Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija iš tikrųjų yra didžiulė mįslė ir istorikams, ir sociologams, ir kultūros tyrinėtojams, ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrusi su, regis, jos egzistavimui beveik neįmanomomis sąlygomis. Kita vertus, tai rodo, kad, net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas „europiečiu“ visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė, o ne kasdienybė. Todėl visai pagrįstai kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu taip atsitiko ir kodėl tai tęsiasi per visą šios tautos, jos periodiškai besikartojančio valstybingumo atkūrinėjimo istoriją?

Tiesą sakant, kai įvairiomis progomis pabandai suformuluoti ir iškelti į dienos šviesą mintį, pavyzdžiui, kad lietuvių tauta, kaip etnosas, iš tikrųjų yra unikali jau vien dėl to, jog per visą savo istoriją ji niekada taip „iki galo“ ir netapo nei tikra valstybe, nei tikra, europietiško pavyzdžio visuomene, iš karto susiduri su nieko nenorinčių suprasti klausytojų nuostaba – audringa emocine reakcija, kuri pasireiškia ir kaip visiškas nesusigaudymas, apie ką čia kalbama, ir su nepaprastu priešiškumu, vaidingumu, apriorišku, absoliučiu nenoru nieko nei girdėti, nei suprasti apie tai. Ir tai man visada pasitarnauja kaip nenuneigiama prielaida, argumentas, kad ši tauta, deja, taip ir neišlindo iš savo mitologinės praeities – emocinių, mitinių ir mistinių imperatyvų, grindžiamų anaiptol ne logika ir faktais, o bet kokį – net ir musulmoniškąjį – fanatizmą pranokstančiu užsispyrimu. Deja, būtent tokiame, mano čia ką tik įvardytų nuotaikų, nuostatų ir įsitikinimų „fone“ ypač tragiškai ir, pasakyčiau, – netgi beviltiškai atrodo pastarojo dvidešimtmečio lietuvių tautos bei jos išsirinktosios valdžios desperatiškos pastangos sukurti ilgaamžę europinio pavyzdžio Lietuvos valstybę.

Tačiau pradėkime nuo pačių pradžių. Šiuolaikinė etnologija, sociologija, istorija, politologija ir netgi filosofija neneigia ir negali paneigti minties, kad tautos europietiškumas, jos kultūrinis, socialinis ir politinis mentalitetas neatsiranda tuščioje vietoje ir netgi nėra absoliučiai sąlygojamas nei tautos teritorinės, nei geografinės padėties ar klimato. Tai – tik daliniai, nors ir labai reikšmingi veiksniai, prielaidos, apie kurias, beje, taip įtikinamai ir vaizdžiai dar prieškariu, t. y. XX a. pirmoje pusėje, savo „Pedagogikoje“ yra kalbėjęs mūsų filosofas Antanas Maceina, visą šį procesą apibrėždamas pilnutinio tautinės individualybės ugdymo sąvoka.

Vienu iš pamatinių, lemiančių, formuojančių kiekvieno dorovinio individo tautinę ir pilietinę tapatybę veiksnių A. Maceina įvardija būtent istorinį tautos likimą. Ši sąvoka – išskirtinai reikšminga, turinti lemiamos reikšmės ne tiktai šiam tautinės individualybės formavimosi procesui, bet ir jo rezultatui – istorinei tautos dabarčiai.

Jei kada nors tai suprasime ir įsisąmoninsime, suvoksime ir visus savo tiek istorinės, tiek dabartinės politinės bei socialinės sąmonės paklydimus, praradimus, lygiai kaip ir iš šio kartaus suvokimo vienareikšmiškai išplaukiančią dabartinės mūsų tautos bei valstybės slinktį visiško išnykimo link! Ypač tai pasakytina analizuojant kad ir šiuos – 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimus bei jų rezultatus! Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad kas nors šiuos mano samprotavimus bent perskaitys, juo labiau – susimąstys, nes, kaip minėjau, būtent su europinio pavyzdžio piliečių, politinių partijų bendravimo etika bei tradicijomis Lietuva taip pat neturi nieko bendra! Tačiau apie visa tai – kiek vėliau.

Dar kartą grįžkime prie jau ne kartą įvairiomis progomis plačiai nagrinėto klausimo, tapusio ir labai rimta politine, socialine ir pasaulėžiūrine krašto problema: tad kuo gi jau taip ypatinga toji lietuvių tautos ir valstybės istorinė bei socialinė praeitis, kurią filosofas A. Maceina laiko raktu ir į mūsų tautos bei valstybės istorinę ateitį?

Norint atsakyti į šį pagrindinį klausimą, reikia labai trumpai, tačiau kartu ir labai konceptualiai peržvelgti esminius baltų etnoso raidos etapus, vertusius jį tūkstantmečiais tyliai, ramiai egzistuoti pirmapradžių bekraščių miškų ir tyvuliuojančių pelkių apsuptyje. Visa tai, be abejo, negalėjo neturėti įtakos dar tik pradėjusiam formuotis į tautines grupes baltų etnosui, žmonių charakteriui bei vertybinėms orientacijoms. Dėl to pagrįstas mūsų etnologės Marijos Gimbutienės teiginys, kad senieji baltai savo kultūrą, vertybines orientacijas puoselėjo remdamiesi nuostata – gražiai, darniai, dorai sugyventi su gamta ir su savo artimu.

Būtent taip tolimieji mūsų protėviai, sprendžiant pagal išlikusius šios Europos žemyno dalies geografinius etnonimus ir hidronimus, ir gyveno ištisus tūkstantmečius. Teritorijoje nuo Volgos aukštupio (rusų baltistas Vladimiras Toporovas latvių dienraščiui „Diena“ taip pat patvirtino, kad garsiosios rusų upės pavadinimas Volga yra kilęs iš bendrinio baltų kalbų žodžio ilga). Pasirodo, jau tolimieji mūsų protėviai žinojo, kokia tai ilga upė, nors jos žiočių greičiausiai nebuvo pasiekę...

Pietinė ir vakarinė baltų genčių gyvenama teritorija lingvistų ir etnografų tradiciškai apibrėžiama ir įvardijama kaip teritorija, siekianti dabartinį Kijevą pietuose ir Berlyną vakaruose. Didžiosios lenkų upės hidronimas Vysla lengvai iššifruojamas, sugretinus jos dabartinį vardą su baltų kalbos žodžiais vislus,visli, kitaip tariant, – žuvinga.

Žvelgiant į dabartinį šios Europos žemyno dalies žemėlapį, vis dar gausiai „apkaišytą“ prabaltiškais toponimais ir hidronimais – vietovių, upių ir ežerų vardais – negalima, bent jau giliai širdyje, nenusistebėti ir nepabandyti pasiaiškinti, kodėl ir kaip čia atsitiko, kad iš visų šių milijonus kvadratinių kilometrų užimančių teritorijų, kažkada mūsų protėviams tūkstantmečiais priklausiusių, beliko tiktai mažas žemės gabalėlis, droviai ir baikščiai prigludęs prie Baltijos jūros?

Atsakymo į daugelį tokio pobūdžio klausimų tikslinga ieškoti ne vien tik geografinėje, bet ir socialinėje bei politinėje etnoso praeityje. O tai ir reiškia, kad tūkstantmečius trukęs mūsų tolimųjų protėvių glūdėjimas šioje dar žmogaus rankos nepaliestoje Europos žemyno dalyje, kur supo biblinio rojaus laikus menantys pirmapradžiai planetos miškai, pelkės, upės ir ežerai, įspaudė mums, mūsų etniniam charakteriui tokį įspaudą, kad dar ir šiandien negalime būti ir jaustis esą tikri europiečiai. Nes dauguma dabartinės Europos tautų – ypač tai pasakytina apie Vakarų Europos tautas: italus, ispanus, prancūzus, vokiečius ir anglus – įeina į kažkada egzistavusios Romos imperijos vakarinių teritorijų dalį, kurią mes, laikydami juos europiečiais, kaip tik ir tapatiname su Europa. Rytinė buvusios Romos imperijos teritorija tradiciškai priskiriama graikams ir slavams. Tačiau pastarieji ir savo etnogeneze, ir charakteriu, arba būdu, mūsų nežavi, todėl jų visose savo svajonėse apie sotų ir laimingą gyvenimą niekada neprisimename. Kodėl?

Mat lemtingai suskilusi kažkada buvusi vieninga ir galinga Romos imperija rutuliojantis istorijai įgavo skirtingų geopolitinių ir geosocialinių dimensijų, istorikų ir politologų taip ir apibrėžiamų: Bizantija ir Vakarų Europa. Pastaroji, tiesa, daug kartų mėgino politiškai atsikurti ir kaip Merovingų karalystė, ir kaip Šventoji Romos imperija, tačiau ne itin sėkmingai. Turbūt tokiam buvusios Romos imperijos teritoriniam siekiniui galutinai politiškai realizuotis bene labiausiai sutrukdė itin toli pažengusi šių teritorijų feodalizacija ir nevisiška kai kurių Vakarų Europos etnosų, tapusių tautomis, romanizacija.

Rytinėje buvusios Romos imperijos dalyje visi šie procesai vyko nepalyginti sėkmingiau. Centrinė imperijos dalis, apimanti dabartinę Graikiją ir Mažąją Aziją, buvo žymiai labiau helenizuota bei romanizuota. Todėl save šių kraštų (Bizantijos) gyventojai laikė romėjais.

Vis dėlto ir Rytinė, ir Vakarinė buvusios senovės pasaulio supervalstybės, įvardijamos kaip Romos imperija, dalys jos žlugimo metu paveldėjo tai, ką mes ir šiandien įvardijame kaip krikščionybę, suskilusią į Rytų, arba stačiatikių, ir Vakarų, arba katalikų, o nuo XVI a. – dar ir protestantų, tikėjimus. Tai abejonių nekeliantis istorinis ir intelektualinis senosios Romos imperijos paveldas, kartu su graikų ir romėnų raštu, filosofija, skulptūra, tapyba bei architektūra galutinai įtvirtinęs kultūrinį, o ne vien tik etninį žmogaus, kaip vertybių pasaulio „kūrėjo“ ir šio pasaulio „piliečio“, prototipą. Bėda čia tik ta, kad „rytinėse“ buvusios imperijos provincijose sukrikščionintoji šios imperijos galia įgavo vadinamojo orientalistinio despotizmo bruožų, kadangi žymiai labiau helenizuotas ir romanizuotas šių kraštų etnosas ir pačią krikščionybę priėmė kaip vientisą ir nedalomą intelektualinę dorovinę antikinio pasaulio patirtį, grindžiamą Apreiškimu ir graikų bei romėnų filosofija.

Ši visuma, remiantis rytietiškąja valstybės ir visuomenės valdymo tradicija, buvo itin griežtai hierarchizuota ir pavaldi imperatoriui, kaip valstybės ir bažnyčios vadovui.

Vakarinėje Romos imperijos dalyje dėl hunų, germanų, vikingų ir kitų tautų karinių antpuolių, plėšikavimų bei nukariavimų šis procesas gerokai sulėtėjo arba ir visai sustojo. Baltijos kraštai kalaviju ir ugnimi grindžiamos „artimo meilės“ religijos jėgą, karinę galią ir įniršį pajuto tik nuo XII a., kai po nepavykusių Kristaus žemės atkariavimų prasidėjo abiejų teutonų ordinų, žinomų kaip kryžiuočiai ir kalavijuočiai, karinė ekspansija į baltų kraštus. Prūsams, latviams ir lietuviams ši ekspansija, užtrukusi beveik 130 metų, reiškė vos ne tą patį, ką patyrė ikikolumbinės Centrinės Amerikos indėnai – ir nepriklausomybės praradimą, ir niekada iki tol neregėtas, nepatirtas kančias, žudynes bei visos senosios baltų kultūros paminklų sunaikinimą. Kitaip tariant, viskas, ką tūkstantmečius senieji mūsų protėviai laikė savo dorovės pagrindu – gražiai, harmoningai, darniai sugyventi ir su savo artimu, ir su gamta, – buvo paversta velnio išmone ir pagunda – absoliutaus, transcendentinio blogio versme ir priežastimi.

Kaip rodo konkretūs istoriniai pavyzdžiai, tarkime, ir mano jau minėtasis actekų imperijos užkariavimas ir jų kultūros sunaikinimas, analogiškos bet kurio etnoso tradicinių vertybių griūtys, vykstančios dėl svetimųjų invazijos, užkariavimų, visada labai liūdnai baigiasi vertybiškai „išprievartautiems“ etnosams. Ne išimtis ir baltai: prūsai ir latviai ištisiems šimtmečiams prarado teisę į valstybingumą, lietuviai to išvengė, bet irgi tik dėl paskubom sudarytos Didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybinės sąjungos su lenkų karalaite Jadvyga. Lietuva buvo „prišlieta“ prie teritoriškai tuo metu kelis kartus mažesnės karalystės – de facto ir de jure ištisiems šimtmečiams išnyko iš feodalinės Europos savarankiškų valstybių žemėlapio.

Dar baisesnes dorovines transformacijas patyrė tradicinė baltų, taigi ir lietuvių, šeimos sankloda bei samprata. Tūkstantmečiais tarp pelkių ir pirmapradžių miškų ant aukštesnių kalnelių milžiniškuose Rytų Europos plotuose gyvenusios lietuvių šeimos buvo išsiugdžiusios labai ištobulintą jos narių giminystės supratimą. Visa tai turiningai atsispindi ne tiktai lietuvių tautosakoje, bet ir lietuvių pavardžių rašyme, nors pounijiniais laikais ir gerokai suslavintame. Pavyzdžiui, dar ir mūsų laikais merginos turi kiek kitokią iš tėvo ar vyro pavardės kilusią pavardę, svarbi jos galūnė: ištekėjusios moterys visada yra -ienės, o netekėjusios priešingai – visada yra -ūtės, -ytės ir -aitės. (Pastaraisiais metais ši tradicija daugeliui lietuvaičių, susižavėjusių iš Vakarų sklindančia panfeministine ideologija, tapo nepakeliama našta, todėl griebiamasi įvairiausių būdų nuslėpti skirtumą.) Mūsų protėviams tai buvo tik vienas iš būdų konkrečiau ir reikliau apibrėžti ir socialinį, ir dorovinį moters šeimoje statusą. Taip atsitiko ne dėl feminisčių išgarsinto vyrų seklizmo, apie kurį vis nesiliaujama trimituoti, o todėl, kad nesantuokiniai vaikai buvo didelė našta itin sunkiai besiverčiančiam, neretai net badaujančiam Lietuvos kaimui, ką jau kalbėti apie pačius ankstyviausius baltų bendruomenės gyvavimo laikus.

Dėl tos pačios priežasties ir jaunosios lietuvių šeimos buvo kuriamos kaip galima vėliau: Jono Lasickio ir Simono Daukanto liudijimais, lietuvaitės tekėdavo sulaukusios ir trisdešimties metų, o lenkaitės – šešiolikos–devyniolikos, rusaitės – trylikos–keturiolikos metų!

Visa tai mums, lietuviams, karčiai atsirūgo prasidėjus vadinamajam tautų kraustymuisi, kurio metu labai negausios, toli viena nuo kitos milžiniškuose plotuose išsibarsčiusios baltų šeimos be didesnių karinių konfliktų demografiškai buvo asimiliuotos slavų, o prasidėjus kryžiuočių ir kalavijuočių karinei invazijai į baltų žemes ir joms ištuštėjus, kaip tai atsitiko, tarkime, Suvalkijoje (vietovardis, kilęs nuo žodžio suvilkti, kai nuolat kryžiuočių puldinėtose lietuvių žemėse po Žalgirio mūšio Lietuvos didieji kunigaikščiai ėmėsi prievartinės jų apgyvendinimo politikos).

Nepaisant atskirų atvejų, visi didieji mūsų kunigaikščiai, deja, nepasižymėjo itin dideliu politiniu įžvalgumu: užtenka prisiminti Mindaugą, kuris už abejotinos vertės iš kryžiuočių ir kalavijuočių gautą karaliaus karūną padovanojo Žemaitiją, Jogailą – kaip jaunavedžio kraitį – prie Lenkijos karalystės prišliejusį visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vytautą Didįjį – po pergalingo Žalgirio mūšio 1424 m. Ordinui atidavusį visą mūsų numylėtąjį gintarinį pajūrį – mainais už vandens malūną Palenkėje!

Kaip matome, nė vienas jų taip ir nesuprato, kad pretendentą karaliumi daro ne karūna ant galvos, o valstybė ir jos valdoma teritorija. (Analogiškai pasielgta ir XX a. pabaigoje, kai neaiškios reputacijos JAV kompanijai „Williams“ mūsų faktinis prezidentas pusvelčiui atidavė „Mažeikių naftą“, o išrinktasis prezidentas – broliukams latviams padovanojo gerą Baltijos jūros šelfo „gabalą“!) Taigi lietuviai jau nuo XIII a. prasidėjusios abiejų teutonų ordinų karinės invazijos į Lietuvą pagrįstai nemėgo jūros, iš kurios nieko kita, išskyrus nelaimę, negalėjai tikėtis. Tai nulėmė tradicinį Lietuvos valdovų abejingumą savo karinio laivyno problemoms, kai kitos Europos valstybės, ypač Rusija ir Švedija, dėjo visas įmanomas pastangas, kad neatsiliktų viena nuo kitos šioje srityje.

Apibendrinant galima teigti, kad būtent prievartinis Lietuvos valstybės susikūrimas dėl Baltijos regione prasidėjusių religinių karų lėmė daugelį negerovių, iš kurių svarbiausia, be abejo, buvo prievartinė christianizacija bei didžiosios dalies Lietuvos gyventojų įbaudžiavinimas! Be to, lietuviai, nors ir suspėjo sukurti valstybę, deja, taip ir nesugebėjo sukurti savo raidyno (skirtingai nei rusai ar lenkai – pirmieji graikų, o antrieji lotynų alfabeto pagrindu) ir buvo priversti naudotis senovės slavų, lotynų, lenkų kalbomis. Todėl lenkams suteikė pagrindą laikyti lietuvius laukiniais ir pagonimis – žodžiu, necivilizuotais. Ši situacija turėjo lemiamos įtakos ir lietuvių bajorijai, pasirinkusiai nutautėjimą ir susitapatinimą su lenkų šlėkta. Tai iššaukė lietuvių valstiečių socialinį kultūrinį priešiškumą vadinamajam „dvarui“ bei jo gyvenimo būdui, o kartu užtikrino ir Lietuvos, kaip valstybės, istorinį progiškumą!

Būtent nuo unijos su Lenkija laikų Lietuva tampa progine valstybe, tai pasirodančia pasaulio valstybių politiniame žemėlapyje, tai vėl iš jo pranykstančia. Šiuo požiūriu mes dabar gyvename Trečiosios Respublikos laikais. Pirmoji, arba bajoriškoji, savo šlovingąją egzistenciją užbaigė labai gėdingai – 1795 m., po vadinamojo trečiojo Žečpospolitos padalijimo, Antroji, arba valstietiškoji, – 1940 m., po bolševikų invazijos, o Trečioji, arba posovietinė, kai daugiau nei dvidešimt metų tęsiasi visų Lietuvos politinių partijų permanentinė klaninė konfrontacija ir iki tol Lietuvos istorijoje neregėtas gyventojų skurdimas, pagimdė masinę tautos emigraciją į visus įmanomus užsienius, daugelio žurnalistų ir politologų įvardijamą dar ir kaip evakuacija. Taigi kaip valstybė, o ypač – kaip vakarietiško pavyzdžio demokratija, Lietuva vis dar neužbaigia pradinės mokyklos. Šią politiškai ir socialiai unikalią Lietuvos situaciją galima įvardyti ir kaip latentinį procesą, pasibaigsiantį dar pajėgiančių dirbti gyventojų evakuacija į svetimus kraštus ir Lietuvos seimo transformacija į milijonierių klubą kitų gyventojų sąskaita. kaip žinoma, mafijozinės ir kriminalinės politinės struktūros pastūmėjo daugelį pasaulio valstybių į ekonominį ir politinį bankrotą. individai, pasižymintys išsivysčiusia socialine uosle, sprunka iš tokių kraštų kaip žiurkės iš skęstančio laivo. kodėl gi Lietuva turėtų būti išimtis? Juoba kad į šią – proginę – nepriklausomybę mes taip pat atėjome iš mūsų estrados grandų apdainuoto Raudonojo pragaro, kitaip tariant, iš rusiškai bizantiško totalitarizmo, prakiurksoję ten ištisus penkiasdešimt metų!

Rusiškąjį totalitarizmą, kurio ištakų visai pagrįstai turi būti ieškoma dar Rusijos carų suformuotoje ir šios imperijos įtvirtintoje socialinėje politinėje struktūroje, kurios pagrindą sudarė trys didžiosios vertybės: patvaldystė, stačiatikybė ir vadinamasis liaudiškumas (narodnost’), Leninas ir bolševikų partija tik idėjiškai revidavo bei suabsoliutino. O tai reiškė, kad partijos viršūnės liumpenizavo proletariatą bei vargingąją valstietiją ir pavertė tarybine liaudimi. Tai nulėmė ne tik Rusijos tautų asimiliaciją, bet ir šimtmečiais ar netgi tūkstantmečiais ugdytos tradicijos iškelti žmogaus, kaip būtybės, dvasinės prigimties unikalumą, pasireiškiantį tautiškumu, nuosavybės formų įvairove bei religija, praradimą.

Sąvoka tarybinis žmogus (rus. sovetskij čelovek) turėjo ideologiškai ir pasaulėžiūriškai įprasminti naują darinį. Leninas nurodė, kad socialistinę valstybę gali valdyti netgi virėjos! Šią nuostatą mūsų tautiniai posovietinukai taip pat atkakliai ir nenukrypstamai vykdo, stengiasi įgyvendinti. Todėl ir posovietinių visuomenių milijonierius ar milijardierius radikaliai skiriasi nuo vakarietiškojo. Pastarasis, pavyzdžiui, Billas Gatesas ar Steve’as Jobsas, paprastai ką nors išranda, sugalvoja ir užpatentavę savo išradimus įdiegia į gamybą. Posovietinukas – visiškai kitoks: jis, kaip visai teisingai yra nurodęs dar Karlas Marxas, sugeba tik „parazituoti“, t. y. arba etatizuoti, arba prichvatizuoti... Todėl net į aukščiausius valstybės valdymo, administravimo postus patekusiuosius, kartais demaskuotus, kaip kyšius imančius, aš visiškai suprantu ir netgi... užjaučiu. Ypač tada, kai jie, nevilties pagauti, staiga ima ir sušunka visu balsu: tai politinis susidorojimas! Nors iš tikrųjų į šiuos aukštus postus posovietinukai atėjo ne dirbti, o užsidirbti!

Pamiršusiems praeitį siūlau bent akimirką įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, turėtų jaustis Lenkijos pilietis, vadinamas ne lenku, o czlowiek sejmowy! Tikrai ne veltui užsienio šalių sociologai ir politologai taip plačiai išgarsintą „tarybinį“ žmogų įsivaizdavo ir vadino homo sovieticus, suprasdami jį kaip vienmatę, tradicines žmogiškąsias apibrėžtis, vertybines orientacijas praradusią būtybę, tarsi tašką tuščiame mokyklinio sąsiuvinio lape. Taškas juk taip pat neturi jokių geometrinių charakteristikų: nei ilgio, nei pločio, nei aukščio. Stalinas, jei pamenate, tarybinius žmones vadindavo vintikais, t. y. sraigteliais, o lietuvių tarybinė poetė Valerija Valsiūnienė – smiltelėmis prie kietojo mūro!

