro išpildymą, reikalavimą. P. Celano tekste – tai nuoroda į M. Heideggerio kalbos / poetinio kalbėjimo kaip [būties] atsako, atitikmens (Entsprechung) mąstymą Georgo Traklio eilėraščių interpretacijoje. Žr.: Heidegger M. Die Sprache im Gedicht // Heidegger M. Unterwegs zur Sprache. – Stuttgart, 2003. – P. 79.
³⁸„Nors mes nežinome, ar Kafka meldėsi, vis dėlto jam buvo itin būdinga tai, ką Malebranche'as vadina „įgimta sielos malda" – dėmesys. Kaip šventieji į savo maldas, taip ir jis į šį dėmesį įtraukė visą kūriniją." – Benjamin W. Franzas Kafka // Benjamin W. Nušvitimai / vertė Laurynas Katkus. – Vilnius: Vaga, 2005. – P. 96.
³⁹„Meridiano" juodraščiuose rastas kritiškas sakinys apie „filologiją, tauškiančią apie kilmininkines metaforas", poeziją niveliuojančią iki tropų tyrimų.
⁴⁰ Sakinys, remiantis P. Celano laišku Otto Pöggeleriui, yra atsakas į šio studiją „Poezijos teorija ir toposų tyrimai" (Pöggeler O. Dichtungstheorie und Toposforschung // Jahrbuch für Ästhetik und Allgemeine Kunstwissenschaft 5. – Köln, 1960. – P. 89–201).
⁴¹ Ten pat.
⁴² Citata iš P. Celano eilėraščio „Balsai" („Stimmen") – Celan P. Die Gedichte. Kommentierte Gesamtausgabe in einem Band. – Frankfurt am Main: Suhrkamp, 2005. – P. 91. Paskutinėje eilutėje (vok. „Bleibt nur die hand, draus zu lesen") žodžiu „ranka", kuris sintaksiškai atitolintas nuo „skaityti", sukuriama dviprasmybė – ranka galima „perskaityti", t. y. suvokti, kelią, kuriuo einama, bei tekstą, šį konkretų eilėraštį (P. Celanas daug kur rašo apie rašančias ir skaitančias rankas – ranka yra kuriančio ir suvokiančio žmogaus metonimija). Taip pat suponuojama, kad galima skaityti ir iš rankos, joje pamatyti dilgėlių ar net likimo paliktus ženklus.
⁴³ Aliuzija į P. Celano novelę „Pokalbis kalnuose" („Gespräch im Gebirg", 1959).
⁴⁴ Vok. Stimmwege– P. Celano naujadaras, sukurtas pagal analogiją su anatomijos terminu „kvėpavimo takai" (vok. Atemwege).
⁴⁵ Aliuzija į egzistencijos, kaip būties apmatų (vok. Entwurf), traktuotę M. Heideggerio „Būtyje ir laike".
⁴⁶ Karlas Emilis Franzosas (1848–1904) – austrų rašytojas ir publicistas, gyvenęs Bukovinoje ir savo kūryboje vaizdavęs Rytų Europos žydų gyvenimą.
⁴⁷ Cituojama G. Büchnerio dramos „Leonsas ir Lena" pabaiga: „Ir melsime Dievą makaronų, melionų ir figų, muzikalių gerklių, klasikinio stoto ir patogios [kommde] religijos." – Büchner G. Dichtungen. – P. 129. P. Celanas atkreipia dėmesį į dėl spausdinimo klaidos įsivėlusį liapsusą. K. E. Franzosas savo G. Büchnerio leidime kommde ištaisė į kommende (vok. kommende – ateities, būsianti), vėlesniuose leidimuose ši klaida atitaisyta, remiantis G. Büchnerio laiškais, grąžintas pranc. commode (patogi).
⁴⁸„Žąsų kojelės" (vok. Gänsefüßchen) – žodis, reiškiantis kabutes, ypač paplitęs mokyklinėje vok. kalbos vartosenoje. Jį išpopuliarino rašytojas Jeanas Paulis (1763–1825). „Kiškio ausytės" (Hasenöhrchen) – kitas žodis, reiškiantis kabutes, taip pat naudotas romantikų, bet vokiečių kalboje neprigijo.
⁴⁹Čia svarbi žodžio „toposas" (gr. topos – vieta) etimologija.

Mstislavas Dobužinskis ir jo įnašas į Lietuvos dailės raidą

Žymus scenografas, grafikas, tapytojas, knygų iliustratorius Mstislavas Dobužinskis (1875–1957), gimęs tais pačiais metais kaip ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, yra dar deramai neįvertinta viena iškiliausių XX a. pirmos pusės ne tik rusų, bet ir Lietuvos dailės figūrų. Šis garbingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminės palikuonis, kaip ir jo bičiulis poetas Jurgis Baltrušaitis, matomas tarp intelektualiausių mūsų menininkų.
Kita vertus, panašiai kaip Vasilijus Kandinskis ir Markas Chagallas, M. Dobužinskis yra dailininkas, iš Rusijos imperijos kultūrinės erdvės emigravęs į Vakarus, kur gyvena iš savo profesijos ir pelno pripažinimą pagrindiniuose Vakarų kultūros bei meno centruose. Jis save ironiškai vadina „klajojančiu entuziastu" ir iš tikrųjų rasime mažai XX a. pirmos pusės menininkų, kurie tiek daug keliauja po įvairias šalis, įgyvendindami savo kūrybinius projektus. M. Dobužinskis rengia personalines parodas, kuria dekoracijas ir kostiumus spektakliams daugiau nei dvidešimtyje šalių: Lietuvoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje, JAV, Kanadoje, Argentinoje ir kt. Jo kūrybinės veiklos pėdsakų aptinkame ir tokiuose svarbiuose kultūros centruose kaip Peterburgas, Maskva, Paryžius, Londonas, Briuselis, Drezdenas, Diuseldorfas, Berlynas, Roma, Milanas, Leipcigas, Miunchenas, Venecija, Niujorkas, Monrealis, Torontas ir daugelyje kitų.
Šiandien jau kiek kitaip, plačiau, be pasenusių ideologinių stereotipų žvelgiame į multikultūrinę ir polikonfesinę LDK ir vėlesnę Lietuvos kultūros istoriją, kitaip traktuojame sąvokas „kosmopolitizmas", „tautinė kultūra", „tautinis apsisprendimas" ir pan. Sąvokos, kurios tautinės kultūros ideologijos viešpatavimo laikais turėjo negatyvų atspalvį, šiandien, intensyvių tarpkultūrinių santykių epochoje, įgauna naujas konotacijas. Žvelgiant šiuo aspektu, M. Dobužinskis ir jo gausus kūrybinis palikimas išlieka atviru polemikos objektu. Kokios šalies kultūrai turime priskirti dailininką ir įvairiose meno srityse sukurtą paveldą? Tai ne toks paprastas klausimas, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Jis gimė Rusijoje, glaudžiais bajorų tradicijas puoselėjusios giminės ryšiais susijęs su savo istorine tėvyne Lietuva, turėjo Rusijos, Lietuvos, JAV pilietybę, mylėjo Vilnių, Peterburgą, Paryžių, pastarajame mieste ir palaidotas. Galima berti gausybę skirtingų šio dailininko gyvenimiškos biografijos faktų, surasti marias citatų, liudijimų, kontrargumentų, tačiau M. Dobužinskio priskyrimo vienai konkrečiai kultūros tradicijai klausimas lieka problemiškas. Jis yra beveik klasikinis vienu metu kelioms skirtingų nacionalinių kultūrų tradicijoms atstovaujančio menininko pavyzdys.
M. Dobužinskio gyvenimo ir kūrybos kelias, kaip ir daugelio LDK bajorijos palikuonių, atėjusių į lietuvių kultūros sąjūdį dramatiškų istorinių lūžių metais, kupinas netikėtų likimo vingių ir iššūkių. Didžioji Lietuvos aristokratijos ir intelektualinio elito dalis XIX ir XX a. sandūroje jau buvo nutautėjusi, polonizuota ar rusifikuota, todėl paskirų Lietuvos istorijos romantizavimo paveiktų jos atstovų (Adomo Mickevičiaus, Juliaus Slovackio, Juozapo Ignoto Kraševskio) posūkis į besiformuojančią Lietuvos tautinę kultūrą neretai buvo skausmingas, lydimas nesupratimo, įvairių abejonių, nuoskaudų, psichologinių traumų. Norėčiau priminti, kad lietuvių tautinės kultūros atgimimas tuomet pirmiausia siejasi su tautiškai angažuotais negausiais lietuvių kalbą išsaugojusiais valstiečių kilmės pirmosios kartos inteligentais. Jie dažniausiai įtariai žvelgia į polonizuotus ir rusifikuotus aukštesnių Lietuvos visuomenės socialinių sluoksnių atstovus.
Svarbus M. Dobužinskio intelektualinės biografijos, pasaulėžiūrinių nuostatų, estetinių idealų ir meninės kūrybos ypatumų pažinimo šaltinis yra neįtikėtinai gausi epistoliarinė literatūra, amžininkų liudijimai, mokykliniai ir studijų užrašai, dienoraščiai, užrašų knygelės su piešinių eskizais (per 160 vnt.) ir gyvenimo saulėlydyje užbaigta knyga „Atsiminimai". Visą sąmoningą gyvenimą jis intensyviai susirašinėja su tėvu, žmona, artimiausiais bičiuliais, draugais, kolegomis ir laiškuose dalijasi ne tik savo gyvenimo, kūrybos problemomis, tačiau ir jautriausiais išgyvenimais. Ši medžiaga, greta įvairiose meno srityse sukurtų darbų, yra svarbiausias menininko intelektualinės biografijos ir kūrybos pažinimo šaltinis.
M. Dobužinskio protėviai yra nuo XVI a. žinomų Lietuvos bajorų palikuonys, nepamiršę savo giminės herbo ir lietuviškų šaknų. „Mūsų, Dobužinskių, šeimoje protėvių kultas visuomet buvo stiprus"¹, – teigia dailininkas autobiografinėje knygoje „Atsiminimai". Didžiulį poveikį Mstislavui turi senelis Petras Aleksandras Dobužinskis, aistringas LDK patriotas, katalikas, kurio kabinete demonstratyviai kabo Tado Kosciuškos portretas. Dailininkas rašo: „Genealoginis mūsų medis, nors ir neturtingas vaisiais, prasideda nuo pagonio, grynakraujo lietuvio Janušo. Iš miestiečių jie karaliaus buvo įteisinti bajorais su lenkišku herbu. Dobužinskių giminė kildinama iš Panevėžio ir Upytės valsčių Vilniaus gubernijoje, kur valdė dvarą „Dobužiai", kuris seniai perėjo į kitas rankas"². Mstislavo tėvas Valerijanas Dobužinskis, atsistatydinęs rusų armijos artilerijos generolas, grįžta į Lietuvą ir gyvena savo name Vilniuje. Jis Lietuvių mokslo draugijos narys, taip pat vienas senovės paminklų saugojimo draugijos organizatorių ir vadovų. Savo gyvenimą sieja su gimtuoju kraštu – Lietuvoje nusiperka sklypą ir ruošiasi statyti naują giminės namą.
Jo sūnus Mstislavas taip pat jaučia glaudų ryšį su savo protėvių žeme, sako esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros tradicijų tęsėjas. Jis netgi sudarė detalų savo giminės genealoginį medį. Ypatingą jo meilę istorinei tėvynei Lietuvai liudija laiškai ir draugai. Artimiausias bičiulis Aleksandras Benua, žinodamas ypatingą Mstislavo prieraišumą Lietuvai, bendraudamas ir laiškuose neretai jį vadino lietuvišku jo giminės dvaro „Dobuža" vardu³.
M. Dobužinskis specialiai vyksta į pirmą istorijoje užfiksuotą giminės lizdą Dobužiuose. 1929 m. spalio 2 d. laiške žmonai dailininkas vaizdingai aprašo kelionės į savo protėvių gyvenamąją vietą įspūdžius: „Taigi, tai įvyko, pagaliau aš apsilankiau protėvių žemėje. <...> Pradžioje Mažieji Dobužiai, o vėliau – Didieji. Tai dvi oazės su didžiuliais medžiais gana lygioje vietovėje.Įvažiuojant pro dvaro vartus (medinė tvora), matomas aukštas kryžius. Priešais pastatą didžiuliai alyvų krūmai. Vienaaukščiam namui tikriausiai apie penkiasdešimt metų, jis medinis, pilku plokščiu fasadu su pusiau apvaliais langais. Priekyje stiklinė siena. Senojo dvaro pastato jau nebėra apie pusšimtį metų, jo vietoje liko tik sena liepa..." Užbaigdamas laišką jis reziumuoja: „Jaučiuosi tarsi įvykdęs kažkokią šventą pareigą..."⁴
Mstislavas gimė Novgorode, kur jo tėvas kariškis atsiduria po 1863 m. sukilimo. Motina – Novgorodo šventiko dukra, liberalių pažiūrų moteris, kuri dainuoja įvairiuose Rusijos provincijos operos teatruose, taip pat kamerinės muzikos koncertuose. Tėvų santykiai klostosi sudėtingai ir, vaikui dar nesulaukus penkerių, šeima išyra. Nuo vaikystės Mstislavas blaškosi tarp tėvo ir motinos namų. Tėvas ir po išsiskyrimo išsaugoja meilę buvusiai žmonai, su ja ilgai susirašinėja, skatina su juo gyvenusio sūnaus bendravimą su motina. Būtent ji sūnų tvirtai susieja su muzikos pasauliu.
„Iš savo motinos, – rašo dailininkas, – aš paveldėjau muzikalumą, kuris, kai man buvo treji metai, netgi stebino supančiuosius"⁵. Nuo vaikystės kartu su tėvais Mstislavas įpranta lankytis operos spektakliuose, kamerinės muzikos, o vėliau ir instrumentinės bei simfoninės muzikos koncertuose. Motina savo namuose dažnai fortepijonu skambina mėgstamus F. Chopino, F. Liszto, ypač L. van Beethoveno ir J. S. Bacho kūrinius. „Nuo pirmos kelionės pas motiną, – prisipažįsta Mstislavas, – ji pradėjo lavinti mano muzikinius gabumus"⁶. Iš motinos paveldėtas subtilus muzikalumo jausmas padeda Mstislavui kurti operos ir baleto spektaklių scenografijas. Jis laisvai skaito natas, mokosi groti fortepijonu ir – sprendžiant pagal laiškus – violončele.
Kariškio tėvo tarnyba verčia nuo vaikystės kartu gyvenusį Mstislavą periodiškai keisti gyvenamąsias vietoves. Daug vilčių su sūnumi siejęs tėvas ypatingą dėmesį skyrė jo humanitariniam išsilavinimui, pats dar vaikui garsiai skaitė klasikinius istorijos ir literatūros tekstus, siekė, kad sūnus taptų visapusiškai išsilavinusiu „europiečiu". Ir senelio, ir tėvo namuose buvo turtingos bibliotekos, jų knygos skatino vaiko domėjimąsi įvairiomis mokslinio pažinimo sritimis. Iki vienuolikos metų Mstislavas su tėvu daugiausia gyvena Peterburge, 1886 m. pradeda mokytis Peterburgo I-ojoje gimnazijoje, vėliau mokslus tęsia Kišiniove (1887), o 1889–1895 m. lanko Vilniaus II-ąją vyrų gimnaziją, kurią sėkmingai baigia.
Susidomėjimas daile išryškėja anksti, tėvas lavina šiuos sūnaus gabumus. „Piešti, – prisimena dailininkas, – pradėjau tada, kai rankose pajėgiau laikyti pieštuką, ir tai iš dalies buvo paveldėjimas. Dobužinskių giminėje daugelis domėjosi daile: tėvas bloknotėliuose fiksavo kelionių įspūdžius, ornamentais dekoravo inicialus. Kaligrafines akvareles liejo jo senelė iš motinos pusės, o apie senelio sesers gebėjimus giminėje sklido legendos. Pasakojama, kad ji galėjusi karpyti figūrinius karpinius net nematydama vaizdo"⁷. Kaip svarbų gyvenimo įvykį dailininkas prisimena tėvo penkiamečiui vaikui padovanotas akvarelines spalvas, kurios atskleidė naujas dailės galimybes.
Tėvas sūnų retkarčiais vedasi į Ermitažą, o 1884 m. Mstislavas lanko Dailės skatinimo draugijos mokyklą (Школа Общества поощрения художеств), to-bulina dailės įgūdžius, tačiau perdėtai akademinės šios mokyklos pedagoginės nuostatos, išskirtinis dėmesys kopijavimui vaiką slegia. nuo 1887 m. jis tęsia piešimo pamokas privačiose N. Dmitrijevo-Orienburgskio ir L. Dmitrijevo-Kaukaziečio dailės studijose, o Lietuvos sostinėje lanko I. Trutnevo piešimo kursus, kuriuose taip pat vyrauja jo nemėgstamas gipsinių figūrų kopijavimas. Bėgdamas nuo rutininės dailės mokyklų aplinkos, gamtos persmelktame Vilniuje būsimasis dailininkas vis daugiau dėmesio skiria įvairių jį sudominusių motyvų piešimui. Praleidęs spalvingus vaikystės ir jaunystės metus Vilniuje, su ypatinga meile prisimena Lietuvos sostinę, nuolat į ją sugrįžta ir piešia įvairiausius miesto kampelius. Vilnius Mstislavui, kaip ir visai Dobužinskių šeimai, visam gyvenimui išlieka mielas, beveik gimtasis ir „savas" miestas. „Vilnius mūsų šeimai ir giminei buvo, – teigia dailininkas, – „mūsų" miestas"⁸. 1895 m. Mstislavas įstoja ir išklausęs visą kursą sėkmingai baigia Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, tačiau teisė jo netraukia, kadangi vilioja dailės pasaulis.

Miuncheno ir Paryžiaus pamokos

Svarbiais Mstislavo intelektualinės ir kūrybinės biografijos įvykiais tampa dvi kelionės į pagrindinius tuometės Vakarų dailės centrus: Miuncheną (1899– 1901) ir Paryžių (1901). Tai – miestai, kuriuose XIX ir XX a. sandūroje verda aktyvus meninis gyvenimas. Išsaugodami chronologijos rėmus, pirmiausia pradėkime nuo Bavarijos sostinės Miuncheno. Jis yra pripažintas vokiško simbolizmo, 1892 m. įkurto Miuncheno Secesiono (Münchener Secession), jugendo stiliaus (Jugendstil) sklaidos centras, kuris traukia dailininkus iš įvairių kraštų. Tuoj po vestuvių su Jelizaveta Dobužinskaja-Volkenštein (prieš vedybas buvo nusistatę tėvas, motina ir dauguma artimųjų) atvykęs į Miuncheną, M. Dobužinskis tobulinasi garsioje slovėno Antono Ažbé's studijoje, o nuo 1900 m. pereina į armėnų kilmės vengrų dailininko Simono Hollósy'io (kurį, sprendžiant pagal laiškus, jis vertino kaip dailininką ir pedagogą) vadovaujamą studiją. Jose semiasi profesionalumo įgūdžių daug XIX–XX a. sandūros dailės įžymybių. Šias studijas itin vertina išeiviai iš Rusijos imperijos kultūrinės erdvės. Tarp A. Ažbé's ir S. Hollósy'io mokinių yra lietuvis Petras Kalpokas, rusai – Ivanas Bilibinas, Igoris Grabaris, Aleksejus Javlenskis, Kauno gubernatoriaus sesuo Mariana Veriovkina, Vasilijus Kandinskis, Kuzma Petrovas-Vodkinas, Davydas ir Vladimiras Burliukai. Tačiau M. Dobužinskis, nors tuomet žavisi simbolizmo dievaičiais Arnoldu Böcklinu ir Franzu von Stücku, kaip liudija pasisakymai, į dėstymo metodiką šiose studijose neretai žvelgia kritiškai. Jo prigimčiai svetimas germaniškų tautų tapybos tradicijos grubumas, polinkis į mistiką, išorinius efektus, dirbtinis stiliaus įmantrumas. Imliam naujovėms M. Dobužinskiui artimesnė spalvos, tiesioginio įspūdžio galią, techninį virtuoziškumą, plastinių dailės meninės išraiškos priemonių svarbą iškelianti subtili prancūzų dailės tradicija.
Gilų rėžį Mstislavo estetiniams skoniams ir meno prioritetams palieka tėvo finansuota 1901 m. kelionė į Paryžių, kuris apstulbina meno paminklų, muziejų, galerijų gausa, daugybe praeities ir naujojo meno (Edouard'o Manet, Claude'o Monet, Auguste'o Renoire'o, Edgaro Degas, Paulio Cézanne'o, Vincento van Gogho) šedevrų. Paakintas Igorio Grabario rekomendacijų, su impresionistų ir postimpresionistų originalais dailininkas turi galimybę tiesiogiai susipažinti Paulio Durando-Ruelio galerijoje ir namuose. „Čia, – prisimena M. Dobužinskis, – aš pirmą kartą pajutau kažkokį šių įstabių meistrų jaudinančios ir kupinos jausmo technikos „brangakmeniškumą", o kampuoti judesiai ir netikėtos pozos, nepaprastai taikliai sugriebtos Degas, atrodė labai reti ir susižavėjimą iššaukiantys „atradimai". Jis nuo šiol amžiams tapo vienu iš mano „dievų"... Ir kaip man norėtųsi mokytis ir dirbti Paryžiuje, alsuoti jo oru ir gyventi šių grožybių, kurias aš pirmą kartą pažinau, aplinkoje"⁹.
Laiškuose tėvui ir artimiesiems Mstislavas entuziastingai rašo apie susižavėjimą Paryžiumi, jo šurmuliu, visur regima elegancija, įstabiais paveikslais, kurie vos ne kiekviename žingsnyje atsiveria prieš akis. Ši kelionė suteikia būsimam dailininkui postūmį sistemingoms prancūzų kalbos (kurią jis jau mokėjo), meno istorijos studijoms, atkreipia dėmesį į grynai techninių profesinių įgūdžių įsisavinimo svarbą, ką jis vėliau nuolatos pabrėždavo savo pedagoginėje veikloje. „Kaip tapytojas, – prisipažįsta jis, – aš Miunchene pasisėmiau labai nedaug: kaip aš sakiau, riebi ir spalvinga tapyba, puoselėjama A. Ažbé's, mano prigimčiai buvo svetima, S. Hollósy'io studijoje aš regėjau „tonų" paieškas, tačiau šiai tapybai kritikai pagrįstai priekaištavo dėl spalvingumo trūkumo ir netgi purvo. Tik kada aš pakliuvau į Paryžių ir tiesiogiai, o ne per reprodukcijas išvydau impresionistų paveikslus, man kai kas atsivėrė. Deja, turiu prisipažinti apgailestaudamas, kad likti ten ir rimtai pasišvęsti tapybai negalėjau, todėl toliau ėjau savo keliu"¹⁰. Jį žavintis prancūzų tapytojų išorinio pasaulio įspūdžių suvokimo gaivumas, veikiamas japonų raižinių, ilgainiui patiria pokyčių, kadangi trukdo išryškinti individualų santykį su supančio pasaulio reiškiniais.
Paryžius tampa M. Dobužinskiui savotiška Meka, į kurią, kaip pareigingas maldininkas, kiekviena patogia proga užsuka pasisemti įspūdžių ir įkvėpimo turtinguose muziejuose, galerijose. Nuo 1906-ųjų jis lankosi Prancūzijos sostinėje beveik kasmet, itin svarbios ilgesnės viešnagės, susijusios su įvairių kūrybinių sumanymų įgyvendinimu 1914, 1926–1929, 1947–1948, 1955–1957 metais. Neatsitiktinai šį su daugybe šiltų prisiminimų ir atradimų meno pasaulyje susijusį miestą jis pasirenka ir savo amžinojo poilsio vieta.
Paryžius yra ir artimiausių M. Dobužinskio bičiulių pagrindinių kūrybinių interesų centras, miesto galerijose ir meno salonuose besiskleidžiantys nauji meno procesai palieka ryškų ženklą dailininkų estetiniuose ir meniniuose prioritetuose. Dar Miunchene M. Dobužinskis suartėja su plačios humanitarinės erudicijos I. Grabariu, kuris įvertina Mstislavo talento savitumą ir skatina domėjimąsi prancūzų daile. „Grabaris pradėjo pas mus lankytis ir susidomėjo mano darbais. Tikriausiai jau tuomet jis tarsi patikėjo manimi, ir tai man suteikė sparnus. Nepastebimai, užuominomis jis atskleisdavo man daug naujo ir palaipsniui tapo tikruoju mano mentoriumi meno srityje"¹¹. Būtent I. Grabaris tapo svarbia grandimi, susiejusia M. Dobužinskį su prancūziškos orientacijos draugijos „Meno pasaulis" (Мир искусства) nariais.
Grįžęs su žmona iš užsienio ir įsikūręs Peterburge, M. Dobužinskis 1902 m. lapkritį suartėja su Aleksandru Benua, Levu Bakstu, Eugenijumi Lansere, Konstantinu Somovu, Alfredu Nuroku, Valteriu Nuveliu, taip pat Novgorode gimusiu, muzikaliu Sergejumi Diagilevu ir įsijungia į „Meno pasaulio" grupuotės veiklą, tapdamas vienu ryškiausių jos atstovų. Šios grupės nariai stipriai veikia M. Dobužinskio estetinius principus ir kūrybinio stiliaus tapsmą, kadangi, be tradicinės tapybos ir grafikos, jie ypatingą dėmesį skyrė litografijai, knyginei grafikai, scenografijai, keramikos dekoravimui, architektūriniam peizažui. Siekdamas nusakyti „Meno pasaulio" esmę, M. Dobužinskis rašo šios grupuotės tyrinėtojui E. Klimovui: „Mes niekuomet nesiekėme apibrėžti kokių nors principų ir „surasti savo vietą gyvenime". Viskas buvo kažkaip sans entendu (netikėta, be išankstinio pasiruošimo), ir kai buvo bandoma išryškinti tai, kas sudaro „Meno pasaulio" esmę, gaudavosi „ne tai"¹². Nuo 1903 m. kaip tapytojas dalyvauja visose „Meno pasaulio" parodose, o kai grupė įsilieja į Rusų dailininkų sąjungą, iki 1911 m. savo darbus eksponuoja ir šios organizacijos parodose.
Dvasiškai artimiausias M. Dobužinskiui „Meno pasaulio" atstovas yra puikaus išsilavinimo, „neįtikėtinos kultūros" rafinuotas estetas A. Benua. „Mano džiaugsmui, – prisimena Mstislavas, – aš pastebėjau, kad jo skoniai ir simpatijos sutampa su mano, migloti mano potraukiai čia kaip tik surasdavo atgarsį, – mano meilė „hofmaniškumui" ir Dickenso jaukumui, ir Anderseno pasauliui, ir viskam juokingam, artimam kvailiojimui ir naiviam. Mes abu vienodai, aš mačiau, mylėjome savo peterburgišką vaikystę ir „mūsų" Peterburgą." Prancūzų kilmės A. Benua sustiprina M. Dobužinskio orientaciją į prancūzų kultūrą, sudomina įvairiais praeities meno stiliais, japonų raižiniais, muzika ir „prijaukina" jį prie teatro scenografijos. Nuo 1907 m. dailininkas jau dirba įvairių Peterburgo ir Maskvos teatrų spektaklių scenografu.
Bendravimas su „Meno pasaulio" atstovais plečia M. Dobužinskio kultūrinius horizontus, atkreipia dėmesį į įvairių civilizacijų, tautų kultūrinį palikimą, skatina atsiribojimą nuo nusistovėjusių kanonų, spontanišką raišką įvairiose meno srityse. Nors pradžioje jis daugiau kuria tapybos, grafikos darbų, tačiau netrukus vis aktyviau reiškiasi ir kaip dramos bei muzikos spektaklių scenografas, knygų iliustratorius. Mstislavas nuo vaikystės muzikalus, visą gyvenimą jį supa muzika (motina – operos dainininkė, o žmona skambino fortepijonu). Plėtodamas panmuzikalias neoromantikų ir simbolistų estetikos tendencijas muzikoje, jis regi „nepasotinamą tapybos svają"¹³. Subtilus muzikalumo jausmas dailėje yra viena esminių priežasčių, suartinusių M. Dobužinskį su M. K. Čiurlioniu. M. Dobužinskiui tarpininkaujant M. K. Čiurlionis, 1908 m. atvykęs į Peterburgą, susipažįsta su „Meno pasaulio" nariais, o jo darbai netrukus parodomi prestižinėse Peterburgo ir Maskvos parodose. Iki Pirmojo pasaulinio karo M. Dobužinskis reiškiasi įvairiose kūrybos srityse, dažnai vyksta į Vilnių, į Vakarų Europos kraštus, o 1914-aisiais Paryžiuje apipavidalina garsiuosius S. Diagilevo „Rusų baleto" spektaklius.
Pirmasis pasaulinis karas, Spalio revoliucija, pilietinis karas sujaukia iš pažiūros jau sutvarkytą M. Dobužinskio ir artimųjų gyvenimą. Kai porevoliucinės Rusijos dailės gyvenime aukščiausius valdžios postus užėmė daug talentingų avangardinės pakraipos menininkų, liberalių pažiūrų M. Dobužinskis patiki naujos idealios, teisingos visuomenės ir ateities meno kūrimo idėjomis. 1917 m. dailininkas tampa Vyriausybinės komisijos meno klausimais nariu, o nuo 1918 m. jis – A. Štiglico techninio piešimo mokyklos dėstytojas.
Prasideda sudėtingiausias porevoliucinis pilietinio karo ir ekonominio chaoso laikotarpis, kai svarbiausios – elementaraus išgyvenimo problemos. Šalyje didėja suirutė, 1918 m. prasideda dramatiškas „karinio komunizmo" tarpsnis, kai bolševikai suvisuomenina privatų turtą, ūkį mobilizuoja pilietinio karo reikmėms tenkinti, įveda visuotinio darbo prievolę. Pinigai netenka vertės. Nors dailininkas gauna „profesorišką" maisto davinį, tačiau jo neužtenka šeimai, siaučia nepriteklius, badas, epidemijos: dizenterija, cholera, dėmėtoji šiltinė... 1919 m. pradžioje M. Dobužinskis, pasinaudodamas švietimo narkomo Anatolijaus Lunačiarskio protekcija, gelbėja savo tėvą, kurį Liaudies švietimo skyrius deleguoja į bolševikų užimtą Vilnių „priimti ir organizuoti miesto muziejų ir bibliotekų apsaugą". Tėvą jam pavyksta išgelbėti, tačiau tais pačiais metais, vos aštuoniolikos sulaukusi, miršta duktė Vera, o žiemą – motina. Tai skausmingi sukrėtimai, ilgam paliekantys gilų rėžį dailininko pasaulėjautoje. Tačiau M. Dobužinskis kabinasi į gyvenimą, nuo 1919 m. jis Peterburgo dailės akademijos dėstytojas, o nuo 1922 m. – profesorius. Dalyvauja kuriant mieste Didįjį operos teatrą, tampa jo meninės dalies vedėju, išrenkamas Ermitažo moksliniu saugotoju, kartu su M. Chagallu Vitebske kuria Dailės muziejų, Praktinį dailės institutą ir tampa jo direktoriumi.
Dailininkas daug dirba teatre, apipavidalina knygas, tampa Fotografijos ir fototechnikos instituto profesoriumi. Vis aiškiau suvokdamas bolševikinio idealios visuomenės projekto žlugimą, jis 1921 m. savo draugui, Lietuvos Respublikos pasiuntiniui sovietinėje Rusijoje Jurgiui Baltrušaičiui įteikia prašymą Lietuvos pilietybei gauti. Birželio 27 d. Vilniuje staiga miršta tėvas (palaidotas Rasų kapinėse, Dobužinskių šeimos kriptoje). Į laidotuves dailininkas nespėja – negauna leidimo. Tačiau netrukus profesorius M. Dobužinskis įteikia prašymą Dailės akademijos vadovybei dėl „komandiruotės į Berlyną su tikslu susipažinti su Vakarų Europos meno pasiekimais". gautas teigiamas atsakymas, kuriame Dailės akademija, kūrusi naują poligrafijos fakultetą, įpareigoja M. Dobužinskį išsiaiškinti galimybes įsigyti dailės reikmenų, mokymo priemonių, leidinių ir susipažinti su poligrafija užsienyje. Taip dailininkui atsivėrė kelias grįžti į savo istorinę tėvynę prie giminės šaknų.

Asmenybė ir supanti aplinka

M. Dobužinskis – plačios humanitarinės kultūros, visapusiškai išsilavinusi, subtilaus skonio asmenybė, kuriai būdinga neoromantinė pasaulėjauta, visuminis požiūris į pasaulį, gamtą, užaštrintas žmogaus vientisumo su gamta suvokimas. Todėl nestebina nusivylimas technokratinėmis Vakarų kultūros raidos tendencijomis, potraukis dvasingai poetikai, įvairioms slėpiningoms pasaulio ir žmogaus gyvenimo pusėms, senovei, istoriniams paminklams, viduramžių epochos reliktams vėlesniuose amžiuose. Kita vertus, jis stebėtinai universalus, kupinas pažinimo alkio kūrėjas, kuris reiškiasi įvairiose kūrybos srityse: tapytojas, grafikas, graviūros meistras, scenografas, pedagogas, kuria monumentalios tapybos kūrinius, knygų iliustracijas, plakatus, dekoruoja porceliano dirbinius, rašo kritinius straipsnius, atsiminimus, dėsto dailę, skaito plačiajai visuomenei ir specialiai auditorijai viešas paskaitas.
Anot amžininkų, M. Dobužinskis – aukštas, grakštus, pasitempęs, elegantiškai apsirengęs tikras aristokratas, korektiškai bendraujantis su žmonėmis, nemėgstantis alkoholio, savo slapčiausiomis mintimis ir jausmais besidalijantis tik su artimaisiais. Bendraudamas su mokiniais, neslegia jų savo autoritetu, stengiasi surasti individualų santykį su konkrečiu žmogumi. Taip jį apibūdina M. K. Čiurlionis ir daugelis vėlesnių, jau po nepriklausomybės atgavimo iškilusių Lietuvos kultūros veikėjų. „Labai mėgau Mstislavą Dobužinskį. Jis toks aristokratiškas, draugiškas. Dobužinskis kalbėjo lietuviškai, ypač gerai kalbėjo sūnus – lankė lietuvišką gimnaziją, vedė lietuvę. Žmona laikėsi išdidžiai, kalbėjo rusiškai, turėjo įtakos antram sūnui"¹⁴.
Po kultūringo ir santūraus aristokrato išore slypėjo jautri ir pažeidžiama asmenybė, nepajėgianti apsiginti nuo grubumo ir agresijos. Jam būdingos subjektyvios emocionalios reakcijos į kultūros, meno, kasdienio gyvenimo ir kitas jaudinančias problemas. vyresnysis dailininko sūnus Rostislavas Dobužinskis rašo: „Pirmiausia jis buvo iki giliausios savo esybės menininkas. Į viską žvelgė menininko akimis, viską vertino kaip menininkas, ir visa, ką darė, kalbėjo, rašė, nulėmė jo vidinio meninio gyvenimo sklaida. Ir visuomeniniame gyvenime reiškėsi ir veikė (dažnai ir daug) tik kaip menininkas, beje, ir visa visuomeninė veikla apsiribojo tik meno sritimi"¹⁵. Todėl dailininkui būdingos dažnai perdėtos emocionalios reakcijos, neretai kraštutiniai pabrėžtinai subjektyvūs jį varginančių problemų vertinimai. Laiškuose nuoširdi meilė savo istorinei tėvynei, tokios frazės, kaip „mano Lietuva", „mūsų miela Lietuva" ir pan., po nepagrįstų priešiškai nusiteikusių lietuvių kolegų išpuolių susipina su skausmingais išgyvenimais ir abejonėmis, ar jis teisingai pasielgė gyvenimui pasirinkdamas varganą Lietuvą, o ne Vakarų Europos kultūros centrus, kuriuose galėjo rasti kitas galimybes talento sklaidai ir pripažinimui.
Iš tikrųjų M. Dobužinskis ne tik ryški, jautriai reaguojanti į aplinką individualybė, bet ir originalus, savito elegantiško stiliaus dailėje kūrėjas, kurio darbuose atsispindi šie asmenybės bruožai ir grožio jausmo subtilumas. Įvairiose meno srityse sukurti darbai išsiskiria skirtinga atlikimo maniera, artistiškumu ir muzikalumu. „Le style c'est l'homme (stilius – tai žmogus); ir Dobužinskio stilius ryškiausias to patvirtinimas, – rašė N. Evreinovas. – Savo kūriniuose jis pateikia pirmiausia save, savo santykį su objektu, savo dėmesį, panieką, ignoravimą arba meilę jam, savo nuotaiką, savo požiūrį, savo dvasią, persmelktą asmeniškumu, savo dvasinį veidą"¹⁶.
Glaustą savo tėvo charakteristiką pateikia ir sūnus Vsevolodas Dobužinskis. „Jis buvo tvarkingas, tačiau be jokio pedantizmo šešėlio, ir tvarka buvo ypatinga, labai jauki... Knygas mėgo aplenkti kokiu nors išmargintu popieriumi, tačiau neryškiu, todėl šios iškart įgaudavo kažką asmeniška. <...> „Tvarka ant stalo, – juokaudavo tėvas, – iš esmės priklauso nuo to, kaip išdėstyti visi ant jo esantys daiktai – kampu ar lygiagrečiai vienas kitam"¹⁷.
Praėjusio sunkią išgyvenimo mokyklą suiručių nuniokotoje sovietinėje Rusijoje dailininko poreikiai iki gyvenimo pabaigos išlieka kuklūs, jis vengia antraeilių, nebūtinų dalykų. „Rinkdamasis menines medžiagas, – pasakoja sūnus, – jis buvo kuklus, neleisdavo sau (o kartais paprasčiausiai negalėjo sau leisti) pirkti geriausių, prabangiausių – dėl to galima tik apgailestauti. Kadangi kai kurie, ypač teatrui skirti, darbai atlikti ant antrarūšio popieriaus, tai praslinkus laikui šitai matoma"¹⁸.
Įgimtas žavesys, elegancija, erudicija, sugebėjimas bendrauti su įvairių kūrybinių interesų žmonėmis traukia prie M. Dobužinskio kitus menininkus. Dailininkas visur turi draugų; šeimos salono ir rengiamų vakaronių sėkmei padeda žmonos vaišingumas ir tai, kad ji, be prancūzų, puikiai mokėjo anglų ir vokiečių kalbas. Artimiausi M. Dobužinskio bičiuliai: Aleksandras Benua, Borisas Kustodijevas, A. Remizovas, iš Lietuvos bajorų giminės kilęs G. Narbutas, Lietuvoje – Vladimiras Dubeneckis, Stasys Ušinskas. Skirtingų sričių kūrėjų, su kuriais bendrauja ar susirašinėja dailininkas, ratas platus, daug įžymybių – Lietuvos ir užsienio menininkų.
Nuolatos paskendęs įvairiuose kūrybiniuose sumanymuose M. Dobužinskis gyvena atitrūkęs nuo rutininės tikrovės; jis nepraktiškas, menkai rūpinasi materialiniais klausimais, kurių sprendimą palieka žmonai. Ji tvarko visus finansinius šeimos reikalus, organizuoja parodas, rengia ir pasirašinėja su įvairiomis galerijomis ir teatrais sutartis.