Naujai susiformavusi lietuvių tautinė daugiapartinė nomenklatūra, kuri, kaip žinoma, visur ir visada kuo ryžtingiausiai „kovoja“ su bet kokio plauko privilegijomis, ideologine prasme ne itin skriaudžia eilinius savo tautiečius. Sovietų Sąjungoje gyvenusieji, kaip žinoma, bent kartą savo gyvenime tarsi ir privalėjo nuvykti į Maskvą aplankyti stebuklingo bolševikų Kaabos akmens, vadinamo dar ir Lenino mauzoliejumi.

Dabar to jau nebereikia. Užtenka, pavyzdžiui, bent kartą metuose ateiti į Pilies gatvę pasiklausyti iš Signatarų namų balkono sklindančio Balso. Svarbiausia tai, kad dar vis norima ir įstengiama ateiti. Vadinasi, vis dar esame nepriklausomi...

Minint Meilės Lukšienės aštuoniasdešimtmetį, Vanda Zaborskaitė pasveikino savo kolegę ir bendražygę straipsniu „Apsisprendimo ir ryžto žmogus“ („Dialogas“, 1993 08 20). Man regis, tokia bičiulės charakteristika taikliai apibūdina ir ją pačią.

Kai Vanda Zaborskaitė tvirtina: „Meilė Lukšienė – labai plastiškas, labai dinamiškas žmogus, greitai ir taikliai reaguojantis į kintančias situacijas, bet drauge išlaikantis nelūžinėjančią ir nenutrūkstančią pagrindinę gyvenimo liniją, esmingą požiūrį ir nuostatų kryptį“¹, – argi jinai nerašo ir apie save?

Likimas lėmė, kad abi šios taurios mokslininkės ir pedagogės mums, 1949– 1954 metų laidos Vilniaus universiteto lituanistams, tais sunkiais laikais stengėsi suteikti ne tik mokslo žinių, bet ir įdiegti vidinį įsipareigojimą neperžengti ribos, už kurios prasideda žmogiškų ir tautinių vertybių išsižadėjimas.

Kurso bičiulis poetas Alfonsas Maldonis yra teigęs: „Mes gavome būtinų lituanistui pagrindų iš senųjų dėstytojų – V. Mykolaičio-Putino, J. Balčikonio, J. Lebedžio, M. Lukšienės, V. Zaborskaitės ir kitų“². Būtent šie mokslininkai ir pedagogai visais įmanomais būdais puoselėjo lietuvių literatūros mokslo tęstinumą, savo pavyzdžiu rodė, kad ir nelaisvėje įmanoma likti laisvam.

Tikiuosi, apie Vandos Zaborskaitės pedagoginę veiklą, apie garsiąją Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros bylą parašys kiti memuaristai, įvykius stebėję iš arčiau. Nežadu kalbėti ir apie laikotarpį, kai redagavau „Pergalės“ žurnalą, kuriame įžymioji literatūros tyrinėtoja yra skelbusi nemažai savo darbų.

Mane domina vėlesni laikai.

Vartydamas savo dienoraščius, kuriuos pradėjau reguliariai rašyti 1990-ųjų gale, jau išėjęs į pensiją, ir teberašau iki šiol, užtikau nemažai liudijimų apie įvairiapusę Vandos Zaborskaitės veiklą jau Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, kai ji, Meilės Lukšienės pakviesta, įsikinkė į sunkiai riedantį švietimo reformos vežimą. Ką šioms veiklioms ir sąžiningoms moterims tada teko patirti, geriausiai atspindi dienoraščio įrašai, daryti 1991 metais.

Sakoma: tikrasis žmogaus veidas ryškiausiai atsiskleidžia politinių, ekonominių sukrėtimų, didelių pervartų laikotarpiu. Būtent toks laikotarpis ir šiuose dienoraščio išrašuose.

Situaciją, kurioje kartais atsidurdavo Vanda Zaborskaitė ir jos aplinkos žmonės, autentiškiausiai paaiškins ištraukėlė iš jau cituoto straipsnio apie Meilę Lukšienę: „Kartą ji prasitarė, jog dabar daug sunkiau negu tada, kai priešintasi svetimai, nepripažįstamai, niekinamai Sistemai. Dabar slegia didelė, sunki atsakomybė už viską, kas dedasi savo valstybėje, su kuria tu identifikuojiesi. Tai tavo valstybė, ir jautiesi atsakinga už čia vykstančius blogus, gėdingus, skandalingus dalykus, jautiesi kalta, kad negali pakeisti to, ko nepriimi. Kadaise nesunku buvo jaustis pasmerktai ir atmestai, nes smerkė svetimi svetimos ideologijos vardu, o sava visuomenė rėmė ir palaikė. Užtat dabar skaudina dažnas savos visuomenės nenoras daug ką matyti ir girdėti, dažna neįmanomybė būti išgirstam“ (p. 408).

Dar keletas įžangos žodžių apie toliau pateikiamą dienoraščių publikaciją.

Dienoraščiuose sunku išvengti asmeniškumo, subjektyvaus požiūrio, kasdienybės krislų. Tokia jau šio žanro prigimtis. Užtat juose geriau nei prisiminimuose išsaugomas autentiškumas, laiko dvasia. Todėl būkite man atlaidūs, jei, laukdami susitikimo su Vanda Zaborskaite, turėsite ilgiau ar trumpiau bendrauti su manim ir mano artimiausiais bičiuliais, su kitais plunksnos broliais. Kai kam iš jų, tarkim, Justinui Marcinkevičiui, pati Vandutė yra skyrusi daug dėmesio, apie jį rašiusi. Netgi galėčiau visą šią publikaciją pavadinti ir taip: „Vanda Zaborskaitė ir Justinas Marcinkevičius didžiųjų pervartų laikotarpiu“.

Ir paskutinė pastabėlė.

Praėjus dvidešimčiai metų net ir valstybės paslaptys gali būti paviešinamos, o čia – margo poetų cecho kasdieniški nutikimai…

Tad atsiverskime dienoraštį.

1991 m. balandžio 27 d., šeštadienis

Vakarykščiame „Lietuvos aide“ perskaičiau Gedimino Radzevičiaus straipsnį „Ar šaukštas medaus pagardina deguto statinę?“ (kalbama apie kūrybinio jaunimo katalikišką bendriją „Atžalynas“). Rašiny labai įdomiai suformuluota politinė nuostata: „Liaudies patarlė sako, kad šaukštas deguto statinę medaus pagadina. O mes norime keliais šaukšteliais medaus statinę deguto pagardinti. Tie patys valdininkai kūrė socialistinę visuomenę, tie patys mokytojai mokė komunistinio gyvenimo „tiesų“, o šiandien kalba apie tautinę mokyklą ir kultūrą. Nesvarbu, kas ką kurtų, svarbu, kad kurtų toliau, svarbiausia, kad tie patys…“

Autoriaus retorinį pasakymą „tie patys valdininkai“, „tie patys mokytojai“ natūraliai galėtume papildyti dar fundamentalesnėmis kategorijomis ir pasakyti: tie patys žemdirbiai, tie patys darbininkai, pagaliau – ta pati lietuvių tauta gyveno socializmo sąlygomis, tad gal ir ją reikia dėl tos nelaimės nurašyti?

Kol mes nesuprasime, kad tie patys žmonės, kurie gyveno vakar Lietuvoje, ir dabar turi gyventi, tol vyks tos aršios tarpusavio rietenos, kurios be galo naudingos tikriesiems mūsų Nepriklausomybės priešams.

1991 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Parašiau nedidelį straipsnelį apie G. Radzevičiaus rašinį „Lietuvos aide“. Norėjau iš pradžių duoti „Lietuvos rytui“, bet jie atsisakė mano darbelio, nes nenorį tiesioginės polemikos su valstybės laikraščiu. Užtat Algimantas Čekuolis priėmė noriai į artimiausią „Gimtojo krašto“ numerį, tik pavadinimą pasiūlė sutrumpinti. Buvo „Kai tauta talpinama statinėje“. Liko „Tauta statinėje“.

Vakar sėdėjau valandėlę pas Justiną. Netgi jei nieko nekalbam, jis mane ramina, gal jo toks biolaukas – man tinkamas. Užtat ir bičiuliaujamės. Nesuprantu, kokios „naudos“ duodu jam. Gal kad kartais išjudinu, atnešu vieną kitą naujieną iš plunksnos brolių gyvenimėlio?..

Naujiena: pradėjau vaikščioti pas Vytautą Sirijos Girą žaisti šachmatais. Neturiu kito kompaniono. Su senuoju savo partneriu Vytautu Rudoku nebežaidžiu, jis ir šachmatų neturi namie. O su Ramūnu Klimu, kitu savo nuolatiniu partneriu, irgi vis rečiau besusiremiu. Mat šachmatų partija su juo kartais pasibaigia ideologiniu ginču: Ramūnas dabar itin tautiškai nusiteikęs, ditirambus gieda šiandienei valdžiai. O aš – amžinas opozicionierius. Ir dar toks: kalbėdamas su „kairiuoju“ – dešinėju, o su „dešiniuoju“ – kairėju. Gal tokia ginčų dialektika?

Alfa juokiasi: tau, sako, ar šiaip, ar taip, bus blogai, ir vieni, ir kiti tavim nepatenkinti. Tavęs, sako, laukia niūri ateitis, neaprūpinta senatvė…

Vakar per televiziją žiūrėjau laidą ir klausiau Vandos Zaborskaitės pokalbio su Viktorija Daujotyte. Gaila, pražiopsojau pokalbio pradžią. Bet tai, ką girdėjau, paliko malonų įspūdį. V. Zaborskaitė – tikrai savarankiškas, tvirtas žmogus, visais laikais dorai tarnaujantis lietuvių kultūrai, o tuo pačiu – ir visai tautai. nepabijojo ateiti ir į LAF’o konferenciją, net kalbą pasakė. Ji universitete buvo mano dėstytoja…

Iš tiesų jos karta – V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas, Pranė ir Gediminas Jokimaičiai (gal dar ir K. Bradūnas ar net H. Radauskas?) – labai kūrybinga ir tikrai šiuolaikiška, moderni ir mąstymu, ir kūryba. O Vandutė – lyg savotiškas tiltas tarp minėtų žmonių ir mano kartos bei jaunesnių kolegų. Ir niekad negirdėjau, kad Vanda įžeistų žmogų, jo orumą, netgi tada, kai jos asmeninės nuoskaudos ir galėtų suteikti jai teisę aštresniam žodžiui.

Gal čia ir yra gyva tikrosios krikščioniškosios kultūros apraiška?

Šovė mintis: gal ir mes, kairesnių pažiūrų demokratai, per daug kategoriškai sprendžiam apie šiandieninio parlamento ar vyriausybės darbus? Ar mes, kritikuodami dešiniuosius, turime aiškią savo veiksmų programą? Dabar tokia mada: rūpi ne tiek pati problema, kiek proga suniekinti oponentą. Ir šią nuodėmę turi tiek vieni, tiek kiti, o gal ir treti. Taip ir gilėja visuomenės skaldymasis (čia dar ne pati didžiausia blogybė), o svarbiausia – tolsta galimybė protingam kompromisui, be kurio mūsų deformuota visuomenė niekados nepradės normalaus demokratinio gyvenimo.

1991 m. balandžio 30 d., antradienis

„Tiesoj“ išspausdintas Lietuvos inteligentijos kreipimasis į TSRS prezidentą, kurį ir aš pasirašiau. Reikalaujame grąžinti respublikai užgrobtus Spaudos rūmus ir televizijos kompleksą.

Mūsų inteligentiją šiomis dienomis jaudina dar viena bjauri akcija, nukreipta prieš M. Lukšienę, V. Zaborskaitę, L. Abraitytę, V. Daujotytę – visas jas gerai pažįstu, tai garsios mūsų „Pergalės“ autorės. Prieš jas jaunalietuviai kabina mieste lapelius (kaip kinų dadzibao), kuriuose puolamos švietimo reformos rengėjos. Tai lyg ir tęsinys to chunveibinizmo, kurį neseniai stebėjome Rašytojų klube, kai susitikom su Kultūros ir švietimo ministerijos žmonėmis.

Apie šiuos dalykus kalbėjomės su Justinu ir Genute. Ji mane bara: sako, kodėl kalbi tik privačiai, kodėl neini į viešumą, negini mūsų šauniųjų inteligenčių? Manau, kol kas joms dar užtenka gynėjų. „Respublikoj“ jas užstojo Krescencijus Stoškus, simpatiškas filosofas, dabar jau irgi „trefnas“ žmogus…

1991 m. gegužės 27 d., pirmadienis

Vakar pasibaigė Poezijos pavasario renginiai. Dalyvavau protesto akcijoje, surengtoje prie užgrobto Televizijos ir radijo komiteto pastato – tokia buvo PP pradžia. Ten perskaičiau „Juodą sniegą“…

Į Kauną nevažiavau. Nusibodo – ten beveik kasmet per PP lankiausi. Šiemet laureatu tapo Jonas Strielkūnas (net nustebau, kad jis iki šiol to ąžuolų vainiko nebuvo pelnęs). Iš kvietimo įklijuoju lapelį su visų metų laureatais.

[Tą sąrašą pradeda Justinas Marcinkevičius, laureatu tapęs 1965, aš – antras, 1966; sąrašą baigia Bernardas Brazdžionis, 1989, ir Gražina Cieškaitė, 1990.]

Suskaičiavau: viso labo 27 laureatai, tiek ir PP renginių. Taigi bepavasariaujant ir prabėgo beveik visas gyvenimas. Kai man dėjo ąžuolų vainiką, buvau trisdešimt šešerių. Šiandien man jau šešiasdešimt vieni.

Šeštadienį su grupe (vokietis Alfredas Franckaitis, estas Reinas Raudas, abu puikiai kalba lietuviškai, Antanas A. Jonynas, Daina Pranckietytė, Vladas Braziūnas bei Jurgis Kunčinas plius dailininkas Rimantas Dichavičius ir dar kažkoks jaunas fotografas) vykome į Zarasus.

Pirmasis vakaras – Senadvaryje, prie Fausto Kiršos gimtojo namo. Jame dabar įsikūręs Arvydas Každailis, kadaise iliustravęs mano „Dedikacijas“. Jis ir išsaugojo nuo sunykimo poeto, gimusio lygiai prieš 100 metų, sodybą, pastatė (atnaujino) kryžių, kurį pašventino labai simpatiškas jaunas Antalieptės klebonėlis, su juo maloniai pasikalbėjau, bet pavardę užmiršau.

Čia radom ir Vandą Zaborskaitę, profesorė įsikūrusi visai greta. O Senadvaris – labai vaizdinga vieta, apačioje – Jūžinto ežeras (dabar – Antalieptės marios). Tik kelias nuo Antalieptės (per Purvynės kaimą) labai prastas, man gerai pažįstamos vietovės, iki Čertaukos gal 4 kilometrai. O pas Zaborskaitę ir jos vyrą Rimantą Vėbrą viešėjo ir dar vienas simpatiškas profesorius Juozas Girdzijauskas su žmona Irena (nuo neatmenamų laikų dirbančia Lietuvių literatūros katedroje laborante).

Be abejo – turiningiausiai apie „Piligrimų“, „Pelenų“ autorių kalbėjo Vandutė, su kuria pastaraisiais metais itin suartėjau. Ne todėl, kad dažniau susitinkam – mūsų pažiūros dabar suartėjo. Tiesą sakant, niekad jos labai tolimos nebuvo. Profesorė ir vėl puolama, dabar jau dešiniųjų davatkų.

O F. Kiršai teko keista lemtis: jį lyg ir temdė kiti poetai, nors buvo iš tikrųjų rimta figūra mūsų Parnase.

Vakarop vyko susitikimas su Zarasų visuomene rajono bibliotekoje. Jaukus, kamerinis vakaras. Beje, čia surizikavau ir perskaičiau gan painų, ką tik iškeptą dalykėlį „Kriminalinę Strazdiškio elegiją“. Ir nustebau, kad publika jį labai šiltai sutiko. Kūrinėlį nesidrovėjau ir pakomentuoti. Paaiškinau, kad elegiją „pagimdė“ trys „faktai“: 1) pernykštė kelionė su Marcinkevičiais į Strazdiškį; 2) tai, kad šiuo metu rašau ir niekaip negaliu parašyti straipsnio apie V. P. Bložės „Noktiurnus“ (todėl santrumpa V. P. B., galima būtų rašyti ir V(K.)P. B.); 3) kad man neduoda ramybės Sauliaus, sūnaus, viešnagė Amerikoje; tai paaiškina „kirmėlytės“ išropojimą anoje obuolio pusėje.

Baigiamajame PP vakare, kuris sekmadienį vyko Jonų bažnyčioje, nedalyvavau (nors ir siūliausi, tik, žinoma, nelabai įkyriai). Užtat per televiziją girdėjau, kaip Sigitas Geda gal 25 minutes skaitė keistą tekstą...

Vis dėlto nuėjau į Rašytojų sąjungą po vakaro – ten vyko PP renginio dalyvių pasibuvimas, atsisveikinimo vakaronė. Gaila, beveik nieko iš svečių nepažinojau, nebuvo progos pabendrauti. O ir su mūsų jaunaisiais taipogi esu menkai pažįstamas. Todėl jaučiausi (pirmą kartą tokiame renginyje) gan vienišas, niekam nereikalingas. Nuotaiką praskaidrino Bernardas Brazdžionis, mane širdingai apkabindamas, vardeliu pavadindamas. Sakė, dar norįs su manim ir mano bendraamžiais susitikti intymesnėje aplinkoje. Pabendravom ir su „amerikonka“ Beatriče Vasare, su kuria pernai susipažinau Nidoje, ir su Eduardu Cinzu, mano dėdės Juozo Zarankos, profesoriavusio Bogotos universitete, artimu bičiuliu iš Belgijos laikų.

O Vytautas Bložė pagyrė mano publikaciją „Litmeny“, tik labai savotiškai: „Geriausia publikacija laikraštyje. Aš visad sakiau, kad tu geresnis poetas už Justiną.“ Senos pabodusios giesmelės, jau seniai mus vis bando supriešinti – vieną girdami, kitą peikdami… Vytui, paakintas jo pagyros, perskaičiau ir jau minėtą „Strazdiškio elegiją“. Bložė ją išgyrė su dar didesniu entuziazmu.

Negi aš ir pats pradėsiu manyti, kad vėl verta rimtai kabintis į poezijos skverną? Bičiuliams mėgstu sakyti: paskutinį sykį iš tikrųjų rašiau 1977 metais Zarasuose, kai sėdėjau prie „Strazdiškio elegijų“, o dabar – tik rašinėju, o ne rašau. Rašymas – kai jis tave visą suėda, kai nieko kita nežinai ir nenori žinoti. Tokiam užsiėmimui reikia arklio sveikatos. O aš dabar vis labiau baigiu išklerti. Netgi tokia kelionė į Zarasus mane gerokai išderino...

1991 m. birželio 8 d., šeštadienis

Vakar su Sigita lankėmės Kaune, tvarkėm reikalus...

Iš sesers Nijolės sužinojau, kad, regis, 6 d. televizijos laidoje „Krantas“ buvo bjauriai užpultas Justinas. Šiandien „Tiesoje“ pasirodė tokia Domo Šniuko replika:

„Keturiese prieš poetą

Užvakar tautinės televizijos programų direktorius P. Morkus ir politinių laidų vyr. redaktorius V. Matulevičius, pasitelkę į pagalbą Tomą Venclovą ir Aleksandrą Štromą, „demaskavo“ Justiną Marcinkevičių, neva pagal saugumo užsakymą parašiusį apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Žinos „Mindaugo“, „Katedros“ ir „Mažvydo“ autorius, kaip pasirašinėti pareiškimus dėl Seimo sušaukimo, sakyti kritiškas kalbas AT pirmininko akivaizdoje ar nerašyti straipsnių „Lietuvos aidui“!

Pereiti teisuolio batais per poeto krūtinę, kai to reikalauja konjunktūra, manau, yra gėdingiau, negu totalitarizmo metais žengti kompromisinį žingsnį, kurį, beje, dar reikia įrodyti.

Kad ir kokį pasitenkinimą jaustų prokuroriško vakaro „Neringos“ kavinėje dalyviai, Justinas Marcinkevičius Lietuvos dvasinei rezistencijai yra davęs kur kas daugiau negu jie visi keturi daug kartų padauginti. Tad galima tik pritarti tos pačios televizijos vedėjui D. Lukoševičiui, kad tai, ko gero, ir Mocarto–Saljerio komplekso tema… (Žinoma, už šią repliką D. Lukoševičiaus gali laukti TSRS INT (TSN) vedančiųjų likimas.)

Manyčiau, TV žiūrovų akyse doros egzaminą išlaikė kritikas Vytautas Kubilius, suvokiąs tiek savo kartos inteligentijos gyvenimo bei kūrybos tragizmą, tiek B. Pasternako ar A. Solženicyno pasmerkimo stiliaus menkystę.

Iki šiol vieni kitus purvais drabstė politikai. Atrodo, ateina metas ir intelektualams. Tik kaip, šitaip apsidrabstę, žiūrėsime vieni kitiems į akis? Kaip žiūrės į mus pasaulis?“

Taigi tęsiama mūsų garbingų žmonių kompromitacija, prasidėjusi V. Mykolaičio-Putino „kolaboravimo“ svarstymu. Beje, iš Janinos Žėkaitės (V. Kubiliaus žmonos, pats jisai išvykęs į Šarnelę paminėti V. Mačernio 70-mečio) sužinojau šiokių tokių laidos rengimo smulkmenų. Pasirodo, nei V. Kubilius, nei K. Saja nežinojo, kad bus parodytas vaizdo įrašas, kur Aleksandras Štromas su Tomu Venclova „demaskavo“ Justą. O A. Štromas, kurį pažįstu, esą parašęs kažkokius prisiminimus, kur, sako, ir aš esu minimas. Girdi, saugumietis A. Sprindis „medžiagą“ apie mūsų jaunuosius disidentus pirmiausia pasiūlęs man, bet aš „neturėjęs laiko“ – gėręs… O tada jau pasiūlė Justui. Aišku, tai absoliutus prasimanymas. Jei A. Sprindis man ką nors būtų siūlęs, tikrai prisiminčiau, nes visa, kas susiję su šia įstaiga, gerai, tiesiog liguistai prisimenu. O kad Justas savo apysakai panaudojo ir Tomo istoriją – tai teisybė. Bet Tomo istorija nebuvo jokia paslaptis, apie ją kalbėta netgi jaunųjų rašytojų sekcijoje. O ir ta apysaka parašyta, regis, 1961 m., taigi prieš 30 metų! Beje, kiek dar kitų tos apysakos „prototipų“ atsišaukė…

Seniai žinau, kad Tomas „nevirškina“ Justino. Ačiū Dievui, Justinas gan ramiai reagavo į šį akibrokštą. Sakė, parašysiąs atsakymą.

1991 m. birželio 14 d., penktadienis

Lygiai prieš 50 metų Lietuvą apskriejo baisi žinia: žmones veža į Sibirą! Netgi tiems, kurie dar nesuprato anų dienų prasmės, atsivėrė akys: štai tikroji Stalino saulė! Ji juoda! O man, vienuolikos metų berniukui, amžinai atminty išliko sunkvežimių ūžimas nakčia – pagrindinis anų dienų garso motyvas. Paskui rašiau: „Ūžia mašinos pernakt.“ Tai vis apie tą 1941-ųjų birželį. Vien tik nekaltų žmonių trėmimai – pakankamas pagrindas pasmerkti socialistinę sistemą, pasakyti jai – ne! Deja, iš tautos atminties visaip buvo bandoma išstumti šį Pragaro įvaizdį. Ir mes ištisus dešimtmečius gyvenom, lyg stalinizmas nebūtų padaręs tų baisių nusikaltimų.

Rytą per radiją dainavo Antanas Kučingis. Tarp kitų dainų – ir mano bei A. Bražinsko „Ugnelę“. Jis vienintelis, po Virgilijaus Noreikos, drįso ją dainuoti, nebijodamas „konkurencijos“. Kitomis progomis dar dainuoja ir mano „Daktarus“ (nežinau kompozitoriaus pavardės, gal tas pats A. Bražinskas?).

Su A. Kučingiu susipažinau pas kitą garsų Antaną – Miškinį. Ne sykį čia teko su juo susitikti, ypač per A. Miškinio šeimos šventes. Smagu buvo šių dviejų antanų draugijoje: abu tikri džentelmenai, jausmingi, bet nesentimentalūs, pašaipūs, bet ir tolerantiški kitam žmogui (jei tik jis – ne koks niekšelis)...

Abu Antanai baigė Sibiro akademiją, čia išmoko tokių dalykų, kokių mes, „laisvieji“, tik pavydėti galėjome: jie pažino visą žmogaus didybę ir visą siaubą, todėl galėjo būti objektyvūs mūsų, „prisitaikėlių“, teisėjai. Niekados neišgirdau iš A. Miškinio (kaip ir iš A. Kučingio) prokuroriško kitų žmonių pasmerkimo, tik visados jaučiau jų moralinį imperatyvą. Tokie žmonės, kaip šiedu senieji inteligentai, aplink save skleidė doros spindulius (gal A. Miškinis ir pasišaipytų iš tokio davatkiško pasakymo, bet dabar nerandu geresnio žodžio).

Taigi šią gedulo dieną visų pirma prisiminiau tuos Lietuvos žmones, kurie ir Sibire liko žmonėmis, ir grįžę mokėjo išlikti orūs. Kaip tokių žmonių dabar mums stinga! Būtent jie galėtų geriau cementuoti susiskaldžiusią mūsų Lietuvą.

1991 m. birželio 30 d., sekmadienis

Vakar dalyvavau respublikinėje Lietuvos Ateities Forumo konferencijoje. Dalyvavau, nes pakvietė (kiti niekad nekviečia!). Šį kartą dalyvavo tik šeši rašytojai. Matyt, išsigando sprogdinimų ir kitokių ekscesų, o dar labiau – dešiniųjų spaudimo. Sėdėjom greta su senu bičiuliu Jonu Gricium, kartais pasišaipydami iš savęs ir kitų. Šį sykį salė buvo nepilna ir vis tuštėjo. Ir aš išėjau anksčiau, nes turėjau eiti į kurso draugės Danutės M. šešiasdešimtmetį...

Penktadienį per televiziją („Kranto“ laidoje) buvo perskaitytas Justino atsakymas Tomui Venclovai, Aleksandrui Štromui ir kitiems „oponentams“. Atsakymas orus, kaip ir tinka Justinui. Galgi aprims svetimųjų nuodėmių ieškotojai? Vargu bau…

1991 m. liepos 5 d., penktadienis

Šiąnakt niekaip negalėjau užmigti. Ramybės nedavė šlykštus pokalbis, kurį „suorganizavo“ Saulius Šaltenis savo „Atėnuose“.

Jei būtų devynioliktas amžius, už tokią šlykštynę jį iškviesčiau dvikovon.

Mes, mano karta, į literatūrą, ačiū Dievui, atėjom ne tada, kai rašytojus sodino, o kai juos išleido iš kalėjimų. Ir todėl mums teko dalyvauti jau kitokio pobūdžio „literatūriniuose žaidimuose“, kuriuos šiandien galima išjuokti arba pasmerkti, jei kam to labai reikia. Tačiau netgi blogiausiose situacijose su rašytojais nebuvo taip elgiamasi, kaip pasielgė T. Venclova, A. Štromas, S. Šaltenis – jie pasikėsino į du šventus daiktus: rašytojo garbę ir jo talentą. Anksčiau kibdavo prie pasaulėžiūros dalykų ir pan., o dabar…

Norėjau važiuoti pas Alfą į Linmarkį, bet iš jo dukters sužinojau, kad šiandien jis turėtų grįžti. Dėl tų „Atėnų“ kažką būtina daryti. kalbėjau su V. Martinkum, V. Sventicku, E. Matuzevičium. Labai maloniai nustebino Judita Vaičiūnaitė – ji palaiko Justą. Taip elgtis turėtų visi padorūs rašytojai. Dabar baigėsi totalios prievartos metas, mes patys galim pasirinkti ėjimus…

Įsegu „Šiaurės Atėnus“.

…Justas pakvietė pasivaikščioti po Varnų kalną. Įsikalbėjom. Niekad dar nemačiau Justo tokio sutrikusio. Sako, ir gyventi nesinori. Aš jį raminau kaip sugebėjau.

Pradėjau rašyti laišką S. Šalteniui (o gal kokiam laikraščiui straipsnį?).

1991 m. liepos 13 d., šeštadienis

Šiandien „Tiesoje“ išspausdintas mano atviras laiškas Sauliui Šalteniui „Pušis, kuri nebesijuokia“. Rašau ne tik apie Justiną, bet mėginu paliesti ir platesnę problemą.

Beje, šiandien Justinui skambino G. Vagnorius. Siūlė būti kažkokios komisijos (nacionalinio susitaikymo?) pirmininku. Justinas atsisakė. Dėl tos „istorijos“. Gal ir be reikalo.

1991 m. liepos 21 d., sekmadienis

Rašiau, kad dėl savo straipsnio negirdėjau nė vieno kritiško žodžio. Neseniai išgirdau iš Maruko, A. Bieliausko „ginklanešio“ (aišku, Marukas tik perdavė savo „gudresnio“ draugo nuomonę). Sako, kam tu, Algi, gini Justiną, jis teisingai puolamas… Taigi, ir kraštutiniai kairieji, ir kraštutiniai dešinieji šį kartą vėl pučia į vieną dūdą… Ar pirmą kartą?

1991 m. liepos 23 d., antradienis

Baigiu straipsnį apie V. P. Bložės „Noktiurnus“. Pusiaudieny, apkvaišęs nuo darbo, padariau pertrauką ir užėjau pas Justiną. Čia radau garsiosios televizijos laidos vedėją V. Matulevičių. Jam taip ir nepavyko įkalbėti Justo dalyvauti naujoje laidoje, kur būtų gvildenami mūsų nelemtos praeities dalykai. Justą visiškai suprantu, – aš irgi atsisakyčiau.

V. Matulevičius man paliko slidaus, nelabai protingo žmogaus įspūdį. Taip ir nesuvokiau, ar jis iš tikrųjų nesupranta, ką daro, ar supranta ir tik apsimeta naiviu „teisybės ieškotoju“.

Perdaviau Justinui Sauliaus, savo sūnaus, žodžius, kad po visos šitos istorijos jo ir jo draugų akyse Justino reputacija tik išaugo, o krito tų, kurie ją stengėsi sugriauti.

Tolesni 1991-ųjų dienoraščio puslapiai byloja, kad Justino Marcinkevičiaus (ir ne vien jo) aršus puolimas tęsėsi, o poleminė ugnis visuomenėje vis stiprėjo.

Bet užverskime dienoraštį ir pasidomėkime, kaip šioje „byloje“, kurios atgarsiai atsirita iki mūsų dienų, elgėsi Vanda Zaborskaitė. Juk kaltinamiems būtomis ir nebūtomis „nuodėmėmis“ labai svarbus buvo žodis tų, kurie patys smarkiai nukentėjo sovietmečiu. Ir Vanda Zaborskaitė tokį žodį tarė.

Jos knygoje „Tarp istorijos ir dabarties“ įdėtas trumpas interviu „Jeigu nebūtų optimistas…“, kurį 1991 m. lapkričio 6 d. paskelbė Marijampolės rajono ir miesto laikraštis „Naujasis kelias“ (užrašė L. Kuzmaitė). Iš to interviu parinkau du lakoniškus klausimus ir atsakymus mums rūpima tema:

„– Jūsų nuomonė apie dabartinį laikotarpį. Ar to tikėjotės, kai įsiliejote į Sąjūdžio veiklą?

– Pirmiausia tikėjau, kad bus atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Šie lūkesčiai, viltys ir norai su kaupu išsipildė. Aš aktyviai dalyvavau pirmame sąjūdyje, buvau sąjūdžio seimo narė, o dabar esu atšlijusi nuo antrojo sąjūdžio. Man atrodo, kad jis yra visai kitas dalykas. Tai – dešiniųjų visuomenės jėgų koalicija. Ir todėl dabar negaliu savęs identifikuoti su sąjūdžiu“ (p. 602).

„– Kaip vertinate puolimo kampaniją prieš poetą Justiną Marcinkevičių? („Kranto“ laida, V. Dautarto interviu „Respublikoje“?)

– Be galo neigiamai vertinu šią laidą. Labai branginu Justino Marcinkevičiaus įnašą į tautos gyvybę, laisvėjimo procesą, gebėjimą kalbėti apie Lietuvą anais laikais. Tie priekaištautojai jam sako, kad tai buvo oficialiai valdžios leidžiamas garo nuleidimas ir jis kūrė leistinumo ribose. Tai yra netiesa. Jo kūryba, jo poezija iš tikrųjų palaikė tas jėgas, kurios ir leido vėliau pasireikšti Atgimimui, visiems kitiems laisvėjimo procesams“ (p. 604).

Galiu paliudyti: Justinas didžiai vertino tokią mūsų buvusios dėstytojos moralinę paramą.

O dabar susiraskime tų pačių metų „Literatūros ir meno“ savaitraštyje (1991 12 09) paskelbtą Valdo Kukulo pokalbį su Vanda Zaborskaite „Iracionalūs ir racionalūs pradai mumyse nėra išbalansuoti“.

Dvi ištraukos iš to pokalbio:

„– Dabar daug kalbama apie garsiąją universiteto Lietuvių literatūros katedros bylą. Klausti iš naujo apie ją nejauku, gal net banalu. Ir vis dėlto. Problemą norėčiau pakreipti štai tokia linkme: esate nukentėjusi, savo gyvenimu patyrusi visas sistemos neteisybes ir represines galimybes, tačiau niekad nieko nešaukėte revizionizmui, revanšizmui. Kaip suprantate psichologiją tų žmonių, kurie, vien iš šalies stebėję sovietinės sistemos presingą, nūnai šaukia tautą kerštauti, griauti, neleisti, uždrausti?

– Mano patirtos neteisybės yra vieni niekai, lyginant su tomis, kurias kentėjo žmonės tremtyje ir kalėjimuose. Bet keršto ir represijų daugiausia šaukiasi ne jie, nors kaip tik juos ir būtų galima suprasti (ne pateisinti). Aršiausiai reikalauja „griauti, neleisti, uždrausti“ buvę konformistai. Jų elgesį nesunkiai paaiškina psichoanalizė: jis kyla iš nepilnavertiškumo komplekso, gėdos dėl savo buvusio silpnumo, kurį geidžia kompensuoti dabartiniu „bekompromisiškumo“ ir „jėgos“ demonstravimu. Be abejonės, esama čia ir visiškai sąmoningų pastangų prisirinkti nuopelnų, kurie visuomenę priverstų užmiršti jų ankstesnį elgesį arba jį išpirktų. Esama ir paprasčiausio tamsumo, kuriuo naudojasi kai kurie lyderiai.

– Kaip įsivaizduojate rašytojo, kūrėjo apskritai laikyseną šiandienos situacijoje? V. Kubilius teigia: neapsisprendusius už Lietuvą teis istorija. A. Šliogeris vienas pirmųjų paskelbė: inteligento pozicija – tik opozicija valdžiai. Rašytojai lyg ir savaime pasidalijo šiuo požiūriu. Džiaugiuos, kad jie vis viena susikalba – gal todėl, kad per arti vienas kito, susiję, gal todėl, kad sergsti vidinė kultūra. Pakomentuokite, kaip suvokiate rašytojo laikyseną visuomenėje, ypač pervartų metais, kokios kūrėjo asmeninio apsisprendimo ribos (juk įmanomas ir atviras kūrėjo kolaboravimas su okupantu)?

– Dabar kūrėjo, menininko savijauta, manau, nėra lengva ir paprasta. Ne dėl to, kad jį kamuotų dilema: už Lietuvą ar prieš ją. Juk didžioji, absoliuti dauguma yra „už“ – net ir tie, kurie niekaip šio „už“ nėra deklaravę. Man nepriimtinas šūkis „neapsisprendusius už Lietuvą teis istorija“ – jis primena pokario kovos prieš „tylenius“ toną. Taip, daugelis apsisprendė impulsyviai, viešai – tai buvo tartum pačios prigimties balsas. Jie įsijungė į Sąjūdį, pasinėrė į politiką, sukūrė puikios eseistikos ir puikių viešųjų kalbų. Bet „už“ nedvejodama buvo ir didelė dauguma kitų, kurie gal nemokėjo šito taip viešai pasakyti, o paskui, spaudžiami viešosios nuomonės, gal ir nenorėjo, juos kaustė intravertiška žmogaus prigimtis, draudžianti viešai reikšti, kas savyje išgyvenama. Jiems rodėsi, kad reikalavimas viešai liudyti yra žeminantis.

Aišku, esama ir vienos kitos išimties, vieno kito santykis su Nepriklausomybe iš tiesų yra susikomplikavęs. Tai tie, kurie buvo suaugę su komunistine ideologija ir valdančiomis struktūromis. Vieni jų griežtai nepriėmė Sąjūdžio ir jo programos, kiti buvo sutrikę ir abejodami, nostalgiškai gręžiojosi į praėjusius laikus. Bet šiandien jie irgi atsidūrę prieš įvykusį faktą, kurio nepaisyti neįmanoma. Jiems reikia laiko, kad permąstytų savo pozicijas, vertybes, kad rastų kūrybai naujų impulsų. Manau, jog ir jų nereikia gėdinti, niukinti, grasinti istorijos teismu. Istorijai galų gale lieka svarbi tik kūryba. Menininko gyvenimas šliejasi prie kūrinio ir visuomeninę vertę įgyja tik per jį, o ne atvirkščiai. Menininkas savo esme yra liudytojas, o ne veikėjas. Ar šiandien kam labai svarbu, kad Goethe didžiuodamasis priėmė ordiną iš Napoleono, užkariavusio jo tėvynę?

Kūryba kyla iš nepasitenkinimo tuo, kas yra, – tai pripažįsta daugelis literatūros žmonių. Kai susiduria asmuo ir visuomenė, asmuo ir valstybė, rašytojas yra asmens pusėje. Jis – asmens, o ne institucijos advokatas“ (p. 630–631).

Šie Vandos Zaborskaitės prieš du dešimtmečius paskelbti svarstymai apie asmens ir visuomenės susidūrimą, kaip toliau įsitikinsite, kai kam ir dabar užklius.

Bet vėl atsiverskime dienoraščius.

Visa, ką iki šiol jūsų dėmesiui pateikiau, paimta iš sąsiuvinio, pažymėto pirmuoju numeriu. Rašyta audringais 1991-aisiais: pirmasis įrašas – balandžio 27 dienos, paskutinysis – liepos 23 dienos. Tai palyginti trumpas laikotarpis, bet būtent šio laikotarpio atšvaitai dienoraštyje, man regis, labiausiai tinka pasirinktai temai – Vanda Zaborskaitė ir Justinas Marcinkevičius.

Abi šias pavardes, ypač antrąją, dažnai užtinku ir vėlesniuose dienoraščių sąsiuviniuose, bet „siužeto“ nebelieka. Todėl parinkau tik keletą įrašų, kur sąsaja tarp žymiosios mokslininkės ir iškilaus poeto itin akivaizdi.

Iš penktojo sąsiuvinio

1995 m. kovo 14 d., antradienis

Ką tik grįžau iš Mokslų akademijos Didžiosios salės, kur vyko Akademiniai skaitymai, skirti Justino 65-ajam gimtadieniui. Salė pilnutėlė, nuotaika – šventiška, iškilminga. Vakarą vedė MA prezidentas Benediktas Juodka. Justinas perskaitė tekstą – apie savo „šaknis“, labai rimtą, darnų. Vėliau dar paskaitė naujų eilėraščių.

O kalbėjo Vanda Zaborskaitė (man regis, jos pranešimėlis – pats turiningiausias), Valentinas Sventickas – trumpai, bet išradingai, o Viktorija Daujotytė – trupučiuką monotoniškai. Paskutinysis oratorius – akad. Jonas Kubilius (pamaniau, išgirdęs pavardę, kad kalbės Vytas, ir stebėjausi). Paprastai ir aiškiai pasakė, kodėl taip gerbia Justiną.

Po kalbų – sveikinimai, gėlės.

Veikė Onos Pajedaitės fotografijų parodėlė, skirta Justinui. Ten yra ir man nežinoma nuotrauka: mudu su Justinu, labai susirūpinę, du smūtkeliai. Taigi ir aš čia liūdnas.

Baisu pagalvoti, ką veiksiu kovo 22-ąją Rašytojų klube. Po šiandieninio minėjimo, aišku, visi jaus kontrastą. Bet kitaip ir būti negali. Tik gal man išvis nereikėjo to vakaro Vilniuje, užteko vakaro Kaune ir tų, kurie dar bus Leliūnuose ir Utenoje.

Iš Vandos Zaborskaitės kalbos

Pasveikinimas Justinui Marcinkevičiui

Pirmosios dvi pastraipos:

„Tokia iškilmė pirmoji Mokslų akademijoje. Tarp jos narių buvo žymių tautos rašytojų, bet jie nebuvo pagerbti – priešingai. Vincas Krėvė buvo išmestas iš akademikų, V. Mykolaitis-Putinas taip pat patyrė čia ne vieną sunkią valandą – pabarimų ir priekaištų. Justinas Marcinkevičius yra tretysis iš jų tarpo, ir jau šiandien matome, kad jo likimas kitoks, nes jis yra Nepriklausomos Lietuvos akademikas. Jis – rašytojas, literatūros žmogus, literatūros darbininkas. Gera prisiminti, kad jis ne tik pagal tradiciją, bet ir asmeniškai su savo pirmtaku susijęs: Putinas jį laikė tarsi ir savo įpėdiniu, išreiškęs norą, kad Just. Marcinkevičius pabaigtų jo pradėtą versti „Poną Tadą“, – tai jis ir padarė.

Smagu Rašytoją pasveikinti su dviguba švente: ir amžiaus, ir kūrybinės veiklos gražiomis sukaktuvėmis. Smagu čia, šioje salėje, kur prasidėjo Sąjūdis ir jis pats įsijungė į iniciatyvinę grupę, tapo vienu iškiliausių jo veikėjų. Smagu, kad ši diena taip arti Kovo 11-osios, nes Just. Marcinkevičius yra vienas tų, kurie rengė tautos dvasią Nepriklausomybei“ (p. 435).

Ir baigiamieji pasveikinimo žodžiai:

„Šiandien poetas vėl pasitraukia į savo pašaukimui esmingiausiąją sritį – žodžio, kalbos viešpatiją. Turbūt visų mūsų karščiausias troškimas yra, kad Lietuva gyventų saugiai ir ramiai savo laisvėje, kad ji galėtų visomis jėgomis susitelkti kultūros kūrybai. Tada ir įkvėpimo versmės dosniai maitintų poeziją, ir skaitytojai, iškrikę tarp buities vargų, smulkmenų ir banalybių, vėl grįžtų prie dvasią pakeliančio ir nuskaidrinančio poezijos žodžio. Šitokio žmogaus ir visuomenės būvio linkime ir brangiajam sukaktuvininkui, ir mums patiems.

Visai neseniai Jūs pasakėte, kad tauta auga iš kultūros. Tebūnie tad visos pajėgos – ir tautos, ir Jūsų paties – skirtos šiam kultūros medžiui auginti, saugoti ir puoselėti“ (p. 441).

Iš dvidešimt penktojo sąsiuvinio

2010 m. gruodžio 8 d., trečiadienis

Be reikalo nuėjau į „Metų“ redakciją, kur Danielius Mušinskas surengė pokalbį, skirtą žurnalo dvidešimtmečiui. Kai pamėginau ieškoti analogijų tarp pirmojo pokario dešimtmečio ir Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pirmojo dešimtmečio (aišku, toks lyginimas rizikingas), buvau visai nesuprastas, susilaukiau atkirčio iš Vytauto Rubavičiaus, Jūratės Sprindytės ir net Viktorijos Daujotytės. O aš tenorėjau pasakyti, kad, pakitus politinei situacijai, iš pradžių itin energingai imamas neigti praėjęs etapas. Žinoma, po Atgimimo nebuvo fizinio teroro (nors jo apraiškų irgi pasitaikė, ko verta J. Abromavičiaus istorija), tačiau daugeliui žmonių, aktyviau dalyvavusių tarybinio laikotarpio veikloje, teko patirti didžiulį stresą, ypač mano kartai. Pacitavau eilutes iš Alfonso Maldonio eilėraščio „Palikimas“ (skirto V. Kubiliui): „Apeikite mūsų kartą, kaip dar nepašalintą kliūtį.“ V. Rubavičiui atrodo, kad jokio mūsų kartos puolimo nebuvo. Jo valia taip manyti.

…Paskambinau Justinui, norėdamas jam papasakoti apie pokalbį „Metuose“, ir iš Genutės sužinojau negerą žinią: vakar Justinas, eidamas patikrinti pašto dėžutės, laiptinėje krito aukštielninkas, prasiskėlė galvą, žodžiu, atsidūrė Greitosios pagalbos ligoninėje. Jam netgi operavo kaklo slankstelį, dabar jisai dar neatbudęs po narkozės. Ką gi, mūsų kartą puola visokios negalės, toks jau mūsų amžius, gili senatvė.

2010 m. gruodžio 11 d., šeštadienis

Situacija daug grėsmingesnė, nei maniau.

Jau ketvirta diena Justinas reanimacijoje. Kai paklausiau Genutės, ar negalėčiau jam paskambinti „mobiliaku“, ji pasakė, kad ir pati su Justinu negali pasikalbėti, jam koma. Ir neaišku, kaip bus toliau – po galvos sutrenkimo ir kaklo slankstelio operacijos.

Slegia mane žinojimas, kokia sunki dabar Justino būsena.

Tolesni dienoraščio puslapiai, pamarginti jau ir medikų oficialių pranešimų iškarpomis, daugiausia skirti Justino sveikatos būklei nušviesti.

Nežinojau, kad tuo pat metu, kai Justinas grūmėsi su giltine, mirties patale gulėjo ir Vanda Zaborskaitė.

Dviejų gretimų dienų įrašai, su man netikėta žinia antrajame apie Profesorės mirtį.

2010 m. gruodžio 26 d., sekmadienis

Vakar vakare paskambino pusbrolis Jurgis Jurgelis ir pranešė, kad mirė jo motinos sesuo Monika Zarankaitė-Dausienė (g. 1918), mano mamos pusseserė, taigi teta. Apie ją ir jos vyrą Juozą Dausą (1913–1983) esu rašęs atsiminimų knygoje, skirtoje monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui „Širdies neatskiriamasis“.

Įdomi ir pačios tetos Monikos istorija: ji buvo suimta 1947 m. už ryšius su miškiniais (tada gyveno Kaune, dirbo pašte, dažnai užeidavo ir pas mus). Nuteista 10 metų, kalėjo Kazlage, Kazachstane. O jos būsimas vyras Juozas Dausa turėjo nemažą ūkį, į Sibirą išvežtas 1941 m. birželį, tremty išbuvo 14 metų. Beje, jiedu susipažino ir sukūrė šeimą jau po 1956-ųjų amnestijos. Kadangi Juozas, kaip ir K. Vasiliauskas, neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, jauna šeima apsigyveno Daugpilyje ir čia praleido septynerius metus (1958–1965). Tada Latvijos mieste susipažino su likimo broliu kunigu Kazimieru Vasiliausku. Straipsnyje, pasirėmęs tetos pasakojimais, jos išsaugotais laiškais, smulkiai aprašiau lietuvių, atsidūrusių Daugpilyje, gyvenimą. Neužrašiau to fakto, kad būtent pas Dausas Daugpilyje atsidūrė ir mano „Požeminės upės“, kur įdėtas eilėraštis „Dainelė, gimusi netyčia“; tas eilėraštis patiko K. V. ir nuo tol pelniau jo palankumą.