Santykiai su įvairiomis meno tradicijomis

Dailininkas imlus subtilioms nestandartinėms grožio apraiškoms, bet gerbia ir įvairių tautų bei kraštų meno tradicijas. Jis daug keliauja, įdėmiai garsiausiuose užsienio muziejuose studijuoja didžiųjų praeities meistrų kūrinius. Ypač žavisi Piero della Francesca, Leonardo da Vinci'u, Albrechtu Düreriu, Sandro Boticelli'u, Gustavu Doré, impresionistais (ypač Edgaru Degas), postimpresionistais (ypač Vincentu van Goghu), simbolistais (Arnoldu Böcklinu, Maxu Klingeriu, Franzu von Stücku), modern stiliaus ir įvairių klasikinio modernizmo krypčių – kubizmo, futurizmo, abstrakcionizmo, konstruktyvizmo – meistrų kūriniais. Daugelis šių įtakų jo kūrybai buvo laikinos. Tačiau kalbant apie akivaizdų ir iškart į akis krintantį M. Dobužinskio tapybos, grafikos ir scenografijos savitumą, išnyra stiprus ir ilgalaikis japonų klasikinių raižinių poveikis.
Domėjimosi moderniomis Vakarų meno kryptimis pradžia yra studijos A. Ažbé's mokykloje ir kelionės į Paryžių ir kitus Vakarų meno centrus, kuriuose dailininkas daug dėmesio skiria muziejų ir naują meną demonstruojančių galerijų lankymui. Pradžioje jį žavi klasikinė, vėliau – simbolizmo, impresionizmo, postimpresionizmo, jugendo stiliaus dailė, japonų klasikinė graviūra.
Dailininko kūrybos ištakose slypi neoromantinių Arthuro Schopenhauerio ir Friedricho Nietzsche's idėjų įtakos ženklinta, muzikalumą aukštinanti estetika. Todėl ankstyvojoje kūryboje regima prancūziško impresionizmo ir vokiško mistinio simbolizmo tendencijų kova ir susiliejimas. Visur į pirmą planą išplaukia pabrėžtinai intuityvus lyrinis, o kartais ir mistinis giliausios pasaulio esmės, slypinčios po išorinės regimybės sluoksniu, pažinimas. Laiške pirmosios jam skirtos monografijos autoriui S. Makovskiui dailininkas rašė: „Jaučiu paslapties pasaulyje ir gyvenime buvimą, todėl traukia mistika"¹⁹.

Kūrybos universalumas ir savitumas

Nors M. Dobužinskis labiausiai Lietuvos visuomenei žinomas kaip scenografas ir daugybės tapybos bei grafikos darbų autorius, tačiau toks požiūris į jo kūrybinę raišką neatitinka tikrovės, nes jis yra stebėtinai universalus kūrėjas, besireiškiantis daugybėje skirtingų sričių. Jo kūrybos skalė nuolatos plečiasi ir sudėtingėja, dailininkas ieško naujų kūrybinės saviraiškos formų, drąsiai laužo tradicinių meno rūšių ribas, kuria įvairiomis mišriomis technikomis. Įspūdžiai, patirti lankantis įvairiuose kraštuose, muziejuose, parodų salėse, nusėda jo pasąmonėje ir ilgainiui skatina eksperimentuoti, skverbtis į naujas meno pažinimo sritis. Jis reiškiasi įvairiose kultūros, socialinio gyvenimo, meno srityse, tačiau, kalbant konkrečiai apie meną, skirtingais tarpsniais vyrauja dėmesys tapybai, grafikai, knyginei grafikai, scenografijai, monumentaliajai dailei, piešiniui ir kitoms vaizduojamosios ir taikomosios dailės formoms. Kartais tai tiesiogiai siejasi su gaunamais užsakymais ir išgyvenimo poreikiais.
1923 m. M. Dobužinskis atvyksta į Lietuvos laikinąją sostinę Kauną (kuriame pirmą kartą lankosi dar vaikystėje, pakeliui į Birštono gydyklas) dalyvauti Lietuvių meno kūrėjų draugijos Plastikos sekcijos surengtoje parodoje. Tuomet jį iškilmingai pasitiko Peterburgo laikų bičiuliai Petras Rimša, Kipras Petrauskas ir kiti. Parodoje, kurios atidaryme dalyvauja beveik visi vyriausybės nariai, pirmą kartą Lietuvoje plačiai eksponuojami dailininko piešiniai, akvarelės, litografijos, portretai, knygų iliustracijos. Jo darbai sudaro svariausią šios parodos dalį, susilaukia lankytojų bei kultūrinės bendruomenės susidomėjimo.
1925 m. Valstybės teatro kvietimu M. Dobužinskis atvyko kurti dekoracijų Piotro Čaikovskio operai „Pikų dama". Darbas pareikalavo daug energijos, organizacinių ir medžiagos rinkimo sugebėjimų. Šios operos premjera – neeilinis Kauno kultūrinio gyvenimo įvykis, atnešęs didžiulį pasisekimą. 1925 m. gegužės 17 d. laiške žmonai jis glaustai konstatuoja: „Taigi, buvo triumfas. Man sakė, kad pirmą kartą čia teatro dailininko darbas susilaukė aplodismentų"²⁰. Po kiek laiko M. Dobužinskiui suteikta Lietuvos pilietybė. Tarp pirmosios kelionės į Kauną ir galutinio apsisprendimo įsikurti Lietuvoje jis, prieš išvykdamas į Vakarų Europą, apsilankė su parodomis Rygoje ir dailininką sužavėjusiame savo senamiesčio architektūra ir žmonėmis Taline. Vėliau jis dirbo įvairiuose Vakarų Europos kultūros centruose, kur kūrė dekoracijas, rengė savo kūrinių parodas.
Giliausiose savo sielos kertelėse šis senąja Lietuvos istorija besidomintis kūrėjas buvo kultūriškai angažuotas inteligentas, tikintis pasaulio pertvarkos idėja pasitelkus meną. Regėdamas realią kultūros padėtį atgimusioje Lietuvos valstybėje, pasiryžo paskirti tolesnį gyvenimą savo istorinės tėvynės kultūros ir meno plėtrai. Tačiau jo išaukštinti romantiški idealistiniai siekiai netrukus susiduria su nebrandžios Kauno miesčioniškos inteligentijos interesais ir rūsčios kasdienybės realijomis. Tuomet, kai dailininkas atvyko į laikinąją Lietuvos sostinę, joje labai trūko butų su patogumais. Todėl M. Dobužinskis gyveno Liudo ir Bronislavos Girų šeimoje. Buto šeimininkė teigė, kad atvykęs į Kauną dailininkas jautė užslėptą savo kolegų nenuoširdumą, geranoriškumo trūkumą, pavydą ir skausmingai tai išgyveno. Daugelis abejojo jo nuoširdžiais norais skatinti lietuviškos dailės suklestėjimą. Toks netikėjimas žeidė... Kai kurie kolegos lietuvių dailininkai įžvelgė pavojų ir iššūkį savo užimamoms pozicijoms Lietuvos kultūroje. Dailininko atstūmimo ir izoliacijos nuostatas stiprino ir tai, kad jis nemokėjo lietuvių kalbos²¹.
Neatsitiktinai 1925 m. pabaigoje M. Dobužinskis rašo skulptoriui Petrui Rimšai: „Aš negaliu ramiai dirbti Kaune, kur dauguma į mane žvelgia kaip į neprašytą svečią. per daug naiviai tikėjau, kad atvažiavęs galiu dalytis savo žiniomis ir kiek leidžia jėgos dirbti draugiškai, ir niekad nepretendavau į kokį nors vadovaujamą vaidmenį – šito negaliu pakęsti!"²² Triukšmingas „Pikų damos" pasisekimas ir ypač po dailininko išvykimo atsiradęs vakuumas daugeliui Lietuvos kultūros veikėjų padėjo suvokti tokio lygio asmenybės buvimo Lietuvoje svarbą. Todėl įvairiuose Europos kultūros centruose dirbantį dailininką vis dažniau pasiekia lietuvių menininkų raginimai visiems laikams įsikurti savo istorinėje tėvynėje.
1929 m., apsisprendęs įsikurti Lietuvoje, M. Dobužinskis grįžo į Kauną, kur pradėjo savo įvairiapusę kultūrinę ir meninę veiklą. Dabar tarsi atrodė, kad požiūris į dailininką keičiasi. Jis buvo europinio lygio įžymybė, greitai pasireiškė įvairiose laikinosios sostinės kultūrinio ir dailės gyvenimo srityse. Iš Kauno M. Dobužinskis rašo: „Šis kraštas, reikia pasakyti, kažkoks Europos stebuklas <...>. Gyvename arti gamtos – pro langą gėriuosi nuostabiais saulėlydžiais, aplinkinėmis kalvomis ir Nemunu, nes mūsų horizonto neužgožia kaminai, dangoraižiai, ir mes regim, kaip miškai <...> pavasarį pradeda žaliuoti, kaip ant kalvų tirpsta sniegas ir t. t. [Čia] aš reikalingas ir nesu, kaip Paryžiuje, menininkas qualité négligeable [nežymus, nepastebimas – A. A.] – tai moralinis atpildas..."²³
Gyvendamas Kaune, M. Dobužinskis yra aktyvus visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo veikėjas. Jis tampa vienu iš dailininkų grupės „Ars" steigėjų ir narių, dirba 1930 m. Lietuvos ministrų kabineto sudarytoje Heraldikos komisijoje valstybės ženklui nustatyti. Taip pat dalyvauja daugelio kitų komisijų senovės paminklų apsaugos bei jų restauravimo klausimais darbe. Jis parašo studijas „Apie Vytauto ženklą" (1932), „Vytis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai" (1933). Paskelbia straipsnių apie Lietuvos valstybinę vėliavą (1938) ir „Vilniaus senovė. Gedimino kalnas" (1939). Pastarajame aprašo Gedimino bokšto istoriją, aptaria aukštutinės pilies rekonstrukcijos problemas. Dailininkas rengia interjerus prezidento rūmuose, Vytauto Didžiojo gimnazijoje Klaipėdoje, Karo muziejuje. Kaip ir anksčiau, kai gyveno Rusijoje, daug dėmesio skiria knygų apipavidalinimui ir iliustracijoms („Giesmė apie Gediminą", 1938), nutapo Vytauto Didžiojo portretą, kuria ekslibrius, plakatus, pašto ženklus.
Dailininkas itin atsakingai žvelgia į pasirinktą profesiją, nuo to neatsiejami darbingumas ir reiklus savikritiškas požiūris į save. „Mane visuomet stebino jo nepaprastas darbingumas ir atkaklumas darbe, – rašo sūnus V. Dobužinskis. – Savo darbą jis išdėstydavo per visą dieną; darbas su teatro eskizais, piešiniai iš natūros, memuarų rašymas, skaitymas, darbas su medžiaga ir pan. dirbo greitai ir todėl buvo labai produktyvus. niekuomet tuščiai neleido laiko ir po ilgos darbo dienos dažnai sėsdavo rašyti laiškų – darydavo tai lengvai"²⁴.
„Tobulumo siekimas" yra vienas ryškiausių M. Dobužinskio asmenybės bruožų, siejantis dailininką su garsiausiu Lietuvoje jo mokiniu Liudu Truikiu ir M. K. Čiurlioniu. Siekiant apibūdinti psichologizuoto ir poetiško M. Dobužinskio meninio stiliaus savitumą, tikriausiai reikia kalbėti apie jį sąlygojusius veiksnius, kurie ne visuomet vienodai veikia skirtingas dailininko meninės saviraiškos sritis: scenografiją, tapybą, grafiką, knyginę ir žurnalinę grafiką, taikomąją dailę. Pirmiausia jo kūrybos savitumą apsprendžia labai asmeninis santykis su supančiu gamtos pasauliu, sugebėjimas iš jo „išplėšti" charakteringiausius bruožus. Kitas svarbus veiksnys – įsijautimas į kūrybos objektą ir savitas jo interpretavimas, pasitelkiant subtilaus muzikalumo, lanksčios emocionalios linijos, grafizmo, štricho teikiamas meninės išraiškos galimybes. Čia ir atsiskleidžia unikalus M. Dobužinskio sugebėjimas pasirinkti kitiems nebūdingus, persmelktus paslaptingos paprastumo poetikos, netgi meninės „analizės" objektus, dažnai nepastebimus ar visiškai ignoruojamus kitų menininkų. Jį neretai sudomina pabrėžtinai kasdieniški kraštovaizdžio ar architektūrinės fizionomikos objektai, kuriuose dailininkas įžvelgia ypatingą estetinę vertę ir poetiką.
M. Dobužinskio meninės kūrybos procesas taipogi savitas. Jis ilgai brandina ir nešioja savyje meninius sumanymus, tačiau per kūrybos aktą viskas liejasi spontaniškai. Anot V. Milaševskio, dailininkas „priklauso tiems menininkams, kurie nevargsta kurdami eskizus... Vaizdiniai gimsta iškart smegenyse, plyksteli kaip elektros lemputė, tereikia pasukti jungiklį. M. Dobužinskis „užsidega", ranka griebiasi plunksnos, plunksna linksta link popieriaus, „minutė – ir eilės lengvai teka". Eskizas užmetamas iškart. Dailininkas neabejoja. Darbo reikia tik tiek, kad grafiškas vaizdinys įgautų išbaigtumą, nepriekaištingą formos grakštumą"²⁵.

Užslėpta miesto architektūros landšafto poetika

M. Dobužinskis išgarsėjo kaip subtilus urbanistinio peizažo dainius, kuris pirmiausia susitelkia ne į išorinius konkrečių miestų bruožus, o į jų vidinės dvasios, savitai interpretuojamų panoramų, gatvių, namų, kiemų specifinės fizionomikos perteikimą. Miesto tema dailininką sudomino lankantis Vakarų Europos kultūros centruose, intensyviau miesto motyvus jis piešia po kelionių į Miuncheną, Veneciją, Paryžių. Miuncheno periode aptinkame paslaptingus ir mįslingus simbolistinės estetikos paveiktus miesto vaizdinius. Charakteringas to meto urbanistinio peizažo pavyzdys yra „Gatvė Miunchene" (1901). Naudojamų išraiškos priemonių visuma šis darbas artimiausias simbolizmo korifėjų F. von Stücko, M. Klingerio, A. Böcklino ir Odilono Redono paveikslams.
Vėliau, suformavęs savo estetikos, artimos modern stiliui, principus, dailininkas sukuria daug Lietuvos, Rusijos, Vakarų Europos miestų poetiškų urbanistinių peizažų. Jie išsiskiria kompozicija, paslaptingumu, originaliu psichologizuotu vaizduojamų objektų traktavimu, specifine linijos bei ritmo poetika ir kitomis formaliomis plastinėmis savybėmis. Dailininko požiūris į miestą glaudžiai siejasi su konkrečiame gyvenimo tarpsnyje vyraujančiomis pasaulėžiūrinėmis nuostatomis ir tuo metu jį veikusiais estetiniais idealais. „Dobužinskį, – taikliai įvardija S. Ušinskas, – jaudino ne urbanistika, o vidinis miesto gyvenimas, kurį jis regėjo pačiuose paprasčiausiuose daiktuose – sienoje, stoge ar lange, turinčiuose, jo žodžiais tariant, savo praeitį, savo „išgyvenimus"²⁶. Daugumą šių architektūrinių peizažų tik su tam tikromis išlygomis galime vadinti tapyba, kadangi jie dažniausiai sukurti mišriomis temperos, akvarelės, tušo, spalvoto pieštuko ir kitomis technikomis ant kartono ar popieriaus.
Ankstyvajame kūrybinės evoliucijos etape architektūriniuose peizažuose vyrauja neoromantinės ir simbolistinės nuostatos, vėliau jas keičia susižavėjimas impresionistų, postimpresionistų tapyba, japonų raižiniais. Tačiau savito brandaus M. Dobužinskio architektūrinio peizažo stiliaus tapsmui greta japonų raižinių stipriausią poveikį turi modern, jugendo stiliaus, Art nouveau estetika ir meninės išraiškos principai, kuriuos nuo antrojo dešimtmečio papildo įvairių modernizmo krypčių skelbiamos idėjos bei meninės išraiškos priemonės. Prasidėjus Rusijos Spalio revoliucijai, liberalių pažiūrų dailininko architektūriniuose peizažuose stiprėja avangardinės, futuristinės ir konstruktyvistinės estetikos poveikis.
Jaunystėje M. Dobužinskio, kaip ir daugelio XX a. pradžios dailininkų, pasaulėjautai būdingas tragizmas, aštrus disharmonijos ir Vakarų kultūros krizės jausmas, nusivylimas sparčiai besiveržiančios į įvairias gyvenimo sritis siauros technokratinės kultūros apraiškomis. Šios nuostatos atsispindi erdvę užgniaužiančius galingus kranus, tiltus ir kitokias technines konstrukcijas vaizduojančiuose grafikos darbuose „Londonas. Ant tilto" (1906), „Londonas. Tiltas" (1908), „Miesto sapnai. Darbas" (1908), „Miesto sapnai. Urvai" (1918) ar visą paveikslo erdvę apvaldančiuose susigrūdusių masyvių namų siluetuose, tarp kurių nei žmogui, nei gamtai jau nebelieka erdvės – „Miesto sapnai. Tyluma" (1918), „Miesto sapnai. Chaosas" (1921). Dailininkas ilgisi žmogų priglaudžiančios natūralios gamtinės erdvės, aukštų dvasios polėkių, tikro profesionalumo, kuris, jo požiūriu, vartotojiškoje visuomenėje negailestingai išstumiamas į kultūrinio ir meninio gyvenimo paribius.
Sparčiai XX a. pradžioje augantys didieji Vakarų miestai, jų industrinės dalys, M. Dobužinskio akimis, yra naujos agresyvios technokratinės pasaulėjautos įsigalėjimo simboliai, kurie liudija apie humanistinės kultūros pagrindų griovimą. Paskaitoje „Menas ir mechaninė kultūra", skaitytoje 1925 m. Rygoje ir 1926 m. Berlyne, dailininkas teigia: „Mūsų laikui būdingi nepaprasti pasiekimai industrinės technikos srityje ir stulbinanti mechaniškumo pažanga su tuo išskirtiniu vaidmeniu, kuris apskritai tenka mašinai. Tai iš tikrųjų pirmą kartą žmonijos istorijoje mechaniškumą, utilitarumą, konstruktyvumą paverčia vienu svarbiausiu visos mūsų akyse besiskleidžiančios kultūros pagrindu, kultūros, kurios charakteringas bruožas – dinamika"²⁷.
Tačiau dailininką labiausiai domina ne industriniai miesto motyvai ar reprezentaciniai dažniausiai kitų dailininkų darbuose vaizduojami architektūros ansambliai, o tai, kas išsaugoja humanistinės kultūros istorijos, konkrečių tautų praeities, jų dvasios pėdsakus, nukrypsta nuo tradicinių urbanistinės ir landšaftinės tapybos bei grafikos kanonų. V. Milaševskis prisimena dailininko žodžius: „Tik vienatvė pasivaikščiojimo metu atveria jums ir dvasią, ir akis. Jus galite sustoti, pažvelgti į kokį nors užkampį, „užuvartį" ir niekam nereikia dėl to atsiskaityti, niekieno atsiprašinėti. Čia viską ir išvysi!" <...> Jis buvo meistras pastebėti kokį nors namelį, praeities liekaną, iškart užgriebdamas žvilgsniu originaliausią ir neįprastą. Jo meilė vienatvei buvo suprantama – tik vienatvėje galima surasti save patį, ištraukti iš savo slapčiausių gelmių tai, kas būdinga jam vienam, Dobužinskiui"²⁸.
O įvairius užkampius, jų paslaptingą poetiką, neįprastus architektūrinius namų elementus, netikėtus vaizdavimo rakursus dailininkas labai vertina. Jis darbuose išryškina konkretaus miesto užslėptos, tačiau autentiškos dvasios, fizionomikos tikrąją prigimtį, ne tą paradinę miesto pusę, kuri dažniausiai demonstruojama „visaėdžiams" turistams atvirutėse. M. Dobužinskis manė, kad niekas taip tiksliai neperteikia konkretaus miesto dvasios, kaip užkaborių, paslaptingų kiemų, gatvelių raizginiai. Todėl jais užpildyti dailininko dažniausiai įvairiomis mišriomis technikomis sukurti Lietuvos, Rusijos, Europos ir Amerikos miestų vaizdiniai. Daugelyje M. Dobužinskio laiškų ir knygoje „Atsiminimai" aptinkame fragmentus, kurie liudija apie ypatingą emocinį dailininko santykį su konkrečiu miestu. 1914 m. birželio 23 d. laiške A. Benua jis prisipažįsta: „Mane Londonas veikia visiškai savitai. Paryžius iššaukia įvairialypį džiaugsmą. Londonas gi dažnai baugina, kaip Peterburgas, ir tai juk taip pat neblogi pojūčiai"²⁹.
Gyvendamas Lietuvoje dailininkas įamžino daugybę šalies provincijos miestelių ir architektūros ansamblių vaizdinių. Ypač vaisingos buvo jo pažintinės 1933–1934 m. kelionės po įvairius Žemaitijos miestelius. Dėmesio susilaukė ir Aukštaitija bei Dzūkija.

Intymi Vilniaus senamiesčio poetika

M. Dobužinskio kuriamas siaurų kreivų Vilniaus gatvelių, įvairių stilių bažnyčių bokštų siluetų ir ankštų kiemų pasaulis yra prisodrintas gilių šiltų spalvų, pabrėžiančių emocinio kūrėjo santykio su šiuo miestu autentiškumą. Vilniaus architektūriniai peizažai kupini jaukumo, įstabios poetikos, harmonijos, trapumo ir pabrėžtino mieste vyravusių architektūros stilių, kreivų senamiesčio gatvelių, arkų estetizavimo.
M. Dobužinskis, atvykęs paviešėti pas savo dėdę 1884 m. pavasarį prieš velykines šventes, Vilniuje pirmą kartą pažino visą čia besiskleidžiančio pavasario žavesį. Ši kelionė paliko jam didžiulį įspūdį. „Vilniuje jau buvo pavasaris su švelniu žydru dangumi, ir po geometriško ir griežto Peterburgo aš netikėtai išvydau siauras kreivas gatveles su spalvotais namais, aukštus raudonus čerpių stogus, virš kurių iškyla aukšti bokštai ir bažnyčių bokšteliai. Viskas buvo šventiška po linksmai šildančia saule ir oras buvo prisodrintas įstabaus džiaugsmingo velykinio skambesio"³⁰.
Vėliau dailininkas nuolat lankydavosi Vilniuje pas artimus giminaičius, o 1889–1895 m. jau gyveno Lietuvos sostinėje, mokėsi II-ojoje gimnazijoje. Vilnius jam tapo materialiu istorinės tėvynės įvykių įsikūnijimu. 1903 m. vasarą, važiuodamas su šeima aplankyti Alytuje tarnavusio tėvo, dailininkas užsuko ir į Vilnių, kur, jau remdamasis savo nauja, vakarietiška studijų ir muziejine patirtimi, kryptingai pasirinkdamas įdomius motyvus, regėjimo kampą, griežčiau komponuodamas kūrė akvareles ir grafinius kūrinius. „Būdamas Vilniuje, aš pirmą kartą, jei atsiribosime nuo dviejų trijų piešinių, sukurtų studentavimo laikais, pradėjau piešti ir pakampes – kiemą, užverstą dėžėmis, su virš jų kylančia barokinės varpinės viršūne, ilgą tuščią Petro ir Povilo bažnyčios sieną su medeliu priešakyje ir įvairius smulkius architektūrinius motyvus..."³¹
Išsiskyrimas su Vilniumi ir grįžimas į jo senamiesčio gatvelių raizginius po ilgesnio laiko dailininkui, jau regėjusiam daugelį Vakarų Europos miestų, tarsi naujai atvėrė akis į savitą Vilniaus grožį. Subrendęs menininkas jau kitaip žvelgė į šiame mieste jį apglėbusią senovę. „Iš pat pradžių ir per visus gyvenimo šiame mieste metus jis buvo man mielas ir tarytum gimtas bei „savas"; net ir gimnazija, kurios nemėgau, šiam jausmui netrukdė – jis išliko visą gyvenimą. Siurbdamas į save visus skirtingus senovės įspūdžius ir ja žavėdamasis, aš pats to nepastebėdamas studijavau architektūrą ir stilius. Dauguma gracingų ir dailių vilnietiškų bažnyčių buvo pastatyta XVIII a., ir to amžiaus dvasią aš pirmą kartą pažinau būtent čia", – teigė dailininkas „Atsiminimuose"³².
Išvykęs iš Lietuvos ir po studijų universitete jis vis sugrįžta į Vilnių, kuriame ilgiau vieši 1906–1907, 1912, 1914–1915 metais ir piešia jo gatvelių, kiemų, arkų poetiką perteikiančius vaizdinius, istorinius paminklus, bažnyčias, peizažus. „Daugiausia piešiau Vilniuje, nuolat užvažiuodamas iš Peterburgo. Aš jau nesivaržiau piešimo gatvėse. Piešti buvo jauku, niekas netrukdė, tik kartais sklido nemalonūs kvapai spalvingiausiame vilnietiškame „gete", kurį labiausiai pamilau, – su jo siauromis ir kreivomis gatvelėmis, perkirstomis arkų, ir skirtingų spalvų namais"³³.
Skirtingai nuo kitų Rusijos imperijos miestų, Vilnius M. Dobužinskiui atrodo dvasiškai artimas paslaptingos rimties ir tyrumo miestas. Ilgalaikį dvasinį ryšį sutvirtino šeimoje gyvavusios pagarbos protėvių žemei tradicijos: „Mano dvasiniai ryšiai su Vilniumi, – prisipažįsta jis, – nenutrūko iki 1915 metų, o bendravimas su jo senove ir Lietuvos gamta man, dailininkui, visada turėjo didžiulės reikšmės"³⁴.
Pirmasis Vilniaus miesto motyvus vaizduojantis mums žinomas darbas yra 1902 m. nulieta akvarelė „Kiemelis Vilniuje". Tačiau pagrindinius Vilniaus miesto grožį aukštinančio ciklo darbus jis sukūrė 1906–1907 m., kai lankėsi Vilniuje pas tėvą, ir 1914 m., kai mėgino pratęsti anksčiau pradėto sumanymo įgyvendinimą. Dailininką labiausiai domino originalūs kituose miestuose neregėti Vilniaus fizionomikos elementai, kasdienio miestiečių gyvenimo vaizdai. M. Dobužinskį visiškai pagrįstai galima pavadinti vienu didžiųjų Vilniaus senamiesčio grožį šlovinančių dainių. Jo daugiausia akvarele sukurtuose darbuose vyrauja siauros ir kreivos Vilniaus gatvelės, arkos, ankšti kiemeliai, konkuruojanti bažnyčių bokštų sąšauka („Tilto gatvė senajame Vilniuje" (1906), „Stiklių gatvė Vilniuje" (1906), „Mėsinių gatvė" (1906–1907), „Omnibusas Vilniuje" (1906–1907), „Kotrynos bažnyčia" (1907), „Sena siena" (1907), „Turgavietė prie sienos" (1907), „Petro ir Povilo bažnyčia" (1907), „Gatvelė" (1907), „Aušros vartai" (1914), „Pilies skersgatvis" (1906–1919) ir kiti). Savo paveiksluose dailininkas užfiksavo nemažai iki mūsų dienų jau neišlikusių Vilniaus pastatų. Dalis šių darbų 1907 m. buvo eksponuoti parodoje Vilniuje. 1907 m. rugsėjo 2 d. laiške vilniečiui dailininkui Levui Antokolskiui, rengusiam kolektyvinę parodą Vilniuje, jis rašo: „Parodą man norėtųsi apriboti tik vilniškėmis akvarelėmis, kad, esant galimybei, jei tokia bus, surengčiau dar vieną savo parodą. Grafikos darbus atsiųsiu taip pat. Vien akvarelių su vilniškiais motyvais bus, kaip Jūs pamatysite iš sąrašo, apie 20, jei ne visas 20 – solidus skaičius"³⁵.
Meniniu ir istorinės atminties požiūriu, bene įdomiausi šio tarpsnio vilnietiško ciklo darbai yra „Stiklių gatvė Vilniuje", „Tilto gatvė senajame Vilniuje" ir „Omnibusas Vilniuje". Neįprasto dailininkui beveik kvadratinio formato akvarelėje „Stiklių gatvė Vilniuje" itin jautriai perteikiama to meto miesto gyvenimo atmosfera, negrįžtamai išnykęs vienas charakteringiausių senamiesčio bruožų – puikiai derančios architektūriniame kraštovaizdyje arkos. Akį traukia santūrus paveikslo koloritas, meistriškai nupiešta lanksčios gatvės perspektyva, kurią išryškina jautrus grafiškas piešinys.
Visai kitaip Vilniaus miesto poetika atsiskleidžia sodresnių spalvų akvarelėje „Tilto gatvė senajame Vilniuje", kurios pirmame plane taipogi regime jau išnykusio Vilniaus architektūrinius elementus. Į akis krinta ne tik šiltas koloritas, bet ir peizažo tapybai būdingas kompozicinis sprendimas, kai pagrindiniai architektūriniai objektai nuo emociniu poveikiu neutralios priešakinės paveikslo dalies atitraukiami į antrą eilę. O priekinėje menkai užpildytoje kūrinio dalyje išryškinami akmeninio gatvės audinio raizginiai. Paveiksle taikliai atskleidžiamas Vilniaus architektūrai įprastas kreivų gatvių susipynimas, virš kurio iškyla miestui būdingi raudonų čerpių stogai, kuriuos vainikuoja baltos Šv. Jurgio bažnyčios siluetas.
Trečias darbas, primenantis išnykusios miesto praeities pėdsakus, yra „Omnibusas Vilniuje". Tai labai įdomaus kompozicinio sprendimo šiltų tonų kūrinys, kurio pirmame plane vaizduojama arkliais traukiama transporto priemonė. Didžiąją paveikslo erdvės dalį užima neryškiomis gelsvomis spalvomis nutapyta namo siena ir tvora, tačiau emociniu poveikiu svarbiausia apatinė dalis, kurioje greta dviejų moterų figūrų vyrauja žaismingų formų omnibuso siluetas. Šis vertikalus šiltų spalvų darbas įdomus architektūrinių pastato detalių išdėstymu, kuris sustiprina vientisumo įspūdį.
Vilniaus miesto motyvai išnyra ir M. Dobužinskio sukurtoje Jurgio Karnavičiaus istorinio siužeto operos „Radvila Perkūnas" scenografijoje, kurią rengdamas dailininkas specialiai keliauja į Vilnių susipažinti su muziejuose ir archyvuose saugoma istorine medžiaga. Operos scenovaizdžiuose pavaizdavo charakteringus Vilniaus architektūros akcentus – Rotušės aikštę, Aušros vartus, Žemutinės pilies rūmus.

Kauno architektūrinio peizažo intymumas ir ryšys su gamta

Į Vilnių M. Dobužinskis žvelgia kaip į gerai pažįstamus savo namus, kuriuose praleido svarbius gyvenimo metus, o santykis su laikinąja Lietuvos sostine Kaunu yra sudėtingesnis. Jis ruošiasi šį miestą paversti savo namais, tačiau tenka pripažinti, kad dėl daugybės dailininko išvykų ir dėl tragiškai Lietuvai susiklosčiusių aplinkybių šis siekis liko neįgyvendintas. Pirmą kartą jis čia lankosi dar vaikystėje, pakeliui į Birštono gydyklas. 1923 m., kaip minėjau, jau antrą kartą apsilanko Kaune, dabar jau nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikinojoje sostinėje, ir sulaukia susidomėjimo savo kūryba, tad pakeliui į Vakarų Europos miestus, kuriuose rengė savo darbų parodas, laiške bičiuliui G. Vereiskiui, susižavėjęs Kaunu, rašo: „Iki Berlyno aš dar neatvažiavau todėl, kad Kaune labai miela ir jauku... Aš kiek nustebintas, kad vietiniai dailininkai taip menkai piešia Kauną, labai puikų miestelį"³⁶. Jį žavi šis dviejų didžiųjų Lietuvos upių santakoje iškilęs miestas, apsuptas žalumos ir žydinčių sodų, su ryškiais senamiesčio architektūros akcentais, kuriame peizažinė architektūra itin glaudžiai sąveikauja su gamta.
1923 m. gegužės 20 d. laiške R. ir V. Dobužinskiams rašo: „Aplink sodai ir kalnai užnugaryje, visi sodai žydi, ir žydi obelys bei vyšnios. Nueisi pas ponią Čiurlionienę – ten visur sodas ir suokia lakštingalos. Čia mieste yra įstabių kampelių, aš padariau 10 piešinių, visiškai išbaigtų. Yra viena vieta prie Neries žiočių, kur ji įteka į Nemuną ir baigiasi miestas, ten nuostabūs juodi mediniai nameliai, visai įaugę į žemę, o priešais juos gilus griovys, tiksliau slėnis, visas žydinčiose obelyse, o už jų milžiniška gotikinė bažnyčia su čerpių stogu, o už jos žvelgia kitos varpinės. Tai taip gražu! Tarsi Italija! Žydų kvartaluose – nuostabūs namai su iš viršaus užmautais stogais, o priemiestis visas iš žydrų, žalių, rusvų, rudų ir violetinių namelių – apsivalgymas"³⁷.
Tikriausiai įspūdžiai, po ilgo laiko patirti grįžus į savo istorinę tėvynę, paveikė jo apsisprendimą apsigyventi Kaune. Laikinojoje sostinėje sukurti architektūriniai peizažai, lyginant su vilniškiais, yra asketiškesni, juose blėsta spalvos, įsivyrauja monochrominiai darbai. Dailininkas sukuria savitus šio miesto grožį perteikiančius paveikslus „Kaunas. Šaričių bažnyčia" (1930), „Arbatinė" (1930), „Namai Daukanto gatvėje Kaune" (1931), „Kaunas. Seni namai" (1931), „Katedra" (1931), „Kaunas, Valstybės teatras" (1931), „Kaunas, seni namai" (1932), „Kaunas, Žaliakalnis žiemą" (1939) ir kitus. Minėti darbai vaizduoja įvairius motyvus, skirtingos ir jų meninės išraiškos priemonės. Dailininkas, tarsi sąmoningai nustumdamas į antrą eilę spalvinės išraiškos galimybes, kaip ir japonų meistrai, dėmesį sutelkia į kompozicinį paveikslo vientisumą ir nuotaikos perteikimą. Pavyzdžiui, „Kaunas. Šaričių bažnyčia" derina klasikinės Vakarų dailės ir japonų raižinių elementus, kurie akivaizdūs paveikslo kompozicijoje ir japonų peizažinei tapybai būdingame pirmame plane asketiško gumbuoto medžio kamieno vaizdavime. Kūrinyje vyrauja tiesiog idealiai įkomponuotas ir tiksliai su pagrindinėmis architektūros detalėmis pavaizduotas vertikalus bažnyčios ansamblis. Itin matomas pabrėžtinas grafiškumas ir linijinio piešinio preciziškumas.
Visai kitoks savo kompoziciniu, koloritiniu sprendimu yra vienas geriausių M. Dobužinskio kaunietiško ciklo paveikslų „Namai Daukanto gatvėje Kaune". Vaizdas, kaip ir Rytų Azijos meistrų kūriniuose, pateikiamas iš viršaus, iš vadinamojo „paukščio skrydžio". Čia vyrauja labai tikslus kompozicinės erdvės organizavimas, erdvės, kurioje didžiuliai dekoratyvūs namų stogų plotai susipina su grafiniais meistriškai perteiktais elementais, iš kurių išsiskiria spontaniškas linijinis medžio vaizdinys.
„Vis dėlto, – rašo Augustinas Savickas, – reikia pripažinti, kad, palyginę Dobužinskio peizažus, sukurtus Vilniuje 1906–1907 metais, su tapytais Kaune po kelių dešimtmečių, nematome beveik jokio skirtumo: dailininkas kartojasi, nebeieško naujų išraiškos būdų. Mažai kuo skiriasi ir jo darbai, sukurti Kaune įvairiu laiku"³⁸. Toks subtilaus tapytojo ir menotyrininko A. Savicko vertinimas nėra visiškai teisingas, kadangi mūsų aptartuose kūriniuose akivaizdus dailininko profesinis augimas kompozicijos srityje. Daugelis Kaune sukurtų paveikslų išsiskiria intymumu, jautriu požiūriu į miestą ir jį supantį kasdienio grožio ir ypatingos poetikos kupiną gamtos pasaulį.