Gaila, kad prastai jaučiuosi (aukštas spaudimas, širdies ritmo sutrikimas), todėl negalėsiu aplankyti tetos, pašarvotos prie Petro ir Povilo bažnyčios.

Kaip gerai jausiuosi, jei aplink – vien juodos žinios. Justinui vėl koma, dabar dirbtinė. Genutė visai nusiminusi...

Žodžiu, šiemet Betliejaus žvaigždė spindi gan niūriame danguje.

2010 m. gruodžio 27 d., pirmadienis

…Televizija pranešė: šiandien mirė Vanda Zaborskaitė, eidama 89-uosius, mano buvusi dėstytoja, ori asmenybė. Beje, ji, net sužinojusi, kad skundą dėl jos ir kitų Lietuvių literatūros katedros darbuotojų pasirašė Vytautas Kubilius, užstojo jį nuo piktdžiugiškų puolėjų.

Nustebau ir sutrikau: tik tokia trumpa pastraipa, išgirdus per televiziją žinią apie man tikrai brangaus žmogaus mirtį! Dienoraštyje, deja, nieko nerašoma ir apie Profesorės laidotuves.

Paaiškinimas elementarus: dėl prastos sveikatos į paskutinę kelionę nepalydėjau ne tik savo tetos Monikos Dausienes, bet ir Vandos Zaborskaitės, kurią mudu su Justinu, kaip ir kiti kurso draugai, vadindavome malonybiniu vardu – Vandute.

2010 m. gruodžio 31 d., penktadienis

Šiąnakt ilgai negalėjau užmigti, vis galvojau apie Justiną. Susapnavau, kad jį lankau ligoninėje. Jisai toks sumenkęs, į mane žvelgia taip liūdnai, kad sapne pravirkau ir pabudau. Gal man reikėtų, nepaisant visko, jį aplankyti? Žinau, kad reanimacijoje tai galima daryti tik išimties tvarka, be to, sloguoju, negerai būtų, jei į ligonine užneščiau kokį mikrobą. Buvau nutaręs jį aplankyti, kai bus iš reanimacijos perkeltas į paprastą palatą, bet jau trys savaitės jis vis ten pat.

Ėmė graužti ir tokia mintis: o kokios bus smegenų traumos pasekmės? Tačiau veju tokią mintį šalin: dabar svarbiausia, kad Justinas liktų gyvas.

Justino nelaimė, be abejo, tapo man pagrindiniu įvykiu, juodai nudažiusiu visus 2010-uosius metus. Tie, kurie arti Justino (o ir tie, kurie toliau), sunerimę laukiame atomazgos, žinoma, optimistinės.

…Būta šiais metais ir šviesesnių akimirkų. Išleista mano eilėraščių knyga „Antakalnio vigilijos“, nors galėjo ir nepasirodyti. Ačiū LATGA-A’i. Tiesa, apie šią knygą taip ir nebuvo nė vienos recenzijos, tik mažytė anotacija „Literatūroje ir mene“. Bet ar man vienam tenka susidurti su tokiu kritikos abejingumu?

Malonią staigmeną padarė kursiokai, š. m. vasario 14 d., t. y. mano 80-mečio išvakarėse, atėję į „Pauzės“ kavinę manęs pasveikinti. Čia buvo ir Justinas.

Įvyko gražūs jubiliejiniai Justino ir mano vakarai Vilniuje, Kaune (mano dar ir Utenoje, Justino – daug kur).

Rugpjūčio pirmąją pusę praleidome Nidoje. Sėkmingai nuvairavau savo mašinėlę, išloštą loterijoje, ten ir atgal. Sėkmingi anūkės Ievos mokslai Pedagoginiame universitete, jos kelionė su Ugnium į Paryžių. Mūsų dažnos viešnagės pas ją Pasakiškėse. Kūčios pas Kvintus. Ir t. t., ir pan.

Bet 2010-ieji buvo ir didelių netekčių metai. Netekom trijų kurso draugų – Algimanto Antanavičiaus, mūsų seniūnės Eugenijos Mikšytės-Lašienės, Danutės Šileikaitės-Mėlynienės, mūsų puikios dėstytojos Vandos Zaborskaitės. Skaudi buvo ir dviejų didelių rašytojų, mano gerų bičiulių – Juozo Apučio ir Jono Strielkūno – netektis. Į paskutinę kelionę palydėjau prezidentą Algirdą Brazauską, mano kartos žmogų. Kito prezidento iš mūsų kartos jau tikrai nebus!

Visą dieną netyla telefonas. Sveikina su Naujaisiais. O mums ši data – pati skaudžiausia metuose: tądien netekom Sauliaus. Rytoj sukanka 11 metų nuo baisios netekties.

Sudiegė širdį…

Sauliau, vaikeli, ką Tu mums padarei! Ir, svarbiausia, savo dukroms, žmonai ir pačiam sau. Juk Tau buvo vos 42 metai! Jeigu būtum šiandien gyvas, visai kitaip klostytųsi visų mūsų gyvenimas. Nė mintis į galvą neateidavo, kad senatvėje Tavęs nebus šalia. Juk mokėjai seniems žmonėms būti toks lipšnus, paslaugus!

Gal ir be reikalo Tave baru? Juk spėjai tiek daug džiaugsmo suteikti kitiems per savo trumpą gyvenimą. Net ir šiandien daug kas mini Tave geru žodžiu. Ir į lietuviškų hipių (gėlių vaikų) istoriją įtraukia kaip ryškų šio judėjimo atstovą. Per televiziją rodo filmuką, kur Tu su savo „chebra“ kvailiojat. Ypač įsimintini kadrai, kur stovi (kaip ir Tavo draugeliai) lango nišoje, apleistame name: kiekviename lange po „personažą“.

Gal reikėtų ir man pasidomėti tuo hipių judėjimu, gal geriau imčiau suprasti Tave. Juk mudviem su Tavo mama labai nepatiko Tavo draugai, gyvenimo stilius, bijojom, kad dėl to nukentėsi, liksi nuošaly nuo „normalaus“ gyvenimo.

Žinau, kad paklaustas pareigūno, ar Tavo tėvas – žinomas poetas, Tu atšaudavai: ne, tai tik bendrapavardis. O štai Tavo bičiulis Rimas Burokas, kaip liudija neseniai paskelbti atsiminimai, išvaizda labai panašus į Tave, pakliuvęs į keblią situaciją sakydavo: mano tėvas – žinomas poetas, žurnalo redaktorius Algimantas Baltakis.

Tokiu pokalbiu su Tavim ir baigsiu šių metų dienoraščio sąsiuvinį. Palinkėk man (geriau – padėk) pagaliau parašyti knygą apie Tave.

Tos knygos, deja, lig šiol neparašiau, nors ir surinkau nemažai medžiagos: Sauliaus draugų prisiminimų, iškarpų iš spaudoje aprašytų savižudybių Lietuvoje ir pasaulyje. Perskaičiau dešimtis knygų, kuriose gvildenama savižudybės problema, pradedant Danutės Gailienės „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“ (1998) ir baigiant danų žurnalistės Inger Anneberg „Sielvartas po savižudybės. Knyga tiems, kuriuos paliko“ (lietuviškas vertimas 2006). Šias dvi knygas išskyriau todėl, kad D. Gailienė po knygos aptarimo Rašytojų klube tituliniame lape užrašė: „Konkuruojančiai firmai – gerb. Algimantui Baltakiui. Nuoširdžiai. Autorė. 98 05 18.“ Taip mįslingai užrašė, nes iš kažkur sužinojo, kad sovietmečiu į mane yra kreipęsis ne vienas potencialus savižudis, dažniausiai merginos. Net neįtariau, kad, padėjęs kitiems, po dvejų metų nesugebėsiu išsaugoti savo sūnaus. O I. Anneberg knygos pavadinimas aiškiai nusako, kam ir aš adresuočiau savo knygą, jeigu ją pajėgčiau parašyti: tiems, kuriuos sielvarte paliko kraupiam poelgiui ryžęsi nelaimėliai…

Gal išvis nebūčiau minėjęs savo sūnaus, jei ne viena svarbi aplinkybė: šie prisiminimai apie Vandą Zaborskaitę (ir jos auklėtinį Justiną Marcinkevičių) atsirado po vieno įpareigojančio susitikimo Antakalnio kapinėse vidurvasarį.

Šiose kapinėse, kaip žinote, garsėja Menininkų kalnelis. O ant to kalnelio – nedidelė kalva, jos pačioje viršūnėje ir palaidota Vanda Zaborskaitė, greta savo vyro Rimanto Vėbros. Virš kapo dvi pilko akmens stelos, abi su tokiomis pačiomis lietuviškomis saulutėmis ir įrašais:

Rimantas Vėbra Vanda Zaborskaitė

1931–1999 1922–2010

Būtent to kauburio vakariniame šlaite ilsisi ir mūsų sūnus Saulius (1958– 2000), restauratorius, kuris didžiavosi, kad jam teko arkikatedroje restauruoti Šv. Kazimiero koplyčią. Tuometėje Arkikatedroje klebonavęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra ne sykį viešėjęs ir mūsų namuose. Saulius visad jį parveždavo į namus Pylimo gatvėje (dabar prie to namo prikalta memorialinė lenta, sukurta mano žento skulptoriaus Romo Kvinto).

Kai Monsinjorą sutikau jau po didžiosios mūsų šeimos nelaimės, jis man priekaištavo, kad nepranešiau apie Sauliaus mirtį, būtų velionį palydėjęs, kaip ir daugelį menininkų kalnelin atgulusiųjų. Pasakiau: nedrįsau kreiptis, juk prisimenu, kaip savižudį traktuodavo bažnyčia: neįsileisdavo į kapines, laidodavo už tvoros. O čia dar pats vidužiemis (Saulius mirė sausio pirmąją), jūs garbaus amžiaus… Monsinjoras suniekino mano argumentą, sakė, tik Dievas yra mūsų visų teisėjas.

Panašiai galvojo ir kitas tolerantiškas kunigas: susigraudinome kapinėse išvydę nežinia kieno pakviestą vienuolį Julių Sasnauską, kažkuo panašų į Saulių, jo bendraamžį. Vienuolis ir Bernardinų bažnyčioje, kupinoje jaunų veidų, aukojo mišias už sūnaus vėlę, pasakė gražų pamokslą, paguodė mus.

Po sūnaus mirties pusmėnesį visiškai nerašiau dienoraščio, nesirodžiau viešumoje. Tik sausio 16 d. įstengiau parašyti apie mus sukrėtusią nelaimę. Bet mano rašiniui labiau tinka kitos dienos įrašas, kur minima Profesorė.

Iš dvylikto sąsiuvinio

2000 m. sausio 17 d., pirmadienis

…Sigita mane varyte nuvarė į Vandos Juknaitės kūrybos vakarą (jai berods lapkričio mėnesį sukako 50). Vanda atėjo ir į Sauliaus laidotuves, ir dalyvavo gedulingose mišiose. Ji – subtilus žmogus, nekalbėjo man jokių banalybių. Neveltui ji parašė romaną „Šermenys“, kurį berods 1989-aisiais išspausdinome „Pergalėje“.

O šiandien su aktorium Remigijum Vilkaičiu skaitė parabolinę pjesę „Formulė“, kurią jau girdėjau Rašytojų klube, tada ji viena skaitė, ir visą, o šiandien – fragmentus. talkino vakarą vedęs Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė, Vanda Zaborskaitė, jauna teatrologė Eugenija Šniokaitė (?) ir Gintaras Beresnevičius. Geras vakaras, rimtas.

Man buvo nelengva toje salėje – daug kas vis prieidavo pareikšti užuojautos.

Puikiai prisimenu, kad prie manęs priėjo ir Vanda Zaborskaitė, nieko nepasakė, tik seseriškai apkabino.

Neužmiršau ir Monsinjoro. Nepiktai pabaręs mane, pasakė: kai sukaks metai nuo Sauliaus mirties, už jo vėlę būtinai aukosiu mišias Mikalojaus bažnytėlėje (čia jis atsidūrė po Arkikatedros). Ir 2001-ųjų sausio šeštąją, per Tris Karalius, savo pažadą įvykdė.

Netrukus Monsinjorą jau teko lankyti ligoninėje (drauge su Justinu ir Viktorija Daujotyte), o spalio 14 dieną mano dienoraštyje įrašyta: „Šiąnakt (3 val.) mirė Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Vėl netekom brangaus žmogaus. Vakar jį lankė Justinas, sakė, buvo jau mieguistas. O gal prieš savaitę Monsinjoras buvo užsukęs į Rašytojų klubą! Vis dėlto Viešpats pasigailėjo savo ištikimo tarno: pasiuntė palyginti nesunkią mirtį (jis sirgo kepenų vėžiu, atsisakė operacijos). Užmigo amžinuoju miegu. Mums, kultūros žmonėms, Monsinjoro labai stigs. Jis buvo savotiškas menininkų kapelionas.“

Dienoraštyje aprašyta, kas dėjosi Arkikatedroje, Monsinjorą pašarvojus mažytėje Tremtinių koplyčioje tomis dienomis. Bet jūsų dėmesiui pateikiu tik laidotuvių dienos įrašą.

Iš tryliktojo sąsiuvinio

2001 m. spalio 17 d., trečiadienis

Monsinjoro laidotuvių diena. Seniai mačiau tokias minias laidotuvėse. Beje, jau vakar Monsinjoro karstas iš Tremtinių koplyčios (mažytės, nebuvo įmanoma prieiti arčiau prie karsto) buvo perkeltas į presbiteriją. Negi iš anksto nebuvo aišku, kiek žmonių jį lankys!

Didžiulis netikėtumas mūsų šeimai: Kazimieras Vasiliauskas buvo palaidotas priešais Sauliaus kapą, kitapus tako.

Štai ką pasakė prie kapo Justinas (cituoju tik ištraukėlę iš jo kalbos):

„Paskutinįsyk lenkiamės savo Monsinjorui. Visų mūsų Monsinjorui. Lenkiamės už Jo didžiąją, neprilygstamą tarnystę Žmogui ir Dievui.

Kas suskaičiuos, kiek šioje žemėje yra Jo paguostų, nuramintų, išteisintų, sutvirtintų, pažadintų ir pakylėtų! Jis ėjo visur, kur buvo šaukiamas, neatstūmė nė vienos rankos, kuri tiesėsi į Jį, nė vienos širdies, kuri ieškojo supratimo, paguodos, atleidimo.“

Nieko nesinori pridurti prie šių Justino žodžių.

Onės Baliukonės sudaryta knyga „Širdies neatskiriamasis. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose“ (2002) pradedama būtent šia Justino kalba.

Tomis gedulo dienomis Vanda Zaborskaitė irgi parašė atsisveikinimo žodį „Meilės ir laisvės kunigas“, kuris buvo paskelbtas „Metų“ žurnale (2001, Nr. 11) ir pakartotas Onės sudarytoje knygoje.

Siūlau susipažinti su ištrauka, kur Vandutė kalba kaip Monsinjoro bendraamžė ir bendramintė:

„Į kunigystę jį atvedė tas stiprus idealizmas, kuriuo Lietuvos jaunuomenė, jos katalikiškasis sparnas gyveno XX a. viduryje. Tai buvo Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno, Pranės Aukštikalnytės, Vytauto Mačernio [drąsiai pridurkime – Vandos Zaborskaitės – A. B.] ir jų amžininkų karta, kurių katalikiškumas siejosi su kūryba, laisvės, tiesos ieškojimo dvasia. <…> Kunigystė Kazimierui Vasiliauskui buvo tarnavimas kenčiančiam, tiesos ir gėrio alkstančiam, teisingumo trokštančiam žmogui“³.

Dažnai pagalvoju: gerai, kad mūsų Lietuva tokia nedidelė, – visi esame greta vienas kito.

Lankydamas Sauliaus kapą, nepatingiu užkopti ir į minėtą kauburį, pastovėti prie Vandos Zaborskaitės kapo. Čia ir sutikau šį kapą prižiūrinčią Virgiliją Stonytę. Būtent ji manęs ir pasiteiravo, ar negalėčiau parašyti prisiminimų apie jos įmotę. Sakau, kad mano atmintis nekokia, bet gal ką nors dienoraštyje rasiu. Kaip matote, šį bei tą radau.

Dar keli žodžiai apie antrąjį mano rašinio „personažą“ Justiną Marcinkevičių.

Šiek tiek chronologijos.

Rimtą galvos traumą, kaklo slankstelio lūžį poetas patyrė 2010 m. gruodžio 7-ąją. Savaitę ši nelaimė nebuvo viešinama, nors gandas jau plito. Bet gruodžio 14-ąją dienoraštyje konstatuojama: „Apie grėsmę Justino gyvybei jau ir spauda ėmė rašyti.“ Dienoraštyje įklijavau iškarpą iš tos dienos „Lietuvos ryto“ su Justino nuotrauka ir LR korespondentės Danutės Jonušienės straipsneliu: „Tautos mylimo poeto gyvybei – pavojus“.

Nuo tol reguliariai buvo pranešinėjama apie Justino sveikatos būklę ir spaudoje, ir per radiją. Būklė tai pagerėdavo, tai pablogėdavo, mūsų viltys tai įsižiebdavo, tai priblėsdavo.

Iki šiol maniau, kad Vanda Zaborskaitė mirė taip ir nesužinojusi, kas ištiko jos bičiulį. Klydau taip manydamas! Įdukros Virgilijos liudijimu, iki gruodžio 21 d., iki Profesorę ištikusio infarkto, ji ne tik skaitė laikraščius, klausėsi radijo, bet ir normaliausiai dirbo, rašė straipsnį apie Vincą Kudirką (ar tai nebus jos paskutinysis darbas?). Žinoma, Vandutės negalėjo nejaudinti informacija apie Justino sveikatos būklę. Pati turėjusi nemažai reikalų su medicina, blaiviai vertino situaciją, nesitikėjo laimingos atomazgos.

Bet mirtis Vandą Zaborskaitę pirmiau pasiglemžė, tik jai buvo gailestingesnė nei Justinui: atomazga atėjo po savaitės, o jo laukė dar ilgai trukusi akistata su mirtimi.

Baigėsi gruodis, sausis, įpusėjo vasaris.

Po ilgai trukusių kančių Justinas mirė 2011 metais jam itin brangią dieną – vasario šešioliktąją ir į paskutinę kelionę buvo iškilmingai palydėtas visos doros Lietuvos.

Palaidotas tose pačiose Antakalnio kapinėse, kaip ir Vandutė. Tik ne ant Menininkų kalnelio, o slėnyje, prie pagrindinio tako, netoli nuo memorialo žuvusiems už Tėvynę. Neseniai ant jo kapo buvo pastatytas paminklas, irgi su lietuviška saulute, tik ne išraižyta akmenyje, bet nukalta iš metalo.

Gal neužmiršote, kad, cituodamas Vandos Zaborskaitės žodžius iš pokalbio su Valdu Kukulu, prašiau įsidėmėti profesorės aiškinimą, kas lemia menininko gyvenimo vertę: jo kūriniai ar biografijos faktai. Pasirodo, ir po dvidešimties metų toks aiškinimas kai kam bado akis.

Jūsų dėmesiui – įrašas dvidešimt septintame dienoraščio sąsiuvinyje.

2012 m. gegužės 5 d., šeštadienis

Perskaičiau „Literatūroje ir mene“ (Nr. 18) Irenos Balčiūnienės straipsnį, mįslingai pavadintą – „Niekšybė prasideda nuo tokių, kaip aš, arba Kerouaco dvasia Lietuvoje“. Iš pavadinimo galima pagalvoti, kad autorė užsiims „saviplaka“. Anaiptol, ji plaka ne save, o kitus. Jai užkliūva ne tik Justinas, bet net ir Vanda Zaborskaitė. Kad būtų aiškesnis kontekstas, cituoti pradėsiu iš toliau:

„Jei tautiniai jausmai įgydavo politinį atspalvį, Maskva reaguodavo griežtai. Visų broliškų respublikų kompartijos viršūnės patyrė valymus. Tik lietuviškoji visada postus išlaikė, nes buvo be galo klusni ir patikima [ne visada klusni, prisiminkime Trakų pilies atstatymo istoriją, kukurūzų vajų ir pan. – A. B.]. Atkūrus nepriklausomybę, ji kaipmat perdažė savo pažiūras, vertybes, elgesį.

Gal šios veiklos nė neprisimintume, jei prekiavimo talentu kai kas nevadintų tarnavimu Lietuvai. Niekaip iš atminties nedyla V. Zaborskaitės straipsnis „Rašytojas yra asmens pusėje“ („Literatūra ir menas“, 1992 01 11), kuriame profesorė aistringai neigė, jog kūrybinė inteligentija, tiek su įkvėpimo nestokojančiais, tiek su pavargusiais herojais ir konradais valenrodais buvo tapusi sovietinės okupacijos rėmėja. „Menininko gyvenimas šliejasi prie kūrinio ir visuomeninę vertę įgauna tik per jį, o ne atvirkščiai. <…> Ar šiandien kam labai svarbu, kad Gėtė didžiuodamasis priėmė ordiną iš Napoleono, užkariavusio jo tėvynę?“ – klausė ji.“

Pašiurpau perskaitęs: Vanda Zaborskaitė siejama su sovietinės okupacijos rėmėjais. Negi straipsnio autorė nėra skaičiusi profesorės veikalų, nežino jos biografijos?

Beje, I. Balčiūnienė giria Vytautą Kubilių už drąsą. Teisingai giria jo straipsnį „Talento mįslės“, deja, užmiršdama, kad būtent Vytelis žalioje jaunystėje pasirašė skundą prieš Vandą Zaborskaitę ir kitus lietuvių literatūros katedros žmones, ir dalis jų buvo išvaryta. Kai šį faktą spauda paviešino jau Nepriklausomybės metais ir prasidėjo negražus V. Kubiliaus puolimas, Vanda pirmoji užstojo Kubilių, parodydama, kaip privalo elgtis tikras inteligentas: užmiršti vakarykštes nuoskaudas, jei žmogus pasikeitė.

Dar pastaba.

Derėtų suvokti, kad ir V. Kubilius „Talento mįslėse“ taikė Kostui Kubilinskui tą patį principą, kaip ir V. Zaborskaitė, pirmenybę teikdamas ne poeto biografijos „niuansams“, tik užuominomis atskleistiems, o jo kūriniams, tapusiems vaikų literatūros klasika. Būtent tos užuominos, o ne „metodas“ ir užkliuvo buvusiems „idėjinio grynumo“ sargams. Pasirodo, ir dabar atsiranda tokių „grynumo“ gynėjų…

Atidesnis skaitytojas pastebės, kad tas pats Valdo Kukulo pokalbis su Vanda Zaborskaite jos knygoje „Tarp istorijos ir dabarties“ (iš jos citavau) vadinamas vienaip, o savaitraštyje „Literatūra ir menas“ – kitaip. Spėju, kad Valdas parinko trumpesnį, lakesnį pavadinimą, o Vandutė paliko knygoje savąjį.

Džekas Keruakas (Jack Kerouac) ir jo romanas „Kelyje“, lietuviškai pasirodęs 1972-aisiais, t. y. tais metais, kai Kaune susidegino Romas Kalanta, ir mano sūnui, kaip ir ne vienam jo kartos jaunuoliui, buvo tapęs savotiška biblija. Prisipažįstu: nemėgau tos knygos, nors ir talentingai parašytos. Maniau, kad ji skatina mano sūnų kai kuriems pramuštgalviškiems poelgiams.

Ir dar vienas dienoraščio įrašas iš dvidešimt aštunto, paskutiniojo, sąsiuvinio.

2012 m. spalio 21 d., sekmadienis

Šiandien iškili sukaktis.

Prieš 150 metų gimė mūsų didysis dainius Maironis. Simboliška, kad šią sukaktį sutinku rašydamas prisiminimus apie Vandą Zaborskaitę, kurios pagrindinis veikalas – monografija „Maironis“ (1968). Nustebau, kad savo dienoraščiuose radau daug įrašų, kur minima mano buvusi dėstytoja, aktyvi „Pergalės“ ir „Metų“ autorė. Parinkau vien tai, kas susiję su jos tauriu elgesiu 1991–1995 metais, taigi pervartų laikotarpiu, kai išryškėjo tikroji asmenybės esmė.

Nuo kalvos, ant kurios palaidota Vanda Zaborskaitė, Menininkų kalnelio kapai – lyg ant delno. O čia auganti didžiulė drebulė kiekvieną rudenį barsto geltonus lapus ant man brangių kapų. Gal smarkesnis vėjo gūsis kokį lapelį nuskraidina ir ligi Justino kapo, kurio nuo kalvos nematyti.

Kai vėlinių pavakarę atėjau pagerbti mirusiųjų atminimo, ant drebulės jau nebuvo likę nė lapelio.

2012 m. lapkričio 2 d., Vėlinės

¹ Zaborskaitė V. Tarp istorijos ir dabarties. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 404. Toliau bus nurodomi tik šios knygos puslapiai.

² Iš Andriaus Vaitonio pokalbio su Alfonsu Maldoniu „Dabar apsivalymo ir išsiaiškinimo laikas“ // Respublika. – 1996. – Lapkričio 11. – Nr. 264.

³Širdies neatskiriamasis. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 40.

Žodžio atrofija

Mes, silpnavalių mokyklos auklėtiniai, fragmento ir stigmos stabmeldžiai, priklausome klinikinei epochai, kur svarbūs tėra tik ypatingi atvejai. Mus domina tik tai, ką rašytojas nutylėjo, tik tai, ką jis galėjo pasakyti, tik jo nebylios gelmės. Jei po jo lieka raštai, jeigu jis suprantamas, mūsų užmarštis jam garantuota.

Štai ji – neišsipildžiusio menininko, pralaimėtojo, iššvaisčiusio savo nusivylimus ir nemokėjusio jų priversti užderėti, magija.

Kiek puslapių, kiek knygų, kurios buvo mūsų išgyvenimų šaltiniais ir kurias perskaitinėjame, kad jose išnagrinėtume prieveiksmių savybes ar būdvardžių ypatybes!

Kvailystėje slypi tam tikras rimtumo pradas, kuris, geriau nutaikytas į tikslą, galėtų pagausinti šedevrų derlių.

Jei neabejotume pačiais savimi, mūsų skepticizmas būtų negyva įstatymo raidė, sutartinis nerimas, filosofinė dogma.

Vadinamosios „tiesos“ – mes nebenorime daugiau linkti nuo jų naštos, nebenorime būti jų aukomis ar bendrininkais. Aš svajoju apie pasaulį, kur žmonės atiduotų gyvybę už kablelį.

Kaip man patinka antrarūšiai mąstytojai (tarkim, Joubert’as¹), kurie iš diskretiškumo gyveno kitų genijų šešėlyje ir, bijodami pažadinti genijų savyje, jo atsižadėjo!

Jei Molie³re’as būtų palinkęs virš savųjų bedugnių, tai Pascalis – su savosiomis – atrodytų tiesiog kaip žurnalistas.

Įsitikinimas naikina stilių: iškalba rūpinasi tie, kuriems nelemta užsimiršti tikėjime. Neturėdami į ką tvirtai atsiremti, jie kabinasi į žodžius – tikrovės muliažus, užtat kiti su kietais įsitikinimais niekina žodžių regimybę ir mėgaujasi improvizacijos patogumais.

Sergėkitės tų, kurie atsuka nugarą meilei, garbės troškimui, visuomenei. Jie atkeršys už tai, kad viso šito atsisakė.

Idėjų istorija – tai vienišių pagiežos istorija.

Mūsų dienų Plutarchas parašytų „Nevykėlių paralelines biografijas“.

Anglų romantizmas buvo sėkmingas opijaus tinktūros, tremties ir džiovos mišinys; vokiškasis – alkoholio, provincijos ir savižudybės mišinys.

Kai kuriems protams būtų labai tikę gyventi vokiškame romantizmo epochos miestelyje. Tarkim, nesunku būtų įsivaizduoti kokį Gérard’ą von Nervalį, gyvenantį Tiubingene ar Heidelberge!

Vokiečių ištvermė netgi beprotybėje nežino ribų: Nietzsche atlaikė savąją vienuolika metų, Hölderlinas – keturiasdešimt.

Lutheryje, šiuolaikinio žmogaus prototipe, pasireiškė visos nestabilios psichikos rūšys: Pascalis jame sugyveno su Hitleriu.

„...Tik tiesa yra gražuolė, tik jinai verta mūs meilės“², – čionai glūdi visos Prancūzijos ydų ištakos, neaiškumo ir miglotumo atsisakymas.

Ne Descartes’as, o Boileau turėtų viešpatauti šioje tautoje ir cenzūruoti jos genijų.

Pragaras – tikslus kaip protokolas.

Skaistykla – netikra kaip ir visos užuominos apie Dangų.

Rojus – pramanų ir banalybių rinkinys.

Dante’s trilogija yra labiausiai vykusi velnio reabilitacija per visą krikščionybės istoriją.

Shakespeare’as – rožės ir bardišiaus pasimatymas.

Prašvaistyti savo gyvenimą – vadinasi, palytėti poeziją nesinaudojant talentu.

Tik paviršutiniški protai su idėjomis elgiasi jautriai.

Valdžios kliaučių (the law’s delay, the insolence of office³), kaip vienos iš savižudybę pateisinančių priežasčių, priminimas, man regis, yra pati giliausia Hamleto ištara.

Nuvalkiojus išraiškos būdus, menas ėmė orientuotis į ne-sąmonę, į vidinį ir neperteikiamą pasaulį. Raiškumo dvelksmas tiek dailėje, tiek muzikoje ar poezijoje mums visai pagrįstai rodosi pasenęs ar vulgarus. Greit išnyks publika, o jai įkandin – ir menas.

Civilizacija, prasidėjusi katedrų statybomis, savo dienas baigs uždaryta į šizofrenijos belangę.

Kai esame per tūkstantį mylių nuo poezijos, mes įsitraukiame į ją, paklusę ūmiam troškimui užstaugti – paskutinei lyrizmo stadijai.

Būti Raskolnikovu – be žmogžudystės kaip pasiteisinimo.

Aforizmus kuria tik žmonės, apimti siaubo žodžių apsupty, siaubo žūti kartu su visais žodžiais.

Kaip gaila, kad negalime grįžti į tuos laikus, kai jokia vokabula negadino kraujo gyvoms būtybėms, grįžti prie trumpų jaustukų, nesąmoningumo rojaus, bežodės nuostabos džiaugsmo!

Būti „giliu“ nesunku: užtenka tik pasinerti į savų kliaudų liūną.

Bet kuris žodis mane skaudina. O kaip man būtų malonu paklausyti gėlių šnekos apie mirtį!

Stiliaus etalonai: keiksmažodis, telegrama ir epitafija.

Romantikai buvo paskutinieji savižudybės profesionalai. Po jų viskas daroma bet kaip... Savižudybių kokybei pagerinti mums mirtinai būtina nauja amžiaus negalia.

Nuvalyti literatūrai grimą nuo veido, kad pamatytum, kokia ji yra iš tikrųjų, yra lygiai taip pat pavojinga, kaip nusavinti iš filosofijos jos talalynes (charabia). O kas, jei visi proto kūriniai paaiškės tesą perdažyti niekučiai? O esmė atsiskleis tik anapus artikuliuotos kalbos – per grimasą ar katalepsiją?

Jei viską sunaikinusi knyga nesusinaikintų pati, mūsų įsiūtis nueitų perniek.

Mes, išsklaidytos monados, priartėjome prie apdairių nuliūdimų ir numatomų anomalijų pabaigos: jau ne vienas požymis liudija, kad ateis kliedesių viešpatija.

Rašytojo „šaltiniai“ yra ne kas kita kaip jo gėdos žymės; tas, kuris neatranda jų savyje ar ginasi jų turįs, pasmerktas užsiimti plagiatu ar kritika.

Bet kuris besikankinantis vakarietis primena Dostojevskio herojų, turintį sąskaitą banke.

Geras dramaturgas privalo jausti, kada griebtis skerdynių; kas dar po Elžbietos laikų dramaturgų moka nužudyti savo personažus?

Nervų ląstelės jau taip gerai prisitaikė prie visko, kad mums nederėtų viltis, jog kada nors pasirodys tokia beprotybė, kuri, užvaldžiusi smegenis, tas ląsteles išsprogdintų.

Po Benjamino Constant’o⁴ dar niekam nepavyko taip tiksliai pagauti nusivylimo intonacijos.

Tas, kuris įsisavinęs mizantropijos pagrindus nori žengti toliau, tegu išeina Swifto mokyklą: tik ten jis išmoks, kaip neuralgija sustiprinti neapykantą žmonijai.

Būtent Baudelaire’as fiziologiją įtraukė į poeziją, o Nietzsche – į filosofiją. Tik jie organinius sutrikimus pavertė giesmėmis ir mąstymo kategorijomis. Jiems, sveikatos posūniams, teko dalia užtikrinti ligai sėkmingą karjerą.

Paslaptis– tai pagrindinis žodis, kurio griebiamės kitiems apgauti, kad jie patikėtų, jog esame „gilesni“ už juos.

Už tai, kad išliko po mados svyravimų, Nietzsche, Proustas, Baudelaire’as ar Rimbaud turi padėkoti savo nešališkam žiaurumui, demoniškai chirurgijai, savo tulžies gausai. Jei kas ir užtikrina ilgą kūrybos gyvenimą, neleidžia jai pasenti, tai jos nuožmumas. Iš piršto laužtas teiginys? Tai pamąstykite apie autoritetą, kurį pelnė evangelija – agresyvi knyga, nuodinga, jei ne nuodingiausia knyga iš visų.

Publika metasi prie „humanistais“ vadinamų autorių; ji žino, kad čia jai nėra ko bijoti: jie, kaip ir ji, sustoję pusiaukely, pasiūlys kokį sandorį su neįmanomybe, rišlią Chaoso viziją.

Žodinė pornografų paleistuvystė dažnai kyla iš drovumo, gėdos pertekliaus, neleidžiančio jiems išviešinti savo „sielos“, o, svarbiausia, jos įvardyti: nė viena kalba neturi nepadoresnio už ją žodžio.

Galų gale visai įmanomas dalykas, kad už regimybės slepiasi kažkokia tikrovė, bet būtų kvaila tikėtis, jog kalba gali ją aprašyti. Tad kuriam galui sunkinti sau gyvenimą kokia nors viena, o ne kita nuomone, atsitraukti prieš banalybę ar nesuvokiamybę, prieš būtinybę kalbėti ar rašyti balažin ką? Nors trupinėlis išminties paskatintų mus vienu metu ginti kiekvieną požiūrį su šypsenos ir griovimo eklektika.

Nevaisingumo baimė verčia rašytoją pereikvoti jam skirtus išteklius ir prie išgyventų pramanų pridėti dar daug kitų – pasiskolintų ar suklastotų. Po „pilnu raštų rinkiniu“ guli apgavikas.

Pesimistui tenka kasdien išgalvoti vis naujus savo egzistencijos pateisinimus: jis yra gyvenimo „prasmės“ auka.

Makbetas: nusikaltimo stoikas, Markas Aurelijus su durklu.

Dvasiai būdinga šauniai pasipelnyti iš kūno pralaimėjimų. Ji turtėja jo sąskaita, nusiaubia kūną, džiūgauja regėdama jo nelaimes ir apskritai verčiasi banditizmu. Tad civilizacija už savo laimę turi padėkoti plėšiko žygiams.

„Talentas“ yra pati saugiausia priemonė viską iškraipyti, deformuoti ir apsigauti vertinant save. Tikroji egzistencija yra tik tų, kurių gamta visiškai neapdovanojo. Todėl keblu įsivaizduoti netikresnį pasaulį nei literatūros pasaulis ar labiau nutolusį nuo tikrovės žmogų nei rašytojas.

Išsigelbėti neįmanoma, nebent tik imituojant tylą. Bet mūsų kalbumas yra prenatalinis (prénatale). Mes – plepių rasė, šnekių spermatozoidų rasė – esame chemiškai susieti su Žodžiu.

Ženklo vaikymasis paženklintojo daikto nenaudai; kalba laikoma savaiminiu tikslu, „tikrovės“ konkurentu; net pačių filosofų logomanija byloja apie civilizaciją, kur sintaksė pranoksta absoliutą, o gramatikas – išminčių.

Goethe, visapusis menininkas, yra mūsų antipodas: pavyzdys kitiems. Svetimas neužbaigtumui, šitam nūdienos tobulybės idealui, jis niekaip nenorėjo suprasti grėsmių, tykančių kitų žmonių, o savąsias taip asimiliavo, kad visiškai nuo jų nekentėjo. Jo šviesi lemtis mus gniuždo; veltui kapstęsi joje, kad aptiktume taurias ar gėdingas paslaptis, mes priversti sutikti su Rilke’s žodžiais: „Aš neturiu organo Goethe’i suvokti.“

XIX amžius vertas piktų žodžių vien už tai, kad priperėjo šutvę aiškintojų, šitų skaitymo mašinų, šitų proto auglių, kurių tikras įsikūnijimas yra Profesorius – civilizacijos nuosmukio, prastėjančio skonio, triūso pergalės prieš įnorį simbolis.

Viską matyti išoriškai, sisteminti tai, kas neišsakoma, į viską skersakiuoti, inventorizuoti kitų nuomones!.. Komentuoti bet kurį kūrinį yra žalinga ar beprasmiška, nes visa, kas tarpiška, yra niekis.

Kadaise profesoriai daugiausia knyburiavo teologiją. Tuomet jie bent galėjo teisintis tuo, kad mokė apie absoliutą, tenkinosi mokymu apie Dievą, o mūsų laikais niekas neišsprūsta iš jų pražūtingos kompetencijos.

Jei kuo skiriamės nuo mūsų pirmtakų, tai familiariu elgesiu su Paslaptimi. Mes ją net perkrikštijome: šitaip gimė Absurdas...

Stiliaus klastotės: kasdieniam liūdesiui suteikti neįprastą išraiškos formą, išpuošti smulkias nelaimes, pridengti tuštumą, gyvuoti žodžiu, atodūsio ar sarkazmo frazeologija!

Neįtikėtina, kad perspektyva turėti biografą dar nė vieno neprivertė atsisakyti teisės turėti gyvenimą.

Dėl didelio naivumo metęsis ieškoti Tiesos, aš kadaise – perniek – tyrinėjau daugelį mokslo šakų. Jau buvau bepradedąs laikytis skepticizmo, kai man šovė į galvą iš paskutiniųjų kreiptis pagalbos į Poeziją: kas žino, gal kaip tik ji ir yra man reikalinga, gal už jos savivalės slypi koks nors galutinis apreiškimas. Tuščios pastangos! Pasirodo, ji dar toliau nei aš pažengė neigdama, todėl privertė mane atsisakyti net savo dvejonių...

Kokį sielvartą kelia Žodžio kvapai tam, kuris įkvėpė Mirtį!

Kadangi nesėkmės atitinka pasaulio tvarką, natūralu, kad iš jų pelnosi Dievas. Dėl jo besigailinčių ar jį niekinančių snobų Dievas vis dar madingas. Tačiau kiek dar tęsis šis domėjimasis juo?

„Jis turėjo talentą, tačiau niekam daugiau neberūpi. Jį užmiršo.“ – „Taip jam ir reikia: jis nesiėmė visų atsargumo priemonių, kad jį neteisingai suprastų.“

Niekas taip neišsekina proto kaip jo bjaurėjimasis miglotų minčių brandinimu.

Ką veikia išminčius? Jis nesipriešina tam, kad mato, valgo ir t. t., tai yra nenorom susitaiko su šia „devynių angų žaizda“, arba žmogaus kūnu, pasak Bhagavadgytos⁵. O kas yra išmintis? Oriai kęsti mūsų angų primestą pažeminimą.

Poetas: šelmis, mokantis nuobodžiauti pramogos dėlei ir besikrapštantis prie savo sumaiščių, kurias visais įmanomais būdais pats ir sukėlė. O paskui naivūs palikuonys graudenasi dėl jo likimo...

Kone visi kūriniai buvo sukurti pasitelkus imitacijos nušvitimus, nusižiūrėtus drebulius ir nuplagijuotas ekstazes.

Ištęsta iš prigimties, literatūra minta vokabulų pilnakraujyste, žodžio metastazėmis.

Europoje per mažai griuvėsių epui suklestėti. Vis dėlto galima pagrįstai spėti, kad, pavydėdama Trojai ir linkusi ją pamėgdžioti, Europa pasiūlys tokių svarbių temų, kad nei romanas, nei poezija jų nebeaprėps...

Aš mielai prisidėčiau prie Omaro Chajamo ir drauge išgyvenčiau jo liūdesį be atsako, tačiau jis neatsispyrė paskutinei iliuzijai: tikėjo vynu.

Už tai, kas manyje geriausia, už tą šviesos žiburėlį, skiriantį mane nuo visų, aš turiu padėkoti savo retiems pašnekovams – keliems kandiems niekšams, keliems nepaguodžiamiems niekšams, kurie, tapę savo griežto cinizmo aukomis, daugiau negalėjo atsiduoti jokioms ydoms.

Negana, kad gyvenimas iš esmės yra klaida, jis dar stokoja ir gero skonio, o šito jau nepajėgia ištaisyti nei mirtis, nei poezija.

Šitame „didžiajame miegamajame“, kaip visatą vadina vienas daoistinis tekstas, košmaras yra vienintelis proto šviesulys.

Neužsiimkite Literatūra, jei jūsų aptemusią sielą užvaldė aiškumo manija. Po jūsų liks tik išraiškingi atodūsiai – varganos jūsų nenoro būti savimi nuotrupos.

Pro intelekto kančias prasišviečia kažkokia santūri elgsena, kurios veltui ieškotume širdies nerimastyje.

Skepticizmas yra grakšti nerimo forma.

Būti šiuolaikiškam tolygu perdarinėti tai, kas nepataisoma.

Mokinio tragikomedija: panūdęs pralenkti moralistus, kurie mane mokė smulkinti mintį, aš ją sutryniau į dulkes...

Meilės gajumas

Nuobodžiauja tik erotiškos natūros, iš anksto nusivylusios meile.

Besibaigianti meilė yra toks didelis filosofinis išmėginimas, kad bet kuris tai patyręs kirpėjas tampa Sokrato varžovu.

Kas yra meilės menas? Mokėjimas vampyro temperamentą derinti su plukės santūrumu.

Kančios paieškomis, aršiu siekiu kentėti kankiniui gali prilygti nebent pavyduolis. Tačiau pirmasis kanonizuojamas, o antrasis – išjuokiamas.

Kodėl „vedybų katafalkas“ (the Marriage hearse⁶), o ne meilės katafalkas? – Koks apgailėtinas Blake’o ribotumas.

Onanas, Sade’as, Masochas – na, ir laimės kūdikiai! Jų vardai, kaip ir jų darbai, niekada nepasens.

Meilės gajumas: būtų neteisinga piktžodžiauti apie jausmą, pergyvenusį ir romantizmą, ir bidė.

Besižudantis dėl kokios nors šliundros įgyja visuotinesnę ir gilesnę patirtį nei sukrečiantis pasaulį herojus.

Kas švaistytų savo lytines galias, jei žinotų, kad neteks proto ne vienai kitai sekundei, bet visam gyvenimui?

Kartais svajoju apie tolimą ir miglotą meilę nelyg šizofrenija apie kokį nors aromatą...

Jausti savo smegenis yra pražūtinga tiek mąstymui, tiek vyriškumui.

Paguldyti galvą tarp dviejų krūtų, tarp dviejų mirties žemynų...

Kiekvieno troškimo viduje pjaunasi vienuolis ir mėsininkas.

Vien tik suvaidintos aistros, netikri šėlsmai šiek tiek dera su protu ir savigarba; užtat nuoširdūs jausmai reikalauja visiškai nepaisyti savęs.

Laimingai įsimylėjęs Adomas būtų apsaugojęs mus nuo istorijos.

Visados maniau, kad Diogenas jaunystėje turėjo kažkokių nemalonumų dėl meilės: į pašaipos kelią pastūmėja venerinė liga arba nesukalbama kambarinė.

Esti tokių laimėjimų, už kuriuos atleidi tik pačiam sau: juk nepulsi spausti rankos žmogui, kurį mintyse įsivaizdavai kriuktelint iš ekstazės.

Kūnas ir gailestingumas nesuderinami dalykai: orgazmas net šventąjį paverstų vilku.

Po metaforų – vaistinė. Šitaip suyra ir didūs jausmai.

Pradėti kaip poetui, o baigti kaip ginekologui! Iš visų būsenų meilužio būsena yra labiausiai nepavydėtina.

Paskelbi karą liaukoms ir kartu puoli kniūbsčias, vos tik dvelkteli mergšės dvokas... Ar ne bejėgė puikybė kvapų liturgijos, zoologinių smilkalų akivaizdoje?

Sugalvoti meilę, skaistesnę už pavasarį, kuris – nuliūdęs dėl gėlių ištvirkavimo – gailiai verktų prie jų šaknų...

Seksualumas: kūnų balkanizacija, chirurgija ir pelenai, šventėjančio žmogaus virsmas gyvuliu, juokingo ir neužmirštamo kracho trenksmas...

Aš galiu suprasti ir pateisinti anomalijas meilėje ir visame kame, bet kad ir tarp kvailių pasitaiko impotentų – to mano galva neišneša.

Ir geidulingumas, ir paniška baimė mus grąžina prie ištakų; neteisingai nušalintai šimpanzei galiausiai išmuša šlovės valanda – tol, kol trunka stūgsmas.

Ironija atmieštas seksualumas darko lytinių santykių praktiką ir jų adeptą paverčia žmonių giminės paplavūnu (fumiste).

Dvi vargšės aukos, besižavinčios savo kankyne, savo prakaituotais garsais. Kokio ceremonialo mus verčia laikytis jausmų svarba ir kūniškų poreikių rimtybė!

Juoko pliūpsnis aistringai gargiant – štai vienintelis būdas mesti iššūkį kraujo šauksmui, biologijos triumfui.

Kam neteko išklausyti išpažinimų kokio nors šelmio, greta kurio pats Tristanas atrodytų kaip sąvadautojas?

Meilės orumas pasireiškia iliuzijų netekusiu prieraišumu, kuris lieka ir po seilėjimosi mirksnio.

Jei tik impotentai žinotų, kokia motiniškai dėmesinga jiems buvo gamta, jie pašlovintų savo liaukų sapną ir liaupsintų jį visose gatvių sankryžose.

Nuo tada, kai Schopenhaueriui šovė į galvą absurdiška mintis įtraukti seksualumą į metafiziką, o Freudui – nešvankybę pakeisti mūsų sutrikimų pseudomokslu, iš pirmojo sutiktojo gali tikėtis, kad jis ims pasakoti apie savo žygių „reikšmę“, apie savo drovumą ir sėkmes. Tuo prasideda visos išpažintys; tuo baigiasi visi pokalbiai. Netrukus bendraudami su kitais žmonėmis mes tiesiog registruosime jų tikrus ar pramanytus orgazmus... Tokia yra mūsų savistabos ir anemijos suniokotos rasės lemtis – veistis žodžiais, puikuotis savo naktimis, perdedant per jas patirtus triumfus ar nesėkmes.