Įnašas į scenografiją

Vis dėlto pagrindinis M. Dobužinskio kūrybinės veiklos baras Lietuvoje – darbas Kauno valstybės teatre, kuriame jis buvo pirmas aukščiausio tarptautinio lygio scenografijos profesionalas, L. Truikio žodžiais tariant, „didelių vandenų laivas" (1914–1918 m. legendinės S. Diagilevo trupės „Rusų baletas" Paryžiuje scenografas, apipavidalinęs daugybę garsių teatrų spektaklių). Gyvenant Lietuvoje scenografija – svarbiausia dailininko veiklos sritis, o tapyba, grafika, knygų iliustravimas tarsi pasitraukė į antrą eilę. Nuo 1931 m. M. Dobužinskis dirba Valstybės teatro vyr. dailininku-scenografu, sukuria net trisdešimt aštuonių spektaklių scenografijas ir kostiumus. Tai – dekoracijos ne tik klasikinių operų ir baletų spektakliams, bet ir lietuvių autorių operoms bei dramoms. Šis „Meno pasaulio" estetinius principus plėtojęs scenografas tampa viena ryškiausių Lietuvos teatro figūrų, kurios skelbiami estetiniai principai, įkūnyti konkrečiu meniniu pavidalu, iš esmės keičia šalies teatralų požiūrį į scenografiją, jos problemas ir tikslus. M. Dobužinskio asmenybės, jo aukštų estetinių kriterijų poveikį jaučia visi kolegos ir pirmiausia režisieriai, kurie įdėmiai išklauso subtiliai išsakomas pastabas. Savo darbuose dailininkas atsiriboja nuo lėkšto natūralizmo, liaudiškumo imitacijų ir paverčia spektaklių dekoracijas, kostiumus organiška teatrinio vyksmo dalimi, sukuria savitą dekoratyvesnę scenovaizdžio koncepciją, kurioje svarbus organiškas muzikalus įvairių teatrinio meno komponentų funkcionavimas. Laiškuose savo artimiesiems jis konstatuoja, kad Kaune yra labai geras Valstybės teatras – opera ir drama, tačiau baleto – tik užuomazgos. Prisipažįsta, kad čia dirba tiesiog su pasigėrėjimu ir savo kūrybiniame darbe yra visiškas šeimininkas, nes – niekas niekada niekur netrukdo.
Tokio tarptautinio lygio profesionalo atėjimas į Kauno valstybės teatrą stipriai paveikia ne tik jo „veidą", bet pirmiausia meninį kolektyvo lygį, kadangi į spektaklį ir visus jo sudėtinius komponentus M. Dobužinskis žvelgia kaip į visumą ir yra reiklus savo kolegoms ir bendraautoriams. Šį mūsų scenografijos patriarcho reiklumą ir tobulumo siekimą perėmė ir jo talentingiausias mokinys L. Truikys. Vis dėlto tenka pripažinti, kad minėtas reiklumas, nors dailininkas pasižymi ypatingu sugebėjimu neįžeisti kolegų, neretai iššaukia negatyvią reakciją ir mažiau talentingų pavyduolių intrigas. Tačiau M. Dobužinskis šias nuoskaudas užgniaužia savyje ir dažniausiai nesiskundžia net artimiausiems žmonėms. „Tanhoizerio" premjeros dieną laiške žmonai rašo: „Aš labai patenkintas siuvėjais, kostiumerės pas mane atbėga bardamosios po 10 [kartų] kasdien dėl kiekvienos smulkmenos – tai mane labai jaudina. Turiu pasakyti, kad niekur, net chud[ožestvennom] teatre, ką jau kalbėti apie Drezdeną ir netgi Diuseldorfą, aš nebuvau tokiu tikru dailininku – spektaklio diktatoriumi. <...> Jokių stabdžių, jokio skubumo, viskas daroma taip noriai ir, svarbiausia, su tokia meile! Aš iš tikrųjų jaučiau pasitenkinimą savo darbu šias tris savaites, ir štai dabar pabaiga, ir, kaip visuomet, man liūdna"³⁹. M. Dobužinskio įnašas į Lietuvos scenografijos istoriją yra toks svarus ir daugialypis, kad reikėtų specialaus išsamaus tyrinėjimo.
1939 m. M. Dobužinskis išvyko į Londoną rengti savo darbų parodos. Tačiau prasideda Antrasis pasaulinis karas, sujaukęs visus menininko planus. Kurį laiką dailininkas gyveno jam artimame Paryžiuje, tačiau, gavęs bičiulio Michailo Čechovo kvietimą, išvyksta į JAV, kur jaučiasi saugesnis. 1940 m. Niujorke ir kituose JAV miestuose surengtose savo kūrinių parodose dailininkas eksponuoja Lietuvos peizažus, o vėliau Niujorko, Monrealio ir Toronto teatruose kuria scenografijas, rašo atsiminimus. Dailininko palikimas milžiniškas, jis apipavidalino, sukūrė scenografijas, kostiumus daugiau nei šimtui spektaklių beveik šešiasdešimtyje pasaulio teatrų, iliustravo per penkiasdešimt knygų, sukūrė viršelius ar vinjetes daugiau nei dviem šimtams leidinių, tūkstančius tapybos, grafikos kūrinių ir piešinių. M. Dobužinskio darbai saugomi pusšimtyje muziejų Vakarų Europoje ir JAV, daugybėje privačių kolekcijų. atvykusį gyventi į JAV jį itin stebino, kad čia, skirtingai nei Europoje, menkai vertinamas išsilavinimo universalumas, o prioritetas teikiamas siauro profilio specialistams. JAV ir Kanadoje jis kūrė dekoracijas ir kostiumus operos, baleto ir dramos spektakliams, dalyvavo kuriant kino filmus. Tačiau dailininkas nemėgsta perdėtai „suprekintos" JAV kultūros, sunkiai prisitaiko prie aplinkos ir vis svajoja grįžti į dvasiškai artimesnę Europą. Todėl po M. Dobužinskio mirties Niujorke 1957 m. lapkričio 20 d., vykdydamas tėvo valią, jo palaikus sūnus palaidojo Paryžiaus kapinėse.

Glaustai aptarę įvairius Mstislavo Dobužinskio sąsajų su Lietuva ir kūrybinės veiklos aspektus, galime konstatuoti, kad jis yra išskirtinės svarbos ne tik rusų, bet ir XX a. pirmos pusės Lietuvos dailės figūra. Dailininkas gyveno laikotarpiu, kai radikalūs poslinkiai „drebino" kultūrą, socialinį gyvenimą, meną. Jo kūryba sugeria ir savitai transformuoja daugelį to meto meno bruožų, ji išskirtinė potraukiu paslaptingai, mistinei, užslėptai reiškinių esmei, tikėjimu, kad menu galima harmonizuoti ir pertvarkyti technokratinių tendencijų nužmogintą, žmogui priešišką pasaulį.

¹Добужинский М. Воспоминания / Издание подготовил Г. Чугунов. – Мocква: Наука, 1987. – P. 208.
²Воспоминания о Добужинском / Сост., предисл., примеч. Г. Чугунова. – Санкт Петербург: Академический проект, 1997. – P. 244–245.
³Žr.: Сергей Дягилев и русское искусство. – Т. 2. – Москва: Изобразительное искусство, 1982. – P. 177.
⁴Добужинский М. Письма / Издание подготовил Г. Чугунов. – Санкт Петербург: Изд-во Дмитрий Буланин, 2001. – P. 229–230.
⁵Добужинский М. Воспоминания. – P. 26.
⁶ Ten pat. – P. 116.
⁷ Ten pat. – P. 26.
⁸ Ten pat. – P. 83.
⁹ Ten pat. – P. 169.
¹⁰ Ten pat.
¹¹ Ten pat. – P. 164.
¹² Dobužinskis M. Laiškas E. Klimovui 1955 03 15 // Laiškai draugams. – LNB RKRS. – F. 151–4.
¹³ Dobužinskis M. Paskaitos „Menas ir mechaninė kultūra", skaitytos 1925 m. Rygoje ir 1926 m. Berlyne, juodraštis. – LNB RKRS. – F. 30–51.
¹⁴Žukas V. Margi gyvenimo puslapiai. Salomėja ir Jonas Aleksos. – Vilnius: Ogamas, 2003. – P. 89.
¹⁵Добужинский М. Письма. – P. 395.
¹⁶Воспоминания о Добужинском. – P. 33–34.
¹⁷ Ten pat. – P. 226.
¹⁸ Ten pat. – P. 227.
¹⁹ Dobužinskis M. Laiškas S. Makovskiui 1927 09 15 // Laiškai draugams. – LNB RKRS. – F. 30–1–2868–7.
²⁰Добужинский М. Письма. – P. 184.
²¹Žr.: Воспоминания о Добужинском. – P. 113–114.
²²Добужинский М. Письма. – P. 190.
²³ Dobužinskis M. Laiškai draugams. – LNB RKRS. – F. 30–1.
²⁴Воспоминания о Добужинском. – P. 231.
²⁵ Ten pat. – P. 58.
²⁶ Ten pat. – P. 119.
²⁷ Dobužinskis M. Paskaitos „Menas ir mechaninė kultūra", skaitytos 1925 m. Rygoje ir 1926 m. Berlyne, juodraštis.
²⁸Воспоминания о Добужинском. – P. 65– 66.
²⁹Добужинский М. Письма. – P. 131.
³⁰Добужинский М. Воспоминания. – P. 50.
³¹ Ten pat. – P. 192.
³² Ten pat. – P. 93–94.
³³ Ten pat. – P. 195.
³⁴ Dobužinskis M. Raštas Lietuvos Respublikos įgaliotam diplomatiniam atstovui RTFSR, 1921. – LNB RKRS. – F. 30. – Ap. 1. – B. 41. – L. 1.
³⁵Добужинский М. Письма. – P. 85.
³⁶ Dobužinskis M. Laiškas G. Vereiskiui 1923 11 15 // Laiškai draugams. – LNB RKRS. – F. 144–159–2.
³⁷Добужинский М. Письма. – P. 163.
³⁸ Savickas A. Žalia tyla. Memuarai. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 29.
³⁹ 1939 m. spalio 26 d. laiškas E. Dobužinskienei // Чугунов Г. Мстислав Добужинский 1875–1957. – Ленинград: Художник РСФСР, 1988. – P. 74.

     Žymiausio XX a. kalbos, logikos ir vaizduotės filosofo Ludwigo Wittgensteino knygoje „Kultūra ir vertė“ chronologiškai pateiktos jo 1914–1951 metais rašyto dienoraščio pastabos apie filosofijos, religijos, kultūros ir meno prigimtį. Palikimo tvarkytojai, tarp filosofo rankraščių aptikę pastabų, kurios niekaip nederėjo su „įprastomis“ filosofijos temomis, išleido jas rinkiniu „Pabiros pastabos“ („Vermischte Bemerkungen“, 1977), o netrukus pasirodęs dvikalbis – vokiečių ir anglų – leidinys, atsižvelgus į tematiką, buvo pavadintas „Kultūra ir verte“ („Culture and Value“, 1984).

Viktorija Daujotytė. Laisvojo mąstymo properšos. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 302 p.

Skaitant naują Viktorijos Daujotytės literatūrologinės eseistikos knygą „Laisvojo mąstymo properšos", pirmiausia mintys kyla apie autorės mąstymo būdą, kuris tuo pačiu metu yra ir konceptuali metodologija. Tai, be abejo, fenomenologija – kaip literatūros psichologija ir psichoanalizė: žmogaus dvasinių būsenų fiksavimas. Mąstymo būdas ypatingas, nes jis prasideda nuo knygos, bet eina į gyvenimą: tokios autorės nuostatos ir toks santykis su kūryba supina literatūros ir gyvenimo tiesas į dialektišką visumą: literatūra išskleidžia žmogaus pasaulį, kreipia į egzistencinę tikrovę, o tas pasaulis suvokiamas per literatūrą – kaip ypatingą estetinį savimonės aktą. Taip fenomenologinis mąstymas, bent jau V. Daujotytės knygose, įgyja egzistencinio konkretumo ir stiprios etinės bei vertybinės įtampos. Kuo įdėmiau kontempliuojamos giliosios kūrinio esmės, tuo labiau priartėjama prie paties kūrėjo dvasios ir prie jo egzistencinės problemos, be kurios nebūtų ir kūrybos. Todėl daugiametį Sigito Gedos kūrybos skaitymą nuosekliai vainikuoja autoriaus asmenybei, jo gyvenimo dramai skirta monografija „Tragiškasis meilės laukas", kurios, manau, jau niekas nepranoks ir panašios neparašys. Nes taip arti prie šio poeto dvasinių šaltinių dar niekas nestovėjo. Todėl ir laikau V. Daujotytės fenomenologinį metodą ypatingu gyvenimo tarp knygų ir žmonių būdu – artimu meditacijai, egzistencinei ir humanistinei psichoanalizei, ar net savotiška religine veiklos forma. Nes taip skaitant ir interpretuojant literatūrą einama prie sakralaus būties lygmens – prie fundamentalaus gyvybės principo ir jos substancinės sklaidos žmogaus dvasinėje veikloje.
Etinės ir egzistencinės intencijos kyla iš žmogaus laisvės galimybės: tik laisvos dvasios asmenybė gali apsispręsti ir įsipareigoti morališkai. Laisvės idėja užkoduota jau knygos pavadinime. Mąstymas properšose – tarsi tiesos ieškojimas tuštumoje, nes tuštuma ir yra laisvės galimybė. Anot budizmo filosofijos: tuštuma yra visų daiktų motina. Tuštuma, kaip ir sakrali tyla, yra būtis – neužgriozdinta konvencijomis, išankstinėmis nuostatomis, nedeformuota stereotipų. Aišku, sąmonės properša yra ir pavojinga, nes joje galima netekti atramų, taip pat ir savasties. Tačiau knygos autorę nuo visiško reliatyvizmo gelbsti instinktyviai jaučiama gyvybė – kaip fundamentalus visų tiesų ir vertybių pagrindas.
Tai, kas pasaulyje jau yra, suvokiama kaip būtina, nes nebepakeičiama. Išsipildžiusi tikrovė apriboja mūsų laisvę, nes neleidžia daryti pakeitimų, tikrovėje nesame laisvi. Todėl laisvė suvokiama kaip atvirų galimybių erdvė, kurioje viskas yra tarsi nebūtina, bet užtat geidžiama. Laisvės idėja apskritai susijusi su geismu, nes tai valios būti erdvė.
Kažkoks gyvenimo tikrumo geismas mus pasmerkia laisvei – norui būti kažkuo daugiau, nei esame dabar, suvokti kažką daugiau, nei mums yra duota mūsų faktiškoje dabartyje. Ir tai meta mus nuo saugių dabarties lyčių į atviras galimybių properšas.
Visos knygos paradoksas yra toks: nuo laisvės mąstyti neįmanoma pabėgti, bent jau kai kam, nes „sąmonė neišeina atostogų" (p. 14). Tačiau mąstymo laisvei reikia ypatingų sąlygų – būtina susitvarkyti dabarties žinių ir žinojimo lauką. Nes tarp mąstymo laisvės ir neišmanymo nėra nieko bendro. Knygos autorė gali būti laisva todėl, kad yra sistemiška: ji susikūrė tvarką savo pasaulyje, susistemino literatūros žinias. Ir tai padarė rūpestingai, kaip kaimo žmogus savo daržą prie namų padalija lysvėmis. Juk mąstymas ir yra tvarkos darymas, patirčių jungimas į prasmingas visumas. Autentiškas mąstymas ne supainioja mus spekuliatyviais išvedinėjimais, bet išaiškina ir kažką užbaigia, chaosą paverčia kosmosu. „Mąstyti – vadinasi, gryninti, valyti, skaidrinti, paprastinti kalbą" (p. 35). Tvarka mąstymui suteikia saugumo, todėl net ir spontaniškiausi minties impulsai iškyla iš sutelkto ir tvarkingo mąstymo pagrindų.
Sąmonė laisvo mąstymo properšose turi galimybę nušvisti, t. y. suvokti kokią nors svarbią tiesą ir rasti būdą ją pasakyti – įkelti į kalbą. Mąstymas yra egzistencijos įkėlinėjimas į kalbą – kaip į sąmonės, savimonės ir savižinos lauką. Todėl ir mūsų sąmonės laukas – tos pačios gražiai išlygintos vagos, minčių ir būsenų dermė, didėjantis pasaulio ryšių suvokimas, vis stiprėjanti metaforos jėga. Nes metafora yra tai, kas jungia atsitiktinumus į prasmingas visumas. Būties tiesą į žmogaus sąmonę galima įkelti tik metaforomis, tik taip ji išlieka gyva, ir tik taip ontologinė tiesa tampa žmogiškąja tiesa. Nes mintys yra tarsi koks kraujo pulsas: „Minties tvinksnis – toks pat aiškus, girdimas kaip kraujo" (p. 12).
Laikantis tokio metodologiško nuoseklumo prieiname prie išvados, kuri jau išsakyta hermeneutinėje tradicijoje, kad yra faktų kalba ir yra prasmių kalba (kurios atitinka vadinamuosius dvasios ir gamtos mokslus). Pirmoji yra racionali ir instrumentinė, antroji – intuityvi ir metaforiška. V. Daujotytė nuosekliai ir kategoriškai pasisako prieš instrumentinį žmogaus santykį su pasauliu ir prieš instrumentinę kalbos funkciją, kai ji taikoma žmogaus dvasinei veiklai aprašyti. Tai irgi metodologiškai nuosekli etinė nuostata ir moralinis imperatyvas, kuriuo žmogiškosios kūrybos draustinis saugomas nuo technokratinio mokslo invazijos. Todėl jos kūrybinga literatūros kritika tarsi aidu atliepia tokiai pačiai kūrybingai Arvydo Šliogerio filosofijai, taip pat išnyrančiai iš laisvojo mąstymo erdvių.
Metaforos yra gyvoji žmogaus kalba, o loginis, racionalus mąstymas yra determinuotas ir išduodantis žmogų, ignoruojantis jo unikalią egzistenciją. Todėl metafora būtina, ji leidžia sąmonei pasiekti holistines būties visumas ir į jas tarsi atsiremti. Sėkmingą kūrybinį mąstymą turėtų vainikuoti „metafora, kurioje tikrovės daugiau nei pačioje tikrovėje" (p. 272).
Kalba gali būti suvokiama ir instrumentiškai, kaip komunikacijos priemonė, kuri asmenis ne atveria vienas kitam, bet nutolina. Todėl autorė, sakytume, paklusdama gyvybės balsui (nes sąmonei vadovauja gyvoji tvarka), žmogiškąją tikrovę, esančią tekstuose ir ne tekstuose, aprašo ne ją atakuodama agresyviais metodologiniais instrumentais, bet lyg kūniškai, lyg jusliškai, savo rašymu tarytum lytėdama ar glostydama žmonių gyvenimus, išlikusius gyvojoje, metaforiškoje grožinės literatūros kalboje. Tokias nuostatas įtaigiai skelbia skyriuje „Apie įrankius ir metodologinius „įrankius" (p. 75).
Filologinės veiklos lauke su tokiais įsitikinimais V. Daujotytė yra toli gražu ne vieniša. Be minėto A. Šliogerio, jai giminiškas būtų Marcelijus Martinaitis ir kiti lietuviškojo mąstymo kūrėjai. Jie saugo lietuvių kalbos teritoriją: kaip mūsų gyvenimą, kaip žmogiškuosius mūsų namus. Iš kalbos sutvertas ir aptvertas pasaulis, mūsų bendro galvojimo erdvė. O sąmonės pagrindas, be abejo, yra gyvybė, kuri mus visus ir individualizuoja, ir jungia. „Lietuviškasis galvojimas yra persmelktas gyvybės jutimo. Visa, kas kaip nors žmogui yra, yra gyva; su gyvu reikia kaip su gyvu, atsargiai" (p. 27). Kaip šioje knygoje išsakyta Broniaus Radzevičiaus kalbos reikšmė: „Tikrovė; labai daug tikrovės" (p. 247).
Šitie asmenys ne šiaip yra įsikūrę kalbos pasaulyje, ne vien jį tvarko ir prižiūri, bet tarsi jame neišsitenka, vis dažniau stoviniuoja prie kalbos tvoros, prie žodžio vartelių ir įdėmiai žiūri, kas atsiveria per žodį, kas yra anapus tos žmogiškojo buvimo tvoros, anapus mąstymu sutverto pasaulio. Taigi žodis čia įgyja ir metafizinę reikšmę, nes jis yra nuoroda į nežodinę ir net nežmogišką realybę, todėl esmingiausias literatūros metaforas ir reikia aiškintis fenomenologinės kontempliacijos būdu – koncentriškai sukantis apie semantinę sąvokos ašį, kontempliuojant jos kilmę ir prasmių gelmę.
Žodis mums daiktą nurodo jį neišvengiamai sužmogindamas, priartindamas prie mūsų mąstymo, paversdamas jį mūsų savasties dalimi – nes mūsų mąstymas sudarytas iš kalbos, – bet tuo pačiu tą daiktą ir prarasdamas. Tai, kas darosi mums artima ir suprantama, kas tampa mūsų mąstymu, jau nebėra daiktas savaime: mąstydami apie daiktus ir juos įsisąmonindami mes tuo pačiu juos ir prarandame. Mes jaučiame daiktiškosios, ar kūniškosios, tikrovės tiek, kiek jos yra likę žodyje, kuris vienu metu lyg ir išauga iš daikto realybės, ir kartu jau yra sąlygiška, antrinė, sužmoginta tikrovė.
Taigi žodis ir atidaro mums vartus į būtį, nes pats yra būtis, bet kartu jis mus ir uždaro kalbos lauke, neleisdamas mąstyti gyvenimo kažkaip kitaip, ne per kalbines, žodines reikšmes. Taip kalba ir žodis tampa svarbiausia mąstymo intriga, ir jis mus savo paslaptinga prigimtimi nuolatos gundo: nes ir nurodo tikrovę, ir ją paslepia. Tikrovė tik švysteli žodyje kaip atspindys, sąmonėje kažkas nušvinta – lyg ženklas iš anapus, bet mes vis tiek liekame savo kalbėjimo laisvėje ir nelaisvėje, kiekvieną kartą patirdami tikrovės suvokimo negalimybę. Tačiau kaip tik šie mąstymo nušvitimai, priartėjimas prie žodžio versmių ir šaltinių, gaivina ne tik mūsų sąmonę, bet ir visą kalbos kūrybą, literatūrinį ir egzistencinį mąstymą. Be šių neracionalizuojamų nušvitimų būtume sustingę savo teorijose, o mūsų mąstymas ir kalba būtų mirusi, kaip būna mirę nebegyvi medžių lapai arba visokios organiškojo pasaulio fosilijos. Gražu, tvarkinga, sistemiška, bet nebegyva.
Todėl šitas tikrovės nušvitimo metodas ir vadinasi fenomenologija (tai tik pavadinimas, galėtume pavadinti ir dzenu, ir satori, ir samadhi, ar kaip panašiai). Svarbu pats principas: nuo loginių tikrovės konstrukcijų ir naratyvinių schemų, kurios yra sintakse paversta būtis, mes imame kontempliuoti atskirą, vienetinį žodį, sąvoką, vaizdinį. Todėl šis metodas yra koncentriškas ėjimas ratu apie tą vienetinį vaizdinį, ratas po rato gilinantis į jį – niekuomet nepasiekiant tos gelmės pagrindų, nes juose esame mes, mūsų singuliarinis aš. Tasai aš niekada nėra daugiskaitinis, taip ir tikrojo suvokimo objektas visuomet yra vienetinis, singuliarinis. Fenomenologinis mąstymas – tai lyg jogos kontempliacijos principas – ekagrata, sąmonės sutelkimas į vieną tašką, o šis sąmonės spindulys nušviečia ne tiek pažinimo objektą, bet per objektą įvyksta paties mąstančiojo, mąstymo principo savižina.
Kas nušvinta mąstymo properšoje? Kažkokia esminė gyvybės tiesa, savaiminė mūsų būtis iki mūsų buvimo, tai džiaugsmingas gyvenimo pojūtis, kylantis tarsi iš palaimingo nežinojimo – lyg laikas iki pažinimo nuopuolio. ekstazišką gyvybės šviesą skleidžia patys paprasčiausi dalykai, jei tik juos prisimename iš savo „nekaltybės amžiaus" (Williamas Blake'as). Kaip antai: „Šviesos progumėlė sąmonėje – dar pradžių pradžioj, bet nuo jau atsimenamos akimirkos, kai ankstyvą pavasarį kalbinau ką tik pražydusią margaspalvę, nežinojau, kaip kitaip man džiaugtis, kaip džiaugtis vienai, nesikreipiant, nelaukiant, kad kas nors atsakys" (p. 12). Tai singuliarinė ekstazinė patirtis, įvykusi ties lemtinga laiko riba, kai dar nėra racionalios komunikacijos galimybių, bet užtat yra stiprus gyvenimo jausmas (tą jausmą kun. Česlovas Kavaliauskas ir vadina šventumo patirtimi). Galutinė bet kokios prasmės prasmė yra stiprus gyvenimo jausmas. Ir sąmonės nušvitimas visada autentiškas, asmeniškas ir unikalus, kaip ir religinis išgyvenimas, štai kodėl jis ryškinamas glostančiu fenomenologiniu kalbėjimu, o ne technologinių universaliųjų metodologijų instrumentais.
V. Daujotytės fenomenologiniai tekstai ir yra toks nuolatinis vaikštinėjimas po gimtosios kalbos lankas, vis įsižiūrint į vienus ar kitus gėlynus, žolynus ir bandant įžvelgti jų gyvybės paslaptį ne pasitelkiant racionalistinius ir technologinius mąstymo instrumentus, ne loginę vivisekciją, bet metaforišką, rišantį ir tarsi glostantį mąstymą. Kad išgąsdinta proto galios gyvybė, tiesa ir prasmė neišsprūstų. Fenomenologinis metodas yra gyvybės jaukinimas, o kartu – ir jos saugojimas, kur sauganti sąmonė ir saugomasis objektas visuomet išlaiko savo autonomiją, nesunaikina vienas kito, bet paremia ir palaiko vienas kitą (juk daiktas, anot A. Šliogerio, mums yra transcendentinis).
Kuo ypatingas tas stovėjimas prie kalbos tvoros ir žodžio vartelių? Tuo, kad toje vietoje mes susitinkame ne su šiaip anonimiška kosmine tikrove, ten mes nujaučiame esant mūsų saugotojus, kalbėjimo kūrėjus ir mūsų gimdytojus: fenomenologinių patirčių lauke atsiranda mūsų artimieji – tėvai, seneliai, giminės ir visos kitos gyvybės šaknys, kurios mus visus gražiai suriša ir saugo tada, kai mūsų jau nebesaugo niekas: intelektualinė veikla, technologinė kultūra ir visa kita, kur net pats mąstymas įsakmiai verčiamas instrumentišku, daiktišku. Štai šioje vietoje mes bendraujame su tikrove tiesiogiai ir jautriai, liesdamiesi rankomis, o ne kokiais instrumentais.
Kaip minėta, V. Daujotytės kūrybinis kelias ypatingas tuo, kad ji ilgą laiką rūpestingai tvarkėsi literatūros ir kalbos teritorijoje, rinko, tvarkė, sistemino – kaip daržo lysves kaimo sodyboje. Ir kai jau viskas tarsi sutvarkyta, ima gręžtis į žmones, kaimynus. Iš pradžių kuriamas labai asmeniškas santykis su kūrėjų asmenybėmis, su jų gyvenimais, o paskui, kiek nedrąsiai, žingsnelis po žingsnelio į jos tvarkomą kalbėjimo pasaulį ateina artimieji – tėveliai, babūnėlė ir visi kiti – su savo senoviškais daiktais ir sunkia žemaitiška tarme. V. Daujotytė tarsi įsileidžia juos, savo artimuosius, pro kažkokius instrumentinių metodologijų nepastebėtus vartelius, iš pradžių juos saugodama, nedrąsiai, bet vėliau vis labiau atiduodama jiems savo kalbą, savo balsą, kalbėdama jau ne tik su literatūros klasikais, bet visų pirmiausia tuos klasikus pasitikrindama pokalbiais su savo gyvenimo žmonėmis ir daiktais. Maironis yra Maironis tik tiek, kiek jis gali skambėti giminės žmonių kalbėjime, kiek jungiasi su jų atminimu.
Nors tų žmonių nebėra, bet jie švysteli atmintyje ir yra atgaivinami per žodį, kuris išlaiko savo spalvas (taip juk parašyti „Perrašai" (2005), dvikalbės knygos „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose" (2010), „Gīvenu vīna / Gyvenu viena" (2012). Eilėraščiai kaip tik yra tas stovėjimas prie kalbos ir žodžio vartelių, gręžiantis į tikrą žmogaus buvimą, ir kartu pati tikriausia savižina, kurios nesuteiks jokios teorinės konstrukcijos. Ir A. Šliogerio metaforiška kalba – vis labiau krypstanti nuo klasikinio filosofinio diskurso prie metaforiškos daikto realybės – tai tas pats mąstymas ir jo logika.
Toks fenomenologinis kalbėjimas, sukant nepaliaujamus ratus apie tuos pačius žodžius, daiktus ir artimuosius, tas ekagarta, sąmonės sutelkimo kelias, moksliniu požiūriu yra neinformatyvus, nes nieko aiškaus nesuformuluoja, nepateikia konkrečių išvadų, tarsi nepasako nieko naujo – nes tokiame pasaulyje nieko naujo ir negali būti, jame yra tik kalbėjimosi su savimi procesas. Todėl A. Šliogerio ir V. Daujotytės knygos konfliktuoja su akademine konjunktūra, o ypač su dabartiniu informacinės kultūros pasauliu: čia randasi episteminis konfliktas, nesusikalbėjimas, plyšys tarp informacinio žinojimo nauda pagrįsto mąstymo ir gyvybinio kalbėjimosi, žmogiškojo bandymo susikalbėti.
Šių asmenų knygas laikau žmogiškumo teritorija, kurioje saugoma autentiška žmogiškojo buvimo prasmė. Bet tik tokią ir tematau literatūros funkciją – žmogaus gyvenimo saugojimą, prasmės kūrimą, atremiant mūsų vertę ne į instrumentišką godų protavimą, bet į tą tikrovę, kuri yra iki kalbos, kuri sukuria kalbą ir pati joje atsispindi.
O episteminis konfliktas tarp žmogiškų ir instrumentinių bei informacinių metodologijų – jau ne V. Daujotytės knygų, o modernėjančio pasaulio problema. Mums svarbu turėti tokią literatūrą, kurioje būtų daug tikrovės. Ir ne mažiau tikro kalbėjimo apie literatūrą.

Vladas Braziūnas. FONTES AMORIS. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – 96 p.