Kuo mažiau individas turi iliuzijų, tuo didesnė rizika, kad, staiga įsimylėjęs, jis elgsis kaip paika modistė.

Vyrui ir moteriai atsiveria du keliai: žiaurumas arba abejingumas. Visa mums byloja, kad jie pasirinks pastarąjį, kad tarp jų nebus nei pasiaiškinimų, nei išsiskyrimų, kad jie tiesiog tols vienas nuo kito, kad mokyklų ir šventyklų peršama pederastija ir onanizmas užvaldys mases, kad daugelis pašalintų ydų vėl įsigalės ir vedybinio gyvenimo spazmus bei prakeiksmą pakeis mokslinės priemonės.

Meilė – anatomijos ir ekstazės mišinys, neišsprendžiamybės apoteozė, idealus nusivylusios bulimijos penas – mus traukia į patį šlovės dugną...

O vis dėlto mes tebemylime... ir tas „vis dėlto“ slepia begalybę.

Prie tuštumos ištakų

Aš tikiu žmonijos išsigelbėjimu, kalio cianido ateitimi...

Ar kada nors žmogus atsigaus nuo to mirtino smūgio, kurį jis sudavė gyvenimui?

Aš vis tiek niekada negalėčiau susitaikyti su daiktais, net jei kiekvienas mirksnis, atsiplėšdamas nuo laiko, skubėtų su bučiniu link manęs.

Tik su įskilusia sąmone galima rasti plyšį į anapilį.

Kas, aklinoje tamsoje stebeilydamasis į veidrodį, nematė jo laukiančių nusikaltimų projekcijos?

Jei neturėtume gebėjimo perdėti savo nelaimių, negalėtume jų ištverti. Neįprastai jas išpūsdami, mes laikome save rinktiniais atstumtaisiais, išrinktaisiais prieš plauką, nemalonės pateptaisiais ir paskatintaisiais.

Mūsų pačių labui kiekviename iš mūsų gyvena Nepagydomybės pagyrūnas.

Viską dera patikrinti, net raudas...

Kuomet Aischilas ar Tacitas jums rodosi pernelyg prėski, atsiverskite „Vabzdžių knygą“ – šėlsmo ir nenaudingumo apreiškimą, pragarą, kuris, mūsų laimei, neturės nei dramaturgo, nei metraštininko. Kas liktų iš mūsų tragedijų, jei koks nors mokytas vabalėlis mums papasakotų apie savąsias?

Nors ir rymote, tačiau jūsų kraujas karštligiškai verda lyg po didžių žygių; jei nėra priešų, įsitraukiate į sekinančią kovą... Visa tai tėra tik nemotyvuota neurozės įtampa, galinti net ir bakalėjos pardavėją nelyg nugalėtą generolą supurtyti šiurpuliais.

Kiekviena šypsena, kurią matau, man lyg byloja: „Pažvelk į mane! Tai paskutinis kartas!“

Viešpatie, pasigailėk mano kraujo, mano liepsnojančios anemijos!

Kiek daug susikaupimo, uolumo ir takto mums reikia, kad sugriautume savo gyvenimo prasmę!

Vos tik prisimenu, kad individai tėra gyvenimo taškomi purslai ir kad pats gyvenimas nedaug ko savaime vertas, bemat pasuku į artimiausią užkandinę su mintimi niekada iš jos neišeiti. Net ir ištuštinęs tūkstantį butelių, vis tiek nepamėgsiu Utopijos, tikėjimo, kad dar ne viskas prarasta.

Kiekvienas užsidaro savo baimėje – savo dramblio kaulo bokšte.

Atskleisti paslaptį, kaip prisitaikau prie gyvenimo? – Keičiu neviltis kaip marškinius.

Kassyk išnykstant patiri nelyg paskutinį pojūtį – Dievuje.

Godus agonijoms, aš miriau jau tiek kartų, kad man rodos stačiai nepadoru dar piktnaudžiauti lavonu, kuris man daugiau nebebus naudingas.

Kokia dar ten Aukščiausioji Būtybė ar koks kitas žodis didžiosiomis raidėmis? Žodis Dievas skambėtų geriau. Jį ir derėtų išsaugoti. Argi žaidžiant tiesomis nereikėtų laikytis eufonijos taisyklių?

Ištikus paroksizmui be priežasties, nuovargis esti kliedesio atmaina, o pats nuvargėlis – povisatės (sous-universe) demiurgas.

Mano kiekviena diena – Rubikonas, kuriame norisi nuskęsti.

Nė vienas iš religijos įkūrėjų savo užuojauta neprilygo vienai daktaro Pierre’o Janet⁷ pacientei. Be viso kito, ją ištikdavo gailesčio priepuoliai „šitam nelaimingam Senos ir Uazos departamentui, kuris suspaudžia ir apjuosia Senos departamentą, niekaip negalėdamas jo atsikratyti“.

Dėl užuojautos, kaip ir dėl visa kita, psichiatrijai priklauso paskutinis žodis.

Mūsų sapnuose išnyra mumyse gyvenantis pamišėlis; pašeimininkavęs sapnuose, jis užmiega mūsų asmenybės gelmėse, žmonijos prieglobstyje; tiesa, kartais išgirstame jį knarkiant mūsų mintyse...

Kaip palengvėja žmogui, drebančiam dėl savo melancholijos ir bijančiam nuo jos pagyti, kai sužino, kad jo nuogąstavimai – nepagrįsti, kad ji nepagydoma!

„Iš kur toks Jūsų pasitikėjimas savimi?“ – „Matote, man pasisekė likti gyvam po tiekos naktų, kai klausinėdavau savęs: gal auštant nusižudyti?“

Mirksnis, kai mums staiga šauna mintis, neva mes viską supratome, sutapatina mus su žudiku.

Tik tada, kai nebegalime atnaujinti savo apgailestavimų, suvokiame, kas yra negrįžtama.

Būna mintys, kurios, skriedamos erdve, staiga atsitrenkia į kaukolės skliautą...

Religingą natūrą lemia ne tiek įsitikinimai, kiek poreikis tęsti savo kančias po mirties.

Su siaubu stebiu, kaip slopsta mano neapykanta žmonėms, kaip silpsta paskutiniai saitai, siejantys mane su jais.

Nemiga – vienintelė didvyriškumo forma, deranti su lova.

Jaunam garbėtroškai didžiausia nelaimė yra sukinėtis tarp žmonių žinovų. Man teko bendrauti su trim ar keturiais iš jų: jie pribaigė mane, sulaukusį dvidešimties metų.

Tiesa? Ji priklauso Shakespeare’ui; jei filosofas pamėgintų ją užvaldyti, išlakstytų gabalais su visa savo sistema.

Išnaudoję visus argumentus už linksmybę ar liūdesį, mes galiausiai išmokstame patirti juos grynuoju pavidalu ir gyventi tai linksmybėje, tai liūdesy, prisijungdami prie pamišėlių...

Ar aš, šitiek kartų demaskavęs kitų didybės maniją, galiu neapsijuokdamas vis dar laikyti save neveiksmingumo pavyzdžiu, pirmuoju tarp nereikalingųjų?

„Viena vienintelė mintis, skirta Dievui, verta daugiau nei visata“ (Katharina Emmerick⁸). – Ji teisi, šita vargšė šventoji…

Beprotybė ištinka tik plepius ir tylenius: tuos, kurie ištuštino visą paslaptį iš savęs, ir tuos, kurie jos sukaupė savyje per daug.

Kai mus užvaldo siaubas – atvirkštinė megalomanija, – tampame pasaulinio sūkurio centru, o žvaigždės ima piruetais suktis aplink mus.

Kai ant Pažinimo medžio subręsta kokia nors mintis, kaip norėtųsi į ją įsiskverbti, įsikirmyti ir pagreitinti jos krytį!

Idant neįžeisčiau kitų žmonių įsitikinimų arba triūso ir jie neapkaltintų manęs nei kietaširdiškumu, nei dykinėjimu, aš taip mečiausi į Sumaištį, kad paverčiau ją savąja pamaldumo forma.

Polinkis į savižudybę būdingas baikštiems, įstatymus gerbiantiems žudikams; bijodami žudyti, jie svajoja apie savinaiką, būdami užtikrinti, kad liks nenubausti.

„Kai skutuosi, – kalbėjo man vienas pusprotis, – kas, išskyrus Dievą, gali sukliudyti man persirėžti gerklę?“ Žodžiu, tikėjimas tėra tik viena iš savisaugos instinkto gudrybių. Visur vien biologija...

Bijodami kančios, mes visaip stengiamės panaikinti realybę. O jei mums pasiseka, šis panaikinimas taip pat virsta kančių šaltiniu.

Kas nemato mirties pro rožinius akinius, tas negaluoja širdies daltonizmu.

Neišaukštinusios abortų ir neįteisinusios kanibalizmo, šiuolaikinės visuomenės bus priverstos spręsti savo problemas kitais, radikalesniais metodais.

Paskutinis prieglobstis tiems, kuriems lemtis pabeldė į duris, yra pati lemties idėja.

Kaip norėčiau būti augalu, net jei man tektų budėti prie ekskrementų!

Ak, ta protėvių minia, aimanuojanti mano kraujyje... Iš pagarbos jų nesėkmėms aš nusižeminu iki atodūsių.

Viskas persekioja mūsų mintis, pradedant mūsų protu.

Mums neduota žinoti, ar žmogus dar ilgai vartos kalbą. O gal pamažu susigrąžins staugimą?

Paryžius, labiausiai nutolusi nuo rojaus vieta, vis dėlto lieka vieninteliu miestu, kur malonu netekti vilties.

Yra tokių sielų, kurių ir pats Dievas, puolęs ant kelių ir ėmęs melstis už jas, negalėtų išgelbėti.

Vienas ligonis man kalbėjo: „Kam man visos tos kančios? Aš gi ne poetas, kad galėčiau jomis pasinaudoti ar pasipuikuoti.“

Kai, pašalinus sukilimo priežastis, nežinai, prieš ką sukilti, galva ima taip smarkiai svaigti, kad atiduotum savo gyvybę mainais už bet kokį prietarą.

Mes blykštame todėl, kad mūsų kraujas nuslūgsta, idant neatsidurtų tarp mūsų ir nežinia ko...

Kiekvienas turi savo maniją: manoji buvo laikyti save normaliu, pavojingai normaliu. Ir kadangi kiti man atrodė bepročiai, tai galų gale ėmiau jų bijoti, o labiausiai – savęs.

Po kelių amžinybės jausmo ir karštinės priepuolių pradedi klausti savęs: kodėl gi aš nesiteikiau tapti Dievu?

Mąslios ir kūniškos prigimtys: Pascalis ir Tolstojus. Polinkis į mirtį ar bjaurėjimasis ja, suvokti mirtį dvasiškai ar fiziologiškai. Pascalis su ligos pagadintais instinktais įveikia savo nerimastį, o Tolstojus, įtūžęs, kad reikės mirti, primena paklaikusį dramblį, sumindžiotas džiungles. Nulinėse kraujo platumose nėra vietos susimąstymams.

Tas, kuris dėl chroniško lengvabūdiškumo praleido progą nusižudyti, sau pačiam atrodo kaip kančių veteranas, savižudybės pensininkas.

Kuo artimiau susipažįstu su prietema, tuo labiau įsitikinu, kad vieninteliai, šį tą supratę apie žmonių ordą, yra šansonjė, šarlatanai ir pamišėliai.

Sušvelninti mūsų sopulius, paversti juos abejonėmis– štai gudrybė, įperšanti mums bailumą, šitą visų vartojamą skepticizmą.

Liga – nesąmoningas kelias savęs link – mums primeta „gelmę“, pasmerkia jai. O ligonis? Tai metafizikas prieš savo valią.

Po tuščių antrosios tėvynės paieškų galiausiai dera susitaikyti su mirtimi, kad šioje naujoje tremtyje įsitaisytumei kaip pilietis.

Kiekvienas pasaulyje apsireiškiantisžmogus savaip atnaujina gimtąją nuodėmę.

Susitelkęs į liaukų dramas, atidus gleivinių išpažintims, Pasibjaurėjimas paverčia mus fiziologais.

Jei kraujo skonis nebūtų toks prėskas, asketas save įprasmintų atsisakydamas būti vampyru.

Spermatozoidas yra grynų gryniausias banditas.

Sandėliuoti likimo smūgius, blaškytis tarp orgijų ir katekizmų, gaivintis sukrėtimais ir lyg apkvaitusiam klajokliui kurti savo gyvenimą pagal Dievą, šitą Apatridą9...

Kas nepatyrė pažeminimo, tas nežino, ką reiškia pasiekti paskutinę stadiją savęs.

Savąsias abejones užsitarnavau per didelius vargus, užtat nusivylimai, manęs tarytum tykoję per amžių amžius, atėjo patys savaime, it kokie pirmykščiai nušvitimai.

Savo paties epitafiją kuriančiame žemės rutulyje elkimės taip, kaip pridera paklusniems lavonams.

Norime to ar nenorime, bet mes visi esame psichoanalitikai, apatinukų ir širdies paslapčių mėgėjai, bjaurasčių narai. Vargas tam, kurio pasąmonės gelmės per skaidrios!

Kamuojami nuobodulio, mes slystame link paties žemiausio sielos ir erdvės taško, link visiškos ekstazės priešybės, link Tuštumos ištakų.

Kuo daugiau bendraujame su žmonėmis, tuo mūsų mintys juodesnės; o kai, panūdę jas prašviesinti, grįžtame prie savo vienatvės, ten aptinkame jų paskleistą šešėlį.

Iliuzijų atsisakiusi išmintis tikriausiai užgimė per kažkurią geologinę erą: galbūt nuo jos ir išmirė dinozaurai...

Dar paauglystėje mirties perspektyva man kėlė siaubą; kad ją įveikčiau, tekinas lėkdavau į viešnamį ir ten melsdavau angelų pagalbos. Bet ilgainiui žmogus pripranti prie savo baimių, liaujiesi jų purtęsis, įsimiesčionini (s’embourgeoise) savojoje Bedugnėje. Ir jei buvo metas, kai pavydėjau Egipto vienuoliams, kurie kasė sau kapus, kad aplaistytų juos ašaromis, tai dabar, kasdamas sau kapą, mėtyčiau į jį tik nuorūkas.

Versta iš: E. M. Cioran. OEUVRES. Paris: Éditions Gallimard, 1995

¹ Tikriausiai turimas omenyje Josephas Joubert’as (1754–1824) – prancūzų moralistas ir eseistas.

² Citata iš Nicolas Boileau-Despréaux (1636–1711), prancūzų poeto ir literatūros teoretiko, IX laiško.

³„Hamletas“, III veiksmas, 1 scena, 72–73 eilutės. A. Churginas jas verčia kaip „teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno“ (žr.: Šekspyras V. Raštai. – T. I. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. – P. 249). A. Nyka-Niliūnas šią monologo vietą verčia kaip „valdžios skriaudas ir neteisybes“ (žr.: Shakespeare W. Hamletas. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 82).

⁴ Henri-Benjaminas Constant’as de Rebecque’as (1767–1830) – prancūzų valstybės veikėjas, liberalių pažiūrų mąstytojas, rašytojas. Pagarsėjo romanu „Adolfas“ („Adolphe“, 1816).

⁵„Bhagavadgyta“ 5.13. Tiesą sakant, originalas mini kūną ne kaip devynių angų žaizdą, o kaip devynerių vartų miestą (nava-dvāre pure). Pasak indiškų šaltinių, devyneri kūno vartai yra dvi akys, dvi ausys, dvi šnervės, burna, išangė ir lytiniai organai.

⁶ Aliuzija į baigiamąją Williamo Blake’o eilėraščio „Londonas“ eilutę.

⁷ Pierre’as Marie Félixas Janet (1859–1947) – prancūzų psichiatras ir neurologas, disociacijos koncepcijos autorius.

⁸ Anna Katharina Emmerick (1774–1824) – vokiečių aiškiaregė, mistikė, augustijonų vienuolė. 2004 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbta palaimintąja.

⁹ Apatridas [gr. a – neigiamoji dalelytė + patris (kilm. patridos) – tėvynė], asmuo be pilietybės.

Nauja ir paskutinė – tai apie Albino Bernoto knygą „Kaustytos žąsys“, toks pirmasis ir recenzijos sakinys. Sakinys turi būti paminėtas, nes knygoje ne kartą kalbama apie sintaksę. Apie sintaksę kaip pačią giliausią kalbos tvarką ir apie sintaksę kaip paskutinę tautinės gynybos liniją: „<...> todėl tvirtai galiu pasakyti, nutautinimas ir podraug nutautėjimas prasideda ne nuo žodžio, o nuo sakinio, nuo sintaksės“ (p. 32). Ir sintakse A. Bernotas susisaisto su savo tauta, jos praeitim, istorija.

Iš karto minėtina ir autobiografija, nes knygos paantraštėje pažymėta, kad joje – autobiografinė beletristika ir eilėraščiai. Gal tiksliau būtų – beletrizuota autobiografija: patirtoms, išgyventoms istorijoms, apmąstymams suteikiama tam tikra forma, intriga, siužetas. Žymėtoji eilėraščių dalis – trioletai; aštuonių eilučių eilėraštis, rimuojamas dviem rimais, pirmoji eilutė pakartojama ketvirtos ir septintos, antroji – aštuntos. A. Bernotas – kanoninių eilėraščio formų meistras: soneto, sonetų vainiko, trioleto. Ne kartą yra sakęs, kad jam patinka galynėtis su įnoringais eilėraščiais, keliančiais savo reikalavimus. Geriausi sonetai ir trioletai ne sunarstomi iš atskirų dalių, o išskobiami, išdrožiami, iškalami iš vieno medžio, vienos atpjovos. Žodžio medžiaga yra kieta, kietas yra žodžio medis, reikia kantriai drožti, skobti, obliuoti, svidinti. Trioleto sukiniai, trioleto šokiai (gyvi judesiai, ritmingi) yra lyg kokia gilioji A. Bernoto knygos programa. Daug gyvenimo, vis grįžtančio į atmintį, paini to gyvenimo sintaksė, daug pasikartojimų ir pakartojimų, atsiliepimų, atitikimų, mįslingų sutapimų. Ir aštuntoji trioleto eilutė juk toli nuo antrosios, o pakartoja ją ir pakartoja kaip laisvą būtinybę. Ir dviejų rimų turi užtekti šokliai trioleto muzikai. A. Bernoto knygoje rimų (ir perkeltine prasme) nedaug, bet jie meistriškai varijuojami.

„Nenorėčiau, kad ši mano knyga būtų paskutinė“, – ilgo ir vingiuoto sakinio pradžia iš knygos pradžios, kur gyvenimas palyginamas su atlaidų saldainiu, duodančiu impulsą pirmajam trioletui: „Išsivyniojai ir džiaukis – / Kito tokio negausi.“ Deja, „Kaustytos žąsys“ – paskutinė A. Bernoto knyga, derėtų ją skaityti atidžiai ir pagarbiai, suvokti jos ketinimus, intencijas, pajusti svorį. Taip klostėsi, kad šis poetas, gana anksti įžengęs ir į prozą, neabejotinai talentingas, darbštus, sąžiningas, nebuvo pamatytas tarp pagrindinių lietuvių literatūros žaidėjų. Seniai suvoktas paradoksas, ar ne Algimanto Baltakio pirmiausia pastebėtas: kai žiūri atskirai, kai atskirai apmąstai, poetas įdomus, savitas, o kai skaitai kokią bendresnę apžvalgą, ką jau kalbėti apie literatūros istoriją, jo nėra, nėra nė žodžio apie jo kūrybą. Tai galbūt pagrindinių linijų, galbūt poetų grupių, sambūrių, tarpusavio ryšių problema. O gal literatūros, kurio nors jos tarpsnio sampratos lėmėjų, jų simpatijų problema. Bet tai, kas sukurta iš kalbos, iš kalbinės medžiagos, turi daug laiko, tai nedūla, nedyla, gali laukti. Lieka pasitikėti žodžiu. Pasitikėti ir abejoti: „Žodis pats tik prisišaukia žodį – / Tą, kurio ieškojai per naktis, / O suradęs pamatei – netiks...“ Trioleto pradžia, bet daugiau nei trioleto.

Daugiau kaip keturiasdešimt metų A. Bernotas pragyveno didelėje nuošalėje, Labanoro giriose, žiemą aklinai užpustomoje sodyboje. Su bitėmis, šunimi, paukščiais, žvėrimis ir gyvulėliais. Su giria, dangumi, šuliniu. Su medžiais – knygos ketvirtojo viršelio nuotraukoje sėdi po aukštu medžiu: kaimietiškai sunertos rankos, guminiai batai. Gryna poezija, kaip gali pasirodyti. Bet ir atkaklus vienišojo būvis – susikasti daržą, pasisodinti ką, parsinešti vandens, prasikasti taką, pasikurti ugnį, turėti ką valgyti. Ištverti neviltį, išmokti nuo jos apsiginti. „Juodžiausios, baisiausios mintys daužosi galvoje, užpuola žmogų paryčiais, tik atsibudus. Vienintelis išsigelbėjimas – keltis, šokti į kelnes ir maut į mišką! Arba imtis kokio darbo, bet geriau – į mišką“ (p. 46). Kaimynui Stanislovui iš anapus Lakajos leidžiama ištarti: „Pats išradau šitą vaistą nuo juodų minčių.“ Kad galima būtų įtikinamiau pasakoti autobiografinį pasakojimą, vos vos jį beletrizuojant, reikia turėti daug antrininkų, veikėjų, kuriais veikia pats pasakotojas. Modeliuoja pasakojimą, nors pats ir negalėtų pasakyti, kas tie modeliai, kas juos duoda, primena, iškelia iš tamsiausio dugno, apšviečia.

A. Bernoto knygą galima perskaityti kaip pasakojimą apie tai, kas patirta, nevengiant ir to, kas jau pasakota (ir autobiografinėje knygoje „Pro dūmus: deimantais nusėtas“, 1989), kas suvokta iš literatūros, iš bendravimo su Antanu Venclova (prasidėjusio nuo Aleksandro Puškino eilėraščio apie žiemą vertimo), su Antanu Jonynu, Ramūnu Klimu, Algimantu Baltakiu, Vytautu Rudoku, Kostu Kubilinsku... Užsimenamas ir Aleksandras Gudaitis-Guzevičius... Šmėsteli Paulius Širvys, Ričardas Gavelis. Vanda Juknaitė, atmintinai mokanti rinkinio „Nusigręžusi žvaigždė“ eilėraščius – tai tikrai daugiau negu koks ordinas. Jonas Avyžius, iš kurio mokytasi bitininkauti. Knygoje yra gražių poezijos buvimo žmoguje paliudijimų – lyg kokių šiurpulių, perskrodžiančių sąmonę: „<...> kas per stebuklingas augalas tuos šiurpulius kelianti, dvasią vis nutvilkanti poezijos dilgėlė“ (p. 129). Liudijama Maironio svarba: kaip jau tolimais laikais buvo perkamas Maironio dvitomis, kaip jo ieškoma, kaip trūksta, neužtenka...

„Kaustytų žąsų“ pasakojimas galėtų būti linijinis, bet toks nėra, nes gerąja prasme jį komplikuoja poezija, atskirosios jos programos, trioletiškos. Gyvenimas pro atmintį, poezija nusėtą,– taip galima būtų sakyti apie naują ir paskutinę (taip, yra ir tokia jungtis) A. Bernoto knygą.

Atskira tema – literatūros žmonės: Vincas Kudirka („Vincelis su smuikele Naumiesčio kapinėse“, – močiutės žodžiais), A. Venclova, R. Klimas (trapi vidinė autentika – iš pokalbių), A. Jonynas (pats turiningiausias portretas, nenudailintas, aštrių bruožų). A. Jonyno, nematančio, nuostaba „Kaip čia gražu!“ veikia ir kaip pasakojimo kamertonas; antrasis kamertonas iš R. Klimo: „Dėl to man kartais ir užeina toksai lyg nerimas.“ J. Juškaitis, 1971 m. parašęs eilėraštį „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ su gulbėmis, svarbia antiteze žąsims, kaustytoms ir sparnuotoms.

Kaustytos žąsys – iš zanavykų tikrovės, bet ir iš pasakos, vaizduotės. „Močiutė man yra pasakojusi, esą jautresnės širdies, pagailesni ūkininkai žąsų tikrai nekaustydavo, varomoms į Pilviškių (jau kapsų miesto) turgų, joms iš drobės pasiūdavo ar iš pakulinių siūlų nunerdavo naginaites, kad gerai nupenėti ir sunkūs paukščiai, turintys nukrypuoti keliolikos kilometrų kelią, padų į gruodą nepasimuštų <...>“ (p. 82). Laukinės, skraidančios žąsys ir į turgų varomos nupenėtos žąsys. Du tos pačios tikrovės pavidalai. A. Bernotui būdinga tvirtai atsiremti į žemę, bet įsižiūrėti ir į nupenėtų žąsų kraują, primenantį apeigas, kad žvilgsnis laisviau pakiltų į dangų, kad galėtų būti parašytas vienas gražiausių jo eilėraščių „Per Vilnių lekia žąsys“. Knygoje paliudytos jo radimosi aplinkybės: „Visą apniukusį dangų nuo krašto iki krašto purtė duslus dundesys, perkūniškas grūmėjimas, nuo kurio po mano kojomis baugiai virpčiojo gelžbetoninės balkono grindys. <...> Net šiek tiek nusivyliau, kad čia jokio antgamtiško stebuklo nėra, o tik paprasčiausiai skrenda laukinės žąsys: labai žemai ir neregėta gausybė žąsų <...>“ (p. 72). To perkūniško grūmėjimo, to gagenimo, stebėtinai panašaus į arklių žvengimą, eilėraštyje nėra, jį perima bendresnė bernotiška poezijos programa.

Knygoje „Kaustytos žąsys“ giliau įžengta į vitalinį geismų, aistrų pasaulį, gyvulišką tiesiogine ir perkeltine prasme. Pradžioje autorius netgi bauginasi, kad knyga tokia nuoga, begėdiška. Bet problema kita. Geismai, aistros, kūniškos, net iškrypėliškos orgijos yra ir karnavalinės laisvės, kuriomis žmogus priešinasi mirčiai. Kuo daugiau mirties nuojautos, tuo labiau iš pasąmonės iškyla ir vienintelė mirties priešprieša: kūno gyvybingumas, labiausiai atsiskleidžiantis lytiniais geismais. Gyvūnų, gyvulių, žmonių.

Įdomiausia, mįslingiausia ir neabejotinai giliausia A. Bernoto knygoje yra tėvo ir sūnaus tema, metafiziškai susieta su ugnimi, liepsna. Ši tema prasideda nuo pirmojo trioleto, lyg susapnuoto, iškilusio iš to, kas ir pačiam poetui galėjo likti nesuvokiama:

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą –

Jau sėda į balną, o nuogas ir basas.

Rudens danguje pasitinka jį dvasios...

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą –

Jam šalta, jis dreba, jį neša pas Dievą

Žirgai žvengdami – gruodu kaustytos žąsys...

Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą –

Jau sėda į balną, o nuogas ir basas...

(p. 11)

Trioletu „Kaustytos žąsys“ pradedamos, jo erdvė atskira. Kito puslapio ir kitos teksto dalies pradžia: „Užaugau be tėvo, su patėviu, geru žmogumi, anot savų ir ypač svetimų, paties Dievo siųstu našlaičiui“ (p. 12). Netikras patėvio brolis po laidotuvių su ašaromis padėkoja: „Palaidojai mano brolį kaip tikras sūnus.“ Lyg eitų ta pati slapta linija ir staiga atsivertų netikėtame susitikime su dailininko Giedriaus Kazimierėno drobės „Atsisveikinimas su Kęstučiu“ reprodukcija: „Ten negyvas kunigaikštis užsodintas ant balto žirgo, kuris, gerai įsidegus pagoniškų laidotuvių ritualiniam laužui, liepsnų šuoliais nuneš valdovą į dangų pas Dievą“ (p. 13). Pritrenkusi nuostaba iš paveikslo ir trioleto giminystės: „<…> skirtumas tik toks, kad manasis raitelis gėdingai nuogas, be kardo ir vadinamas ne kunigaikščiu, o tėvu, pirmasis jau didingai sėdi balne, o šis dar tik taiko koja balnakilpėn.“ Tiesioginis akstinas trioletui buvęs ilgai persekiojęs prisiminimas, kad kaip Rašytojų sąjungos pareigūnas turėjęs rūpintis A. Venclovos šarvojimu ir lavoninėje buvęs palaikytas sūnumi, pasiūlyta mirusį aprengti, kaip ir pridera sūnui.

Šmėsteli knygoje ir Tomas Venclova, greta A. Jonyno ir jo mažas Antanukas, vėliau taip pat poetas. Tėvo ir sūnaus ryšys – iki paskutinio žingsnio, iki aprengimo šarvojimui, iki palaidojimo, kai galima pasakyti: viską padarei kaip tikras sūnus. Ugnies rodymasis, liepsnos – tarsi iš pagoniškų ritualų. Taip, Kęstutis ir Birutė, mitinė šeima, prieškario Lietuvoje buvo šeimos simbolis. Kaip suderinti krikščionybę ir pagoniškus papročius, kuriais gyveno ir savo vaikus, taip pat ir Vytautą, auklėjo Kęstutis ir Birutė, kaip priimti į savo sąmonę ritualinę mirties ugnį? Motinos reakcija aiški: „Mirusįjį ne į žemę, o ugnyje sudeginti, kaip kokį deglą paršą liepsnose susvilinti – kur tai matyta!..“ (p. 22). O patėvis svarsto, gal ir garsiai sako, kad „kai Kęstutį degino, tai tikriausiai degino ąžuolo malkų ugnyje“ (p. 23). Kas prineša prie akių tuos senus jutimus – šarvojimo, ugnies, – kas juos atgaivina? Vėlės. Kelis kartus A. Bernotas pamini vėles, labiausiai gimtųjų Urvinių vėles, tikriausiai jos ir pasiuntusios jam Kazimierėno paveikslo atvaizdą, kad primintų, jog svarbiau ne apie ką rašyti, o su kuo būti rašant; nebūtinai apie kunigaikštį rašyti, užtenka su juo būti, netgi ne su juo pačiu, „o su jį praryjančia pušinių rąstų ugnimi“. Nebūtinai – ąžuolo. Kai nebeatlaikai vandenų sapningo žvilgsnio, ieškok ugnies, ankstyvosios ugnelės. Glauskis prie ugnies.

Kūrenimas rudenį ir žiemą, pasirūpinta malkų, bet ne šiaip malkų, o ir „pagoniškos ritualinės pušies ir mitologinės žalčio eglės“ (p. 25). Stebėti skirtingą degančio medžio būdą, galvoti, kad „kunigaikščiui Kęstučiui buvo tikrai malonu sėdėti balne ir iškilmingai iš smalingų pušinių rąstų kylančių liepsnų šuoliais joti Anapilin!“ (p. 26). Pabandyti aprašyti degantį medį, bet, patyrus piktas žiežirbas, kas parašyta, sumesti į ugnį. „Apie ugnį – į ugnį!“ (p. 27). Ugnies sukiojimasis sąmonėje. Nuo kasdienės iki ritualinės. Arba atvirkščiai.

Kas už to slypi? Į ką eina, su kuo susitinka? Iš esmės panašiai kaip A. Bernoto trioletas „Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą“ susitinka su G. Kazimierėno paveikslo „Atsisveikinimas su Kęstučiu“ reprodukcija, visa ši ritualinė ugnies misterija yra pririšta prie Lietuvos viduramžių, prie seniausio mito, Algirdo Juliaus Greimo pavadinto „pirmuoju lietuvišku mitu“, datuoto 1261 metais („Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį“). Tai vadinamasis Sovijaus mitas iš seniausių metraščių – „Pasakojimas apie tokį pagonišką paklydimą, kad jie Sovijų dievu vadina“. Sovijų A. J. Greimas laiko lietuvių Šoviu. Mitas susijęs su laidojimo papročiais, su mirusiųjų deginimu. Ir Sovijų, ir Šventaragį, kito mito veikėją, sudegina jų pačių sūnūs. Sūnus pagal seniausius mitus atrodo labai įsipareigojęs tėvui, tai ir bendruomenės likimui lemtingas ryšys. Turėti sūnų, kad perimtų kardą. Ir kad mirusį tėvą, juolab kovoj žuvusį, tinkamai pašarvotų, perduotų ugniai, lydinčiai į vėlių šalį.

Prie Sovijaus mito iš naujo grįžo Bronislava Kerbelytė, į išplėstus lietuvių viduramžių kultūros kontekstus įjungė Algimantas Bučys, naują vertimą ir naują interpretacinę versiją pateikė Ilja Lemeškinas (2008). Bendriausia samprata nekinta: mite kalbama apie lietuvių mirusiųjų deginimą. A. Bučio interpretacinėje versijoje tėvas degina sūnų; tai abejotina. I. Lemeškino – sūnus tėvui galiausiai suteikia tinkamą mirties guolį: „O kitą dieną, sukūręs laužą didelį, įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjo. Jis atsakė: „Kaip vaikelis lopšyje saldžiai miegojau“ (cit. iš: Bučys A. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija, Vilnius: Versus aureus, 2012, p. 611). Mite sūnus turi patarnauti tėvui.

Grįžkime prie A. Bernoto. Jo trioleto „Apauk ir aprenk savo mirusį tėvą“ mitinė nuoroda – į ugnį; aprenk ugnimi, jam šalta, jis dreba. Taip, tolimi, labai tolimi, nelygūs, nelygintini tekstai, bet susitikimas tikėtinas. A. Bernotas atsiliepia į tolimus, gilius ritualinės ugnies vaizdinius, tvirtina jų autentiškumą, išlikimą lietuvių pasaulėjautoje. Trioleto aiškinimas A. Venclovos mirties aplinkybėmis tėra šalutinis, viskas giliau, bet ir paviršiuje turi būti sukabinta. A. Bernotas sukabina, o kartu palieka duris ir atviras. Įeikite, supraskite.

Pabaiga, lyg iš kelių kartų knygos pabaiga, lyg nenorint pabaigti, vis dar ją pratęsiant. Tikroji knygos pabaiga ištinka dar kelios dešimtys puslapių iki paskutiniųjų sakinių. Ta tikroji pabaiga – jau aiškiai viską matančio, užbaigiančio: „Bet šaukštai jau seniai popiet: ir tos baltakiškos Vargo Mokyklos, ir tų Varinių Beržynų, ir aukštojo skardžio prie Trakų, netgi to baso ir nuogo raitelio – lyg nebuvę, viskas praėjo, praskriejo kaip viena diena. Jaunas Vargo Mokyklos auklėtinis rašė eilėraščius virpėdamas iš nekantrumo pamatyti išleistą savo pirmąją knygą, o paskutiniąją rašydamas štai jis bejėgiškai tirta baimindamasis, kad nespės jos išvysti savo akimis: ne savo – tai taip, bet savo... todėl ir paryčiais žmogų užklumpančios juodosios mintys, kokios ten mintys, pasakytų Lionginas, pasakytų: na, tik aš žinau, mums profesorius Kaune aiškino, kad tai ne kas kita, o perdegančios elektros lemputės iškilmingoji, juodoji, visa ko pabaigoje giedamo Viešpaties Angelo šviesa“ (p. 248).

Pabaiga, iš esmės vieno sakinio, tikrai bernotiškos sintaksės, kelialaikės ir keliapakopės, trioletiškos, nuo baso ir nuogo raitelio, laukiančio kaitrios ugnies, palydinčios į amžinybę, per kūrybinės būties nekantrą ir baimingą tirtėjimą, per paryčiu užklumpančias juodąsias mintis atvingiuoja iki juodosios šviesos, iki „visa ko pabaigoje giedamo Viešpaties Angelo“.

Stasys Stacevičius. Stiklinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 184 p.

Kai poezijos skaitymas tampa maloniu įpročiu, ateina toks laikas, kai atsiranda poreikis dalytis skaitymo sukeltomis būsenomis, nuotaikomis. Paskui tas noras tampa įsipareigojimu liudyti poeziją rašymu apie ją, o kartais buvimas su poezija sukelia keistų patirčių, pažadinančių baimę, nerimą, viltį. Kai į rankas pateko Stasio Stacevičiaus aštuntoji poezijos knyga „Stiklinė“, poetas dar gyveno šiapus, bet jo eilėraščiai, jau keistai neramūs, dvelkė anapusybe. Ko gero, vieninteliai poetiniai personažai – Nykštukas ir Smilga – dar leido turėti vilties, kad eilėraščio žmogus tiesiog persikūnija – sutampa su istoriniu partizano Nykštuko prototipu ir per šią figūrą parodo gerą, teisingą, savo tėviškę mylintį žmogų. Taip eilėse išnyra Merkinė su visais pagonių tikėjimais ir žmonėmis, čia yra ir motina, tėvas, mylima moteris (galbūt tai Smilga...), o jų vidinės būsenos išreiškiamos NEBŪTIES ir didžiosios TYLOS akivaizdoje. Tačiau šiandien atrodo, kad kiekvienas tos knygos eilėraštis – ypač prasminga, likimiška vizija.

Knygos anotacijoje rašoma: „Žodį „stiklinė“ rupių žodžių kalbėtojas taria ten, kur poezija buvo linkusi iškilmingiau sakyti „taurė“.“ Nemanau, kad poetui stiklinė yra tik šiaip buitinio konteksto elementas. Atidžiai perskaitę rinkinį, suvokiame, kad stiklinė – tai netradicinė gyvenimo metafora. Kartais ji skaidri, kartais purvina, kartais neišgerta, kartais puspilnė, kartais pustuštė, kartais trapi. Toks ir yra gyvenimas šiapus – visoks, ir tik anapusybėje išskaidrėja... Eilėraščio būtyje atsektume ženklų, artimų paties poeto gyvenimui, todėl jo poezija tampa išpažintine. Nuo pirmos rinkinio eilutės juntame kalbančiojo vienatvę, liūdesį dėl žmogaus, kuris – tik debesėlis Viešpaties vėjyje, dėl asmens silpnumo prieš Likimą ir Laiką: „Labas vakaras. Kaip danguj, taip taigoje...“

Visa egzistencija – žmogaus buvimo pradžia ir pabaiga – bandoma suvokti filosofiškai, mirtys ir gimimai neišvengiamai kartojasi, džiugindami mus ar skaudindami: „Tačiau kas įvykę – iš naujo įvyks / anot Ekleziasto? Praeis ar prabėgs vėl per kūnus ir sielas?“ Gal eilėraščio žmogui atrodo beprasmiškas atsakymo ieškojimas, nes vis tiek bus taip, kaip turi būti. Tai ironiška: „Ūmai debesis / iškišo liežuvį. Parodė. Ir nieko.“ Taigi vertybė – būti sąžiningam čia ir dabar, mokėti pasirinkti tai, kas tau pačiam labai svarbu, žinoti, kad stiklinės briaunom, pasak poeto, grojama taip, kaip išeina, o sklidina stiklinė „beveik neskamba“... Išgerta stiklinė tampa nugyvento gyvenimo metafora: kai to gyvenimo lieka nedaug, bet lieka tik tai, kas prasminga.

Poetas apie mus, dabar gyvenančius, mąsto kaip apie mūsų pačių buvusius protėvius, sugrįžusius išpildyti likimo: „Ar neišsipildė jų reinkarnacijos? / Ar jų narsa ir sapnai išsipildė? / Ar nepasiteisino nė viena baimė? / Ar niekad nebuvom kaip jų išsipildymai?“

Kitas klausimas – ar įmanomas prasmingas žmogaus buvimas žemėje be meilės ir artimų žmonių? Poetas nesižarsto subanalintomis meilės frazėmis. Taurios meilės metafora – širdis, bet šiuo embleminiu įvaizdžiu tiesiog žaidžiama („kalnų ožio širdis“, „juodo strazdo širdelė“, „laisvų šiaurės elnių labai brangios širdys“, „pigesnės, berods, nekaltų avinėlių, / nevalgoma, bet graži vilko širdelė“). Eilėraščio žmogui jo paties širdis – neišsipildžiusios, nesuprastos meilės aliuzija („O jeigu tau persodintų mano širdį? / Gal jau nekalbėtum: jis buvo beširdis“). Mylimas ir artimas žmogus skausmingai tolsta, o kaltė prisiimama sau: „mano prižadinta, nebaigi sapno: / daug daug baltų paukščių / ant žemės švytėjo / o kai iš miego prikėliau tave, / visi paukščiai pakilo / ir tuoj pajuodavo.“

Eilėraščio žmogus suvokia ne tik jam skirto laiko pradžią, bet ir pabaigą: „Galvosiu: kokios marios laiko yra, / kai jo jau neturiu ar manęs tau nereikia.“ Gyvenimas be artimo praranda prasmę: „Žinių iš numirusių pradedu laukt...“ Vienišumo tyloje bandoma įvertinti savo gyvenimo kokybę: „Kiek turėčiau draugų? Ir kam likčiau vienintelis draugas?“ Ir: „jei mokėčiau tapyti, / tai kokį paveikslą / sau padovanočiau ant laiko ribos...“

Bėgant knygos eilutėmis besibaigiančio laiko ir mirties nuojautos nepastebimai stiprėja, esamąjį ar būtąjį laikus keičia būsimasis: „Alėjoj – daug metų tavęs ir kitų neturėsiu“; „Šerkšnai gal nelies / nežinomo autoriaus moterų. Šalčio nesmerksi / dėl slapto nužudymo.“ Ir atmintis bus graži: „Grafo našlė / senoj miniatiūroje šypsos viduržiemio parkui.“

Ypatingą reikšmę įgyja akinama saulės šviesa – tai šalta mirties šviesa, saulės takas naktin, skirtas patiems vienišiausiems. Ir stebėtinai tikslios detalės: „Tuštoka, žvarbu, / šalta saulės take. // Vien pusnynai, tyla, nežinia, / o per vidurį / aš nežinau, ar tu man artimiausia.“ Skaudus išsiskyrimo su mylimu žmogum motyvas tampa esmingai kitokio išsiskyrimo vizija: „Taip / gal išsiskyrėliai kartais žiemoja / sodybose tarp užpustytų laukų...“, o „namai / tokią valandą / turi maldos namų bruožus.“ „Aplinkui / sniegynai, naktis, atgarsiai, / vidury / esam girdimai nežiniai lygūs.“

Reali tikrovė sąlygiškai siejama su anapusybe: „Puikioj drugių pievoje / būsi gražiausia / tapytoja, / kol drugių pievą tapysi / arba ne pievą – o mūsų metus.“ Eilėraščio žmogus, tiesa, pripažįsta, kad kasdienybė ne visada tik graži, todėl ir „atmintis vietom būna nuodinga“. Ypač tada, kai namuose mirusiųjų ima darytis daugiau nei gyvųjų, o atmintis neištrina nė vieno: „nusitapo visi namuose, kur daug metų nepakeičiau tavo paveikslų, bet metlaikiai daug ką paveiksluose keičia.“

S. Stacevičius tęsia lietuvių poetų ir prozininkų (Romualdo Granausko, Jurgos Ivanauskaitės, Nijolės Miliauskaitės, Rimvydo Stankevičiaus) pamėgtą drugelio, kaip vėlės, metaforą. „Šoks gyvo sidabro drugeliai didžiulėm akim, / kur mes – tik per tragikomedijas – protėvius matom, / kaip jie matė savo, tikėjos mumis dar atgimt...“ Suskamba dar vieno seno lietuvių tikėjimo motyvas – mirusysis sapne ar regėjime pabučiuodamas artimą jį „išsiveda“: „Todėl ir atrodo, kad labai ilgai / aš labai neilgai / ilgu saulės taku / galiu brist, / kol užges, ir nepasibučiuosim“, arba „blogiausią užmiršt – ne kaip pasibučiuoti“.

Taigi eilėraščiuose ryškėja mirties, kaip visiško išsiskyrimo ir ilgos atminties, vizija, taip pat kankinantis kaltės ieškojimas ir bandymas susivokti: „galėjai turėti mane iki karsto...“, bet „Kils jau / juodai nutapytas drugelis, / bet... Gal tik ne taip į save pažiūrėjau“.

Savitas vizijas tęsia mirusios muzikos mokytojos, partizanų Nykštuko ir Smilgos motyvai. Tai irgi mirties ženklai, per kuriuos iškyla keista veidrodžio, kaip anapusinio – vėlių ir dvasių, kažkada gyvenusių artimųjų – pasaulio, metafora: „Kartais klausdavai, ar taigoje, ar namuose aš, / kartodavau: kaip danguj, taip taigoje, taip ir veidrody.“ Eilėraščiuose, kurių keistai baladiškais personažais tampa Nykštukas ir Smilga, blyksteli Sibiro atspindys: „O kartais / įmigdavome – lyg išskristume / į nekainuojančią nieko kelionę. // Pasemdavom / iš atšiauriai gražios upės, / išpildavom ant savęs kibirą Sibiro.“ Istorinio konteksto motyvai subtiliai siejami su skausmingu asmeniniu išgyvenimu: „Vandenio / antitremtin juk neveši / ar tremtinių pėdom nenueisi / toliau, negu jie niekada nenuėjo.“

Kartais atrodo, kad poetas tyčia lygina sunkias tremties, partizanų gyvenimo realijas su menamos dabarties dramomis, idant akcentuotų pastarųjų beprasmybę, bet kartu ir sunkumą. „Tu persirengi prieš kelionę / prieš veidrodį – taip, lyg nebūtų svarbu, kas įvyko, / o būtų svarbu, kas mums neatsitiko.“ Ateičiai nelieka šilumos: „Tik beribė taiga prieš akis ir beribė / taiga už akių – tai beribei vienatvei.“

Taip baigiama pirmoji rinkinio dalis „Skaidri“. Šiandien norėtųsi paklausti poeto, kodėl skaidri? Gal skaidri todėl, kad viskas labai tikra, kad širdgėla išgryninta? Ji vyriška ir stipri, kaip būna žmogui suvokiant, kad kartais kažkam, gal net tavo protėviams, ji buvusi daug sunkesnė, skausmingesnė.