Toks jau Dievo kūrinys yra tasai poetas – vos prilies savo lazda uolą ar dykvietę, iš ten kad ims trykšti gyvieji eilėraščių šaltiniai...
Lietuviškos poezijos vandenys neseniai suraibuliavo, kai į juos ėmė ir įkrito nauja keliolikos poezijos rinkinių autoriaus, vertėjo, eseisto, kalbos mylėtojo Vlado Braziūno poezijos knyga. Dailininkės Ulos Šimulynaitės dėka knyga estetiškai patraukli, maloni, kviečianti imti ją ir skaityti. Iškalbingas pavadinimas, rodos, pats diktuoja savuosius kontekstus ir kultūrinius laukus, į kuriuos galima būtų patekti per poezijos rinkinio tekstų dureles. Pavadinimas „Fontes amoris" visų pirma veikia kaip biblinė metafora, nes šaltinis dažnai minimas Senajame Testamente, kuris tuo simboliu nurodo dvasinę gyvybę, amžinąjį gyvenimą, antgamtinę malonę, o Naujajame Testamente „vandens ir kraujo iš Kristaus šono" metafora nurodo Dievo meilę ir malonę žmogui.
Skaitant šią V. Braziūno knygą, kyla vienas esminių klausimų – kam trykšta poeto meilės versmė, tiksliau tariant, kas yra kūrėjo meilės subjektas, įkvėpęs kurti? Atsakymas tikriausiai būtų gana vienareikšmis, tačiau su tam tikromis išlygomis. Pati kalba, jos garsyno lobynas, plastiškumas – toks yra svarbiausias poeto įsimylėjimų objektas. V. Braziūnas, nelyg Vladimiro Nabokovo knygos „Lolita" herojus, stačia galva neria į meilės kalbai versmes. Žodis, priverčiantis plastiškai šokti visus kalbos padargus, tampa pagrindine poeto pasija, mūza. Šiuo požiūriu „Fontes amoris" yra visiškai kitos kategorijos knyga nei tradicinė lietuvių meilės lyrika, kurios aistra nukreipta į moterį, kūno erotiką, geismą. Lingvistika poetui tampa ir priemone, ir tikslu, ja žaidžiama ir eksperimentuojama su tokia aistra ir lengvumu, kokį jaučia nebent vaikai ir įsimylėjėliai.
Taigi, pakliuvusi į poetinį lauką, kalba nebėra suvokiama žodyniškai, akademiškai, taip, kaip į ją žvelgia grynieji lingvistai, kalbininkai. Visi naujadarai šioje knygoje yra spontaniškai gimę kūrybos metu. V. Braziūno poezijoje, kaip ir dera geriems eilėraščiams apie meilę, žodį „meilė" sutiksime labai retai. Tas jausmas glūdi ten, kur kažkas yra neišsakyta, apgaubta efemeriškos auros. Galbūt poetas nėra toks radikalus eksperimentuotojas, koks buvo Sigitas Geda knygoje „Babilono atstatymas", tačiau drąsos ir laisvės žaidžiant kalba jam netrūksta.
Knygos esmę iš dalies galima nusakyti į pagalbą pasitelkiant kelias eilėraščių citatas. Vienas eilėraščių, kurį išskirčiau kaip savotišką knygos manifestą, „po tvano lygumoje" (p. 15), plėtoja Babelio bokšto mitą: „ubagas kruopas paberia / šėtonais keikiasi niršta / Babilonas šnekina Babelę / greičiau susirodytų pirštais." Poetinis subjektas savo misiją išreiškia eilutėmis: „o mums beliko ne kas / tik atmaišyti kalbas." Eilėraščių rinkinio meilės ir aistros kibirkštys yra kaip tik pati kalbos genezė, jos poetiškumo ištakos, eilėraščio formavimasis ir kūrimas. Vis dėlto tą pasakymą „atmaišyti kalbas" galima ir perfrazuoti, nes neretai susidaro įspūdis, kad poetas siekia kaip tik „sumaišyti kalbas", žaisti ir dekonstruoti, perakėt, kaip rašoma eilėraštyje „sed contra" (p. 14):

perakėt, išsivertusius įtartinus trupint
kalbõs faktelius be konteksto
kalbos, kurios realiai nėra
atitrauktõs nuo realaus gyvenimo
nuo žmonių, kurie ta kalba šneka
kaupti, aprašinėti
šluostyti dulkes

šlavinėti ir šluoti, ir šlamšti
šluostyti, šliaužiot, šlaistytis po
debesis mėlynu skuduru
laužyt liežuvį ir velti

Poetinis subjektas pasirodo ne tik kaip spontaniškas kalbėtojas, poetinės kalbos kūrėjas, tačiau ir kaip teroristas-bomberis, griaunantis lingvistines pertvaras: „šiaip čia kalbu, iš lubų // o tu sprogdini sienas / lingvistines, aišku" (p. 14).
Šiame eilėraščių rinkinyje taip pat susipina pagoniškasis ir krikščioniškasis mentalitetai. V. Braziūno poetinis subjektas tikrai gali būti suvokiamas kaip kalbos magas, žynys, pusdievis, ypač mokantis naudotis žodžiais, užkalbėti, burti. Knygoje balansuojama tarp Senojo ir Naujojo Testamento, bandoma sau atsakyti, kuriuo Dievu tikima – mylinčiu ir atlaidžiu ar baudžiančiu ir rūsčiu: „Joniškėlio fermoje gimė tėvas, beveik / kaip Dievas, vyriausia teta Masytė / oficialiai Marija, gimė Panevėžy, nežinai / ar klausyti rūstaus Senojo Dievo baudėjo / ar Naujojo – meilės, kad laikas atakti" (p. 22). V. Braziūno poetinis subjektas save suvokia kaip žodžių piemenėlį, juodų avių baltose lankose ganytoją: „žodžiai yra nekalti avinėliai, aš kaltas – juos taręs netaręs" (p. 23). Palindromiškai kuriamos naujos, veidrodinės tikrinių daiktavardžių reikšmės, pavyzdžiui, „matai Utenos / o skaitai sonetU" (p. 45).
Nerūdijančią V. Braziūno meilę žodžiui, garsynui, kalbai labai gyvai, tačiau kartu ir „pamatuotai", akademiškai aprašė Skirmantas Valentas – knygoje „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje" (2007). S. Valentas savo darbe ypatingą dėmesį kreipia į V. Braziūno poetinę etimologiją – į semantines ir fonetines žodžio (de)formacijas, polisemiškumą, semantinių reikšmių praplėtimą dėl unikalios galimybės eilėraštį perskaityti vis kitaip, keleriopai. Naujausioje poezijos knygoje V. Braziūno fonetika atrodo lyg trykštanti versmė, gyvais priebalsių deriniais šnypščiantis, švokščiantis fontanas: „penkiasdešimt nereidžių, mėlynplaukių ir aikštingų / minga <...> pasišiaušusi aikštė" (p. 53); „iš laštakų, lietvamzdžio plaštakų" (p. 73).
Meilės muzikalumui versmės persmelkia kiekvieną poeto ištartą (arba nutylėtą, deformuotą) žodį. Poezijos ir muzikos giminystė, jų tarpusavio sąsajos tampa vienu pagrindinių ne tik fonetinės, toninės analizės, bet ir intermedijos mokslo, muzikologijos, filosofijos bei komparatyvistikos objektų. Literatūrinės kūrybos psichologijos tyrinėtojas Michailas Arnaudovas teigia, kad „muzikalumas prasiskverbia ne tik į poezijos formą, bet ir į turinį, ne tik į ritmą, bet ir į pagrindinę mintį, mintis, vaizdas, nuotaika tik tuo atveju tampa poetiškai produktyvūs, kai įgyja muzikinį atspalvį".
Gera poetine klausa organizuotos priebalsių struktūros V. Braziūno poeziją priartina prie magiškų užkalbėjimų, murmesių, ritualų. Kalba nutolsta nuo šnekamosios, kasdienės, kuria įprastai komunikuoja žmonės, bet pakyla prie žilabarzdžių žynių, kalbančių su vėjais ir balandžiais, lygmens. Kalba pro poeto lūpas kartais prasiveržia šnypštimu, kartais griausmingu riaumojimu: „po ratais ant viešojo kelio / garstyčios grūdelio šokis" (p. 73); „rašysiu tau iš riedulių ir druskos krašto / iš vidurio dangaus, iš kovo ydų / rašysiu, kol lietuviški etruskų rašmens / pradės trupėt iš dieviško pavydo" (p. 65). Palyginimui pacituosiu r priebalsio kaip riaumojimo, griausmo motyvą išpildančią W. Blake'o eilėraščio strofą iš kūrinio „The Tyger": „Tyger, tyger, burning bright / In the forests of the night, / What immortal hand or eye / Could frame thy fearful symmetry?"
Šiuos skirtingų autorių, šalių, kultūrų ir epochų tekstus sulyginau norėdamas akcentuoti eilėraščio skambesio svarbą ir fonetinį jų lygmenį, kuris kartais yra toks pat svarbus, kaip ir semantinis. Dar daugiau – šių eilėraščių garsynas veikia kaip atskira instrumentuotė, kuri atsiskleidžia tiesiog skaitant kūrinį atsietai nuo prasmės suvokimo. Ryškinant teksto garsyno autonomiškumą, galima teigti, kad net nemokantis konkrečios kalbos (lietuvių ar anglų), atsitiktinis skaitytojas gali suprasti ir pajusti tekstų skambėjimą. Taigi kraštutiniu atveju šie eilėraščiai savo fonetiniu lygmeniu gali būti autonomiški, „perskaitomi" ir garsiškai suvokiami be prasminio lygmens. Tačiau daug svarbiau, kai teksto garsinė ir prasminė (semantinė) struktūra veikia kartu, papildo viena kitą, įgalina reikštis įvairiais skaitymų būdais. Tik šiuo atveju, manau, eilėraščio muzika gali sukelti idealųjį atgarsį skaitytojo viduje, kuriame užkoduotas visatos garsynas. Pasak filosofo Vosyliaus Sezemano: „<...> muzika išreiškia ne tik žmonių jausmus ir emocijas tiksliąja žodžio prasme – joje objektyvuojasi įvairiausi gyvybės pasireiškimai ir net daugiau: ji apima visą fenomenalinio pasaulio dinamiką, kuri sukelia mumyse vidinį atgarsį."
Greta jau minėtų estetinių, fonetinių aspektų, kurių išties gausu knygoje, taip pat galime pajausti intymų, tiesioginį poeto santykį su skaitytoju, bandymus kreiptis, užmegzti bendravimą. Eilėraščiuose gausu atvirų imperatyvų: „nutrauktas rankas vėl tiesk / dar klausk nesupratus, dar kvosk" (p. 8); „surink įtaigiausią mano tylėjimų laišką", „ei // neišeik, vienas išeis, kitas" (p. 22).
Svarstant apie knygos konceptualumą, struktūrą, atsiranda įvairių klausimų. Atrodo, kad suskirstymas į tris romėniškais skaitmenimis pažymėtus skyrius nėra aiškiai motyvuotas, išgrynintas, atspindintis knygos idėją. Tekstų komponavimas taip pat mišrus, kiek padrikas, nors, kita vertus, žaismingas ir nemonotoniškas. Silabotoninę eilėdarą keičia masyvūs, tačiau vidinį ritmą ir savitą fonetiką turintys proziški eilėraščiai, verlibras, „lietuviškieji" haiku. Nemažai knygoje publikuojamų tekstų galima rasti internetinėje V. Braziūno svetainėje http://vladas.braziunas.net/. čia galima atsekti ir jų parašymo datas, kurios liudija, kad knygoje esama ir eilėraščių, sukurtų jau gana seniai: 2003, 2004 metais... Aišku, eilėraščiai nesensta ir neturi savo „galiojimo laiko", tačiau klausimas, kodėl naujoje knygoje publikuojama ir senesnė kūryba, lieka atviras. Tikriausiai tai autoriaus noras iš ankštų stalčių sarkofagų prikelti tekstus, leisti jiems išvysti skaitytojų akis. O galbūt iki šiol senesni eilėraščiai tiesiog laukė savo konteksto, galbūt tik dabar toks kontekstas atsirado: juk knygoje gausu ir visiškai naujų eilėraščių, dar niekur kitur nepublikuotų. Tad teisingiau į „Fontes amoris" žvelgti kaip į natūralų beveik dešimtmečio kūrybinio darbo rezultatą ar bent dalį poetinio derliaus vaisių, skirtų būtent šiam brandžiam meilės vynui.
Žilagalvė V. Braziūno išmintis liudija, kad poetas turi būti kantrus ir atlaidus juodųjų avelių piemuo baltose lankose. Nemušti ir nebarti netyčia išklydusių žodžių, jau, žiūrėk, bėginėjančių po visai kitas lankas. Tik per kantrų ganymą jo indoeuropietiškųjų avelių būriui gali būti pasiekiami ir gruntiniai meilės šaltiniai. Tuomet jie gali prasiveržti, ištrykšti, o skaitytojai pajus iš poeto žodžių sklindantį gerumą ir tikrumą. Ir nors sakoma, kad recenzijų negalima baigti citatomis, vis dėlto nusižengsiu šiai taisyklei. Cituoju puikiai čia tinkančius S. Gedos žodžius iš „Septynių vasarų giesmių" (1991) apie piemenėlį, gerumą, žodžius ir fontes amoris:„mažas išblyškęs berniukas / Armėnijos kalnuose / septynetą metų / ganęs gyvulius / ir nė karto / nė vieno kartelio / nemušęs // o kai baigė ganyti / o kai baigė ganyti / įsmeigė / savo rykštę į žemę / ir iš karto / iš pirmo kartelio / jinai apsipylė žiedais" („Kelias, kurį reikia nueiti").

Ilzė Butkutė. Karavanų lopšinės. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 62 p.

Pristatydamas Ilzę Butkutę Žagarės gimnazijoje Aidas Marčėnas konstatavo, kad jos eilėraščiai tokie ažūriniai, jog primena įkapes mirštančiai lietuvių poezijai. Iš tikrųjų verta sutikti, kad I. Butkutė debiutinėje knygoje „Karavanų lopšinės" neria nepaprastus kalbos nėrinius, kurie skaitytoją įsupa šiam to nė nepajutus.
Kiekvienas poetas savo pasaulį konstruoja iš ypatingos medžiagos – kalbos. Ši medžiaga paklūsta ir I. Butkutei: itin jautriai valdydama žodį poetė kuria naują tikrovę, kurią pati apibūdina kaip „neįmanomą XXI amžiuje". Tai įdomus fenomenas: poetė kuria pasaulį, kuris turėtų būti neįmanomas, tačiau atrodo labai tikras, išjaustas, tarsi kiekviena eilėraščio akimirka būtų išgyventa realybėje. Tokį įspūdį pirmiausia lemia egzistencinių įvardžių gausa – „aš", „tu", „mes". „Aš" ir „mes" nurodo ypatingą kalbėjimo perspektyvą, įtvirtina kalbėtojo poziciją. „Tu" įvardija objektą, į kurį kreipiamasi, aplink kurį sukasi poetinis pasaulis. Visi šie įvardžiai knygoje liejasi į nedalomą visumą – poetė dažniausiai kalba apie meilės išgyvenimą, subtilias, bet tikras, kartais net buitiškas dviejų mylinčių žmonių gyvenimo scenas, kur būti tik savimi neįmanoma, kur visada truputį būnama ir kitu, šalia esančiu.
Atrodo, toks ekstensyvus lyrinis „aš" turėtų kreipti link bendrybių, skatinti poetinės kalbos abstraktumą. Universalumo šios poetės, kaip ir visų gerų autorių, eilėraščiuose iš tikrųjų esama, jis ir daro juos aktualius, artimus skaitytojui. Vis dėlto tą artumo jausmą poetė sukuria išvengdama minties schemų, kurios skaitančiajam dažnai nieko nesako ar net gali būti perskaitomos kaip banalybės. I. Butkutės poetinis pasaulis individualus, neperkrautas abstrakcijomis, greičiau atvirkščiai – jis labai daiktiškas, jame kasdienybės detalės pinasi su fikcija, mistika. Antai eilėraštyje „Plunksnos ant juodo drabužio" (p. 44) greta rikiuojasi tikroviški ir fantastiniai motyvai: senas žibintas, laikrodžiai, palangės, kepėjai, vaikai, šunys, o taip pat ir būrėjos, fakyrai.
Eilėraščiuose pasirodo objektai, kurie iš pirmo žvilgsnio suvokiami kaip visiškai nepoetiški ar bent jau gerokai nutolę nuo to, ką paklusnus kanonui skaitytojas yra pratęs laikyti poetiškumu. I. Butkutės tekste savo vietą randa ir negrakštūs katinai, ir blakstienų tušas: „ir girdėti, kaip katinas tunka / ir tušu iš dirbtinių blakstienų" („Tiek užtrunka ėjimas be garso", p. 30). Taip pat ir kompiuterinė leksika: „tai sapnas jau semia tau pirštines – Error – atrodo" („Išjungtas", p. 32).
Kaip tik tuo ir įdomi šios autorės kūryba – ji sugeba nepoezijąįvilkti į autentišką poetinį rūbą – į sklandžią rimo ir ritmikos struktūrą, kuri rodo puikiai įvaldytus eilėdaros principus, o kartu ir ištikimybę tradicijai. Taip meilės lyrikai suteikiamas naujas kvėpavimas, nauja simbolinė jėga. Kasdienybė įgalinama tapti poezija – I. Butkutės kuriamam pasauliui nepoetiškų dalykų tiesiog nėra.
Kaip minėta, eilėraščiuose aiškiai išreikšta komunikacinė perspektyva, iš kurios ir kalbama. Dar daugiau – kalbėtojas taip pat labai konkretus. Tai moteris. Kuriama tikrovė išskirtinai moteriška. I. Butkutė, kaip Birutė Pūkelevičiūtė ar Judita Vaičiūnaitė, į lietuvių poeziją įneša savo moteriškos savasties, savo tapatybės suvokimą ir norą tą savastį adekvačiai išsakyti. Šis moteriškumas reiškiasi ne gajomis klišėmis – moteriai priskiriamu polinkiu įmantrauti, raganiškumo poetika ar prėsku švelnumu, bet asmens stiprybe. Tačiau I. Butkutės moters stiprybė anaiptol neimplikuoja tapatinimosi su vyriškuoju pradu, kaip tai dažnai nutinka rašančioms moterims, o ypač jaunoms. Bene geriausiai ši kalbėtoja atsiskleidžia eilėraštyje „Siuvinėjimas peilių sode": „Aš moteris – praviras langas" (p. 16).
I. Butkutės moteris atvira pasauliui, palaiko su juo intymų ryšį, tvirtai stovi ant žemės – iš čia ir jau minėtas šios autorės poezijos daiktiškumas. Kartu ši moteris gaivališka – ta, kurios arklidėse „piestu / žirgai pasistoja" (ten pat). „Karavanų lopšinių" „aš" – šiek tiek mistifikuota moteris, savo karalystės valdovė.
Jau minėtą moters stiprumo įspūdį galima grįsti dar vienu argumentu – tai knygos struktūra. Eilėraščių rinkinys padalytas į penkis labai susijusius skyrius: „Moterys", „Ginklai", „Ekspedicijos", „Miestai", „ir Cirkai" (paskutiniojo pavadinimas pradedamas jungtuku „ir", kuris nurodo tęstinumą ir ryšį, tad hipotezė apie rinkinio temines sąsajas nėra klaidinga). Pirmasis skyrius labai aiškiai suponuoja perspektyvą, iš kurios bus matomas pasaulis – moteriškoji. Visi kiti šiai atraminei perspektyvai suteikia stiprybės, jėgos pojūtį. Sakytume, kad moteryje telpa ir tai, kas susiję su karu ir ginklais, ir ekspedicijos (kaip vidinė ir išorinė kelionė), ir ištisi miestai (kaip žmogaus neaprėpiamumo metafora), ir spalvingas cirko gyvenimas, implikuojantis šiek tiek mistikos ir daug netikėtumų.
Natūralu, kad labai akcentuotas „aš" turi būti siejamas ir su įtaigiai išreikštu „tu". Eilėraščiai patvirtina – „tu" yra vyras, be kurio ši poezija būtų negalima. Su juo kalbama, jam pasakojama – „apkabinčiau tavęs nepalietus – / aš be garso einu tarp alyvų" („Tiek užtrunka ėjimas be garso", p. 30), minimas jis ir jie: „vyrai sapnuodavo, žemę atvėrę – / bet nemigos geizeriai visa pamiršta" („Trafaretai: giminaitės", p. 15). Vyras I. Butkutės poezijoje nėra kažkoks graudus mylimasis: jo buvimas labai ryškus, kūniškas – tekste dažni vyro rankų, jo kvapo motyvai.
Vis dėlto apie griežtą lyties dualizmą kalbėti negalima – eilėraščiuose moteris ir vyras susilieja į organišką visumą, į „mes", kuris pasaulį patiria intensyviausiai: „tai stovim dviese, meile išsitepę" („Daiktas užantyje (atminimui)", p. 37). galėtume pripažinti ir tai, kad moteris šios poetės kūryboje stipresnė už vyriškąjį „tu"; ji yra ta, kuri mato „viena dimensija daugiau" – ji budi mylimajam miegant ir saugo jo ramybę: „miegok, mano mielas, te niekas negirdi, / kaip sėlina liepžiedžių sielos turėklais" („Supimas", p. 41). Tad I. Butkutės poezijoje susitinka, viena vertus, labai lygiaverčiai, stiprūs ir kūniški pradai, kita vertus, vienas jų – moteriškasis – yra šiek tiek stipresnis. Kaip tik šioje subtilioje įtampoje tarp „tu" ir „aš", tiems bendravimo komponentams virstant vienu buvimu, arba priešingai, jiems atsiskiriant, įvyksta I. Butkutės poetinis išgyvenimas.
Baigiant apmąstymus apie pirmąją Ilzės Butkutės knygą verta paminėti, kad šis įmantrus kalbos nėrinys nėra nei puošni dekoracija, kuri būtų vertinama vien dėl savo grožio, nei naftalinu atsiduodantis mezgimo būrelio dirbinys, – jos eilėraštis yra gyvas kalbėjimas, pulsuojantis jėga, išsiskiriantis savitumu ir turįs aiškią vietą Lietuvos poezijos padangėje.

Nerijus Cibulskas. NUTRINAMI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 72 p.

2012 metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos konkurso laimėtojas Nerijus Cibulskas į poezijos pasaulį žengia su rinkiniu „Nutrinami", pasirodžiusiu prieš pat Poetinį Druskininkų rudenį. Iš debiutuojančio poeto, įveikusio net penkiolika konkurso dalyvių, lauktume drąsių ar net drastiškų kūrybinių naujovių, pabodusių metaforų ardymo, kalbos eksperimentų, įvairių improvizacijų ir paties neigimo paneigimo. O ir solidūs konkurso komisijos nariai, atvėrę šiai knygai vartus į gyvenimą, nuteikia viltingai.
N. Cibulsko knygoje avangardistinių eksperimentų nėra, bet tai nenuvilia, greičiau priešingai: eilėraščiai kreipiasi į mus kaip į poetinei kūrybai jautrius skaitytojus, kreipiasi lyg ir tradiciškai, be egocentriškų išsišokimų, kuriais dažnai yra linkę provokuoti pradedantys autoriai.
Pirmuoju rinkinio eilėraščiu „Apologija" autorius tarsi įrašo save į pasaulinės literatūros kūrėjų gretas: „Jeigu Poe turi varną, o Geda varnėną, / aš turiu kovarnį, vientisą aiškiausios / pavasario nakties lydinį. / <...> Jeigu Tranströmeris kviečiasi šarką / savo poezijos burtais, aš kviečiu / susigūžusį paribio pranašą" (p. 7). Erudicija, pasaulinės literatūros išmanymas kartojasi ir kituose rinkinio eilėraščiuose: juose vis išnyra Džonatanas Livingstonas žuvėdra, Sergejus Jeseninas, džiazas ar miesto vaizdiniai. Aiškus autoriaus polinkis į literatūros klasiką, tradicines temas ir vertybes, o taip pat dėmesys tvirtai eilėraščio formai. Gal pirmajai XXI a. autoriaus knygai tokios orientacijos ir ištikimybė konvencijoms yra netikėtos, bet užtat patikimos.
Rinkinyje dominuoja mišri poetika, kuriai būdingas ir naratyvumas, ir naujos, gyvos metaforos paieška, ir dėmesys vidaus pasauliui, intelektualesnė poezija, ryški ritmika. Tiesa, dėl naratyvumo eilėraštis kartais pernelyg priartėja prie prozinio teksto, kai tarytum vieninteliu jo poetiškumo argumentu lieka pasakojimo išdėstymas eilutėmis, – greta originalumo trūkumo tai būtų antroji šio rinkinio yda.
Knyga sudaryta iš dviejų dalių – „Suglamžyti paukščiai" ir „Nutrinami", – bet apskritai rinkiniui būdingas teminis vientisumas, racionali tvarka, nuoseklumas. Eilėraščio žodžiu siekiama nušviesti subjekto savastį, į kalbos lygmenį iškelti neaiškios, neramios dvasios būsenas, bet tam veiksmui gilioji žmogaus sąmonė lengvai nepasiduoda. Savęs ir kito nepažinumas slegiantis, bet vis dėlto įveikiamas: „ir budriai save sergėji / prasagstai gilius dvasios marškinius / kad būtų ramiau kad nereiktų / iš tikrųjų prabusti" („Pabudimas", p. 19). Rinkinyje subtiliai akcentuojamas atminties išlaisvinimo ir išsisakymo poreikis, atsiranda dialoginio kalbėjimo su kitu, kitais ir per kitą, dažnai poetinės komunikacijos partneriu tampa tikrovės dalelė, arba tiesiog siekiama įsižiūrėti į pasaulį, susikalbėti su juo.
Skaitant N. Cibulsko eilėraščius mintys nejučia krypsta į Czesławo Miłoszo subtilios detalės poetiką, per kurią atskleidžiama giliausia tikrovės sandara: „Nuo to momento, kai tikrovė pranoksta galimybes ją įvardyti, ji gali būti atakuojama tik aplinkiniais keliais, per jos atspindžius, kurie kam nors objektyviai pasirodo" („Poezijos liudijimas", 2010, p. 97). Per panašius atspindžius tikrovės link keliaujama ir N. Cibulsko eilėraščiuose; čia daiktai „sugyvinami", įsižiūrima į juos, leidžiama jiems atsiverti: sausas viduržiemio prakaitas, trys slėpynes žaidžiantys mėnesiai, budėjimas prie gulinčių durų, tarp suverstų daiktų vos išsitenka balta spalva, sniegas ilsisi, žaisdamas savo nematomais kontūrais ir t. t. („Įtvirtinimai", p. 8–9). Priskiriant daiktams jiems neįprastas, logiškai nederančias „žmogiškas" savybes (durys juk niekuomet neguli, spalva negali neišsitekti ir pan.) atsiranda įtrūkis, leidžiantis akimirksnį susidurti su tuo, kas įprastai po kasdienybės šydu neregima, ką vadiname gilumine „tikrove". Žvilgsnis į detalę taip pat gali tapti žvilgsniu į savo paties vidujybę: „Vienąsyk sapnuoju, kad snaigė yra mano gyvenimas. / Jis irgi akrobatiškai vartosi tuščioj stiklinėj, sukasi / aplink miniatiūrinį miesto bokštą. <...> Tačiau sapno kraštinės netruks lūžti be garso, / net ir mano snaigei galiausiai reikės ištirpti. / Stoviu prie lango susikaupęs, žvelgiu į save" („Metas išpažinti", p. 10). Įsižiūrėjimas į snaigę tampa išsisakymo galimybe ir prielaida lyriniam subjektui susitikti pačiam su savimi.
Įdomu dar ir tai, kad daiktai ir žmonės tarsi susikeičia vietomis, pirmiesiems suteikiamos „žmogiškos" savybės, o žmogus sudaiktinamas: „Čia net oras skvarbesnis, keliauja / į prietaisus, palaikančius mano gyvastį, / mano nedarnų spurdėjimą. / Apmaldo triukšmą minčių celėse" (p. 13); „Nakčia mudviem įprasta apsikeisti paukščių balsais, kurių kietas audinys iškloja baugią ausų tuštumą" („Žiemos viršelis", p. 15). Eilėraščio subjektas tarsi darosi svetimas pats sau, tampa vienu tarp daugelio, praranda savastį ir savąjį laiką, kurį tenka atrasti netiesiogiai, vaikštant aplinkkeliais. Tai, kas paprastai suvokiama kaip integralios žmogaus esatys (vaizduotė, siela), čia darosi autonomiška ir gyva, yra lyg atskirta nuo žmogaus: „vaizduotė šmėkščioja / įsiaudrinusi nuo tavo miego / nuo visų pagirių / kurios įsismelkusios sieloje" („Pabudimas", p. 19); „Esu audros epicentras, / tiek bepaliečiamas, kiek manęs nebėra" („Epicentras", p. 36).
Į gana svarbią knygos ypatybę dėmesį atkreipė ir jos redaktorius Aidas Marčėnas: rinkinyje atsisakoma sąvokos „mirtis", šiaip aptinkamos daugelio jaunųjų poetų darbuose, ji išstumiama, tarsi paneigiama, ir taip kuriamas amžinybės nuojautos įspūdis. Viena vertus, rinkinyje aiškėja ciklinio laiko pajauta: sklaidant lapus rudenį keičia žiema, šią – pavasaris, be to, milošiškam, o galbūt net prustiškamžvilgsniui susidūrus su konkretybe, į eilėraštį staiga įsiveržia prarasto laiko, Vilniaus laiko patirtys. Autoriaus dėmesys laikui, jo apmąstymai ir tiesioginio jo patyrimo siekis – kaip tik šitai rinkiniui suteikia ypatingos vertės. Tekste nuolat iškyla rašomos ir trinamos atminties vaizdinys, strofos išsidėsto tarsi laiko kristalai, į ilgą vėrinį veriami stiklo karoliukai, kuriuose uždaromas laikas, „suskliaudžiama kasdienybė".
Nors recenzentas Rimvydas Stankevičius atsargiai vertina autoriaus savivoką: „Ką gi, dar nedaug apie šį autorių žinoma, dar nedaug apie save žino ir jis pats" („Žvalgytuvės", „Respublika", 2012 m. spalio 25 d.), dėmesį savo buvimui iracionaliame laike ir siekį griežta eilėraščio forma suvaldyti egzistencinę asmens kaitą gana racionaliai išsako pats N. Cibulskas trumpose biografinėse pastabose: „Su šiuo pasauliu pirmą kartą pasilabinau šalto vasario dieną, jau tada azartiškai balansuodamas ant ribos, trumpam suliejančiosžiemą ir pavasarį. Augau sparčiai, ir tėvai, mane stebėdami, kartkartėmis pagalvodavo, kad tapsiu laikrodininku. Jie šiek tiek buvo teisūs. Mano tekstuose pačiais įvairiausiais pavidalais ir šešėliais įsikūnija praeičių, dabarčių ir ateičių laikas. Tiksliau – mėginu jį įkūnyti, suveržti miniatiūriniais eilėraščio formos smagračiais, krumpliaračiais... Tačiau, kaip ir priklauso, laikas visada sėkmingai net nenukentėjęs ištrūksta."
Laiko ištrūkimo-sučiupimo žaidimas eilėraščiuose pinasi, sieja juos vieną su kitu: „Sulankstyk mano kalendorių, jame / yra tik valandos, nebežinančios, / į kurią pusę slinkti" („Kusudama", p. 17); „Perskeltas balandis, o viduje vis vien / nieko nėra. Tik tas pats mėnuo, / nužiestas iš nekontroliuojamos užmaršties" („Nevietinis", p. 18). Pastanga sugauti laiką ir išsaugoti jį blunkančioje atmintyje, neleisti ištrinti. Pasilikti miesto, senojo universiteto atspindžius, užčiuopti jų dvasią ir klodus tarp krankiančių varnų ir praskrendančių kovarnių, išsaugoti trapią dabar akimirką: „Iš nuobodulio vitrinų žvelgia naujausios kolekcijos <...>. Alėjos medžių grotos perveria blėstančią šviesą / ir baigiasi už dangaus varpinė. / Tenka apgraibomis keliauti įteikto adreso kryptimi, / pagaliau atsimušti į paskutinę eilę. / Tai namo numeris, nepaženklintas butas / ir iš laiptinės puolantis paukštis" (ten pat). Tai poezija, paženklinta ryškiu miestiškumoįspaudu ir įtampos tarp objektyvaus išorinio pasaulio būties ir subjektyvaus lyrinio subjekto laiko žyme.
Miestas įsibrauna į žmogaus sąmonę, įsirašydamas joje kažką nutrina ir šiek tiek pasilieka, kad taip pat būtų trinamas. Tačiau jo patirčių atplaišas drauge su kitais prisiminimais galima susigrąžinti, ištraukti į eilėraštį iš giliausių kerčių.
Miesto istorijos liudytojais ir kartu pačiu laikiniausiu elementu, esančiu tik čia ir dabar, tampa jo paukščiai – varnai, krankliai, – tamsieji miesto šešėliai, vis sutinkami sklaidant knygos lapus. Zylės, be tvarkos renkančios kuklius aronijų rožinius, kovarnis, nutrėkštas ant šlapio žiemos viršelio, apšiurusi varna, išgriebta iš prisiminimų, ledinėje srovėje trūkčiojantis paukštis, – tai vis tipiškos miesto pamėklės, metaforos efektingumu galinčios varžytis tik su melsva kate, pasiklydusia ant Žvėryno stogų.
Ši pirmoji eilėraščių knyga verta atidaus skaitytojo dėmesio. Į literatūrą jos autorius ateina be siekio šokiruoti, priblokšti, pasakyti kažką esmingai naujo. Jis ištikimas klasikinės poezijos gairėms, tačiau ne kažką mėgdžioja, o subtiliai kuria savo poetinį kelią, ieško savo prarasto laiko, todėl ateityje šio autoriaus kūryboje egzistencinių praradimų jausenas tikriausiai dar reikšmingiau papildys ir nauji poetiniai atradimai.

Pasaulio pabaigų netrūko per visus amžius. Tai tiek religinis, tiek socialinis, tiek ir psichologinis reiškinys. Eilinė pasaulio pabaiga turėjo įvykti 2012-ųjų gruodžio 21 dieną. Ažiotažas dėl šios datos kilo 2004 metais Anglijos javų laukuose atsiradus formacijai, kuri buvo iššifruota kaip actekų Saulės kalendorius. Kadangi tuos piešinius javų laukuose teikia dievai, velniai ar ufonautai – kaipgi galima ignoruoti nežemiškų galių informaciją? Pats javų laukų fenomeno mįslingumas suvokiamas kaip tiesos garantija... Maždaug tokia logika vadovaujasi visi laukiantieji pasaulio pabaigos.
Actekų Saulės kalendorius pasibaigia 2012 metų gruodžio 21 dieną, o tolesnius komentarus jau teikia actekų ir majų religinė mitologija. Ji skelbia egzistencinius pasaulio ciklus, kurie trunka maždaug po 5000 metų ir kiekvieną kartą baigiasi katastrofa, po kurios pasaulis atsinaujina. Dabartinis ciklas jau esąs paskutinis, po jo atvyks kažkoks meilės, šokių ir žaidimų dievaitis... Bus, aišku, visokių katastrofų, siaubų, bet svarbiausias reikalas vis dėlto yra naujojo dievo atvykimas. Atitinkamai ir ta pabaiga įsivaizduojama dvejopai. Viena vertus, tai baimę keliantis senojo pasaulio sunaikinimas, kita vertus, – pakeistame pasaulyje jau viešpataus naujasis dievas, kuris teiks žmonijai visokių linksmybių. Tokia būtų indėnų religinė tradicija pačiais bendriausiais bruožais.
Tačiau toliau indėnų religinių vilčių aiškinimai skiriasi, nes istoriškai indėnai visa tai maždaug jau patyrė, nors ne visai taip, kaip tikėjosi. Indėnai iš tikrųjų laukė ne tiek naujojo, kiek sugrįžtančio jų dievo. Sulig jo grįžimu jiems turėjo išaušti aukso amžius, bet išaušo holokaustas, kai sugrįžusiu dievu buvo palaikytas Kolumbas... Taikioms misionierių vėliavoms buvo atvertos durys, tik už atvykėlių šventuolių nugarų žvangėjo konkistadorų ginklai...
Ir štai čia kai kas sunerimsta. Sugrįžtančio dievo idėja labai jau primena krikščionių laukiamą antrąjį Kristaus atėjimą, nors ta pati krikščionių tradicija skelbia prieš tai žmoniją ištiksiančią klastą, apgaulę, suvedžiojimą. Pirma ateisiąs kažkoks Antikristas, kurį pasaulis priims kaip tikrąjį Dievą... Ir net viena iš pastarųjų metų javų laukų formacijų buvo iššifruota kaip perspėjanti saugotis kaip tik antrojo atėjimo... Vis dėlto įdomiai sugalvota ir plėtojama ta javų laukų misijos tema, kad ir kas būtų jos autoriai.
Optimistiškiau dėl pasaulio pabaigos nusiteikusios įvairios sektos, nes jos kritinę analizę iš esmės yra eliminavusios. Jų žiniomis, Žemės planetą ištiks kažkokia neišvengiama katastrofa ir po jos sulauksime gelbėtojų – dievų ar ufonautų su skraidančiomis lėkštėmis. Jie susigraibys vertus toliau gyvuoti žmones (kiekviena sekta čia regi savo narius) ir nuskraidins juos į kažin kokias planetas, kur išauš nauja dangaus karalystės era... Arba ta nauja karalystė bus įsteigta žemėje. Bet principas tas pats.
Jeigu jau pasaulio pabaiga, tai, šiaip ar taip, ji turi būti susijusi su kažkokiu stipriu astronominiu poveikiu. Nuogąstaujama, kad štai gal Saulė sprogs... Ir būtinai gruodžio 21 dieną. Arba dar teigiama, kad mūsų galaktika kas 5000 metų skleidžia kažkokias bangas, kurios Žemę pasieks kaip tik gruodžio 21-ąją ir viską čia pakeis... Vis dėlto šiais abiem atvejais tai būtų tiek Saulės, tiek galaktikos vidinių procesų padariniai. Kaip su jais gali būti susijusi ši žiemos solsticijos (saulėgrąžos) diena? Na, sukasi sau Žemė aplink Saulę, kaip ir kitos planetos, kaip ir visoje galaktikoje milijardai žvaigždžių su savomis planetomis, o kad kurioje jų atsiranda ilgiausia naktis ar diena, priklauso pirmiausia nuo planetos ašies pakrypimo Saulės atžvilgiu. Tai yra grynai tos ar kitos planetos vidinis reikalas, o sieti kažkokią konkrečią Žemės įvykių datą su Saulės ir tuo labiau su galaktikos procesais yra paprasčiausias absurdas.
Tačiau tuos reikalus visai kitaip suprato senovės žmonės. Jiems juk tos solsticinės datos rodėsi esminėmis visam pasauliui. Su jomis ir siejami įvairūs mitai, neva išaiškinantys tuos procesus. Pavyzdžiui, saulės užtemimo metu ją praryja koks dangaus krokodilas... Bet randasi karžygys, kuris tą saulę išvaduoja. Per Kalėdas mums prasmingai užgimsta pasaulio Išganytojas, ir tada dienos pradeda ilgėti.
Taip pat galvojama, kad apie Saulę gal sukasi kažkokia nežinoma ufonautų planeta ar net kita saulė – prigesusi, bet siaubinga savo padariniais, kai priartės... Visa tai taip pat tėra pasakos ir gandai, visiškas astronomijos neišmanymas. Net jeigu ir būtų dar kokie nauji nežinomi dangaus kūnai, besisukantys aplink Saulę, tai jų buvimas jau seniai būtų apskaičiuotas stebint kitų, mums žinomų planetų orbitas. Nenumatyti tokių dalykų, kai observatorijų daugybė, būtų neįmanoma.
Įstabu tai, kad evangelijose pasaulio pabaiga piešiama kaip žmoniją ištiksianti netikėta, nelaukta lemtis. Ji aprašoma panaudojant žmonijos patirtų gamtos kataklizmų vaizdinius (žemės drebėjimai ir pan.), nors yra ir unikalių. Tai pajudėjusios žvaigždės, kažkoks dangaus skliauto susisukimas. Gryna fantazija, bet, kita vertus, kaip tik tokie dalykai ir atsitiktų Žemei patekus į kokią juodąją skylę. Tai senovėje nežinotas, todėl ir neįvardytas astronominis objektas, mūsų laikų atradimas. Juodosios skylės poveikio ir dabar negalima įsivaizduoti, bet yra aiškus bendras principas – mūsų laikas likusios visatos atžvilgiu sulėtėtų iki sustojimo... Atitinkamai visatoje (mūsų galaktikoje) vykstantys procesai imtų lėkti pro mūsų akis strimgalviais, jei tik dar būtų kam juos stebėti... Tačiau panašumo į evangelinius aprašymus yra... Vis dėlto toks scenarijus irgi kol kas nenumatomas, joks biesas prie Žemės neartėja, bet gal kaip tik tokia situacija ir atitinka krikščionybės pabrėžiamą pasaulio pabaigos netikėtumą.
Šiuo netikėtumo principu remiasi vadinamoji idealistinė filosofija ir religija, skelbiančios sąmonės pirmenybę prieš materiją. Nors praktika tokių įsitikinimų nepatvirtina, idealistai tiki stebuklais, o etiškai labiau išsivysčiusios religijos skelbia, kad fizines katastrofas lemia dvasinė žmonių būsena. Kažkada įvykęs tvanas buvo blogo žmonijos elgesio pasekmė. Dabartinis pasaulis irgi paskendęs nuodėmėse, tad pats laikas naujai nelaimei. Kadangi, anot Biblijos, Dievas pažadėjo žmonijos tvanu daugiau nebausti (ką apie tai galvojo žūstantys nuo taifūnų žmonės, mes nežinome), bet pasiliko teisę blogį išnaikinti ugnimi... Štai čia jau atsiranda pragaištingo Saulės poveikio Žemei tikimybė... Ir Dievo valia gali būti lengvai įkomponuota į gamtos ciklus. Ateina į žemę ilgiausia naktis – ir Dievas taria: tebūna tai jums užuomina, kad esate labiausiai nutolę nuo Manęs... Štai jums ir krachas – kaip tik tą ilgąją naktį. Juk panašiu principu per Kalėdas gimsta ir Kristus. Senasis pasaulis pražūva, išaušta naujas; senąją Romos imperiją keičia Šventoji Romos imperija...
Bet žinome, kad tai tik vėliau sukurti simboliai, tegul ir gerų intencijų – kad pagal gamtos analogijas žmogus atpažintų mesiją, Dievo valią ir t. t. Tačiau iš tikrųjų Dievas į jokius tokio pobūdžio rėmus įpakuojamas nesileidžia. Ir savo Kristui gimti jis lėmė kažkurią mums jau nebežinomą dieną ar naktį. Tai tiesiog istorinis faktas.
Todėl apie pasaulio pabaigos laiką turime įstabų paties Jėzaus žodį. Kad tos datos nežino net jis pats, tik Dievas težinąs. Išeitų, kad pasaulio pabaigos data gali būti visai neapibrėžta. Ji tiesiog priklausys nuo to, kaip žmonės elgsis. Kaip tik toks įsitikinimas egzistuoja tikinčiųjų sąmonėje. Pirminis pasaulio pabaigos ženklas yra moralinis žmonių sugedimas.
Nepaisant to, randasi veikėjų, drįstančių teigti konkrečią pasaulio pabaigos datą. Kai tik kokia ypatingesnė data ar šiaip gamtos ar socialinė neganda – tuoj dygsta šarlatanai, tampantys sektų lyderiais. Jų skelbimas niekada neišsipildo, tačiau sektos, judėjimai, laukimai lieka... Nes pirmiausia turime pasaulio pabaigos troškimo poreikį, tad atitinkamai neužtrunka ir pasiūla. Paprastai poreikis nulemtas vargingo gyvenimo, o pasiūla pasireiškia kaip to vargingo gyvenimo sprendinys... Tai pasipelnymo šaltinis pasaulio pabaigų skelbėjams ir tenka sutikti, kad bent jau jiems naujas aukso amžius išaušta... Nors nebūtinai. Tarp tų sukčių pasitaiko ir tiesiog išprotėjusių fanatikų.
Prisimenant Kolumbo laikų invaziją peršasi ir pačių indėnų moralinės sąmonės vertinimas. To meto actekų praktikuojamos kruvinos aukos savo mastais neturi analogų pasaulyje. Tad gal jie ir susilaukė pelnytos bausmės? – tokia mintis išsakoma garsiame Melo Gibsono kino filme „Apokalipsė". Beje, M. Gibsonas indėnus aiškiai panaudojo tik kaip alegoriją mūsų civilizacijos ir kultūros kritikai. Nes filme vaizduojami neva majai (egzistavę prieš actekus ir atitinkamai prieš Kolumbą), o papročiai – actekų. Tad turime iš tikrųjų gana abstraktų indėnų vaizdą, kuris alegoriškai taikomas mūsų dabartinei egzistencijai. Kažkada indėnai susilaukė dėsningo galo už žiaurų savo religijos papročių praktikavimą, laikas susimąstyti ir mums.
Be abejo, aukojimo apeigos mus sukrečia savo barbariškumu. Bet mes patys – krikščionys – vadovaujamės kaip tik tokia idėja laikydami šventąsias Mišias. Jų metu atkartojama kruvinoji Dievo auka, nors ir nekruvinu pavidalu. Tokia savotiškai humaniška teologinė interpretacija užbaigia žiaurius žmonių aukojimus ir štai turime šiuolaikinę humanistinę kultūrą. Aukojamės patys ir net savo vaikus aukojame dvasiškai – ugdome santūrumą, asketiškumą, susilaikymą nuo moralinių nuodėmių ir pan. Gyvus kūnus aukoję indėnai buvo žemesnio sąmoningumo, bet iš esmės supratimas tas pats. Mes baigėme aukojimus, tačiau ne juos atmesdami, bet įkūnydami aukos idėją savo Dieve ir palikdami tą Dievą jo paties ramybėje. Tačiau ramybės jis susilaukė tik iškeliaudamas iš mūsų planetos – kitaip juk būtų kryžiuojamas be galo...
Užtai dabar ir laukiame jo sugrįžtant. Tas laukimas nėra susietas su kažkokia ypatinga data, – tai permanentinė žmonijos dvasios būsena. Tačiau kartu ir verčianti klausti: ko laukiama iš tikrųjų? Actekai šiuo požiūriu turėjo vieną ypatingai žiaurią ir kartu prasmingą kultinę apeigą – kai dievams aukojamai išrinktajai gražuolei nudiriama oda ir į tą odą įsirango šventikas. Toliau jis šoka savo apeiginį šokį... Per daug nesigilinant į indėnišką tos liturginės apeigos prasmę galime tarti, kad kam jau kam, bet indėnams ji net labai išsipildė. Štai artėja ši dievams skirta sužadėtinė, artėja prie kiekvieno iš ritualo dalyvių, ir iš už negyvo sužadėtinės veido regime kruviną šventiko snukį... Pas indėnus su misionieriškomis vėliavomis atvyko Kolumbas, o kas laukia mūsų – dar nežinome...
Tačiau nebūtina galvoti apie atvyksiančius blogus ufonautus. Blogis pirmiausia slypi mūsų pačių kasdienybėje. Kai gyvą dvasią verčiame negyvu kultiniu formalizmu. Pasaulio pabaiga šiuo požiūriu yra daugiau filosofinė religinės minties abstrakcija. Mes laukiame fizinio įvykio, bet pirmiau jo eina dvasinė mūsų gyvenimo interpretacija. Ir ta mūsų pasaulio pabaiga vyksta kiekvieną akimirką...

Nedaugelis žino, kad Augustas Strindbergas (1849–1912) rašė eilėraščius. Kaip poetas jis yra pamirštas. Galbūt ir dėl to, kad pats kritiškai vertino savo poeziją. Šalia rimtos kūrybos – romanų ir dramų – eilėraščiai jam tebuvo „Kleinkunst" (nedidelis menas). Paskutinį savo eilėraščių rinkinį jis taip ir pavadino – „Žodžių žaidimas ir nedidelis menas". Autorius tarsi norėjo pasakyti, kad poezija – žaidimas žodžiais, nekaltas laiko leidimas. Ar iš tikrųjų poetas A. Strindbergas buvo toks?
Nobelio premijos laureatas Tomas Tranströmeris viename interviu yra teigęs panašiai: „Poezija – tai tik kūrybingas žaidimas žodžiais. Tačiau tas žaidimas – vienas iš būdų naujai ir laisvai mąstyti."
A. Strindbergas išleido tris poezijos rinkinius: „Poezija eilėmis ir proza" (1883), „Lunatiko naktys įsidienojant" (1884) ir minėtasis „Žodžių žaidimas ir nedidelis menas" (1905). Tarp pirmųjų ir paskutinio rinkinio – daugiau kaip dvidešimties metų tarpas. A. Strindbergo lyrika atspindi skirtingus kūrybos tarpsnius, ypač ryškus „inferno" – krizės laikotarpis, turėjęs lemiamos įtakos rašytojo kūrybai. Tuo metu A. Strindbergas skaudžiai išgyveno dvejas skyrybas, jautėsi psichiškai palaužtas, apimtas paranojinės būsenos, negalėjo dirbti. Vėliau vaizdingai tai aprašė iš dalies autobiografinėje savo knygoje „Inferno" – „Pragaras". Iki tos krizės jis buvo radikalus maištininkas, šaipėsi iš tuometės ideologijos, po skaudžių patirčių – ezoterikas, lyrikas.
Ankstyvajai A. Strindbergo poezijai būdinga to meto visuomenės gyvenimo kritika, ypač ryškiai prasiveržia poleminis autoriaus temperamentas, kovinga dvasia, humoras, kandi satyra, nukreipta prieš ydingą buržuazinį gyvenimą: „Mes paveldėjom jūsų skolas ir sifilį." Anot rašytojo Bo Gustavssono, šiandien Švedijai labai praverstų toks ryškus, drąsus ir sąmojingas visuomenės kritikas kaip A. Strindbergas.
Pirmo eilėraščių rinkinio pratarmėje rašytojas prisipažįsta laužantis eiliavimo taisykles – „mintis svarbesnė už eilėdaros pėdas ir rimą". Tačiau tik keliuose eilėraščiuose autorius laikosi išsakytos laisvo eiliavimo nuostatos, kitur jis lieka ištikimas griežtai eilėdarai.
Antroje eilėraščių knygoje autorius pasirinko knitelį, viduramžių dainoms, baladėms, kronikoms būdingą eiliavimą, pasižymintį gretiminiu rimu, čia jis iš tiesų formaliai išsivadavęs iš varžančio tradicinio eiliavimo rėmų. Beje, A. Strindbergo atgaivintą viduramžių knitelį vėliau perėmė ir savo kūryboje naudojo XIX a. pabaigos garsūs švedų poetai Verneris von Heidenstamas ir Gustafas Frödingas.
„Lunatiko naktys įsidienojant" sukurtas A. Strindbergui pasitraukus iš Švedijos į Prancūziją, Paryžių. Rinkiny autorius tarsi atsisveikina ne tik su gimtąja šalimi, bet ir su ankstesniu savo gyvenimu, švedišku idealizmu. Svarbiausia mintis – žmogus gyvena kaip lunatikas savotiškam sapne, be didesnio ryšio su tikrove, jį valdo vaizdiniai. Kuriant šio rinkinio eilėraščius, A. Strindbergui, matyt, turėjo įtakos satyrinis Heinricho Heine's ciklas „Vokietija. Žiemos pasaka", kuriame miegančio herojaus siela, palikusi kūną, keliauja iš Paryžiaus į Kelną. Panašiai ir poeto A. Strindbergo dvasia pakyla iš miegančio kūno, kad įvairiose vietose patirtų lemtingų įvykių. Poeto siekis – įminti „gyvenimo mįslę".
1905 m., kai pasirodė trečiasis rinkinys, A. Strindbergas jau buvo išsivadavęs iš „inferno" krizės, ankstesnio politinio radikalizmo nelikę nė ženklo, dabar rašytojas atsidėjo dramų kūrimui. Šiame poezijos rinkinyje nenuorama A. Strindbergas žavisi muzika, eksperimentuoja įvairiomis eiliavimo formomis, yra eilėraščių, parašytų hegzametru. Ryškūs prarastos meilės, vienišumo, nerimo ir baimės motyvai. Eilėraštyje „Ahasferas" autorius tapatina save su amžinuoju žydu, jaučiasi pasmerktas klajonėms, praradęs namus ir viltį, poetui tai atrodo tarsi bausmė už kažkokią mirtiną nuodėmę.
Įdomiausi šiame rinkinyje vadinamieji minčių, arba įžvalgų, eilėraščiai „Mistinė rožė" ir „Kūrinijos skaičiai ir dėsniai". Tai iškiliausi A. Strindbergo lyrikos pavyzdžiai. Šie tekstai stebina rašytojo išmone, minties skvarbumu, gebėjimu poetine kalba sujungti matematiką ir mistiką, gamtos mokslą ir spekuliatyvią filosofiją. Pats autorius tuos eilėraščius vadina „Pamokomosiomis eilėmis Lukrecijaus maniera". Lukrecijus hegzametru antikos laikais kalba apie daiktų prigimtį „De rerum natura", o A. Strindbergas, remdamasis naujųjų laikų mąstymu, perteikia modernesnę pasaulio sampratą.
„Mistinę rožę" A. Strindbergas sukūrė įkvėptas kabalos, E. Swedenborgo ir Pitagoro. Tai atspindi ypatingą A. Strindbergo domėjimąsi ezoterika ir okultizmu. Jis įdomiai atsiskleidžia kaip poetas mistikas. Kabalos skaičius 5 tapęs kompoziciniu šio ilgo eilėraščio principu. Rožės žiedą sudaro penki žiedlapiai, jie spinduliais skleidžiasi, veržiasi į šviesą, kurią mistikai laikė keliu į Dievą. Spiralinis rožės žiedas savotiškai primena ir DNR spiralę. Rožė simbolizuoja sutvarkytą kosmosą, kurio mistinis tikslas – alfa, arba Kūrėjas. Magiškoji jo galia saugo nuo blogio meilėje ir nuo pikto po mirties. Pasitelkęs Pitagoro geometrines formas, autorius mėgina perprasti grožio ir gyvenimo paslaptį. Anot A. Strindbergo, Kūrėjas yra matematikas ir geometrikas, sumąstęs pagrindinę visatos struktūrą. Visatos tvarkos principu A. Strindbergas pasitelkia skaičių mistiką: 1 – Kūrėjo skaičius, jis nekinta, amžinai išlieka toks pat. 2 – dalijimosi skaičius, 3 – šeimos, valstybės, karalystės. Planetų atstumas nuo saulės – toji „sferų harmonija" – taip pat grindžiama matematika. Materiją valdo skaičių tarpusavio ryšiai ir sąveika, pagrindiniai materijos elementai traukia vienas kitą, tą traukos jėgą alchemikas A. Strindbergas vadina erotiškai mistine. Rožės simbolis padeda poetui sukurti ištisą magišką mistinę kosmologiją.
Kitame ilgame eilėraštyje „Kūrinijos skaičiai ir dėsniai" A. Strindbergas remiasi I. Newtonu, E. Swedenborgu ir Empedokliu. mėginama pasaulį ir visatą pažinti pasitelkiant subjektyvią emocinę ir objektyvią racionalią perspektyvą. Joks kitas švedų poetas nėra turėjęs panašaus užmojo. A. Strindbergas teigia, kad visatą valdo matematiniai dėsniai, o tai – modernaus mokslo prielaida. Rašytojui tikriausiai būtų pritaręs A. Einsteinas teiginiu, kad Dievas kauliukais nežaidžia. Tvarkingai sukurtame kosmose atsitiktinumo nėra, mikro- ir makropasaulį lemia matematinės sąveikos. Dievo mintis sukuria loginę ir estetinę vienovę. A. Strindbergo pateikta teorija apie kosmoso, žmogaus ir gamtos vienovę primena šiuolaikinių fizikų pastangas ieškant mistinės Higgso dalelės, tos trūkstamos grandies, kuri sujungtų mikro- ir makrokosmosą. Regis, jos pėdsakai jau aptikti.
Poetas pabrėžia I. Newtono gravitacijos dėsnio svarbumą ir Empedoklio idėją, kad mūsų gyvenimą, mūsų būtį valdo dvi jėgos: meilė ir neapykanta. Šiuo požiūriu A. Strindbergas išlieka įdomus ir šiuolaikiškas, o poeto idėjos, išsakytos eilėmis, kurias jis savikritiškai vadino nedideliu menu, net ir XXI amžiuje tebėra gyvos ir anaiptol nemažos.

ilgam išvažiuojantiems

galėtum prieiti arčiau, tik nieko nepamatytum:
bedugnis tamsos kraštas, nesigirdi lengvabūdiško
juoko, apsiblausęs dangus, tūkstančius metų
kybo tas pats, nesitraukiantis, stiklo vata aptrauktas debesis

tas pats vaikas žemai girgždina seną, vos einantį, dviratį,
moteris neša kibirus, pilnus lietaus, seniai nesiskutęs vyras
žiūri į dangų tarsi laukdamas atgimimo, naujų,
tiksliau, jaunų ar bent jaunesnių svajonių derliaus

namai užrakinti, spintelė, seni akiniai ant klijuotės,
atvipę durelės, svogūnai stiklinėj erotiškai šaukiasi
Dievo, žaliai šaižiai mykdami kažką
apie geliančius rudens melancholijos prakeiksmus

laikas visuos kambariuos tarpulangiuos suvyniotas į vatą,
už lango aplūžus sūpuojas šaka, mėnesienoj
nesvarus obuolys ant stalo atrodo grėsmingai,
tarytumei vģsa jau nebebuvo įmanoma

tarytum belieka laukti žiemos, rogučių vaikiško balso,
šaukštelio puodelyje su neišmaišyta saldžia arbata,
maldaknyge visai greta lovos ir telefono laidu,
pulsuojančiai jungiančiu su kitų, artimų balsų salynais

laimei, laiku atsibudusi lempa nutveria veidą,
atrakina seną, lakuotą dar gražiai išlaikytą komodą
ir leidžia ištraukti švarius, neaklinai
sulankstytus naktinius marškinius

dar arčiau turbūt nebeverta:
kapinaitės, vieškelis, tolimo choro aidas
ir ji, už vartelių mojanti
ilgam išvažiuojantiems

taisomo kelio ruožas

juoda boružė, prilipus prie stiklo,
pilna smalos, pilna neįmatomų
judesių, bandanti išsaugot tai, ką
dar galima šitame karštyje, šitoj
smogo apgultoj prieblandoj,
kur nelieka jokių pėdsakų, prietarų,
pėdkelnių, priesakų, tik lėtai judanti
įkaitusių metalų procesija ir vienui
viena prisigėrus smalos boružė,
kuriai tiesiog nepavyko

dar vienam šviesmečiui

rankos, pajutusios dugno reljefą,
burna, matuojanti oro gylį,
skaičiuojanti prisikėlimo galią,
varžą ir įtampą

upė, nustojus sruventi, nustojus kramtyti
skenduolius, paukščių klyksmus ir akmenis,
balandžius, kuriuos Nojus kadaise
saugiai išleido į laisvę

verksmas, kurio neapsaugo, kurio nenusineša
vėją beveik iškvėpavusios sienos: sniego betonas
uždengia krantą kaip sceną ir surakina
drugeliui sparnus dar vienam šviesmečiui

daugiau nieko

medituojanti varna jau nėra paukštis,
ji daugiau primena užšalusią liepsną,
antkapį, juodą, įtemptą žvilgsnį, įkritusius
poakius, valties nuolaužą (niekas
neišsigelbėjo), suanglėjusios knygos
priešlapį, sutraiškytą vėjo, gedulo
klostę... nors kodėl? jokio gedulo –
pavargusios tamsios plunksnos
švysteli viršum kraigo ir leidžias
kažkur, kur mūsų niekad nebuvo
ir kur joks peizažas mums niekada
nepriklausė

daugiau negaliu nieko apie tave pasakyti

kurį pasigavo pauzė

balandis, apsnūdęs, sakytum, šlapia pirštinė, sakytum
vienkojis stebuklas, stabukas, stela, galvojanti
apie namus, apie skilusias čerpes, apie išlikusias
čerpes, apie Algimantą Kurą, jis turi čia dirbtuvę,
apie vaikišką žiedą ant dar neištirpusio sniego, apie
tavo karščiuojančią kaktą (pastebėjo pro langą),
apie tavo ranką, valančią skudurėliu ką tik prieš
saulę iškeltą knygą, išimtą iš lentynos kaip žvaigždę,
kuriai tiek mažai liko, kol temstant ją pastebėsim
ir ji įsigers į mus kaip tas balsas, kurį pasigavo pauzė

metalo paukštės

tūkstančius metų neskaičiuotas vėjo greitis
per valandas, neįrašytas į sniego gniūžtes,
vyzdžius išplėstus, į tinklainių dėmes,
baltas paklodes, sutinkančias traukinius,
sutinkančias sielius su palaikais, plaukiančius
prieš srovę, prieš visas įmanomas vėjo tėkmes,
sutinkančias vaiduoklių kūnus, įvyniotus
į sniego marmurus, panardintus į auksinius prakaito
indus, kur šimtagalvės metalo paukštės
niekaip negali nustoti perėti šešėlių

papasakot viską

miestai, užberti smėliu, pusiau
užspaustom akim, namais, kuriuose
liko įjungtas kažkieno pulsas,
kvėpavimas, išmintis, skaidriai
sudžiūvus serbento uoga

kur liko kraujavimas, pasibaigęs
pavasariu, kūdikio burna, pilna
laimingų ašarų, kur liko proskyna,
saulės nušviesta, vedanti pirmyn,
siaurėjanti iki tako, iki plyšio tarpdury

kur šviesa nelengvai prasirango
ir tampa vieninteliu spinduliu,
vienintele tviskančia juosta,
gija, vadinkim kaip norim,
tačiau ji dar gali papasakot viską

brėkštant

prasiskiria vandens ir nuogas mėnulis
krenta po valtim, ji puola irkluoti
greičiau, kol tinkluos gulinti verpstė
dar neatbudo ir suvystytas miega pasaulis

vėliau tolumoj pasirodys kumelė,
laižys kumeliuką, kalvos iš tolo,
rūko apgultos, atrodys kaip nuotakos
krūtys, jai leidžiantis slėniu link ežero

drėgnoj, dar mieguistoj pakrantėj
karvės dairysis, tingiai gręžiodamos
nugarą, veltui – melžėjos pramigę bus:
apkabintos ir ramios, gal tik šiek tiek išsižiojusios

pulkas baltų debesų iš lėto atvers

horizontą ir tik tuomet valtis stuktels
į krantą, kur vėjas nurimęs jau bus
ir namų ugnį ji mėgins vėl įkalbint iš naujo

sapno katalogas

seni, nežinomos paskirties daiktai,
plastmasinės lėlės, mechanizmų dalys, vaiko verksmas,
išlikęs nosinėse, vyšnios karkasas, marionetė,
be virvelių, be liemenėlės, kiemo žibinto nutviekstu mons veneri

kažkokie instrumentai, kurių niekada nemačiau,
bet kurie matė mane, gal druskos kasyklose, gal prie
mokyklos durų, gal gulintį sniege kaip vyno prisisunkusį
meteoritą

gal pelkėse po pamokų bandantį šokinėt kaip gandras
ant atsileidžiančio ižo – kas matėt mane, prisipažinkit,
kas sudėliojot tuos daiktus, prisipažinkit,
taip sudėliojot, kad jie ėmė nebepaklusti

ėmė gyvent savo gyvenimą užribiuos, užkampiuos,
ten, kur negalima, ten, kur viskas užžėlę varpučiais,
ten jie ėmė gyventi beprasmiškai kaip kablelis tuščioj,
neapgyventoj pastraipoj, kaip tuščiam voke – laiško eilutė

kaip lašas, praardęs voratinklį ir nebežinantis –
kelias atviras, sustok ir paklusk, tačiau
nėra kam paklusti ir išlikęs aš vėl išeinu savęs
į niekur, kaip kadaise išeidavo vandens ir duonos

toliau

sakiau sau tada – įvaikinsiu miesto dulkes,
visas miesto dilgėles, kurių nelietė žvilgsniai,
kurias niekino skrendantys vyšnių žiedlapiai

marmuro dangų, kurį laikė septyni atlantai,
visus skersgatvius, mačiusius tavo veidą
ir tą sraigę ant kaklo tavo vieną sekmadienio popietę

sakiau sau – šis išsekęs, gyviesiems uždraustas
miestas turės vieną rytą prabusti kaip lašas,
praardęs voratinklį ir mano dienorašty klausiantis –
kas toliau, kas toliau

Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė

Alicia Steimberg (1933–2012) – argentiniečių rašytoja, kurios gyslomis tekėjo rusiškas, ukrainietiškas ir rumuniškas kraujas, gimė ir užaugo Buenos Airėse, šio didmiesčio žymiausios vietos ir slapčiausi užkaboriai tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Rašytoja augo nepriteklių ir psichologinės įtampos slegiamoje šeimoje, šios dvi temos dažnai sutinkamos autorės kūryboje. A. Steimberg rašė nuo vaikystės, tačiau pirmąją knygą išleido gana vėlai – trisdešimt aštuonerių metų, paskatinta vyro. Savo knygose A. Steimberg aprašo įvairių socialinių klasių atstovus, ironizuoja, demonstruoja nuostabų humoro jausmą, tačiau po šia smagia kauke slepiasi rašytoja, susirūpinusi agresija ir žiaurumu, įsigalėjusiais Argentinos visuomenėje.

Alicia Steimberg

Šventųjų pokalbis

– Ar nematėte didelių violetinių šukų? – paklausiau Chuanitos.
– Didelių violetinių šukų? – pakartojo ji, be abejonės, dar vakar įkišusi jas į kokią slaptą vietelę. – Ne, ponia, nemačiau.
Ieškojau ir ieškojau, Chuanita taip pat ieškojo (ar bent jau vaidino, kad ieško) drauge su manimi. Galiausiai pastebėjau, kad jau vėluoju ir teko išeiti be šukų.
– Kai kas nors namuose pametama, reikia prašyti, kad šventasis Kosmė ir šventasis Damianas surastų pamestą daiktą, – pasakė Chuanita iš tarpdurio, kol laukiau lifto. – Jei daiktas namuose, atsiras.
Priėmiau Chuanitą nepaisydama jos valkatiškų bruožų, nes daugiau jokia kita kandidatė neprisistatė. Ji buvo putloka, tamsios odos, smarkiai šviesintais plaukais, skaisčiai raudonai nuteptomis lūpomis, akių negalėjai įžvelgti už juodų akinių poliarizuotais stiklais. Kai įsitaisė priešais mane, akinius pakėlė ir patupdė ant viršugalvio. Jos akys buvo rusvos, labai blizgios ir smalsios. Buvo kilusi iš Korienteso provincijos, iš kažkokios vietos netoli Gojos miesto. Nežinojo, kas buvo jos tėvas, ir papasakojo, kad motina mušdavusi ją šluota. Nežinojo, kiek brolių turi. Dėl iškilios krūtinės balti marškinėliai su užrašu „KANSAS CITY" braškėjo per siūles.
– Jei būtumėte mane mačiusi, kai atvykau į Buenos Aires, ponia. Perkarusi kaip pagalys, suplyšusiomis šlepetėmis, nešina virve perrištu kartoniniu lagaminu. Visa laimė, sutikau Vienaakį, kuris turi agentūrą. Jis man pažadėjo iškart duoti darbo ir nusivedė pas save.
– Agentūrą? – paklausiau sunerimusi.
– Kai atvažiuoji į naują miestą, – replikavo Chuanita, – kas tave ims be rekomendacijų?
– O tas rekomendacijas parūpindavo Vienaakis?
– Ne, jas rašydavo Vienaakio draugė, ji moka kalbėti kaip tikra ponia. Vienaakis jai už tai mokėdavo, tiesa, nedaug, bet ji ir taip nemažai uždirbdavo iš arbatpinigių, kuriuos gaudavo „Metropolitano" kino teatro moterų tualete.
Kaskart man darėsi vis nesmagiau, nes net nepaprašiau Chuanitos rekomendacijų, priešingai nei daugelio kitų, kurios buvo atėjusios anksčiau. Kas žino, kiek iš tų rekomendacijų buvo parašytos Vienaakio draugių.
Atvykimo į Buenos Aires dieną, kai Chuanita susipažino su Vienaakiu, jis ją nusivedė bananinio pieno ir ledų kokteilio į vietinį bariūkštį netoli stoties.
– Visą savaitę gyvenau Vienaakio namuose, o šeštadienį jis mane nusivedė į šokius. Ten girdėjau kalbant, kad Vienaakis prekiauja moterimis, bet tai netiesa, ponia. Manęs jis niekada nesiuntė pas jokį vyrą. Gerai maitino, dovanojo drabužius. Nenorėjo, kad eičiau ieškoti darbo perkarusi ir apskurusi, kokia atvykau iš Korienteso.
Chuanita pakėlė dangtį nuo išblizginto puodo, kuriame gamino troškinį, leisdama, kad išsiveržtų nuostabaus kvapo garų debesis. Šakute įbėrė žiupsnį kažkokių prieskonių ir vėl uždengė. Nusišypsojo, parodydama tobulus dantis. Ar tikrai galėjo būti, kad Vienaakis savaitę ją laikė savo namuose, penėjo, rengė, puošė vien norėdamas, kad paskui kažkam tarnautų?
Mudu su Francisku atsisėdome prie nepriekaištingai padengto stalo. Jis ištraukė gero kabernė, net pernelyg gero, turint galvoje troškinį, kurį ruošėmės valgyti.
– Tai kad negalėjau rasti kito, kurį turėjome, – paaiškino. – Chuanita, jūs nematėte butelio?..
Absurdiška klausti, ar Chuanita nematė butelio, kuris juk vienas pats neišėjo iš baro pasivaikščioti po namus, ypač žinant, kad vienintelis žmogus, kuris tą barą atidarydavo, buvo Franciskas. Aš negeriu nieko daugiau, tik vandenį.
– Šiandien pametė piniginę, – pasakė šventasis Kosmė šventajam Damianui.
– Taip pat ir plaukų šepetį sidabrine rankena, – atsakė šventasis Damianas.
– Vakar nerado auksinio plunksnakočio, – tarstelėjo šventasis Kosmė.
– O šiandien pasigedo nėriniuotų apatinių, – tęsė šventasis Damianas.
– Kažin, kur bus pasidėjęs antrasis graikų mitologijos žodyno tomas? – paklausė šventasis Kosmė.
– Jis Chuanitos kambaryje, – atsakė šventasis Damianas.
– Kas toji Chuanita?
– Jauna korientesietė, kuri dirba poniai.
– Gal bus tyčia paslėpusi?
– Ne. Žodyną kaip tik tuo momentu, kai Chuanita vienais apatiniais pasirodė svetainės tarpduryje, skaitė Franciskas. Jis jį ir nusinešė į Chuanitos kambarį.
– Tik jau nesakyk, kad tai matei, Damianai.
– Jei nestebėčiau, kas dedasi namuose, kaip rasčiau pamestus daiktus?
– Negerai, kad šventasis stebi tokius dalykėlius...
– Lengva tau kalbėti, kai taip pasidalijome darbus: tu registruoji pamestus daiktus, o aš jų ieškau.
– Ir randi ką nors, ką pameta ponia?
– Kartais randu. Rankinis laikrodis guli šaukštų stalčiuje, prancūziški kvepalai – šaldytuve. Chuanita kelioms dienoms palieka daiktus tokiose netikėtose vietose ir jei ponia jų nepasigenda, tada nedvejodama pavagia. Ponia mano, kad pati padeda daiktus netinkamose vietose, mat kenčia nuo streso.
– Kažin ar nereikėtų apie tai pranešti?
– O šitai jau ne mūsų reikalas, Kosme. Mes turime surasti tai, kas pamesta. Dabar turiu užsiimti senąja ponia Temperli, vėl pametė akinius.
Šeštadienį vakarais, kai Chuanita šokdavo su kažkokiu vyru, visada dar būdavo kitas, kuris jai rodydavo peilį. Tai man papasakojo pati Chuanita, maišydama troškinį. Ir pridūrė:
– Jūs, ponia, taip pat būsite buvusi jauna. Jums taip pat bus patikę eiti į šokius.
Tuo metu man buvo trisdešimt penkeri ir dar niekada nebuvau girdėjusi kalbant apie mano jaunystę būtuoju laiku, juo labiau tokiu tonu, tarsi būtų apskritai abejojama, ar mano jaunystė kada nors egzistavo. Apsimesdama, kad man vis tiek, atsakiau:
– Taip, dukrele mano, kaipgi čia neatsiminsi...
Praėjus kelioms dienoms po šukų dingimo grįžau namo kiek anksčiau nei įprasta. Tarnaitės virtuvėje nebuvo. Radau Chuanitą jos kambaryje atlapomis durimis – vienais apatiniais, atsisėdusią ant sujauktos lovos ir niekaip negalinčią atgauti kvapo. Mėgino kažin ką pratarti, kai atsidarė spintos durys (išsigandau, kad pamatysiu išneriantį iš ten vyrą su peiliu, arba tą kitą, su kuriuo šoko Chuanita, mat šis irgi būtų galėjęs turėti peilį) ir iš spintos išlindo Franciskas.
Chuanitą išvijau lauk tą patį vakarą, tačiau tai, kas nutiko, neišprovokavo skyrybų. Priešingai, trumpam atgaivino aistrą tarp manęs ir Francisko. Praslinkus kuriam laikui išsiskyrėme taikiai. Vis dėlto negaliu galvodama apie Franciską neprisiminti, kaip jis išlenda iš tos spintos, liūdnas ir įsižeidęs, tarytum tai aš turėčiau jo atsiprašyti.

Isabelė Allende – Čilės rašytoja, gimusi 1942 m., pasaulinę šlovę pelnė pirmuoju savo romanu „Dvasių namai" (1982). Parašė apie trisdešimt knygų, jos kūriniai išversti į penkiasdešimt septynias pasaulio kalbas (taip pat ir lietuvių). Rašytoja ne kartą viešai deklaravo savo feministines pažiūras, protestuodama prieš Lotynų Amerikos literatūros pasaulį, kuriame dominuoja vyrai. Ji savo kūrybą apibūdina kaip realistinę: knygų siužetai jungia fikciją ir svarbius istorinius įvykius. Kūrinių pagrindu tapo XV, XIX ir XX amžių Čilės istorija, 1960 m. sukilimai Venesueloje, Kalifornijos aukso karštinė, Vietnamo karas. Rašytoja daug dėmesio skiria žmogaus teisių problemoms. Yra laimėjusi daugybę literatūrinių premijų, pripažįstama kaip viena žymiausių Pietų Amerikos rašytojų.

Isabel Allende

Labiausiai užmiršta užmarštis

Ji leidosi glamonėjama: prakaito lašeliai ant liemens, ramus karamele kvepiantis kūnas. Tylėjo, tarsi nujaustų, kad vienas vienintelis garsas galėtų išjudinti prisiminimus ir viską sugriauti, paversdamas dulkėmis šį akimirksnį, kai jis buvo žmogus kaip visi, atsitiktinis meilužis, su kuriuo susipažino rytą, dar vienas vyras be istorijos, patrauktas jos kviečių spalvos plaukų, jos strazdanotos odos ar čigoniško apyrankių skimbčiojimo, dar vienas, kuris prisiartino gatvėje ir ėjo drauge be jokios aiškios krypties, su tuo kiek prisiverstiniu tėvynainių, sutiktų svetimoje žemėje, pasitikėjimu komentuodamas orą, eismą ir stebėdamas minią; vyras be liūdesio, apmaudo, kaltės, švarus kaip ledas, vyras, kuris paprasčiausiai norėjo praleisti dieną su ja slampinėjant po knygynus ir parkus, geriant kavą, švenčiant naują pažintį, kalbant apie senas nostalgijas, apie tai, koks buvo gyvenimas, kai abu augo tame pačiame mieste, tame pačiame rajone, kai buvau keturiolikos, atsimeni, žiemos drėgnais nuo šerkšno batais ir parafino šildytuvai, persikų vasaros, ten, užgintoje šalyje. Galbūt jautėsi kiek vieniša, arba jai atrodė, kad tai buvo proga mylėtis neklausinėjant, ir dėl to, vakarui baigiantis, kai jau neliko pretekstų tęsti pasivaikščiojimo, paėmė jį už rankos ir nusivedė į savo namus. Su kitais pabėgėliais dalijosi apšnerkštu butu geltoname pastate, gale gatviūkštės, pilnos šiukšliadėžių. Jos kambarys buvo siauras: čiužinys ant grindų, užklotas dryžuota antklode, lentynos, padarytos iš lentų ir dvejų sunertų kopėčių, knygos, plakatai, drabužiai ant kėdės, lagaminas kampe. Ten ji ir nusirengė, be įžangų, elgdamasi kaip paklusni mergaitė. Jis stengėsi ją mylėti. Kantriai ją tyrinėjo, slysdamas jos kalvomis ir įdubomis, neskubėdamas kilo jos keliais, minkydamas ją, švelnų drėgną molį ant paklodžių, kol ji atsidavė, atvira. Tada jis nebyliai atsitraukė. Ji vėl ėmė jo ieškoti, slinkdama jo pilvu, slėpdama veidą, tarsi gėdydamasi, kol glamonėjo jį, laižė, spaudė. Jis norėjo atsiduoti užmerktomis akimis ir kurį laiką leido jai daryti tai, ką nori, kol jį nugalėjo liūdesys arba gėda ir turėjo ją atitraukti. Jie prisidegė dar po vieną cigaretę, bendrumas jau buvo dingęs, dingo pirminė skuba, kuri juos jungė visą šią dieną, liko tik dvi bejėgės būtybės ant lovos, pustušte atmintimi, plūduriuojančios siaubingoje tuštumoje iš daugybės nutylėtų žodžių. Šį rytą susipažindami nesitikėjo nieko neįprasta, beveik nieko, išskyrus šiek tiek draugijos ir malonumo, nieko daugiau, bet susitikimo valandą juos nugalėjo liūdesys. Mes pavargę, nusišypsojo ji, atsiprašydama už slogutį, įsitaisiusį tarp jųdviejų. Vedamas troškimo laimėti laiko, jis suėmė moters veidą rankomis ir pabučiavo antakius. Jie išsitiesė šalimais, susiėmę už rankų, ir kalbėjo apie savo gyvenimus šioje šalyje, kurioje atsitiktinai susitiko, žalioje ir dosnioje, kurioje, be abejonės, visada bus prašalaičiai. Jis galvojo apsirengti ir pasakyti jai sudie, prieš jo košmarų tarantului užnuodijant jų orą, bet matė ją, jauną ir pasigailėtiną, ir panoro tapti jos draugu. Draugu, pagalvojo, ne meilužiu, draugu, su kuriuo būtų galima pasidalyti nerimo akimirkomis, be reikalavimų ir kompromisų, draugu, kad nebūtum vienas ir galėtum kovoti su baime. Neatsitraukė nuo jos ir nepaleido rankos. Šiltas, švelnus jausmas, siaubinga užuojauta sau pačiam ir jai degino akis. Užuolaida virpėjo kaip žvakės liepsna ir ji pakilo uždaryti langą, įsivaizduodama, kad tamsa galėtų padėti jiems atgaivinti norą būti kartu ir troškimą apsikabinti. Tačiau tai neįvyko, jam reikėjo šito trupučio gatvės šviesos, nes kitaip būtų jautęsis iš naujo giliai įkalintas devyniasdešimtyje centimetrų belaikės kalėjimo vienutės, besifermentuojantis savo išmatose, pakvaišęs. Palik užuolaidą atitrauktą, noriu žiūrėti į tave, pamelavo, nes neišdrįso prisipažinti, kad bijo nakties, kai jį vėl iš naujo užplūdo troškulys, vėl jautė tvarstį, spaudžiantį galvą tarsi vinių karūna, vėl pasirodė olų vaizdiniai ir daugybė vaiduoklių. Negalėjo jai apie tai pasakoti, nes vienas dalykas veda prie kito ir baigiama kalbant apie tai, kas niekada neturėjo būti pasakyta. Ji grįžo į lovą, ėmė glostyti jį be didelio noro, pirštais čiuopė odos nelygumus juos tyrinėdama. Nesijaudink, tai neužkrečiama, čia tik randai, nusijuokė beveik kūkčiodamas. Mergina pajuto jo neramų toną ir sulaikė ranką. Tą akimirką jis turėjo jai pasakyti, kad tai nebuvo naujos meilės pradžia, tai nebuvo netgi trumpalaikė aistra, tiesiog paliaubų akimirksnis, trumpa nekaltumo minutė, ir kad po kiek laiko, kai ji užmigsianti, jis išeisiąs; turėjo jai pasakyti, kad juodu neturės bendrų planų ar slaptų misijų, kad daugiau neslampinės gatvėmis susikibę už rankų, nežais meilužių žaidimų, bet negalėjo kalbėti, balsas liko priskretęs kažkur pilvo gilumoje, tarsi purvas. Žinojo, kad skęsta. Bandė sulaikyti realybę, kuri tolo, prikaustyti dėmesį prie bet kokio dalyko: numestų ant kėdės drabužių, knygų, sukrautų ant grindų, Čilės plakato ant sienos, šitos karibietiškos nakties gaivumo, duslaus gatvės triukšmo; pabandė susitelkti į šitą jam siūlomą kūną ir galvoti tik apie išdrikusius jaunosios merginos plaukus, jos saldų kvapą. Be balso prašė jos padėti išsaugoti šitas sekundes, kol ji stebėjo jį iš tolimiausio lovos kampo, atsisėdusi kaip fakyras, jos šviesūs speneliai ir bambos duobutė tarsi akys taip pat jį stebėjo, fiksuodami jo drebėjimą, dantų kalenimą, inkštimą. Vyras girdėjo augant tylą savo viduje, žinojo, kad tai trūko jo siela, kaip jau buvo nutikę tiek kartų prieš tai, ir liovėsi kovojęs, atsiduodamas praeičiai, leisdamas, kad jį įtrauktų begalinė praraja. Jautė diržus, veržiančius kulkšnis ir riešus, brutalią iškrovą, suplėšytas sausgysles, girdėjo balsus, įžeidinėjančius, reikalaujančius vardų, taip pat ir nepamirštamus Anos, kankinamos šalimais, ir kitų, pakabintų už rankų koridoriuje, riksmus. Kas yra, dėl Dievo, kas tau yra? Jį pasiekė tolimas Anos balsas. Ne, Ana pasiliko įklimpusi pietų pelkėse. Manėsi jaučiąs nuogą nepažįstamąją, kuri jį purtė ir šaukė, bet negalėjo ištrūkti iš šešėlių, kur švytavo rimbai ir vėliavos. Susirietęs bandė suvaldyti pykinimą. Ėmė verkti Anos ir kitų. Kas tau yra? Dar kartą mergina, šaukianti jį iš kažkur. Nieko, apkabink mane! – maldavo jos ir ji prisiartino drovi, apglėbė jį, supo kaip vaiką, bučiavo kaktą, sakė, verk, verk, paguldė ant nugaros ir kryžium atsigulė viršum jo. Taip apsikabinę praleido tūkstančius metų, kol haliucinacijos lėtai atsitraukė ir jis grįžo į kambarį, kad, nepaisydamas visko, pasijustų gyvas, kvėpuojantis, plakančia širdimi, jaučiantis jos svorį ant savo kūno, jos galvą, besiilsinčią ant krūtinės, jos rankas ir kojas ant savųjų, tarsi būtų du įbauginti našlaičiai. Ir tą akimirksnį, tarsi viską žinotų, ji pasakė, kad baimė yra stipresnė nei troškimas, meilė, neapykanta, kaltė, įsiūtis, stipresnė nei ištikimybė. Baimė yra kažkas absoliutaus, – pabaigė, ašaroms tekant jo kaklu. Tarsi būtų paliesta slapčiausia žaizda – vyrui viskas nuščiuvo. Nujautė, kad ji nėra tik mergina, pasiryžusi mylėtis iš gailesčio, kad ji žinojo apie tai, kas tūnojo toliau nei tyla, visiška vienatvė, toliau nei užantspauduota dėžė, kurioje jis slėpėsi nuo Pulkininko ir nuo savo išdavystės, toliau nei atsiminimas apie Aną Diez ir kitus sulaikytus bendražygius, kuriuos vedė vieną po kito užrištomis akimis. Kaip ji gali apie tai žinoti? Moteris išsitiesė. Jos liekna ranka švystelėjo blausioje lango šviesoje, apgraibomis ieškodama jungiklio. Uždegė šviesą ir vieną po kitos nusimovė visas metalines apyrankes, kurios be garso krito ant lovos. Plaukai pusiau dengė jos veidą, kai ištiesė jam rankas. Jos riešus taip pat vagojo balti randai. Vieną nesibaigiančią akimirką jis stebėjo juos sustingęs, tol, kol suprato viską, meilę, ir pamatė ją pririštą diržais prie elektrinės lovos; tada juodu galėjo apsikabinti ir verkti, išalkę sutarčių ir prisipažinimų, uždraustų žodžių, ryto pažadų, dalindamiesi galiausiai didžiausia paslaptimi.

Josefina Plá (1903–1999) – ispanų kilmės menininkė, rašytoja, viena ryškiausių feminizmo atstovių Paragvajuje. Jos išskirtinė asmenybė darė įtaką daugeliui vėlesnių kartų, lėmė Paragvajaus literatūros ir kultūros modernizaciją. Pradėjusi nuo poezijos ir žurnalistikos, paskelbė apie šešiasdešimt įvairių veikalų: poezijos, apsakymų, dramų, esė.

Josefina Plá

Veidas ir šuo

Buvau pavargusi nuo vaikščiojimo, buvau pavargusi nuo visko, o labiausiai – nuo savo veido. Nuo veido, kuris buvo su manimi šitiek laiko, net nebūčiau galėjusi pasakyti, nuo kada, norėjau aš to ar ne: bjauriai prilipdytas prie manojo „aš" ir mano vardo, tarsi nagas prie mėsos. Ir kaip savavališkai. Juk aš jo nepažinojau, neatpažindavau savęs jame, šiame liūdname sename veide, kuris kartais man atrodydavo daug senesnis nei aš pati. Niekad savęs jame neatpažindavau, ypač dabar, kai visi jau buvo tikri, kad šis veidas negalėtų būti niekieno kito. Kenčiau ar, tiksliau, mėginau pakęsti šitą veidą – sunkiai, su baime, nerimu, šiek tiek gėdydamasi. Taip, jaučiau gėdą, nes jis nebuvo kaltas dėl viso mano pasišlykštėjimo ir nedėkingumo, o aš neturėjau daugiau ko kaltinti.
Buvau pavargusi vaikščioti, nors būtų buvę sunku pasakyti, iš kur ar kur ėjau. Naktis buvo rami, be galo rami, nes apleistas miestas daug tylesnis už dykumą. Galbūt tai mėnulio užtemimo naktis: todėl dangaus skleidžiama šviesa visa dar padūmavusi. Esant tokiam apšvietimui daiktai atrodė keistai. Pamačiau vieną fasadą, kurį netrukus nuspėjau buvus skirtą kino ekranui: toks baltas, pilnas išsipildymo laukimo. Už grubių juodų grotų (tai galėjo būti kalėjimas ar juodų bambukų miškas) – aukšta, putota fontano čiurkšlė. Ją kirto mėnulio spindulys, vienintelis spindulys šios nakties mėnulio, kurį greit suvokiau esant skirtą kaip tik jai. Sustojau ir žiūrėjau į ją. Atrodė kaip medis iš visos pasaulio rasos. Ne. Atrodė tarsi kiparisas, ieškantis, kuo pridengti savo nejudrumą ir juodumą. Vaiduokliškas siluetas bangavo trindamasis į mėnulio spindulį it nimfomanė. Staiga čiurkšlė subliūško, krito kaip šmėklos drabužis: pranyko. Mėnulio spindulys liko nuogas, mėšlungiškai išsitempė nuo dantyto debesies krašto iki žemės.
Ėjau toliau ir su kiekvienu žingsniu mano liūdesys ir vienatvė vis augo. Maniau, kad šešėlyje galėjau geriau paslėpti savo veidą, savo susvetimėjimą, savo pasišlykštėjimą. Mano veidas mane keitė, tai jis buvo kaltas, kad savęs nepažinau, šešėlyje aš galėjau jo nepažinti ir tai kėlė tam tikrą piktdžiugą. Piktdžiugą, kuri, be abejonės, negalėjo ilgai tęstis: buvo panaši į džiaugsmą kalinio, kurį kameros durys slepia nuo kalėjimo prižiūrėtojų, bet pirmasis puikiai žino, kad tik tol, kol antrieji to nori.
Prisėdau ant tuščio uždarytom durim namo slenksčio. Neilgai trukus praėjo jis.
Turėjo kažką hebrajiško. Vėliau supratau, kad negalėjo būti niekas kitas, tik žydas.
Ilgas apsiaustas, keturkampė kepurė, pelenų spalvos barzda, masyvi nosis. Praeidamas pro šalį net nepažiūrėjęs į mane sumurmėjo kažką, ko nesupratau, bet jo žodžiai paliko širdyje neapsakomą nerimą. Pradingo. Šiek tiek vėliau pro šalį ėmė traukti šunys: vienas šuo, antras, ir dar vienas, ir dar: tamsūs, romūs, vienodi, nulėpusiomis ausimis. Kaltai nudūrę snukius inkšdami pradingdavo už kampo. Supratau, kad jie sekė savo šeimininką, veikiausiai tą patį žydą, kurio pėdsakus buvo pametę.
Kai ta gatvytė staiga virto nedidele aikšte ir joje netikėtai ištryško pradingusioji čiurkšlė, trindamasi į standų mėnulio spindulį kaip nimfomanė, praėjo kitas vyras. Aukštas, išbalęs, jo asketiško veido bruožai vis mainėsi. Kai vienas jo veidų beveik atsiskleidė, pabūgau, kad tai bus tas, kurio visą laiką laukiau. Bet veidas keitėsi greitai, kaip vaško kaukė priešais ugnį, ir mano nerimas akimirkai sumažėjo.
Sustojęs šalia tarė:
– Be problemų. Tai lengvai padaroma.
Žinojau, kad kalba apie mano veidą, apie veidą, kuris man kėlė pasišlykštėjimą ir saugojo mane nuo tų, kurie labiausiai tikino, kad tai mano veidas.
– Jis turi paslaptį.
Ir dabar jį supratau: kalbėjo apie žydą, vyrą su šunimis. Vyras besikeičiančiu veidu dingo žaibiškai ir aš kiek pavėlavusi susivokiau, kad reikia atsigręžti (žinojau, kad ten buvo tik uždarytos durys). Kai galiausiai atsigręžiau, už storo it akvariumo stiklo pamačiau senį. Žydą su apsiaustu. Ant mažo kambario sienų kabojo keisti, susiraukšlėję, nejudrūs veidai užmerktomis akimis: visi turėjo bendrą taikaus snaudulio išraišką, tarsi pagaliau viską žinotų. Mano širdis ėmė stipriai daužytis. Žydas išgirdo plakimą ir pakėlė galvą: davė man ženklą. Įėjau. Jis priėjo šypsodamasis. Tai buvo tuo pat metu maloni, liūdna ir supratinga šypsena. Neištarėme nė žodžio. Žinojau, kad įvykdysiu išdavystę, smogsiu iš užnugario tam, kuris mane mylėjo, – staiga supratau, kad mylėjo, – gėdingai jį parduosiu.
Kai viskas buvo baigta, viskas buvo veidrodis, iš kurio gilumos į mane žvelgė bjaurus veidas. Mano pačios akys žiūrėjo į mane iš to nepažįstamo ir šalto veido. Jos buvo kaip vieniši nuomininkai, nubudę vidury nakties ir priėję prie nepažįstamo pastato langų.
Tylėjau, bet žydas man atsakė.
– Akys – tos pačios. Nes akys yra kaip tik tai, kas mato nuo pradžios iki galo.
– Kur yra tas kitas? – paklausiau sunerimusi. – Ką jam padarėte?
Senasis žydas tyliai nusijuokė. Jo juoke buvo justi pasigailėjimas.
– Visada padaroma tas pats, – tarstelėjo.
Aikštėje čiurkšlė vis dar bangavo. Bet dabar jau neatrodė, kad ji trinasi į mėnulio spindulį su nimfomanišku pasiutimu. Dabar man regėjosi, tarsi joje grumtųsi kalinys, pakliuvęs į drėgnų, balkšvų vorų tinklą.
Kad ir kur tąnakt žiūrėjau, atsimušdavau į savo naująjį veidą. Atrodė, lyg jis slapčia, bet užtikrintai manęs ieškotų. Tačiau nenugalimas drovumas neleido man su juo atvirauti. Negalėjau pasitikėti naujoku. Man vis dar skaudėjo senąjį veidą, kaip skauda amputuotą kūno dalį. Ak, man buvo šleikštu nuo to veido, bet kaip liūdnai jį prisiminiau. Naujasis veidas nieko nežinojo apie mano ankstesnį gyvenimą, nieko apie tos nujaučiamos čiurkšlės ilgesį. Kas žino, ar norėtų prie viso to pritapti. Ar priimtų kaip savas mano vienatvę ir išdidumą, mano skausmą ir šitą gražų nenugalimą nerimą, kurio paslaptį, matyt, praradau su senuoju veidu. Jaučiausi pažeminta, nes jis būtų žinojęs viską iki galo, o aš niekada nieko apie jį nežinočiau: jis visada būtų paslaptis, o aš niekada nieko negalėčiau nuslėpti. Kaip negali nieko nuslėpti nuo to, kuris su tavimi miega, minutė po minutės užkrėstas tavo vyzdžių žinojimu, įsiurbdamas tavo akis, kol miegi.
– Grąžink man jį, grąžink man jį!
Nustebau, kad verkiu švelniai, lengvai. Mėginau išvysti savo ašaras veidrodyje ir su siaubu pamačiau, kad nors ir verkiau, veidas liko nejautrus. Nepažįstama baimė sukaustė širdį. Savo olų gilumoje akys slėpė vienatvės ir skausmo žaizdą, bet veido bruožai liko nejudrūs, tarsi nieko apie tai nežinotų.
Vienas šuo prisiartino. Švelnus, tamsus šuo. Vienas iš žydo šunų. Palaižė ranką. Pažiūrėjo į mane. Ir tada supratau, kad turiu pamatyti žydą dar kartą. Bėgau, bėgau, nes žinojau, kad laiko mąžta. Gatvės, man bėgant, keitė savo veidą, kaip tas blyškus aukštas vyras. Atrodė, lyg viskas tirptų senuose šaltuose pelenuose. Atsidūriau prie namo. Žydas buvo ten. Nuo sienų išnyko susiraukšlėję, nejudrūs, tačiau gyvi savo skausmingoje ramybėje veidai. Žydas kraustėsi. Su manimi ilgam baigė savo misiją.
Žinojo, kad jo ieškosiu.
– Tai ir yra paslaptis, – pasakė man paprastai. – Tam ir yra ištikimybė ir kantrybė.
Kaip aš neatspėjau to anksčiau, neįžvelgiau pakabintuose veiduose?.. Tikrai mane bus atvedęs mano šuo.
– Kur yra?..
Žydas gūžtelėjo pečiais.
– Aš ir pats nežinau. Bet jie visada jus atpažįsta. Jis tave seks.
Ten jau nebuvo nei žydo, nei namo. Tik pelenų pilna aikštė, atverta begaliniam vienišam horizontui. Mėnulio spindulys buvo nuogesnis nei kada nors anksčiau. Dantytas debesies kraštas raminamai spindėjo, tarsi kažkas už jo slėptųsi. Iš fontano metamo šešėlio prie manęs priėjo šuo, tamsus ir švelnus. Jis mane sekė. Žinojau, kad seks mane amžinai, nes šuo yra kitas sąžinės graužaties vardas.

Blanca Varela (1926–2009) – Peru poetė, viena garsiausių savo šalies moterų rašytojų, jos kūryba pelnė tarptautinį pripažinimą. Būdama šešiolikos įstoja į universitetą studijuoti filologijos, susipažįsta su garsiausiais šeštojo dešimtmečio rašytojais, suformuoja vadinamąją „grynųjų poetų" grupelę, kuri priešinasi Peru labai išpopuliarėjusiai socialinei poezijai. Tuo pat metu bendrauja su poetais siurrealistais, kurie ją palenkia į savo pusę ir supažindina su kitomis avangardizmo srovėmis. Su europietiškąja egzistencializmo srove susipažįsta gyvendama Paryžiuje, kaip ir su daugeliu kitų pokario literatūrinių tendencijų. Pirmąją knygą išleidžia vėlai, būdama trisdešimt trejų metų, primygtinai reikalaujant poetui Octavio'ui Pazui. Kalbėdami apie šios autorės poeziją, kritikai visų pirma pažymi, kad jai nebūdingas lyrizmas, veikiau ironija, žodžio taupumas, kritiškas požiūris į realybę, kuri nesugeba patenkinti žmogaus poreikių. Lyrinis subjektas blaškosi pasąmonės labirintuose, tačiau yra pasmerktas nepasiekti pilnatvės. Autorė sąmoningai priešinasi tauriems, idealistiniams įvaizdžiams. Tai ženklo, vaizdinio poezija, kuri neaiškina ir neanalizuoja.

Blanca Varela

Curriculum vitae

sakykim laimėjai lenktynes
ir prizas
buvo kitos lenktynės
negėrei pergalės vyno
vien savo prakaitą
ir niekad neklausei ditirambų
vien šunų lojimo
ir tavo šešėlis
tavo paties šešėlis
buvo tavo vienintelis
ir nesąžiningas varžovas

Galbūt pavasarį...

Galbūt pavasarį.
Leisk, kad praeitų šis purvinas metų laikas iš suodžių ir veidmainiškų ašarų.
Tapk stiprus. Kaupk lašą po lašo. Pastatyk tvirtovę
iš visų praradimų ir skausmo.
Atėjus laikui turėsi sparnus ir stiprią jaučio ar dramblio uodegą,
skirtą vaikyti visoms abejonėms, visoms musėms, visoms nelaimėms.
Leiskis iš medžio.
Stebėk save vandeny. Išmok nekęsti savęs, kaip savęs paties.
Tai tu. Grubus, plikas, pirmiausia ant keturių kojų, paskui ant dviejų,
paskui ant nė vienos.
Šliaužk prie sienos, klausykis muzikos tarp akmenėlių.
Vadink juos amžiais, kaulais, svogūnais.
Jokio skirtumo.
Žodžiai, vardai nieko nereiškia.
Klausykis muzikos. Vien tik muzikos.

Be datos

Kafkai

Pakankamai priežasčių, pakankamai priežasčių pirma statyti
vieną pėdą, o paskui kitą.
Po jomis, ne didesnis ir ne mažesnis už jas,
neišvengiamas šešėlis, kuris išsiveržia į priekį ir pasuka už kampo,
apgraibomis.

Pakankamai priežasčių, pakankamai priežasčių sugrįžti,
suglebti, suklupti.
Pakankamai priežasčių žiūrėti pro langą. Stebėti
ranką, kuri tamsoje skaičiuoja kitos rankos pirštus.

Galingos priežastys dabar ir po to. Galingos priežastys
trunkant.
Sudrėkintas skutimosi peiliukas yra riba.
Lasciate ogni sprenza voi ch'entrate.
Iš niekur negrįžtama. Ir nevykusi taisyklė tai patvirtina
visiškai tiesiame, kaip lavonas, ore.
Yra ir kitos.
Blyškumas, išgąstis, kažkoks pykinimas.
Mįslingas, nešvankus pilvo, kuris dainuoja tai, ko nežino, gurgėjimas.
Šviesa ant viso kūno, kaip trenksmas durimis. Viduje ir išorėje.
Nežinia kur.
Ir kitos. Yra?

Nesibaigiančios abejonei, akivaizdžios įtarimui.
Leistis velkamam prieš srovę, kaip šuniui.
Išmokti vaikščioti ant supuvusios sijos.
Pirštų galiukais. Ant savo paties šešėlio.
Ne didesnio už juos ir ne mažesnio.
Vienas du, vienas du, vienas du, vienas.
Vieną atgal, kitą į priekį.
Priešais sieną, žemyn galva, kampe.
Drebant, blyškiam spinduliui gulint po pėdomis,
ne didesniam už jas ir ne mažesniam.
Galbūt, galbūt užtvenkta amžinybė, kurią kokia nors nekalta siela
sumaišo su savo pačios ekskrementais.

Dvokiančios priežastys tunelio burnoje.
Ir prie išėjimo.
Desertui tiek priežasčių, kiek galvų egzistuoja.

Gintis nuo gaisro kirviu. Nuo velnio kirviu,
nuo Dievo kirviu.
Nuo dvasios ir mėsos kirviu.

Nebus liudininkų.
Mums pasitvirtino, kad dangus yra nebylys.

Apie kitką bus rašoma, bus trinama. Bus pamirštama.
Ir jau nebus pakankamai priežasčių vėl statyti
pirma vieną pėdą, o paskui kitą.
Vis dėlto po jomis, ne didesnis ir ne mažesnis už jas,
neišvengiamas šešėlis išsiverš į priekį.
Ir pasuks už kampo. Apgraibomis.

Pusbalsiu

lėtumas yra grožis
mėgdžioju šias svetimas linijas
kvėpuoju
įsisavinu šviesą
po retu lapkričio oru
po žole
be spalvos
po dangumi gležnu
ir pilku
įsisavinu skausmą ir šventę
nepasiekiau
niekada nepasieksiu
visko centre
nepaliestas eilėraštis
neišvengiama saulė
naktį nepasukdama galvos
grobiu jos šviesą
jos gyvulišką šešėlį
iš žodžių
seku jos spindesį
jos pėdsaką
jos liekanas
viskas kad pasakyčiau
kad kažkada
buvau atidi
beginklė

viena beveik
mirtyje
beveik ugnyje

Idea Vilariño (1920–2009) – urugvajiečių poetė, literatūros kritikė, vertėja, pedagogė, dainų kūrėja. Poetinį kelią pradeda anksti – vienus geriausių savo tekstų parašo būdama septyniolikos–dvidešimt vienų, tačiau pirmąjį eilėraščių rinkinį išleidžia kiek vėliau, dvidešimt septynerių metų. Kaip literatūros kritikė dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose tiek Urugvajuje (drauge su Mario Benedetti, kitu labai žymiu urugvajiečiu poetu), tiek už jo ribų (rašė į Meksikos, Kubos leidinius). Buvo nominuota keletui literatūrinių premijų, tačiau daugelio jų atsisakė dėl asmeninių įsitikinimų (taip pat atsisakė ir Madrido bei Gugenheimo stipendijų). Šios poetės kūryba pulsuoja jausmingumu, nerimu, erotika, išskirtiniu moteriškumu.

Idea Vilariño

Užmarštis

Kai lūpos minkštos, mieguistos lūpos liečia,
tada, lyg mirštant, kartais,
kai nusigaunama toliau už lūpas,
ir leidžiasi vokai, pritvinkę geismo,
taip tyliai, kaip tik leidžia oras,
drungna ištroškusi oda pašaukia naktį
ir pabučiuotos lūpos, nepaaiškinamai goslios,
nakties maldauja.

Ak, tylios naktys, pripildytos švelnaus tamsaus mėnulio,
beribės ilgos naktys, perkirstos balandžių,
į orą iškeliu rankas, įgytąjį švelnumą, meilę,
ak, naktys lyg laivai kariniai...

Tada, aistroms įsisiūbavus,
kai tas, kuris bučiuoja, susipranta,
kad, ak, per daug, kad jau nėra paliaubų,
ir mato, kad dabar
pasaulis tampa tarsi tolimas stebuklas,
kad lūpas vasara gili dabar jam veria,
kad jį apleidžia sąmonė,
kad bučiny jis užsimiršta
ir geidulingas vėjas smilkinius apnuogina,
tiktai tada, bučinyje, vokai nusvyra
ir orą drebina atodūsis gyvenimo,
ir dreba netgi tai, ko oru nevadintum –
tai sruoga virpančių plaukų,
aksomas balso, netgi kartais
mintis jau apgyvendinta mirties laukimo.

Taip jau nebus...

Taip jau nebus,
jau kartu negyvensime, neauginsiu tavo vaiko,
nesiūsiu tavo drabužių, neturėsiu tavęs naktį,
nebučiuosiu tavęs prieš išeinant, nesužinosi, kas aš buvau
ir kodėl kiti mane mylėjo.

Nesužinosiu, nei kodėl, nei kaip, niekada,
nei ar buvo tiesa tai, ką sakei ja buvus,
nei kas tu buvai, nei kas aš tau buvau,
nei ką būtų reiškę kartu gyventi,
mylėti, laukti, būti.

Jau amžiams nesu niekas daugiau negu aš, o ir tu
jau nebūsi man niekas daugiau negu tu.
Jau nesi rytojaus dienoje,
nežinosiu, kur gyveni, su kuo,
nei ar atmeni.

Niekada daugiau manęs kaip šiąnakt neapglėbsi.
Niekada daugiau tavęs nepaliesiu. Nematysiu, kaip miršti.

Nemylėjau tavęs...

Nemylėjau tavęs
nemyliu
gerai žinau kad ne
kad ne
kad tai ta valanda
tai ta šviesa
tas vasaros vakaras
žinau
bet myliu tave
dabar tave myliu
šiandien
šį vakarą myliu tave
kaip mylėjau tave kitais vakarais
beviltiškai
aklai
rūsčiai
liūdnai ir moksliškai
toliau nuo geidulio
ar iliuzijų
ar vilčių
ir visgi laukiant
laukiant tavęs
matant
kad ateidavai
kad pagaliau
praeidavai.

Vidurdienis

Oras skaidrus, toks skaidrus,
ryto tarpeklis,
balti abejingi kalnai, bangų gestikuliavimas,
visa ši jūra, visa ši jūra, kuri pildo
savo gilią užduotį,
susimąsčiusi jūra,
jūra šitą valandą klampią, kai instinktas
zvimbia kaip apsnūdusi bitė...
Saulė, meilė, daugybė lelijų,
šakos šviesios ir švelnios kaip kūnai,
bekraščiai blyškūs smėlynai.
Oras skaidrus, tokie skaidrūs
ir balsai, ir tylėjimas.
Pakrantėse meilės, jūros, ryto pakrantėse,
karštame smėlyje, virpančiame nuo baltumo,
kiekvienas mūsų esame vaisius, nokinąs savo mirtį.

Jeigu šiąnakt numirčiau...

Jeigu šiąnakt numirčiau
jei galėčiau numirt
jeigu mirčiau
jeigu šitas žiaurus
nesibaigiantis aktas
kova be pasigailėjimo
apkabinimas neatjaučiant
bučinys be paliaubų
pasiektų savo viršūnę ir čia pat nuslūgtų
jeigu dabar pat
jei dabar
užversdama akis pasimirčiau
žinočiau tai viskas
jau liovėsi geismas
ir šviesa jau nebūtų vien špagų žvangėjimas
ir jau oras nebūtų vien špagų žvangėjimas
ir skausmas kitų ir mylėti gyventi
ir viskas jau nebūtų vien špagų žvangėjimas
ir pribaigtų mane
man
amžinybei
ir kad jau neskaudėtų
ir kad jau niekada neskaudėtų.

Rašytojo Julijono Lindės-Dobilo(1872–1934) nuomone, ir pažinęs Vakarų Europos kultūrą Jonas Basanavičius (1851–1927) netapo kokiu didvyriu, bet pasiliko kuklus, tylus, ramiai savo darbą dirbantis lietuvis. Tokį įspūdį paliko jo viešnagė Panevėžio valstybinėje gimnazijoje 1922 m. pabaigoje. Garbingasis svečias atrodė labai nesveikas ir silpnas, atsiprašė, kad jam sunku kalbėti. Atsakydamas į direktoriaus Jono Yčo žodžius, kad patriarcho veiklą vainikavo Lietuvos nepriklausomybė, greitai, lengvai ir aiškiai ištarė: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom." Rašytojas žodžius įsiminė visam gyvenimui, džiaugdamasis, kad kuklus senelis ne tik kėlė tautą, bet vedė ir toliau į kultūrinį renesansą¹. Pats J. Basanavičius 1924 m. spalio 14 d. datuotame straipsnyje „Iš santykių su čekais", išspausdintame Čekoslovakijai skirtame „Krivulės" žurnalo numeryje, teigė, kad naujausių laikų lietuvių atbudimo era prasidėjo 1883 m. Prahoje su „Aušra", nors tuomet iš to menko laikraštuko nesitikėjęs įkvėpimo tautai nubusti ir gyventi nepriklausomai². Tokią mintį daktaras yra pareiškęs ne viena proga, ir tai – sąžininga. Veiksmas, kylantis iš idealistinių paskatų, refleksijos sulaukia vėliau, dabartis grindžiama tikėjimu savo teisumu.
Kad gyvenimo reiškinys taptų aiškus, turi būti aprašytas ir vertinamas skaitančiųjų. Vienas periodikos tikslų – paveikti viešąją nuomonę ar valdžios institucijas rūpimu ar aktualiu klausimu, o XX a. pradžioje lietuviškoje spaudoje neretai skelbta, kad ji stengsis „reformuoti" skaitytoją. XIX a. pabaigos Lietuvoje žmogiškoji savigarba pradėjo reikštis kartu su kalbine, ėjusia iš spausdinto žodžio. Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui (1852–1916) įstrigo, kad 1885 m. grįžęs į Lietuvą iš Krymo, kur valdininkavo ir buvo nepiktai vadinamas užsispyrusiu žemaičiu, rado ne vieną permainą. ne visi kaimiečiai puldavo ponams rankas bučiuoti, kiti besisveikindami patys ranką paduodavo³. Bajoriškoje aplinkoje manyta, kad tai ir lietuviškų raštų įtaka.
J. Basanavičius iš Bulgarijos sekė situaciją Rusijoje, skaitydamas prenumeruojamus keliasdešimt periodinių leidinių ir susirašinėdamas su lietuviais inteligentais. Korespondencijoje „Lietuviškai ceitungai", leidžiamai Tilžėje, rašė, kad 1878 m., Rusijai kariaujant su Turkija dėl bulgarų išlaisvinimo, sušvelnėjo cenzūra ir Petrui Vileišiui pavyko išleisti tris menkas knygeles, tačiau kovoms pasibaigus gyvenimas grįžo į senas vėžes. Paminėjo ir tūkstančių lietuvių karių dalyvavimą tame kare. Jam leidėjas Juzefas Zavadskis iš Vilniaus pranešė, kad gavo leidimą pardavinėti P. Vileišio leidinius, kurių turi apie 15 000 egzempliorių. 1880 m. „Naujasis keleivis", o 1881 m. „Lietuviška ceitunga" kreipėsi į carinę valdžią, kad leistų laikraštį platinti už sienos, bet nieko gero neišėjo (kad tam ruoštasi, rodo laikraščiuose spausdinti vienas kitas tekstas lotynišku šriftu, taip pat ir jo paties. Šie laikraščiai kaip pirmtakai minėti „Priekalboje", išspausdintoje pirmame „Aušros" numeryje). Straipsnio pabaigoje J. Basanavičius su viltimi taria: „Rasi ne po ilgo i[š]sileisti galėsim ir pirmutini Lietuwoj Laikrašti ir spausdint lietuviškas Knygas – tada atsigausim!"⁴
J. Basanavičius Prūsijos lietuvių laikraščiuose pradėjo skelbtis 1880 m., kontaktus su Prūsijos lietuvių veikėjais užmezgė vasario pradžioje. Matyt, turėjo pluoštą Antano Baranausko eilių, kurių keletą išspausdino „Lietuviškoje ceitungoje". 1882 m. birželio 20 d. pasirodė „Ko gi spaudžia man širdelę", o rugpjūčio 1 d. – „Daina žemaitiška". Sausio 10 d. paskelbtas ir jo draugo, būsimo aušrininko, poeto, kunigo Simono Norkaus-Norkevičiaus (1842–1912) eilėraštis „Kur dingo, Lietuva, tavo didybė..." su J. Basanavičiaus komentarais, o liepos 11 d. – satyra „Juokų juokai", gegužės 16 d. patalpintas ir paties daktaro vertimas iš lenkų kalbos – poeto romantiko Teofilio Lenartovičiaus „Pavasaris".
Matyt, daktaras S. Norkaus eiles laikraščiui „Naujasis keleivis" siuntė per tarpininką. Šiame laikraštyje J. Basanavičius ir debiutavo 1880 m. birželio 25 d. su S. Norkaus eilėraščio apie Lietuvos praeitį „Atsiminkime" komentarais, primindamas didžiuosius kunigaikščius ir kraugerius kryžiuočius, galabijusius prūsus ir vertusius juos vergais krikščionybės vardan. Autorius pristatė pats laikraščio leidėjas Adomas Einaras (1842–1906) straipsneliu „Žodelis apie mus pačius ir mūsų kalbą". Redakcijos „Atsiliepimuose" (nr. 15, p. 90) „Ponui G. M. iš Z." jis parašė: „Bet kadangi Jums taip rodosi (o rasi ir Daugiems) Pono Kunigo Narkewicziaus Giesmė labai pamėgo [mėgstama], todėl aš pasidrasinau šendien dar wiena jo sutaisytą Giesme Keleiwiui drauge būti." 1880 m. liepos 9 d. išspausdinta „Giesmė apie arielką".

Pakeliui į tautinį romantizmą

Pirmas svarbesnis „Naujajame keleivyje" J. Basanavičiaus tekstas – „Rubežei ir skaitlius Lietuvių tautos", kur nurodomos lietuvių, žemaičių ir aukštaičių („kalnėnų") apgyventų vietų ribos ir skaičius – du milijonai. Straipsnyje išsakyta viena pamatinių jo minčių, kad, priimdami svetimą kalbą, nustojame būti lietuviai, nes kaip kiekvienas gyvas kūnas, dvasiai išėjus, tampa miręs, taip ir žmogus, pametęs gimtą kalbą, amžinai miršta savo tautai⁵.
Nebūdingas vėlesniems gyvenimo periodams ir rodantis prisitaikymą prie auditorijos yra 1880 m. spalio 8 ir 15 d. „Naujajame keleivyje" spausdintas straipsnis „Kam teks Tėvynė mūsų". Laikraštis jau anksčiau buvo paskelbęs, kad po kelių numerių talpins „didžiai svarbų Lietuvai daktaro atsiliepimą į klausimą". Paskui tas pats ponas skaitytojams papasakos apie Ragainės miesto radimąsi ir senovės Lietuvos miestus. J. Basanavičius straipsnį laikė labai svarbiu.
Straipsnyje, pradėdamas nuo šio laikraščio skelbimų apie Prūsijos lietuvių ūkių pardavimą, daktaras susirūpinęs teigia, kad labai greitai jų žemes supirks vokiečiai, pabrėžia, kad lietuviškose šeimose daug mažesnis gimstamumas (du– penki vaikai), o vokiškose vidutiniškai išauga po šešis ar daugiau palikuonių, kurie, skirtingai nei lietuviai, savo ateitį stengiasi kurti savarankiškai, išeidami į miestus, emigruodami į JAV ir kitas šalis, Pietų Vokietiją ar Prūsiją. Ir toliau įtikinėja:

Mes patys esame didelej kalti, jog savo prigimtą Žemę tankiai paleidžem in rankas svetimų atėjūnu. Jeigu mes patys gerai suprastume ir pilditume ketvirtą Prisakymą, mes žinotumem, jog po Dievo ir savo gimdytoju daugiausiai ir didžiausiai reike mums milėtie ir godotie savo tėvyne, savo prigimtą žemę, ant kurios per tiek metu gyveno musu garbingi bočej-prabočej, senej-prosenej, kurią ją žiloje senovėje tejp narsej nog Kryžiuočių-Vokiečių, tiek už jos liuosybę brangiausio kraujo parliejo.

J. Basanavičius pabrėžia, kad čia amžiams ilsisi protėvių kauleliai, o iš kapų atsikėlę nepažintų savo nelabų anūkų, atsižadėjusių gimtosios kalbos ir tapusių vokiečiais. Pasak jo, būsime Dievo nubausti už „Prisakymų" nepildymą; niekur nėra matęs tokio susipriešinimo tarp kaimo ir miesto kaip bulgarijoje – kaimiečiai nepakenčia svetimų ir ateivių, todėl jeigu kas parduoda malūną ar ūkį, o vienas įpirkti negali, nupirks susimetę keliese. Taip būtų galima veikti ir savame krašte. Pažadėjo ateityje papasakoti ir daugiau apie „pagirtinus" pavyzdžius iš bulgarų gyvenimo, „kuriuos mes su didele nauda sekti galėtumėm". Citavo tuomet dvasiškai ir idėjiškai artimo draugo Jurgio Miklaševičiaus, baigusio filologiją Maskvos universitete, 1880 m. rugsėjo 19 d. gautą laišką iš Heidelbergo (Vokietija):

Reike mums neatbutinai rupintis apie apšvietimą mūsų brolių dvasiškai ir realnai, idant jie pažintu aiškei ir galėtu juos aprupinti, reike ingraudinti juos, kad žemės svetimiems nepardavinėtu. Reik mums budinti tarp musu broliu meilę diel savo žemės, savo kalbos ir savo žmoniu; kad jie nejokiu svetimu liežuviu tarp savęs nekalbėtu, kaip tiktai lietuviškai, kad ir didžiausias moksliničias pabaigę ir didžiausiais butu ponais tapę. Lietuviškai reike kalbėtie visiems Lietuvinikams namie ir publičnai (tarp svetimu). Terp savęs broliškoje meilėje gyventie, kiekvienam reikale pasigelbėtie ir visuomet tvirtai dalaikytie duotą žodį. Kiekvienas mokitas Lietuvinikas, pagal ištekliu, turi parašytiem nors koke knygelę lietuvišką pagal savo ypatingą (specnalną) mokslą. Norėdams musū darbus ir reikalus musū tautos aprupint turime prasimanyt ant to pinigus; todėl per uždarbius, per prekionę ir t. t. turime rinktie juos ir gabent Lietuvon, kaip gabena bitė medų in savo avilį.

Tokioms mintims, daktaro nuomone, iš širdies pritars kiekvienas „lietuvinikas". Jeigu nuo mažo iki didelio triūsime, suprasdami savo reikalus, ir rūpinsimės, kad nemažėtų tautiečių skaičius, nesigadintų mūsų kalba, būdas ir „dabas" (kultūra), jei mums likusiame Lietuvos plote nė pėdos neatiduosime svetimiems, tuomet išliksime pasaulyje. Kitaip liks tik garbingas vardas senovėje ir ištiks prūsų likimas⁶. Rugpjūčio 13 d. paskelbtas neįprastas J. Basanavičiui tekstas apie kūdikių priežiūrą. Higienos ir sanitarijos tematika visuomeniškai angažuotam gydytojui liks artima visą likusį gyvenimą, šiame straipsnyje išreikštas rūpestis lietuvių „skaitliumi".
Vėliau J. Basanavičiaus straipsniuose pradeda vyrauti istorinė tematika. 1881 m. pirmuose dviejuose „Naujojo keleivio" numeriuose skelbia rašinį apie Ragainės pilies įkūrimą. Pradeda nuo klausimo, kas dabar žino garbingą žilos Lietuvos senovę, apie kunigaikštystės nuo jūrų iki jūrų šlovę Europoje, jos didžių valdovų darbus. Anot J. Basanavičiaus, šiandien, nesirūpindami gimtine, kalbos užlaikymu ir visa kuo lietuviška, esame visai užmiršę lietuvių laimingesnę ir garbingą praeitį, kada buvome Prūsijos žemėje tokiais pat ponais, kaip dabar vokiečiai, kuriems proseniai ne kartą kailį pėrė. Įterpęs Simono Daukanto veikalo atpasakojimą apie idilišką ir pasiturintį lietuvių gyvenimą, pabrėžia, kad prūsai turėjo ne tik mažesnius ar didesnius kaimus, bet ir įtvirtintas pilis, kurias užimti kryžiuočiams nebuvę lengva. Pradėję Lietuvą naikinti iš Vakarų ir Pietų, per penkiasdešimt metų užėmė visą Prūsiją, išgalabijo prosenius, jų pilis su žeme sulygino ir pastatė savas mūrines. Taip ant mūsų prosenių kaulų ir kraujo išdygo visos tos pilys ir miestai, kur šiandien vokiečiai knibžda⁷. Gerbtinas leidėjas A. Einaras, drįsęs šalia pamokslų ir evangelijų aiškinimų skelbti tokias radikalias prūsiškai aplinkai mintis.
Daug platesnis straipsnis apie kryžiuočių atsiradimą Prūsijoje gana vėlavo, leidėjas „Atsiliepime" 1881 m. liepos 22 d (nr. 29, p. 191) meldė nesistebėti, kad taip ilgai nesirodo, kai baigs spausdinti „Nusidavimus Klaipėdos miesto", patalpins. Skelbti pradėjo rugsėjo 2 d. Pirmiausia J. Basanavičius pamini visiems pažįstamas „dyvinas" ir baisias pasakas, kurių yra ir apie kryžiuočius, toliau įtikinamai aiškina, kad kilęs iš krašto, kuriame šie tankiai lankėsi, yra kasinėjęs jų kapus, radęs griaučių ir kariškų dalykų. Šiame straipsnyje gerokai išsamiau aprašyti kraugerių kryžiuočių žygiai ir darbai prieš prūsus ir lietuvius, užkariautojų atsiradimas nupasakotas tarptautiniame kontekste, pabaigoje paraginama godoti lietuvių kalbą ir jos neniekinti⁸.
Paskutiniame 1881 m. „Naujojo keleivio" numeryje A. Einaras aiškino skaitytojams, kad „visiems su viskuo" neįtiksi. Dėl J. Basanavičiaus tekstų („surašimu") ir mokytojo Jono Koncevičiaus (1835–1915?) laiškų iš Kuršo („Kuržemės"), kuriuos skelbė lotynišku šriftu, teisinosi: buvo daug tokių, kurie labai džiaugėsi ir prašė dėti į laikraštį, ypač kalbos tyrinėtojai, juose rasdami daug naujų ir labai gražių lietuviškų žodžių, nemokantiems skaityti gotiškų rašmenų reikėjo suteikti džiaugsmo, kad jie raštus rastų atspausdintus pagal jų „raidės būdą". Ragino skaitytojus „pasilikti ant to, kad brolei Lietuvoj bus už tai dėkingi"⁹. Beje, J. Koncevičius viename laiškų paskelbė apie pirmą legalią lietuvių draugiją carinėje Rusijoje už Lietuvos ribų – 1881 m. lapkričio 23 d. Rygoje lietuvių įsteigtą giedotųjų „Aušros" draugiją¹⁰.
1880-iesiems baigiantis, Martynas Šernius (1849–1908), matyt, kreipėsi į carinę valdžią leisti platinti jo leidžiamą „Lietuvišką ceitungą" Didžiojoje Lietuvoje. Lapkričio 20 d. daktaras pasiunčia jam straipsnio „Apie senovės Lietuvos pilis" pradžią, o gruodžio 27 d. – pabaigą¹¹. Spausdinti pradėjo kitų metų rugpjūčio 9 d. (nr. 32). Teksto pabaigoje yra suformuluoti pirmieji tautinio lietuvių judėjimo programiniai punktai, o tebeegzistuojančių materialių praeities liekanų, piliakalnių ir pilių griuvėsių, apipintų vietiniais padavimais ir legendomis, pasirinkimas rašinio objektu rodo, kad autorius įžvelgė ir suprato jų reikšmę tautinei sąmonei žadinti. 1881 m. rugpjūčio 16 d. daktaras paskelbė istorinį rašinį apie kunigaikštienę Birutę, parašytą jam būdingu vaizdingu stiliumi su gausybe epitetų ir palyginimų (nr. 33, p. 2–3). Tokie rašiniai yra J. Basanavičiaus stichija. Žodžiai tiesiog liete liejasi.
1882 m. balandžio 11 d. J. Basanavičius atsiliepė į Jurgio Zauerveino kvietimą šiame savaitraštyje steigti Lietuvių mokslo draugiją. Lietuvių kalbos nykimo Prūsijoje priežastimi nurodė lietuviškų mokyklų ir vadovėlių („mokslinių knygų") nebuvimą. Per vokišką dvasią „mokslavietėse" besimokantieji vokietėja ir niekina protėvių kalbą. „Ne norim ir ne galime tikėt ir mislit, jog Viešpats Dievas leido mus ant šio svieto, pavesdamas mūsų kalbą prapulčiai amžinai. Ne norime tikėt, jog mūsų kalba, seniause ir vyriause už visas šios dienos kalbas, visiškai išnyks, ir jog mūsų broliai Prūsuose pasisavins sau bjauresnę kalbą – vokišką", – su viltimi parašė J. Basanavičius. Draugų Lietuva neturi, o priešų knibžda visuose kampuose. Iš kaimynų pagalbos laukti nėra ko. kiekviena „svieto giminė", jeigu tik galėtų, išluptų viena kitai akis, nes to, suprask, reikalauja jų aukštoji politika. Visos tautos turi ne tik dvasines, bet ir pasaulietines knygas bei spaudą. Sukrusti reikia patiems lietuviams, nes mokytojų ir mokytų vyrų yra ne vienas, gerų raštijos darbininkų ir rašytojų susirasti yra lengviau, nebus ir skaitytojų stokos. O pinigų leidybai iš savo narių turėtų surinkti steigiama draugija, kuri rūpintųsi raštų spausdinimu ir platinimu Lietuvoje. Aprašo Sorbų-lužitėnų draugiją, jos dvasinio tėvo J. E. Smolerio (1816–1884) nuopelnus ir 1881 m. Prahoje įsteigtą „Centralna Matica školska", kurios tikslas – remti mokyklas ir vaikų švietimą čekų kalba, pažymėdamas, kad ji turi 6730 narių¹². Straipsnio, datuoto kovo 28 d., pabaigoje prašė, kad jį atspausdintų ir kiti leidiniai. Tai padarė A. Einaras, prieraše pažymėjęs, kad visi skaitytojai liks dėkingi vien dėl nuoširdžiai išreikštos meilės lietuviams, bet su kai kuriais teiginiais visai sutikti negalįs¹³.
Šio straipsnio, daugiau kreipimosi, pabaiga viena pakiliausių ir įspūdingiausių. Jos paskutinis sakinys iškaltas ant J. Basanavičiaus paminklo Rasose: „Kada mes jau in dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis."
Tame pačiame „Lietuviškos ceitungos" numeryje paskelbtas rugpjūčio 1 d. Vienoje parašytas straipsnis „Vai pabuski, o Lietuva...", gimęs po ilgos kelionės per Europą, gegužę pasitraukus iš Bulgarijos. Pradeda nuo žinios apie skulptorių Pijų Velionskį (1848–1935), kilusį iš Marijampolės apylinkių, ir jo „Gladiatorių" iš bronzos. Pabrėžia, kad skulptoriaus lietuviška pavardė – Velionis (apie jį vėliau dukart rašė „Vienybėje lietuvninkų", bet vadino Veliuoniškiu). Retoriškai klausė, ar negalėjo išdrožti, išskaptuoti lietuvių kunigaikščių, ar atsimena savo jaunas dienas, kai mokėjo tik lietuviškai? Į tai galėtų atsakyti tik pats skulptorius. Jei iki šiol neišreiškė nė kiek meilės savo liūdnai tėviškei, galima tik gailėtis tokio sūnaus, kuris užmiršo padėkoti už lietuvišką duoną. Tokių sūnų Lietuva turi ir turėjo keletą šimtmečių. Tarp vokiečių, lenkų, rusų pagarsėjusių lietuviškos kilmės vyrų rastume ne vieną dešimtį. Jie pelnė garbę tarp svetimtaučių, o ką davė Tėvynei, ar bent žinomi jos žmonėms? Ir sumini „lenkų dainius ir giliai mokytus vyrus": Adomą Mickevičių, Liudviką Kondratovičių-Sirokomlę, Ksaverą Bogušą, Teodorą Narbutą, Kristupą Karpavičių, Martyną Počobutą, Juzefą Jaroševičių. Jie laikė save lietuvininkais, bet rašė lenkiškai ir jų šlovė teko lenkams. Kokią garbę suteiktų Lietuvai plačiai pripažinti A. Mickevičiaus raštai, jei būtų lietuvių kalba „sutaisyti". Prideda iš Lietuvos kilusį dailininką Janą Matejko, o kur dar astronomas Mikalojus Kopernikas, dėl kurio vaidijasi vokiečiai su lenkais. Daugybė lietuvininkų teko svetimoms tautoms. Ir dabar apsišvietę lietuviai kraustosi į Vokietijos, Rusijos gilumą, traukia į Afriką, Aziją, Ameriką platinti evangelijos tarp pagonių. Vietoje jų į Lietuvą plūsta lenkai, vokiečiai, rusai, atsinešdami savo kalbą, būdą ir kultūrą ir „su neapykanta rūpindamiesi apie Lietuvos išgaišinimą". Kokia nauda Lietuvai iš misijose esančių sūnų? Kad Lietuva į tikrą save virstų, nevalia svetimiems jėgų aukoti. Nesirūpinant patiems savais reikalais, tai daro visokie atėjūnai. Jeigu tie suminėti lietuviai būtų triūsę dėl lietuvių ir savo raštus palikę lietuvių kalba, šiandien turėtume jų daugybę visose mokslo srityse. „Bet tegul tik atsiras „Lietuviškoji mokslo draugystė", tegul tik maskolių valdžia duos daleidimą spausdinimo ir platinimo musų knigų maskoliškoj Lietuvoj, raštai musų vėlei pasidaugins, apšvietimas lietuviškoj kalboj pradės platintis tarp musų, o Meile savo Tėviškės ir Kalbos išsiplės per visą Lietuvos plotą", – optimistine gaida baigia J. Basanavičius. Ir tokie tikslai buvo keliami lietuviams „Aušroje" kaip kelrodžiai.

Lietuvių mokslo draugija ir „Aušra"

Iškart po straipsnio apie draugiją pasirodymo „Naujajame keleivyje" J. Basanavičius pasiuntė laišką Jokūbui Jasinskiui (1854–1925), studijavusiam mediciną Maskvos universitete, pridėdamas laikraštį. Tikriausiai apie sumanymą iš jo ir sužinojo veiklusis Jonas Šliūpas. Vasarą būdamas Prūsijoje, į J. Zauerveino ir J. Basanavičiaus diskusiją apie draugijos steigimą atsiliepė praktine veikla, ieškodamas būsimų jos narių ir rėmėjų. Vėliau vietiniai lietuvių veikėjai pradėjo rinkti pasižadėjimus iš tų, kurie buvo pasiryžę materialiai paremti ir tapti draugijos nariais. J. Šliūpas straipsnyje „Apie „Lietuvių mokslo draugystę", skelbtame 1882 m. rugpjūčio 15 d. tame pačiame laikraštyje, pateikė aštuoniolikos lietuvininkų, pasirengusių paremti draugijos steigimą, pavardes ir siūlė leisti jos laikraštį (šis žodis tekste išretintas). Surašė ir pagrindinius būsimos draugijos įstatų punktus. Įstatų „mėginimą" siūlė atspausdinti laikraščiuose, kad prijaučiantys galėtų susipažinti ir per spaudą pareikšti savo nuomones. Spalio 15 d. laiške iš Peterburgo broliui Stanislovui pranešė, kad J. Mikšas jam parašė, jog renka lietuvininkų parašus dėl draugijos steigimo, M. Šernius nespausdina J. Basanavičiaus ir J. Zauerveino atsakymų, o „Lietuviškosios ceitungos" prenumeratoriai Lietuvoje jos negauna, nes nepraleidžia cenzūra. Spalio 25 d. brolį informavo, kad profesorius V. Jagičius apie lietuvių reikalus šnekėjosi su švietimo ministru grafu A. Tolstojumi, šis pritartų lietuviškam laikraščiui, jei lietuviai įrodytų, kad neina išvien su lenkais, o veikia patys, geidžia „gero" rusams ir žmonėms „duotų suprasti" maskolių kultūrą. J. Šliūpo galva, politikos vardan reikia dėtis su rusais, kaip daro jaunalatviai, jis kartu su Jonu Spuduliu apėjo keletą sostinės lietuvių, prasitardami apie kovą su lenkais, bet šiems lietuviams „tai vis ligu keikti prieš dievą"¹⁴. Lietuviai draugai jam duosią pinigų kelionei į Prūsiją, kad per Kalėdas dalyvautų steigiant draugiją. Šiuo reikalu J. Šliūpas buvo užsidegęs, nes dar sausio mėnesį, P. Vileišiui pasiūlius, kartu su juo ir J. Spuduliu parašė „Lietuvių pilologiškos draugystės" įstatus, kuriuos peržiūrėjęs kalbininkas Filipas Fortunatovas (1848–1914) pritarė idėjai¹⁵. Apie tai rašė Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui vasario 22 d. P. Vileišis savo „Mano laike 33 metų darbų dėl lietuvių spaudos atsiminimuose". Jis J. Šliūpą vadina karščiausiu draugu, nes širdingiau nei J. Basanavičius „ėjo prie tikslo", nors netenkino „Aušroje" pasitaikę politiniai momentai, reikėjo saugotis ir leisti liaudžiai švietėjiškas knygutes¹⁶. Legalios veiklos kryptį rodo ir P. Vileišio 1882 m. liepos 10 d. laiškas, kai ragina J. Šliūpo ir J. Spudulio parengtą lietuvių kalendorių leisti ne Prūsijoje pas M. Šernių, bet Peterburge, nes didesnė nauda – legaliai spausdinti pigiau ir dar kartą rusų valdžiai primintų lietuvių reikalą, suteiktų norą veikti, o gabenti per sieną slapčia – negerai. Rugpjūčio 14 d. dėsto, kad susidėti su caro valdžia prieš lenkus, kaip daro jaunalatviai, – tolygu nusižeminti („Lįsti gi tiesiai gudams į gerklę reikia luktelėti, nes įpulti visuomet bus laikas, bet vargu bus išsitraukti"¹⁷). Tad kol kunigai ir „obyvatieliai" palankiai vertina liaudies švietimą, konfliktuoti su jais ir ponais yra prapultis¹⁸.
Autobiografijoje J. Basanavičius nurodė, kad 1881 m. parašė 118, o 1882 m. – 182 laiškus. Jau 1880 m. sausį jis pradeda megzti ryšius su redakcijomis ir užsieniu. Pavyzdžiui, 1882 m. sausio 3 d. rašo Michailui Stasiulevičiui (1836–1911), lietuvių kilmės istorijos profesoriui, žurnalo „Viestnik Evropy" Peterburge leidėjui¹⁹. Tų metų kalendorėlyje kovo 3–4 d. įrašuose nurodyti septynių redakcijų Prahoje, Peterburge ir Maskvoje adresai. 1881 m. rugpjūčio 14 d. Lompalankoje fotografuojasi ir po savaitės išsiunčia aštuonias nuotraukas. Jei 1880 m. kalendorėlyje veik vieni įrašai apie laiškų siuntimą, tai nuo kitų metų – dažnesni apie gautus, o 1882 m. jų skaičiai išsilygina. Akivaizdus aktyvumas, bet akiračio lūžis įvyksta 1882 m. gegužės 17 d., kai dėl konstitucinio perversmo paliko Bulgariją ir pusantro mėnesio keliavo po Pietų ir Vidurio Europos šalis, mezgė asmenines pažintis su įvairių tautų veikėjais, lankė teatrus, muziejus, bibliotekas. Apsistojęs Vienoje, liepos 23 d. „Narodni Listy" redakcijos Prahoje paprašė atsiųsti Centrinės čekiškų mokyklų draugijos „Matica" įstatus, kad galėtų pasinaudoti rengdamas Lietuvių mokslo bendrystės įstatus, kuriuos baigė po savaitės. Rugpjūčio 10 d. siuntė į „Lietuvišką ceitungą" laišką, kuriame pranešė, kad įstatai parengti ir bus patalpinti lietuviškame laikraštyje²⁰. Kelionės metu laiškų negaudavo ir nežinojo, ar kas rūpinasi draugijos reikalu, nudžiugino J. Šliūpo straipsnis. Įstatus su raštu M. Šerniui išsiuntė rugpjūčio 6 d., po savaitės kreipėsi vėl, o rugsėjo 18 d. pasiuntė straipsnį „Gruntavojimas Lietuviškos mokslo bendrystes". Sumanymas sustojo, nors entuziastingą atsiliepimą nuoširdiems lietuvių giminės ir kalbos mylėtojams bei užtarėjams parašė ir A. Vištelis („J. A. W. Lietuvis"), žadėdamas būsimai draugijai paaukoti 150 markių²¹.
Iš M. Šerniaus 1882 m. spalio 6 d. laiško Jurgiui Mikšui, paskelbto J. Basanavičiaus atsiminimuose apie „Aušrą", kuriame pranešama, kad „Lietuviškos ceitungos" prenumeratoriai nepatenkinti talpinamais „lietuvių" raštais ir reikalauja nutraukti jų skelbimą, aiškėja keletas momentų. M. Šernius kaip atsvarą nemaloniai žiniai, ragindamas J. Mikšą tapti redaktoriumi, siūlė nepriklausomą draugijos leidinį spausdinti Kaune ar Vilniuje, nepavykus tiktų Karaliaučius, Eitkūnai, Stalupėnai, Ragainė ar Klaipėda²². Vienu iš galimų pavadinimų laiške įrašyta „Aušra", prospektą reikėtų parengti lapkričio mėnesį, laikraščiui tiktų knygelės formatas. J. Basanavičius pažymi, kad, atsiradus nuo draugijos sumanytojų nepriklausančioms aplinkybėms, beliko rūpintis bent jos laikraščio steigimu. 1883 m. birželį jo parašytame „Aušros" vedamajame teigiama, kad čekų, serbų, chorvatų atgimimą ir tautinės dvasios atgaivinimą stipriai paveikė mokslinių draugijų, apsčiai davusių tautinės literatūros, įsteigimas. Tokios draugijos reikia ir lietuviams, jos centru turi būti laikraščio redakcija Ragainėje, o kai carinė valdžia teiksis leisti ją steigti Rusijoje, būtų perkelta į Kauną arba Vilnių. Išreikšta viltis, kad atsiras reikalą paremsiančių mecenatų iš bajorų²³. Baigiamojoje atsiminimų apie „Aušrą" dalyje J. Basanavičius pripažino, kad „Aušra" buvo sumanyta kaip Lietuvių mokslo draugystės leidinys²⁴.
Prūsijos lietuvių spaudoje pasirodžiusi „Aušra" buvo pristatoma kaip Lietuvių mokslo bendrystės organas²⁵. „Lietuviškoje ceitungoje" Martynas Jankus ir Kristupas Voska penkiasdešimt keturių steigėjų vardu 1884 m. sausio 1 d. pagarsino, kad to mėnesio 12 d. Tilžėje įvyks steigiamasis „Lietuviszkosios mokslu ir apszvietos draugijos" susirinkimas, o sausio 15 d. įdėta žinia, kad, viešbučio savininkui nedavus salės, susirinkimas neįvyko. Tad suvažiavę šimtai lietuvių keiksnojo organizatorius, taip pat ir redaktorių J. Šliūpą. Prisiminimuose jis rašė, kad susirinko apie tūkstantį būrų. Kada viešbučio savininkas užrakino svetainę ir griežtai, savo nuožiūra ar lieptas policijos, atsisakė įsileisti, suvažiavusieji išsisklaidė po smukles ir išplito gandas, kad kažkoks rusų agentas norįs lietuvininkus palenkti maištui prieš kaizerį. Vėliau paaiškėjo, kad tai paskleidė kunigas Kristupas Jurkšaitis (1852–1915) iš Saugų ir mokytojas Aleksandras Kuršaitis (1847–1944) iš Tilžės. J. Šliūpas buvo pakviestas aiškinti „Aušros" kryptį Lietuvių literatūrinės draugijos susirinkime, kur išsisuko girdamas kaizerį už lietuviškų rašmenų nedraudimą ir laikraščio pastangas suartinti lietuvius su vokiečiais. Puolimo sulaukė iš tų pačių asmenų²⁶. Jis 1882 m. lapkričio 4 d. J. Mikšui siuntė pataisytus draugijos įstatus, kurios tikslu kėlė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos tautinės sąmonės žadinimą, o jos nariams reikėtų siuntinėti savaitinę „Aušrą", leisti ir platinti lietuvių tarpe lietuviškas knygas, steigti ir išlaikyti pradines ir aukštesniąsias lietuviškas mokyklas. 1884 m. sausio 5 d. J. Zauerveinas laiške ragino J. Mikšą nesiekti „neprinokusių" tikslų, o ribotis lietuvių kalba, sekmadieninėmis mokyklomis ir joms reikalingais vadovėliais. sausio 9 d. laiške J. Basanavičius surašė sveikinimo kalbą steigiamajam susirinkimui, kurioje akcentavo kalbos gaivinimą ir mokslo žinių platinimą tarp tautiečių gimtąja kalba, sekmadieninių mokyklų vaikams steigimą nukeldamas ateičiai, kai draugija sustiprės²⁷.
Taigi 1883 m. lietuvių tautinio sąjūdžio mėnesinis laikraštis „Aušra" pradėtas leisti kaip vėliau įgyvendinto Lietuvių mokslo draugijos sumanymo pirmasis darbas, kuriam šiemet sueina 130 metų. Tiek A. Einaras, tiek ir M. Šernius atstovavo Prūsijos lietuvininkų suartėjimo su Didžiosios Lietuvos tautiečiais tendencijai. A. Einaro „Naująjį keleivį" kaizerinei valdžiai spaudžiant ir lietuvininkų konservatoriams žlugdant, patyręs leidėjas M. Šernius bijojo rizikuoti „Lietuviška ceitunga" ir 1882 m. spalio 3 d. joje paskelbė paskutinį daktaro J. Basanavičiaus rašinio „Apie senovės Lietuvos pilis" tęsinį, o 6 d. parašė J. Mikšui apie reikalą steigti nepriklausomą leidinį Didžiajai Lietuvai, pradžiai grupei bendraminčių susimetant reikiamą markių sumą, kad būtų laisvi nuo leidėjo valios, o tai jau visuomeninio organo užuomazga. Kaip liuteronas ir nebaigęs gimnazijos, J. Mikšas būsimam sumanymui pradėti buvo netinkamas, visai kitas reikalas – katalikas su daktaro titulu J. Basanavičius, pakankamai pagarsėjęs aiškios tendencijos straipsniais minėtuose savaitraščiuose. Jis savo pavarde pasirašytomis publikacijomis „Naujajame keleivyje" 1880–1881 m. ir „Lietuviškoje ceitungoje" 1882 m. pasirodė esąs vienintelis, sugebantis formuluoti strateginius tautinio judėjimo uždavinius ir jau tapęs idėjiniu šio judėjimo besimezgančio branduolio autoritetu. Buvo matyti akivaizdus J. Basanavičiaus orientyrų pasikeitimas nuo lenkiškojo pozityvizmo vertybių link realesnių tautinės sąmonės žadinimo tikslų atsilikusioje to laiko lietuviškoje terpėje.

¹ Kun. Lindė-Dobilas. Mūsų aukštai gerbiamo patriarcho, daktaro Basanavičiaus, 75 m. sukaktuves bešvenčiant // Panevėžio balsas. – 1926. – Lapkričio 18. – Nr. 46. – P. 1.
² Basanavičius J. Iš santykių su čekais // Krivulė. – 1924. – Nr. 10. – P. 8.
³Žemkalnis. Iš mano atsiminimų // Lietuvos žinios. – 1914. – Balandžio 24. – Nr. 87. – P. 3.
⁴ bs. Iš maskoliškosios Lietuwos // Lietuwiszka ceitunga. – 1882. – Balandžio 18. – Nr. 16. – P. 3.
⁵ Dr. Bassenowicz J. Rubežei ir skaitlius Lietuwiu tautos // Naujasis keleiwis. – 1880. – liepos 23. – Nr. 17. – P. 103.
⁶ Jonas iš Oškabalū. Kam teks tewyne musū // Naujasis keleiwis. – 1880. – Spalio 8. – Nr. 28. – P. 175; 1880. – Spalio 15. – Nr. 29. – P. 183.
⁷ Bassanawiczus J. Apie instejgimą Ragainės pilies // Naujasis keleiwis. – 1881. – Sausio 7. – Nr. 1. – P. 2–3; 1881. – Sausio 14. – Nr. 2. – P. 8–9 (skelbta lotynišku šriftu).
⁸ Bassanawiczus J. Apie križokus // Naujasis keleiwis. – 1881. – Rugsėjo 2–spalio 7. – Nr. 35–40. – P. 227–228, 235, 241, 249–250, 256–257, 263.
⁹ Dėl paties „Naujojo Keleiwio" // Naujasis keleiwis. – 1881. – Gruodžio 30. – Nr. 52. – P. 345.
¹⁰ I. K. Kuldiga. 14/2 gegužės 1882 m. // Naujasis keleiwis. – 1882. – Gegužės 19. – Nr. 20. – P. 132 (lotynišku šriftu).
₁₁ LLTI BR. – F. 2–4. – Lapai nenumeruoti.
¹² Dr. Bassanawiczius J. Apie „Lietuvišką Mokslo Draugystę" // Lietuwiszka ceitunga. – 1882. – Balandžio 11. – Nr. 15. – P. 1–2.
¹³ Dr. Bassanawiczius J. Apie „Lietuvišką Mokslo Draugystę" // Naujasis keleiwis. – 1882. – Balandžio 21. – Nr. 16. – P. 105 („Vilniaus aidas" 1928 m. vasario 21 ir 23 d. numeriuose paskelbė straipsnio rankraštį, M. Šerniaus redaguota nedaug, pavyzdžiui, „Ciesorius Karalius" pakeistas „Viešpačiu Ciesoriumi, Mūsų Karaliumi").
¹⁴ LMAB RS. – F. 267–3625. – L. 82, 84, 93–94, 105 (laiškų nuorašai A. Janulaičio fonde).
¹⁵ Ten pat. – F. 267–3621. – L. 13 (nuorašas).
¹⁶ Vileišis P. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. – P. 536.
¹⁷ J. Tumas-Vaižgantas užsimena, kad lietuvių studentai XIX a. aštuntajame dešimtmetyje daug svarstė apie lietuvių ir latvių tautų vienybę (Tumas J. Apie šių dienų latvius // Antrosios Marijampolės paskaitos. – Vilnius, 1910. – P. 26).
¹⁸ Vileišis P. Rinktiniai raštai. – P. 573, 575.
¹⁹ LLTI BR. – F. 2–55. – Lapai nenumeruoti.
²⁰ Daktaras Bassanawiczus. Kaip stovi su insteigimu „Lietuviškos mokslo draugystes"? // Lietuwiszka ceitunga. – 1882. – Rugsėjo 5. – Nr. 36. – P. 3.
²¹ LMAB RS. – F. 85–122. – L. 1.
²² Basanavičius J. Isz „Auszros" gyvenimo // Vienybe lietuvninku. – 1903. – Nr. 49. – P. 582–583.
²³ Apie insteigimą „Lietuviszkos mokslų bendrystės (draugystės)" // Auszra. – 1883. – Nr. 4. – P. 91–92.
²⁴ Dr. Basanavičia. Iš „Auszros" gyvenimo, VII // Vienybe lietuvninku. – 1904. – Nr. 35. – P. 415.
²⁵ Lietuwiszka ceitunga. – 1883. – Kovo 15. – Nr. 20; 1883. – Gegužės 22. – Nr. 21; 1883. – Birželio 5. – Nr. 22; 1883. – Birželio 19. – Nr. 24.
²⁶Šliupas J. Mano buvojimai Mažojoje Lietuvoje // Kovos keliais, Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. Redaktorius-leidėjas J. Vanagaitis. – Klaipėda, 1938. – P. 118.
²⁷ Lietuvių mokslo draugystės steigimas // Kovos keliais, Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. – P. 122–125.

– Tarp rašytojų populiari tokia legenda: literatūros kritikais tampa tie, kuriems nepasisekė įsitvirtinti prozoje ar poezijoje. Apibūdinkite savo pirmuosius žingsnius į literatūrą. Ar ši legenda tinka Jums?

– Žinoma, kad tinka. Tik ne dėl to, apie ką meninių tekstų kūrėjai kalba. Kritikas ne taip greitai subręsta, nes jam būtina pažinti labai platų literatūrinių tradicijų kontekstą, susipažinti su tų žanrų, apie kuriuos rašo, istorija. Tai labai specifinė veikla. Pradedančiam reikštis literatūrinėje kūryboje šis žanras dar ne pagal jėgas. Ką jau kalbėti apie specifinį talentą. Taigi besimokydamas gimnazijoje, t. y. Vilniaus universiteto Parengiamuosiuose kursuose, pradėjau kurti eilėraščius. Ir vos ne vos išnešiau sveiką kailį. buvo 1945-ieji, aršiausi stalinistinio režimo metai. O aš supratimą apie poeziją iki tol sėmiausi iš Salomėjos Nėries, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Henriko Radausko, Antano Miškinio, Kazio Binkio ir kitų garsių poetų kūrybos. Dauguma jų stalinistinės cenzūros buvo iššluoti iš mokyklos programų ir vadovėlių. Bet ne iš jaunimo sąmonės.

Taigi atidaviau tą savo „kūrybą“ komisijai, kuri turėjo atrinkti, ką autoriai perskaitys poezijos vakare. Išgelbėjo ištikimas draugas. Liepė visą tą romantinį šlamštą atsiimti ir giliai paslėpti, pasilikti tik vieną eilėraštį apie artėjančius rinkimus. Jis net buvo išspausdintas sienlaikraštyje. Tik gerokai „paredaguotas“. Supratau, kad neužtenka sugebėjimo eiliuoti. Reikėjo dar kažko, kas susiję su rizika, politika, o ne su meniniais ar intelektualiniais išgyvenimais. Tad nutraukiau šią veiklą. Vėliau, kada pradėjau studijuoti literatūrą ir gyvenau viename bendrabučio kambaryje su Vytautu Blože, jis pasiūlė kartu recenzuoti naujai išėjusius kūrinius. Iki šiol nesuprantu, kodėl jam šovė į galvą ši mintis? Jau buvo pasireiškęs kaip Nikolajaus Nekrasovo kūrinių vertėjas, spausdino savo eilėraščius. Gal norėjo apsisaugoti nuo galimo persekiojimo? Juk V. Bložės tėvas buvo ištremtas. O aš – jau komjaunuolis. Kaip dabar sakoma – šioks toks „stogas“. Tačiau jaučiausi dar nesubrendęs panašiai veiklai. Ir tik 1954 metais kai kas iš mano „raštų“ pasirodė spaudoje. Tie straipsniai dar nebuvo tikroji kritika. Veikiau – moksliniai tyrinėjimai. Mano krikštatėvis – Eugenijus Matuzevičius, pakvietęs bendradarbiauti savaitraštyje „Literatūra ir menas“.

Legendos apie kritikų nepilnavertiškumą atsirado todėl, kad jie psichologiškai nepritapo prie poetų ar dramaturgų „gaujos“. Galima prisiminti populiarius mitus apie kritikus: „Pabuvojęs bohemoje, bet nepatyręs jos malonumų; abejojantis Hamletas, kuris nenužudė savo tėvo; aristokratas, neturėjęs savo liokajaus; poetas, nemokantis rimuoti.“ Toks buvo ambicingas literatas, savo metu garsus kritikas Kostas Korsakas, kuris retkarčiais bandė paneigti tariamą kritikos pažeminimą – išleido vieną kitą eilėraščių rinkinį. Ir visai be reikalo. Kritikos gelbėti nereikia. Be jos menas greit išsikvėptų. Kritika toks pat literatūros žanras kaip ir visi kiti, gal net universalesnis. Jis reikalingas ir kūrėjui, ir skaitytojui. Ypač dabar, kai meninė kūryba yra estetiškai laisva, keliauja „per dvasios dykrą“, ieškodama dvasios motyvų ir raiškos formų, kartais labai sudėtingų ir ne visuomet motyvuotų.

– Parašėte atskiras knygas apie trijų poetų kūrybą – Salomėjos Nėries, Teofilio Tilvyčio ir Eduardo Mieželaičio. Šiuo metu vienas jau beveik užmirštas, kiti du – vertinami kontroversiškai. Ar negalėtumėte jų aktualizuoti dabarties kontekste?

– Nelabai supratau, kuris iš tų trijų – jau užmirštas? Apie juos rašiau gal kiek ir padidindamas jų reikšmę, praleisdamas trūkumus ir silpnybes, bet tuomet buvau nuoširdžiai įsitikinęs, kad esu teisus. Labai keistai jaučiuosi gavęs panašų klausimą. Praėjo nemažai laiko, pasikeitė kultūrinė situacija, pasikeitė ir mano pažiūros į literatūrinę kūrybą. Bet vis vien, iš naujo vertindamas jaučiuosi taip, lyg juos išduočiau. Tačiau toks likimas. Gal per ilgai gyvenu. Vienus eilėraščius skaičiau dar tarpukario nepriklausomybės ir hitlerinės okupacijos laikotarpiu, o kitus – ilgais sovietmečio metais. Ir vėl laisvoje Lietuvoje grįžau prie tų, kuriais žavėjausi iki okupacijų, besimokydamas mokykloje.

Iš senų laikų prisimenu švelnią, dainišką Salomėjos Nėries lyriką. Prisimenu ir Teofilio Tilvyčio epigramų, parodijų, feljetonų gaivališką juoką. Jis juokėsi iš ašaringo jausmingumo, romantinių literatūros štampų, sacharininės poezijos. Įvedė šiurkštumus, mužikiškus, tuo metu draudžiamus nepoetiškus žodžius: „Viešpačius atsiprašau, / Kad mužikiškai rašau“ ( T. Tilvytis, Žemė grįžta namo, V., 1975, p. 45). Poemoje „Išpardavimas dūšios“ parodijavo romantikų ir simbolistų kūrybą – Maironio, Fausto Kiršos, Kazio Binkio, Putino, Balio Sruogos ir kt. „Dičius“ buvo feljetoninė klasikinės poemos parodija, „Artojėliuose“ ironiškai pavaizduotas padidintas, išpūstas teatrališkumas, susijęs su Vytauto Didžiojo metais (1930-aisiais). Jeigu paanalizuosime dabartinių jaunųjų lietuvių poetų, ir ne tik jaunųjų, kūrybą, nesunkiai suprasime, kad epigramos, parodijos tradicija egzistuoja. Tik dabartiniai jaunieji, ir ne tik jaunieji, atsiriboja nuo laikraštinės publicistikos motyvų, kas nebuvo svetima T. Tilvyčiui, nuo retorikos, sentimentų ir romantinio apsvaigimo – šios savybės anksčiau buvo būdingos lyrikai apskritai. Stilistinį šilko švelnumą dabar pakeitė šaltas metalo gruoblėtumas, proziškų žodžių stichija, absoliutus semantinis atvirumas. Tačiau išnyko atviras kontaktas su skaitytoju. Mintys ir motyvai pasislėpė už formos sąlygiškumo, painumo, mįslingumo.

Kai kurios T. Tilvyčio epigramos gal nepaseno ir mūsų dienomis. Štai epigrama apie Miko Varpos „patriotizmą“:

Ministerijos aukštybėj

Varto kodeksų tomus,

Stato vakarais namus,

Žinoma, tik ne valstybei,

Jei iškyla kas ūmai –

Bus Kaune nauji namai.

(Ten pat, p. 98)

T. Tilvyčio epigramos buvo grakščios, sąmojingos, su netikėtais posūkiais ir nelauktomis išvadomis. Juokas turi bendražmogišką prasmę. Jis nukreiptas prieš žmogaus silpnybes ir ydas, dvasinį skurdą ir parazitinio gyvenimo paieškas. Todėl T. Tilvyčio epigramų ir parodijų aktualizuoti nebūtina, jos natūraliai gyvuoja skaitytojo mintyse, šių tekstų išbraukti iš XX amžiaus literatūros istorijos, komiškų žanrų antologijos neįmanoma. Tai, ką T. Tilvytis sukūrė sovietmečiu, beveik nebeturi meninės vertės. Poemoje „Usnynė“ galima aptikti tik įdomių gimtosios kalbos intonacijų, taiklių aforistiškų posakių, atspindinčių socialinį koloritą. Bet – daugiau nieko.

Iš to trejeto S. Nėris, manyčiau, yra talentingiausia. Jos melodinga, dainiška, natūraliai emocionali lyrika tebeturi skaitytoją. Pagal poetės tekstus sukurtos dainos. Grynosios lyrikos požiūriu jai nebuvo lygių. Gal tik J. Kossu-Aleksandravičius. Vincas Mykolaitis-Putinas ėjo greta ne kaip lyrinės, bet kaip intelektualios meditacinės poezijos atstovas. S. Nėries kūrybos turinys ir simbolis pradžioje buvo „Žvaigždė – jaunystė“, žadėjusi niekad negesti. Šiandieninės poezijos kontekste tai būtų visiškas nonsensas, mėgėjiškas naivumas. Tačiau kalbame apie trečią ir ketvirtą XX amžiaus dešimtmečius, S. Nėries rinkinius „Anksti rytą“, „Pėdos smėly“, „Per lūžtantį ledą“ ir „Diemedžiu žydėsiu“. Jaunatviškas maksimalizmas, susijęs su romantine pasaulėjauta, pripažino tik kraštutinumus. Greitai atsirado juodi simboliai: „juodas angelas“, „juodas kiparisas“, kapus simbolizuojančios geltonos vėliavos, „juodas svečias“. Kontrastas tiems simboliams – „mūza baltoji“. Arba meilė, arba mirtis. Ypač subtiliai poetė išreiškė trapios meilės motyvą eilėraščiuose „Kur baltos statulos“, „Kada manęs nebus“. Nusivylimas meile sustiprino tragiškas intonacijas. Ima kartotis mirties motyvas. Kaip rašė Vytautas Kubilius, „mirties motyvas S. Nėries lyrikoje – tai savotiškas ultimatumas pasauliui, pilnas įniršio, paniekos ir nepasitenkinimo“ (V. Kubilius, Salomėjos Nėries lyrika, V., 1967, p. 83). Tačiau S. Nėris pavydėjo gamtai jos amžinumo: „Geriau uosiu būti, / Šaltu akmens bokštu, / Mažyte sraige“ (S. Nėris, Raštai, t. 1, V., 1984, p. 181). S. Nėries ryšys su socializmo idėjom, su trečiafrontininkais tarsi išbraukė ją iš tikrųjų kūrėjų tarpo, bet neišstūmė iš lietuvių lyrikos istorijos.

Naujas Eduardo Mieželaičio kūrybos vertinimas yra daug sudėtingesnis, galvojant apie jo kūrybos gausumą ir įvairumą. Šiandien atrodo svetimos jo himniškos, odiškos intonacijos, žmogaus paviršutiniško retorinio šlovinimo ir garbinimo motyvai. Turiu galvoje Lenino premija pažymėtą ciklą „Žmogus“ (1962). Tačiau tokio pobūdžio kūryba padėjo E. Mieželaičiui iškovoti autoritetą tarp dalies literatų, o svarbiausia – tarp politikų ir ideologinių prievaizdų. Savo kūryba jis pravėrė duris laisvesniam mąstymui, jaunųjų, ir ne tik jaunųjų, avangardui, vėlesniems kūrybiniams ieškojimams. Galvoju apie Sigitą Gedą, Tomą Venclovą, Vytautą P. Bložę, Joną Juškaitį, Marcelijų Martinaitį ir kt.

E. Mieželaičio kūrybos pradžia buvo daug žadanti: rinkiniai „Lyrika“ (1943), „Tėviškės vėjas“ (1946). Jis tęsė neoromantikų tradicijas. Galima buvo justi Sergejaus Jesenino įtaką, išreikštą pramuštgalvišką pozą, Kazio Binkio, Juozo Tysliavos autošaržo, farso, ironijos intonacijas. Visa tai būtų buvę gražu ir priimtina, jei tokia kūryba nebūtų papiktinusi komunistinių funkcionierių. Didelį skandalą sukėlė eilėraštis „Kumelė“. Kumeliukas, nuo kurio jaunystėje krisdamas poetas susižeidžia, virsta jaunu Pegasu – poetinio įkvėpimo simboliu. Jis išreiškia gyvybingumo pradą, kūrybinės laisvės idėją. Dar ir skausmingą gimtinės ilgesį. Poetas kuriam laikui buvo paliktas „už borto“, demoralizuotas. Teko prisitaikyti, atpirkti nuodėmes. Kuria vaikams: „Kastantas muzikantas“ (1948), „Zuikis Puikis“ (1949) ir kt. Ši kūrybos dalis iš atminties nebus išbraukta.

E. Mieželaitis pasirinko montažo techniką, kuri atvėrė galimybes kurti be pabaigos. Šiandieninio minimalizmo kryptis poezijoje prieštarauja tokiam užmojui. Tačiau E. Mieželaitis neatsiliko nuo poezijos naujovių. Prisimindamas kubizmo divergentines tradicijas, išbandė visokiausius kompozicijos variantus – įvairius grafinius žodžių išdėstymus, žodžių figūras: kubo, ovalo, varpo formas, pasakojimo tempo lėtinimą ar greitinimą; tolimos semantikos žodžių gretinimą, uždarumą, apvertimą, grįžimą, kompiuteriui būdingą ženklų sistemą. Visa tai galėjo pasitarnauti avangardinės tradicijos atgaivinimui. Tačiau paviršutiniška retorika, užkeikimai ir užbūrimai, abstraktaus idealizuoto žmogaus vaizdas, embleminis, manifestinis stilius neturėjo meninės įtaigos. Neužteko ir užkeikimų, kaip antai:

Skambėk nematoma

Ir esanti visur,

Skambioji

Mano lyra!

(Žmogus, V., 1962, p. 11)

Pernelyg didelį visuomeninį, kultūrinį vaidmenį suvaidino, gausybę knygų išleido. Mokyklos programose užėmė irgi ne vieną puslapį, todėl kaip nors paniekinamai numoti ranka į E. Mieželaitį ir jo kūrybą tikrai neverta. Literatūros mokslui dar ne kartą teks grįžti prie šio autoriaus, nors šiandien jo kūryba pažymėta minuso ženklu.

– Visada aptardavote (ir dabar tai darote) gerokai jaunesnių rašytojų kūrybą. Ar tai sukeldavo papildomų sunkumų?

– Nepasakyčiau, kad šiuo metu esu labai aktyvus. Tiesa, nepriklausomybės metais retkarčiais recenzuoju ir vyresniųjų, ir vidurinės kartos, ir jaunųjų kūrybą.

Kokie sunkumai ar sudėtingumai lydi analizuojant dabartinę, ypač jaunųjų, poeziją? Poezija išsilaisvino nuo bet kokių ideologinių bendrybių, privalomų taisyklių. Kaip visuomenė, taip ir poetai suskilo į atskirus atomus, atskiras monadas. Įsigalėjo visiška laisvamanybė. Neliko su sociumu susijusio bendro tikslo. Tikslas – pati kūryba. Ji šiandien pavirto slaptomis apeigomis, nes yra išlaisvinta nuo privalomų estetinių, etinių, filosofinių nuostatų. Gyvename daugiamačiame pasaulyje, kur bet koks determinizmas paneigtas. Laikotarpiui būdingas radikalus tradicinių vertybių atmetimas ir naujų neradimas. Kūryba – vienišumo nugalėjimas, dvasios terapija. Poetai, ypač jaunieji, susikūrė savo individualų stiliaus, žanro kodą. Poetinio mąstymo kryptis individuali. Skaitytojas ir kritikas gali ją perskaityti pagal savo individualų supratimą. Štai Kęstučio Navako soneto pradžia:

išėjus į miestą pilna žmonių didelėm

galvom: jie rita šunis ant plonų virvelių

jų duonoj tūkstančiai mažų skylučių

(Stalo sidabras, V., 2008, p. 316)

K. Navako sonetai nutolę ne tik nuo tradicinio soneto formos, bet ir nuo būdingos tam žanrui kompozicijos bei turinio, kurį interpretuoti reikėtų perkeltine prasme, kaip dabartinės egzistencijos embleminius ženklus. Žmogus deformuotas. Nėra gražus, bet sonete – sudėtingas, daugiafunkcis, o jo likimas – dramatiškas. Savo sąmonėje toks žmogus strimagalviais lekia iš Niekur į Niekur. Visai jaunųjų kartai būdingi dvigubi ar trigubi metaforiniai perkėlimai.

Kritika šiandien iš poetų negali rimtai ko nors reikalauti ar pageidauti, nes ne visada aišku, kas klaida, kas tiesa. Pavyzdžiui, kada bjaurastis perkeliama į estetinę plotmę. Pasaulis groteskiškas. Rimvydo Stankevičiaus rinkinyje „Tylos matavimo vienetai“ šlapimas ir kraujas susilieja kaip vienas ir tas pats žmogaus kūnas: „Man sakė, kad nušvitimas ištinka staiga, / it nepelnytas dūris peiliu / kur nors viešajame tualete. / <...> / Jauku. / Tai kas, kad grindimis čia per amžius srūva šlapimas, / tai kas, kad dabar jis maišos su mano krauju...“ (p. 37). S. Geda rinkinyje „Freskos“ dar toliau nuėjo, atmesdamas veidmainiškumą ir pavadindamas žmogaus lyties organus, sekso aktą tikraisiais vardais. Bet ar tai patinka skaitytojui, kurio estetines pažiūras ilgą laiką formavo klasikiniai tekstai.

Tai pirma problema. Antra – meniškumo ir kokybės klausimas. Vyksta literatūros rūšių mutacija. Nyksta skirtumas tarp tragiškumo ir komizmo, tarp prozos ir poezijos. Lyrinis reagavimas ir romantika liko tik prisiminimuose. Pasaulio negražumą bandoma paversti poetiniu grožiu. Kaip sakiau, lyrikos šilką pakeičia metalas. Tradicinį lietuvių lyrikai kaimo peizažą – išstumia miestas. Žaidžiama įvairiais stiliais ir žanrais: čia pat ironija ir autoironija, groteskas, parodija ir autoparodija, atsiminimai, reklamos stilistiniai intarpai, rimtumas ir nerimtumas. Kūrybinės raidos tempas didžiulis. Kuriama individuali kalba. Gramatika apverčiama aukštyn kojom. Specifiškai surikiuojami žodžiai, ieškoma jų naujų garsinių atspalvių. Daug eksperimentuojama. Kaip ir gyvenime – nėra vieno pasirinkimo varianto. Postmodernistinė ar postavangardinė tradicijos palieka žymę. Jų atsiradimą sąlygoja sujaukta, sudrumsta, užteršta žemė ir žmogaus dvasia, susvetimėjimas, paranojiškos fobijos. Jei pats poetas nelabai suvokia, apie ką jis rašo, tai kritikui dar sudėtingiau. Ne vienas poetas eiliuoja tylėjimą. Minėtame rinkinyje R. Stankevičius prabyla: „Bandžiau nesuprast šio pasaulio / kiek galiu, kiek tik leista ilgiau, / <...> / Tad apsimečiau tuo, kuris šito pasaulio nematęs“ (p. 44). Anksčiau panaši savijauta buvo vadinama eskapizmu, pabėgimu, nusišalinimu. Prievarta niekad nepadėjo ir nepadės menui. Net jei jis kartais ir atsiduria aklavietėje, kurią irgi galima meniškai pavaizduoti.

– Ar galėtumėte suformuluoti savo kartos rašytojų kūrybos ir dabartinių jaunųjų esminius skirtumus? Ne vien kūrybos principų, bet ir santykio su aplinka, savojo ego.

– Tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos poetų nėra kategoriško skirtumo. Jis pasireiškia įvairiais niuansais, kalbos organizavimo sistemoje. Pavyzdžiui, jei prisiminsime Joną Kalinauską, gimusį 1947 m., tai jo rinkinys „Plunksnų plėšytojos“ kai kuriais bruožais pralenkia net kraštutinį jaunųjų avangardą. Mano karta reiškėsi ir sovietmečiu, kuomet daug kas buvo primesta. Todėl dalis kūrybos tinka tik Grūto parkui. Bet atsakydamas į šį klausimą galvoju apie nepriklausomybės dvidešimtmetį. Vyresniųjų čia būtų gana daug: Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Marcelijus Martinaitis,Vytautas P. Bložė, Jonas Juškaitis, Algimantas Mikuta, Mykolas Karčiauskas, Petras Palilionis, Vacys Reimeris, Robertas Keturakis. O iš viduriniosios kartos – Valdemaras Kukulas, Antanas A. Jonynas, Gintaras Patackas, Vladas Braziūnas. Visų nesuminėsi. Kai kurie vyresniosios ir vidurinės kartos atstovai savo kūrybos pobūdžiu artimi jauniesiems.

Visi poetai šiandien bando įminti egzistencijos mįslę. Kalbos sistemoje vyresnieji labiau laikosi kalbos taisyklių, jiems būdingas kompozicinis išbaigtumas, bet irgi laisvinasi iš atsibodusių bendrybių bei sustingusių žanrinių modelių. Pagrindiniai motyvai – žemės sakralizacija, prisiminimai. Amžino žydo, Kristaus atpirkimo mitai. Jų metaforos atsiremia į praeitį: vaikystę, kaimo gamtos erdvę, su skausmu ir sopuliu žvelgia į žmogaus, lietuvio dramą praeityje ir dabartyje. Jei galima taip pasakyti, neeliminuoja iš eilėraščio atvirumo idėjai ar motyvui. Ši karta ryškiau, atviriau atspindi perėjimą iš imperinės diktatūros į kultūrinės laisvės metus. Tačiau dalis vyresniosios kartos poetų neišsilaisvino iš senamadiškumo, naivumo, banalumo.

Jaunieji daugiau orientuojasi į Europos kultūrą. Jie labiau išsilaisvinę iš autoritetų įtakos, linkę improvizuoti, atmeta ritminę inerciją, rimo „automatizmą“. Ritmas ir rimas pereina į žodžių srauto vidų. Palyginus su vyresniųjų suformuota tradicija, aišku, kad dvasinę, intelektualinę sumaištį išreiškia ir formos harmonijos praradimas, sąmoningas sintaksės taisyklių priešpastatymas stilistinei logikai. Pavyzdžiui, dvitaškis perkeliamas į eilutės pradžią ar vidurį. Tikrovėje ir žmogaus gyvenime nėra logikos, kodėl ji turi būti eilėraštyje? Semantiką dažniau pakeičia fonika. Pirmiausia skaitytojas girdi garsų pasikartojimą, garsų ritmą, o tik paskui – kas slypi už jų. Žodis dažnai pavirsta brūkšniu, spalva – kaip dailėje. Laurynas Katkus eilėraštyje „Dvasių iššaukimas“ iš rinkinio „Už 7 gatvių“ pripažįsta: „garsas / kuriam dabar nerandu būdvardžio.“ Vyresniųjų gyvenimo aplinka buvo sodžius, kur tyla ir gamtos garsai suteikia jausmingo džiaugsmo, o jaunųjų aplinka – miestas, gatvių šurmulys ir garsų chaosas, vakarėlių, naktinių klubų apnuogintas bruzdesys.

Jaunieji priartėjo prie grynosios, nuo idėjiškumo apvalytos kūrybos, apie kurią daugiau kaip prieš pusšimtį metų rašė Sorbonos auklėtinis Juozas Keliuotis. Anot jo, tikroji poezija „nieko neskelbia, nieko nemokina ir niekuo negrasina, spindi nuostabiu grožiu. O šis grožis yra niekam nenaudingas: jis pats savyje turi pateisinimą, jis egzistuoja tik savo išvidiniu vertingumu“ (J. Keliuotis, Meno tragizmas, V., 1997, p. 511). Panašią mintį, kaip žinome, savo eilėraščiuose skelbė poetas H. Radauskas. Tačiau meninį grožį atitraukti nuo ryšio su poeto išgyvenimais, jo reagavimu į realybę, jo požiūriu ne tik į meną, bet ir į žmogaus egzistencines problemas niekam iki galo nepasisekė. Visa tai skaitytojas suvokia jei ne pirmą kartą skaitydamas, tai vėliau, eilėraščio „dugne“.

– Turbūt geriausia, kai į literatūrą ateinančius rašytojus palydi (recenzijomis) jų kartos kritikas. Sieja bendri laiko ir pasaulėjautos ženklai. Tai palengvina kūrybos suvokimą. Deja – paprastai šie kritikai pradeda rašyti vis mažiau ir galų gale pasislepia saugioj ir šiltoj literatūrologijos nišoj. Jūs – maloni išimtis. Kas labiausiai skatina neapleisti šios veiklos?

– Čia jau lengvesnis klausimas. Kritikas turi būti įsitikinęs, kad jo darbas reikalingas, gali prisidėti prie meninės kokybės išsaugojimo. Šiandien tokio įsitikinimo tarsi nėra, nes reikia aprėpti gausybę gyvosios literatūros faktų, pažinti kitų tautų literatūros tendencijas. Pasiruošimas kritiko darbui yra gana ilgas, reikia kantrybės ir pasišventimo. Ką jau kalbėti apie talentą. Profesionalių kritikų nedaug buvo ir praeityje. Turiu galvoje ikisovietinį periodą. Recenzijas ir analitinius straipsnius rašė patys rašytojai. Manau, teks grįžti prie minėtos patirties. Perėjimas į literatūrologiją sąlygotas gyvenimo aplinkybių, paprastos buities. Juk literatūros studijas baigęs privalo uždirbti kasdienį duonos kąsnį, tarnauti mokslo įstaigoje, dirbti redakcijose už nuolatinį atlyginimą. Koks dabar kritiko ar poeto atlyginimas? Lieka pensininkai. Malonu, kad laikote mane išimtimi. Gal be reikalo, nes mano, kaip kritiko, aktyvumas gerokai sumažėjęs. Niekas juk neruošia kritikų, kaip ir rašytojų. Honorarai taip pat neskatina. Taigi perspektyvos kol kas nekokios. Ilgainiui, reikia tikėti, sąlygos kritikams pagerės. Jų ratas prasiplės. Kaip sakoma, tuščios vietos nebūna.

– Ne kartą, skaitydamas recenzijas, pastebėjau keistoką reiškinį. Štai kritikas literatūroje (dažniausiai užsienio) išžvejoja labai įdomų kūrybos interpretacijos modelį. Vėliau, rašydamas recenziją, iš paskutiniųjų stengiasi sukišti autoriaus tekstus į šią Prokrusto lovą. Jei nelenda, nukapoja rankas ir kojas. Kas tai – vaikiška kairumo liga ar rimtesnis negalavimas?

– Atsakymas nebus ilgas, nes šiuo požiūriu ne visas recenzijas analizuoju. Tikiu, kad taip yra. Jeigu pasitaiko toks kritikas, reikia manyti, jis nori pasirodyti kaip itin novatoriškas, europietiškas, giliai mąstantis ir apsiskaitęs. Tai sveikintinos ypatybės, bet jos neturi kenkti vertinimams. O ir poezijoje ar nėra panašių reiškinių? Kritikoje stinga diskusijų, polemikos, nuomonių įvairovės. Kalta ir pati literatūrinė spauda, kuri apsiriboja viena recenzija apie knygą. Arba ir jos nebūna. Literatūrinis gyvenimas atrodo įvairus ir turtingas, knygų išleidžiama kasdien, bet koks jų populiarumas, meninė kokybė – neišryškinama. Ir poetai, ir kritikai nori atrodyti esą originalūs, skaitytoją stulbinti naujovėmis. O iš kur jų paimsi? Tai už mūsų „kiemo“ ribų. Tarsi norime pasakyti, kad ir mes nepėsti. Tai ne tiek liga, kiek tarp kritikų pasitaikantis išdidus naivumas.

– Kadangi dažniausiai rašote apie poeziją, įdomu, kaip vertinate poeto kūrybos kokybės ir jo amžiaus sąsajas. Vieni tvirtina, kad poetas „miršta“ trisdešimties metų, kiti – kad keturiasdešimties ar penkiasdešimties. Ką manote apie šiuos teiginius?

– Meninę kokybę nulemia ne tik amžius, bet ir kitos aplinkybės. Pvz., žanro, motyvo pasirinkimas. Romantinės meilės, gamtos, mirties motyvai efektyviau buvo išreikšti jaunystėje (S. Nėris). Tėvynės meilės, karo, vienišumo temos, ryšys su liaudies kūryba taip pat meniškai stipriau skambėjo ankstyvuosiuose Pauliaus Širvio eilėraščiuose. V. Mykolaitis-Putinas meniškiausius eilėraščius sukūrė būdamas trisdešimties („Tarp dviejų aušrų“). Tačiau įtaigos požiūriu nenusileido ir vėliau sukurti bei išleisti rinkiniai, kuriuose meninę kokybę nulemia filosofiniai, tragiškos žmogaus egzistencijos motyvai. Egzistencinės, filoso-finės meditacijos krypčiai reikia didesnės intelektualinės brandos, ateinančios su metais. Šito reikia ir platesnės apimties žanrui, pavyzdžiui, poemai. Kalbu apie klasikinį lyrikos laikotarpį, kada poetas dar kupinas entuziazmo, idealizmo, troškimo atnaujinti pasaulį ir menines poezijos formas. Šiuo požiūriu galima prisiminti futurizmą, dadaizmą, ekspresionizmą, postmodernizmą ar šiuolaikinį avangardą. Vyresniųjų sąmonėje greičiau atšąla tas entuziazmas. Taigi minėtas ryšys (tarp kūrybos ir amžiaus) egzistuoja. Manyčiau, kad jis stipriausiai veikia tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų. Tačiau tai ne absoliutus veiksnys. Šiandien jo reikšmė vis mažėja. Galėtume prisiminti daug ilgaamžių poetų, kurių kūrybinė „mirtis“ sutampa su natūralia mirtimi. Praeityje daug lietuvių poetų jauni apleido šį pasaulį. Taip ir gimė mūsų sąmonėje tradicija, kad tikrąją lyriką kuria tik jauni.

– Skaitydamas vertinimus apie Jūsų memuarų knygą „Kumelė vardu Emilja“ [tos knygos pavadinime vardą Emilija užrašiau taip, kaip buvo tariamas mūsų kaime – Emilja, – V. A.] pastebėjau, kad dažniausiai pasitaikantys epitetai – „atviras“ ir „autoironiškas“. Tikiuosi, šie prisiminimai ne tik laiko dokumentas (liudijimas), bet ir atitinkamų imperatyvų iliustracijos. Jei ne paslaptis – kokių?

– Ta knyga organiškai „prilipo“ man prie širdies, atvėrė visas sąmonės kerteles. Dar kartą nugyvenau savo konfliktišką, kupiną dramatiškų pasirinkimų gyvenimą. Pažvelgiau į jį iš vidaus ir atvirai kritiškai, autoironiškai iš šalies. Kūrybinės laisvės sąlygomis jau galėjau tą atvirumą parodyti. Mano jaunystės gyvenimas ir buvo imperatyvų pasirinkimas. Prie ko jungtis? Kam prisiekti? Kokį kelią pasirinkti – eiti lengvesniu ar sunkesniu, sudėtingesniu keliu? Buvo keli pasirinkimai: prisijungti prie partizanų? Bet buvau per jaunas. Arba „nesišakoti“, užčiaupti burną ir tyliai dirbti pasirinktoje studijų srityje, kaip daug kas elgėsi. Prisitaikyti prie esamų sąlygų, vadinasi – prie politikos. Vos pasibaigė karas, atvykau į Vilnių siekti mokslo – iš vidurio kaimo. 1941 m. buvau baigęs šešias pradžios mokyklos klases, 1945 m. – dar dvi klases. Galvoje – vėjai švilpia. Buvau tikintis katalikas, lankiau bažnyčią. Politika tuomet – dar tik paslaptinga sąvoka. Per trejus metus užbaigiau gimnazijos kursą Vilniaus universiteto Parengiamuosiuose kursuose, kuriuose dėstė universiteto profesoriai. Čia mokėsi įvairių tautybių moksleiviai, tarp jų nemažai žydų, rusų, karaimų. Daugelis jų buvo iš vaikų namų ar net grįžę iš fronto. Aplinka pasirinkimą irgi veikė. Mokslas man visada sekėsi. Buvau paliktas dėstyti tame pačiame Pedagoginiame institute, kurį baigiau 1952 m.

Kodėl 1946 m. įstojau į komjaunimą? Mano bičiulis Pranas Mišutis įtikinėjo, kad Hitleris nugalėjo beveik visą Europą, o socializmo neįveikė. Už socializmą pasisakė ne vienas Europos rašytojas intelektualas, kaip antai Ernestas Hemingway’us, Lionas Feuchtwangeris, Theodore’as Dreiseris, Arnoldas Zweigas. Galvojau, gal iš tikrųjų mano bičiulis teisus. Bet mačiau ir terorą: buvo pašalintas iš darbo instituto rektorius, ne vienas dėstytojas, docentas. Tik nežinojau, kad nuo stalinistinių represijų žuvo milijonai. Visa tai komunistinis režimas sugebėjo slėpti. Tie, kurie pradžioje tikėjo socializmo sistema, nenutuokė, kad ta sistema bankrutuos, neteks žmogiško veido, išsigims ir žlugs. Vadinasi, pasirinkimas nebuvo malonus. Tačiau jaunystės idealizmas liepė ieškoti išeities pačioje socializmo sistemoje, prisitaikyti prie laiko primestų aplinkybių ir siekti teisybės. Ta mintis iš dalies, kaip man atrodė, pasitvirtino. Buvau paskirtas („išrinktas“) Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėju. Katedrai vadovavau dvidešimt metų (1971–1991). Iki tol katedra buvo nuolat „valoma“, persekiojama, šalinami talentingi jos dėstytojai. Tikėjausi, kad, turėdamas tarp valdžios viršūnių politinį autoritetą, katedros dėstytojams suteiksiu nors minimalią kūrybos laisvę. Visais laikais lietuvių gentį grūdino nuolatinės okupacijos ir ji buvo nuolat priversta kovoti bei prisitaikyti, kad išliktų. Prisiminimų knygoje autoironiškai šaipausi iš savo naivaus idealizmo, bet daug kas pasitvirtino. Nė vienas dėstytojas nenukentėjo. Į katedrą prikalbinau ateiti ir lituanistams skaityti paskaitas poetą Marcelijų Martinaitį, kuris savo kūryba nebuvo priimtinas komunistinei valdžiai. Aš pats lojalumą privalėjau išsaugoti, „pasiaukoti“. Rašiau straipsnius apie socialistinį realizmą, kad kitiems nereikėtų to daryti. Aktyvumą paveldėjau iš motinos, o prisitaikymą prie alinančių aplinkybių – iš tėvo. Nepriklausomybės metais iš karto paprašiau mane išbraukti iš komunistų partijos gretų. Nors galėjo likti dar vienas imperatyvas – ir toliau dalyvauti politiniame gyvenime. Bet politika jau buvau sotus.

– Beveik kiekvienas menininkas turi „prisijaukinti“ laiką, į kurį „įmeta“ lemtis. Dažniausiai – konfrontuodamas. Japonų dzenbudistai teigia, kad negatyvios energijos panaudojimas neretai yra efektyvesnis nei pozityvios. Ar galėtumėt subjektyviai interpretuoti šiuos teiginius, pasiremdamas savo kūrybiniu patyrimu?

– Dzenbudizmas sulaukia mūsų laikais įvairių interpretacijų. Ši filosofinė, etinė, moralinė ir estetinė kryptis ypač tinka dabarčiai, kada viešpatauja individualizmas, individualus pasirinkimas, žmonės nepatenkinti tuo, ką turi, ką pasiekė ar gali pasiekti. Rytų filosofija dzenbudizmą apibrėžia kaip meditatyvinio nugrimzdimo į save būseną, kada išnyksta bet koks dualizmas – aš–tu; subjektas–objektas; teisingas–klaidingas ir t. t. Dzenbudizmas skelbia vientisą, nedalomą pasaulį, prieštarauja dabartiniam žmonių padalijimui į „žemas“ ir „aukštas“ kastas, į prasčiokus ir elitą. O pas mus – į runkelius ir miesto ponus, kurie didžiuojasi savo pranašumu.

Dabartinė lietuvių poezija „žaibuoja“ daugiau negatyvia energija, tai padeda gal ir geriau suvokti, kokiame pasaulyje gyvenam, koks yra žmogus. Poezija apskritai, ypač XX amžiaus poezija, spinduliuoja negatyvumą, atmesdama senas tradicijas, pasikartojančius motyvus, išreikšdama amžiną žmogaus netobulumą. Ir gyvenime negatyvi energija yra savotiškas variklis, „vežantis“ mus į priekį. Žmonių širdys ir mintys yra linkusios į pikta. O tai savyje suponuoja narcisizmą, egocentrizmą, netoleranciją kitaip galvojančiam. Toks žmogus yra ydingai pavydus. Dievas paaukojo vienatinį savo sūnų, kad panaikintų blogį. Sudegino miestus – Sodomą ir Gomorą, kad nubaustų nedorėlius ir nusidėjėlius. Niekas nepadėjo. Tobulas žmogus, žinoma, būtų nebeįdomus. Bet jis per toli nužengė link nuodėmės.

Turime ir antrą dzenbudizmo puslapį. Per meditatyvinį nugrimzdimą į save galima išvalyti savo sielą, kad būtų gražesnė, nei buvo gimdama. Turiu galvoje japonų kultūrininko Kazuo Inamori lietuviškai išleistos knygos „Gyvenimo filosofija“ (2006) mintis. Kas svarbiausia šiame tamsaus chaoso amžiuje? Kokia gyvenimo vertė ir prasmė? Dėl ko gyvename? Kaip turėtume planuoti savo gyvenimą ir gyvenimo svajones? Dzen praktika ir joga padeda išvalyti sielą. Nuo jos nuvalyti purvą, blogąją karmą. „Pirmiausia dzen praktika ir joga padeda tą darbą atlikti. Valoma iš išorės, panašiai kaip lęšiai šlifuojami iš išorės pusės. Pirmiausia, numetus intelektą, pasiekiami jausmai, tada, nuvalius jausmus, pasiekiami instinktai, tada, nuvalius instinktus, pasiekiama dvasia, o galiausiai – tikrasis aš“ (p. 237). Meditacija padeda pasiekti skaidrią sąmonės būseną, kada žmogus lieka tik su savimi. Sunkus darbas, sunkumai ir rūpesčiai naikina blogį. O kaip suderinti tuos penkis meditacinio nugrimzdimo žingsnius su negatyvia energija? Šito autorius nepasako. Manyčiau, kad negatyvi energija gali nuvalyti sielą iki vidinio nušvitimo. Tai labai svarbu, nes žmogus ir poetas dabar gyvena sutrikęs, nors yra laisvas, bet jaučiasi tarsi užspeistas į kampą. Taigi dvasinė prasmė glūdi dvasios apsivalyme.

– Pastarieji du dešimtmečiai – tai socialinio, kultūrinio, politinio ir kt. lūžio metas. Rytiečiai nuoširdžiai gailisi žmonių, gyvenančių tokiu laikotarpiu. O rusai – priešingai: „Palaimintas, kuris aplankė šį pasaulį lemtingom jo akimirkom“ (A. Fetas). Kuris požiūris Jums artimesnis?

– Tas laikotarpis man įdomus, įvairus. Žmonės atsiskleidė, apsinuogino visais požiūriais. Kaip ir daugelis, aš buvau išsiilgęs laisvės, nors ji nėra lengva. Kiekvienas žmogus individualiai atsako už save, už savo likimą. Socializmo laikais beveik visi kolektyviai kentėjo vargus ir rūpesčius, vienodai rizikavo. Nereikėjo per daug stengtis ar persidirbti. Tai ir privedė visą sistemą prie bankroto. Kentėjo, žinoma, ir nuo reikalavimo būti lojaliu partijai. Žemino tas nenuoširdus lojalumo partijai vaidinimas. Socialinis lūžis pagimdė kitokią neteisybę. Įžūlesnieji spėjo laiku užgrobti daugiau turto. Bet tą įžūlumą, sugebėjimą apgaudinėti valdžią taip pat suformavo socializmo moralė ir etika.

Afanasijaus Feto poetinė frazė turi universalią prasmę. Pagal ją visi konfliktiški, rizikingi istoriniai laikotarpiai, įvairūs lūžiai yra prasmingi žmogaus galimybių patikrinimai, savo lemties suvokimo išbandymai. Lūžio laikotarpiu aš vėl prisiminiau savo gimtąjį kaimą, tėvų supratimą, kaip mąstyti apie istorinius pasikeitimus. Gyvenimo prasmė jiems buvo labai aiški ir be dzenbudistų filosofijos. Mano akiratis, veikiamas mokslinio pažinimo, pasidarė daug platesnis, todėl, lygindamas visokius variantus, renkuosi dabartinę laisvę, jos perspektyvą. Nemanau, kad greit bus koks nors naujas lūžis. Jo jau nematysiu, nepatirsiu.

Rytiečių sąmonė atsilieka nuo laiko bėgsmo. Ji daugiau priklauso nuo religijos įskiepyto stabilumo, kolektyvinio gyvenimo būdo. Rusų požiūris į šį lūžį yra nevienodas. Vieni ilgisi socialistinės imperinės praeities, kiti – džiaugiasi praturtėjimo galimybėmis, atsiradusiais šansais karjerai, atvirumu pasauliui.