Antra rinkinio „Stiklinė“ dalis – „puspilnė“. Kai pilnatvė dar dominuoja, bet „pora sudraskyta“. Eilėraščių žmogus, atrodo, taikosi su likimu: „tikiuosi, kad mums klostysis palankiau...“, nors suvokiama, kad ramybė tik tariama: „Ir nesvarbu, ar šiaurys ūžaus, / ir / tarp vėjakrypčių bus ypatingai tylu. / Vienos rodys į mus, / kitos – į nepažįstamus, trečios bandys atsigręžt į save.“ Poetas į bendrą ateitį žiūri kaip į naują paveikslą („Gal pati – jeigu dailininkė – nutapysi, / ko stinga“), kuriame jo nėra. Jo vėjarodės kitos, ant jų surašytas kitas likimas: „Teresėlė iš niekur, / Danguolė ir vėjas, / Vėjažuvė skrenda, / Stasys ir naktis.“ Veidrodinio kardo motyvas ir jame atsispindinti giminė. Pirmiausia tėvas, apie kurį visame rinkinyje nedaug pasakoma, kuris prisimenamas kaip kadaise ištaręs pranašiškus žodžius: „sūnau, tavo galva nuostabi ir gera, / bet, atrodo, ne tam jinai bus atitekus.“

Mirusieji tarsi grįžta pasiimti to, kuris lieka vienas – „mano galva / veidrodiniam karde atsispindi“. Ypač ryškus senolės paveikslas – šimtametė, mėlyno kraujo, nebijojo gyventi, nebijojo mirties. Ryšys ypatingai stiprus – ji „suveldavo galvą ir vėl sušukuodavo“ – buvo tokia artima, ypatinga savo meile ir tikrumu, globa, rūpesčiu: „saulė sielą turėdavo jos raudose, / susiglausdavo skersvėjai / jos maldose.“ Nuolankumas paveldėtas: „kartais geriau būt šešėly“, bet svarbu išlikt savimi („Žinojo, kurias paslaptis reikia perduot / vaikams, / o kurias nusinešti į kapą – / kad siela išliktų pati savimi“). Tai tampa vertybe ir pranašiška vizija: „Vėl raudonas kaip vakaras / mėlynas kraujas, / tampu vėl kitokiu savim, / kaip ir tu. // Nekliudykit tylėt! Neužstoki man saulės! – kapavietėje supyksti lyg žmona.“ Žmona čia – mirties aliuzija. Veidrodžio motyvas plečiasi – anapusinė erdvė darosi beribė. Šioj erdvėj ryškėja grįžimas pas mirusią mamą: „Tik taip / pas tave, mirus mama, grįžtu...“ Buvimas žemėj nedaug teįkainojamas – „atsiskaitydamas tarsiu: kišenėj / lyg pinigas / tik apvalus veidrodėlis“, „blykčios aversas, reversas ir nominalas...“ Kas bus brangiausia? „Brangiausi bus ne tie atspindžiai.“ Gal visi buvę šalia... Žmonės. „Protingai atrodys numirę, gyvieji – visaip...“

Poeto pamėgtas tylos motyvas tampa svarbiausias, nes tik tyloje ryškėja lemtis: „bet spengia tyla, ir atrodo, tuoj tuoj / čia įvyks, / kas toli jau įvykę ar vyksta.“ Nuojautas stiprina į kažkieno langą atsitrenkusio paukščio motyvas.

Trečioje rinkinio dalyje „Pustuštė“ tuštuma atsveria dar buvusios pilnatvės išgyvenimą. Stiklinė tampa trapumo, laikinumo ženklu: „jei skaidri stiklinė man iš rankų / kris, išskris. Ir gal dar nesuduš.“ Tuštuma pirmiausia siejama su mamos netektim: „žinojau, kad mirsi, bet kartais užmiršdavau“, nes su mamos netektimi ir namai, ir gyvenimas lieka pustuščiai. Kuris dabar gyvesnis, kuris tikresnis? „Sapne / gal susėsim prie stalo sode, / vieno rankoj bus puspilnė, / o kito – pustuštė. // Gal susikeisim, ir nieks nesikeis...“ Šešėliu praslenka ir tėvo motyvas: „nugairindavo tėvas ėgliais takus, / stipriai pustant / girdėdavau gaires virš gairių.“ Tuštėjantys namai, „paslaptingos tylos pilnas laukas“ ir tik „Perkūnija / fotografuoja namus – gal išgairintiems pasimatyti“.

Pačia tikriausia religija tampa tikėjimas išėjusiaisiais ir meilė jiems: „Vardan mamos, tėčio ir mylimosios...“ Jų išėjimas eilėraščių žmogaus suvokiamas kaip jo paties pasitraukimas į vienatvę – tiesiog egzistenciją, kurioje, regis, vis mažėja prasmės („Kam vartai, jeigu ir tvoros nebėra. <...> O nuo piktų dvasių neatsitversi. / O nuo gerų atsiskirti nereikia“). Kartojamas lemtingas gyvenimo pasikeitimo motyvas: „Buvom kaip jūs, o jūs būsit kaip mes.“ Kalbančiojo ir mamos ryšys – ilgam, žmogui sunku susitaikyti, kad turi tapti pagrindinis, svarbiausias: „...skrisk, mama, skrisk. Aš daugiau negalvosiu, jog tu man / pirmoji padėt privalai, kada skrist negaliu.“ Ir „Sunku atsisveikint, / lyg angelas verktų gražiausioj, gimtojoj tremty“.

Ketvirtoji poezijos rinkinio dalis „Neišgerta“ sudaryta iš eilėraščių, kuriuose gausu gražių gyvenimo akimirkų prisiminimų, neišsipildžiusių vilčių ir troškimų. Dažniausiai tai susiję su moterimi, mylimąja: „Gražiausia esi, / kai prie jūros randi akmenukų, / kurie turi skylę į saulę. // Kiaurymę į užmarštį ar į mane.“ Eilėraščio žmogus brangina kartu gyventą laiką: „Norėčiau, / kad daug metų tęstųs „dabar“, noriu rasti daugybę kiaurų akmenukų...“

Atsisveikinimo bučinys ir metaforiškai pasakytos frazės, tapusios lemtimi: „Sapnuojamoj knygoj gal bus parašyta, / kad aš užšalau giliose pusnyse, ne tau nešdamas vyną / speigomečio naktį.“ Arba: „Į židinį žiūrim, / neįtardami, / kad šioje žiemoje išsiskirsim.“ Paskutinėje knygos dalyje „Vėl skaidri“ tarsi grįžtama į pradžią, tarsi kelionė pradedama iš naujo, tik – kitoje erdvėje: „gal esi / ne šioj žemėj, / esi kaip kilmingosios miegas, / esi paskutinėje orų prognozėje.“

Vėl grįžtama prie Nykštuko ir Smilgos meilės motyvo, lyg norint priminti iliuzinį susitapatinimą su šiais poetiniais personažais: „Labanakt, Nykštuk, žvaigždėje.“ Arba „Ačiū, / jau pailgėjusi šviesmečiais Smilga“– / kai vieno neliks, gal taip susikalbėsime“.

Ir tarsi nutylama. Išeinama ten, iš kur nebepareinama, subtiliai, tauriai atsisveikinus: „Skaidraus liūdesio tau. Tyloje ir kituos / tikėjimuose, suvokimuos, troškimuos. / Stiklinėj verandoje švyti ruduo / ir gyvas vanduo laužia šviesą stiklinėj.“

Taip pavyko perskaityti paskutinę Stasio Stacevičiaus poezijos knygą „Stiklinė“. Kaip išpažintį, kaip regėjimą. Kaip liūdną išsipildymą.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai. – Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2012. – 63 p.

1. Prašom įsidėmėti, kad 2012 m. pabaigoje išėjo naujų Jono Juškaičio eilėraščių rinkinys. Kodėl pradedu tokiu keistu sakiniu? Rinkinys išleistas knygų serijoje „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“, kurioje laureatai dažniausiai prisistato arba yra pristatomi rinktiniais eilėraščiais iš ankstesnių knygų. Jonas Juškaitis pasielgė kitaip (anksčiau panašiai elgęsis, regis, tik Robertas Keturakis). Pateikė naujų eilėraščių rinkinį. „Autoriaus žodyje“ pranešė skaitytojams, kad jis vadintinas „Nusigandusi širdis“. Viršelyje ir antraštiniame puslapyje, laikantis serijos taisyklių, pavadinimas nenurodytas.

Taigi dvyliktais šio šimtmečio metais dvyliktą mėnesį J. Juškaitis išleido dvyliktą savo lyrikos rinkinį. 2013 m. pavasarį poetui sukaks aštuoniasdešimt. Svarbiausia knyga J. Juškaičio kūrybos raidai ir visumai pažinti yra pasirodžiusi 2006 m. Tai 879 puslapių tomas „Tolimos dainos. Lyrika“, į kurį sudėti visi dešimties jo rinkinių eilėraščiai. Vienuoliktas rinkinys „Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis“ išleistas 2009 m. Naujojo rinkinio pabaigos žodyje autorius, be kita ko, apie savo kūrybą sako: „<…> nesivaikiau madų, neslėpiau lietuviškumo ir katalikiškumo prasmės, pro estetiką vaizdais prasišvietę etiniai, socialiniai, ideologiniai, moraliniai asmenybės nusistatymai žmogaus, tautos ir žmonijos istorijoje.“ Pasakyta paprastai, aiškiai, teisingai. Sveikos savivokos pavyzdys.

2. Koks kategoriškas! Tai buvo pirmas įspūdis perskaičius „nusigandusios širdies“ eilėraščius.

Patriotizmas, dorovė, politinė laikysena, žmogaus ir Dievo santykiai – šių vertybinių būsenų meniniai vaizdai J. Juškaičio poezijoje tolydžio įgyja vis griežtesnių apybraižų. Daug „kietų“ intonacijų, nedvejojančio balso.

Tai pažymėtina ypatybė, jeigu pagalvotume apie kontekstą. Nemažai daliai šiuolaikinio meno būdinga kas kita – tiesioginiai ir netiesioginiai tvirtinimai „nėra vertybių“, „nėra vienos tiesos“, reliatyvumo atmosfera.

Tvirti principai reiškiasi ir formos dalykais. Beveik visi knygos eilėraščiai parašyti rimuotais ketureiliais, taigi tradiciškiausia lyrikos menine kalba. Poezijoje J. Juškaičiui neprireikė jokio kito žanro – rašė ir rašo tik eilėraščius. Reikia patikslinti – žodį „eilėraščiai“ čia pasakiau kaip bendrinantį, norėdamas pabrėžti pasitenkinimą trumposiomis formomis. Nes žinome, kad J. Juškaitis yra rašęs sonetų, rubajatų, haiku.

Jokie suabejojimai ar kritikų replikos neįstengė pakeisti savitos jo poetinės sintaksės, labai išsiskiriančios. Pavyzdžiai iš naujojo rinkinio:

Pravirko saulė mums dar viena

Diena: tu ašara, tamson, to

Dangaus spalvų, o diena, diena,

Krenti nuo žemės horizonto.

(p. 8)

Verksmui akyje

Jūra būk, nors bus, kas

Bus: debesija

Miglos pilks kaip druskos.

(p. 19)

Meninis poreikis trumpai pasakyti daug, aprėpti reikšmes bei niuansus ir kartu išsaugoti kanonų poetinę iškalbą skatina keisti žodžių tvarką sakinyje, diktuoja nuolatinius perkėlimus, metro ir sintaksės diskusiją. Raiškios transformacijos intensyvina skaitymą, grąžina žvilgsnį atgal, klausą veikia visai netikėti sąskambiai, suteikiantys žodžiams ir vaizdams kitaip nepasakytų reikšmių.

Savo kūrybinėje tvirtovėje poetas niekaip nereaguoja į šiandieninės poezijos meninės kalbos „naujienas“ – jo lyrikoje neatsirado nei pasakojimo elementų, nei personažų, nei kasdienės šnektos, nei įmantrių kompozicijų.

Visas grožis ir visas įdomumas, kad reiškinių atspindys J. Juškaičio sąmonėje yra ypač individualus. Ir kad tą ypatingumą perteikia jo poezijos kalba. Meno žmogus tokių gebėjimų arba turi, arba ne. Nei pridėsi, nei atimsi.

3. Reikia cituoti eilėraštį, iš kurio (žinoma, ne tik iš jo) ateina knygos pavadinimas. Pirma strofa:

Klausyk tylos, ar prisikels didysis

Atsakymas pačiu žmogum ir dings

Visatos vienumoj, neklausk, aš visas,

Aš visas – nusigandusi širdis…

(p. 12)

Nusigandusiširdis – lig šiol nepatirta būsena J. Juškaičio poezijos skaitytojams. Patirtos, atpažįstamos būsenos – rimtis, nustebimas, liūdesys, stoicizmas, nuolankumas Dievo pasaulio akivaizdoje. Naujos savijautos žodžiai įsiterpia į senokai susiformavusį šio poeto pasaulėvaizdžio žodyną: tyla, vienuma, graudulys, gėlė, liūdesys, atsiminimai, širdis, amžinybė, visa sielos pasaulio frazeologija. autentiką puoselėjančio poeto kūryboje atsispindi asmeniškos patirtys, tačiau taip transformuotos, kad ne visada lengvai atpažįstamos. Cituotasis eilėraštis parašytas 2010-aisiais. 2009 m. mirė J. Juškaičio žmona, rašytoja Danutė Žilaitytė. Šeštas to paties eilėraščio posmas:

Atsiminimų liūdesyj į randus

Šilkinės dulkių rankos nelengvai

Pataiko – netikėtai nusigandus

Širdis, širdis: nėra, tačiau buvai…

Artimosios netekimo ženklų rinkinyje yra ir daugiau. Tik jie, kaip ir visa, kas autentiška įeina į šio poeto kūrybą, neturi žinomų literatūrinės retorikos bruožų. Taigi įsilieja į gyvybės ir mirties suvokimų tėkmę, vieną svarbiųjų J. Juškaičio kūrybos motyvų (kritika seniai jį konstatavusi).

Intymiai, tauriai, žmogiškai skamba eilėraščiai apie pokarį – partizanus, tremtį, to meto atmosferą. Išsiskiria „Juodas vanduo tekėjo…“, tiesiog chrestomatinis. J. Juškaičio nepavadinsi atokiu nuo politikos. Jis jautriai reaguoja į socialinius reiškinius – skaitydamas tą tiesiog jauti, nors atvirų deklaracijų beveik nematyti. Dabartis kaskart terpiama į istorijos refleksijas. Tenka konstatuoti neįprastą dermę: jo pasaulėvaizdis persmelktas egzistencinio liūdesio; nelaimei, bėdai, mirčiai jis žiūri tiesiai į akis; visa tai formuoja, kad ir kaip būtų netikėta, pozityvią stoiko laikyseną.

J. Juškaitis savąja kalba raiškiai persako dabarties vertybinį sujauktumą, kaip atrodytų – padėtį beveik be išeities, tačiau kartu siunčia žinią, kad yra visa gelbstinti galimybė žmogiškumui, padorumui, teisybei, grožiui reikštis. Kur ta galimybė? Poezijoje (mene). Tai metonimija. Kalbama apie žmogaus galią atsispirti blogiui kliaujantis savimi.

4. Kas pasirodė abejotina?

Skaitydami rinkinio eilėraščius vieną po kito, atėję iki eilėraščio „Ruduo…“ (p. 39), pažaidžiančio garsais, toliau pajusite (kaip įprasta sakyti) nuotaikų pagyvėjimą, įvairesnę, rupesnę vaizdų faktūrą. Visai įdomu, tikrai. Bet savo sugebėjimais naudotis margaspalve ironizavimų bei pajuokavimų palete meditacijų poetas pasitiki per daug. Panašiai sykiais įklimpdavo, pavyzdžiui, Alfonsas Maldonis.

Recenzentui tenka redaguoti poeziją, ir dėl to jis užsikrėtęs profesiniu priekabumu smulkmenoms. Kartais vietoj gyvo žodžio ar vaizdo skaitome abstrakcijas („amžinas moteriškumas“, „būsena vidinė“), nudėvėtus įvaizdžius („gyvenimo vitražai“, „savimi pasaulį atrakinti“). Eilėraščiai „Net perlus išminčių…“, „Dienos ir naktys – kaip viena…“ tiesiog nesutvarkyti metro, sintaksės ir leksikos dermių požiūriu. Matyt, plunksnai įstrigus raminamasi įsivaizdavimu „a, turbūt čia viskas gerai“. Apie tokias būsenas pasitaiko išgirsti bendraujant su autoriais. Net ir su didžiais meistrais. Tik jau nesakykite, kad čia toks aukštasis eilėdaros džiazas, kokio kritikui nelemta suprasti!

5. Kalbos apie tai, kad šiuolaikinė poezija „pernelyg sudėtinga eiliniam skaitytojui“, turbūt niekad nesiliaus. Ir J. Juškaičio poezija ne kartą taip apkalbėta. Nežinau, gal jau beviltiška įrodinėti, kad jei rimtai skaitysi, tai permanysi, ir kad minėtu įsitikinimu sergantys neskaitytojai praranda malonumą grožėtis tais jo eilėraščiais, kuriems „nesuprantamumo“ neprikiši net labai pasistengęs.

Toli perkūnija girdėtis.

Vėjeliuos žybčioja žaibai.

Juos tu, mergaite, lyg erškėtis,

Plaukuos kaip kaspinus graibai.

Ir ateini iš miesto suodžių,

Ir nueini – ir kas man, tau?

Tave girdžiu, tave užuodžiu,

Tave žaibavime matau.

(p. 7)

Vienas šio rinkinio šedevrų, užsitikrinsiančių vietą sakralinės poezijos antologijoje, prasideda taip:

Tėve mūsų, lietūs

Begaliniai žemę,

Kur visiems duos vietos

Nors po kapą, semia.

(p. 14)

Katalikiško tikėjimo įkvėptais eilėraščiais J. Juškaitis religine vadinamos poezijos kartelę pakelia aukštai, ir ačiū Dievui. Nes daug joje tekstų (kitų, žinoma, autorių), kurie gal ir pasitarnauja tikėjimui, bet neteikia galimybių tikėti jų poetine verte. Jautrus tai reikalas, dėl to nutylimas.

Apie ypatingą J. Juškaičio poetinę sintaksę, „kaprizingai išsiraičiusius sakinius“ (Kęstučio Nastopkos apibūdinimas) jau užsiminiau. Man artimesnė natūrali kalbos tėkmė. Ne tik manau, bet ir matau, jog yra poetų, gyvu laisvu posakiu gebančių reikšti subtiliausius išgyvenimus. Tai stebuklinga. Tačiau kitoks kelias irgi yra ne tik individuali, bet visiems mums reikšminga vertybė. Trumpos eilutės, įsiurbiančios reikšmių telkinius ir sūkurius. Individualūs aforistiški posakiai: „Ne tiek laisvės, / Kiek laisvi“ (p. 16); „Galva liks – mintis nusiris“ (p. 25); „Neradę ieško, radę ko neieško. / Geriau nuo ko nė kiek nė negeriau“ (p. 44); „Negirdi nieks nieko, / Nes nieko nėra ko klausytis“ (p. 46). Menas, kurį Rimvydas Šilbajoris, rašydamas apie Joną Juškaitį, 1985 m. apibrėžė taip: žodžių tarpusavio meilėje iškilusi dar kita kalba.

P. S. Knygų serijos „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ leidiniuose, taigi ir J. Juškaičio rinkinyje, nurodomas projekto vadovas Petras Palilionis. Projektą remia Kauno miesto savivaldybė ir dar kas nors, dažniausiai Kultūros rėmimo fondas. Serija pradėta 2007 m., išeina nuo dviejų iki keturių knygų per metus. Leidėjas – Kauno meno kūrėjų asociacija ir leidykla „Naujasis lankas“. P. Palilionis kartą kitą yra pasiguodęs, kad mes, kritikai, neparodome deramo dėmesio šiai serijai ir jos knygoms. Teisybė. Kaip teisybė ir tai, kad kritika nespėja įvertinti net ir naujų kūrinių, o čia nedidukės rinktinės. Pusšimčio eilėraščių rinktinukė, be abejo, yra patogi ir skaitytojams, ir autoriams. Nesiginčysiu – gali būti ir analizės objektas. Kadangi visi autoriai – Poezijos pavasario laureatai, serijos leidimas savaip propaguoja vyriausią Lietuvos meno festivalį, jo herojus ir eina į žmones tartum su kokybės ženklu. Žvelgdami į šešiolikos jau išleistų knygų sąrašą, galime matyti jautrių pasirinkimų. Tarkim, pastangas laiku priminti visuomenei tuos poetus, kurie senokai beleidę knygas (Albinas Bernotas, Stasys Jonauskas), ir tuos, kurie patys savimi jau negali pasirūpinti (Alfonsas Maldonis, Bernardas Brazdžionis).

Tai tiek, mielas Petrai, žodinių kompensacijų. Ir ko gi dar? Na, taip, – sėkmės! Nejau dar tikiesi pasažo apie taurias pastangas ir pasiaukojimą?

Romas Sadauskas. Gyvenimas prie vieškeluko. – Vilnius: Žuvėdra, 2012. – 494 p.

Romas Sadauskas atkakliai priešinosi literatūros mokslininko Petro Bražėno skeptiškai minčiai, kad šis naujojoje rašytojo knygoje „Gyvenimas prie vieškeluko" nematąs jokio eseistinio romano (taip buvo diskutuojama knygos sutiktuvėse Rašytojų klube). Savo karingą gynybą autorius baigė tokia išvada: „Kiekvienas tikras rašytojas susikuria savąjį žanrą!"
Ir tikrai – kiekvienas savitas autorius atranda savo žanrą ir stilių; tokių kūrybinės saviraiškos pavyzdžių yra į valias. Eseistika, dar XVII a. pradėta Michelio de Montaigne'o, klesti iki šiol, suprantama, įvairiai „pabanguodama", kaip ir visi kiti žanrai. Gal ne vienas aš nustebau, kai prieš dešimt metų ant literatūrologinio turinio Marcelijaus Martinaičio knygos „Laiškai Sabos karalienei" viršelio radau parašyta „Esė romanas". Tiesa, pats autorius įžangoje klausia: „Gali kilti klausimas – kodėl knyga pavadinta esė romanu? Nežinau, gal tiksliau būtų sakyti literatūrologinis romanas? Bet ne tai svarbu – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Romanu vadinu dėl to, kad šioje knygoje minimi tautosakos, liaudies meno, papročių, literatūros veikėjai yra tarsi vienas kito prototipai, tik atsiduriantys tam tikrose mitinėse, folklorinėse, literatūrinėse ar literatūrologinėse situacijose, juos sieja elgsenos bei funkcijų panašumas, vietos ir laiko veikmė..." Ko gero, iš P. Bražėno atminties tąkart šis M. Martinaičio esė romanas buvo išsprūdęs, o R. Sadauskas gal jo net nebuvo skaitęs, kadangi tikram, savaimingam rašytojui nebūtina visko aprėpti, – tai jau mūsų, kritikų, priedermė.
Pastaraisiais metais lietuvių literatūroje eseistika visaip modifikuojasi, o labiausiai keičiasi toji, kuri susijusi su pačių autorių autobiografijomis. Štai viena Inezos Juzefos Janonės knyga „Galudaržės krunė" pasirodė visai be žanrinio apibrėžimo; o naujoji poeto Albino Bernoto knyga „Kaustytos žąsys" pavadinta autobiografine beletristika. Romualdas Granauskas parašė paeiliui bene tris autobiografinius novelių, apysakų rinkinius; juo seka Vytautas Girdzijauskas, Vladas Kalvaitis.
Taigi recenzentas pripažįsta bei palieka ir R. Sadauskui teisę apsibrėžti knygos žanrą savaip. Įdomu patikrinti, kaip šita teise pasinaudota. R. Sadauskas, regis, dėl romano kompozicijos pernelyg nesuko galvos, – laisvai dėlioja nedidelius Demeniškių „paveikslėlius", vaizdelius, trumpas noveletes, refleksines miniatiūras, išlaiko ir kanoniniam / tradiciniam romanui privalomą pasakojimo, vietos, laiko vienovę. Ta vienovė, arba laiko ir erdvės pastovumas, R. Sadauskui būdinga nuo pat jaunumės: jis dar „anais laikais" išgarsėjo apybraižų ciklu „Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus" apie gimtąją Dzūkiją. Tie rašiniai (apybraižos) patiko skaitytojams dėl aktualių temų, aštrios publicistinės minties, turtingos kalbos, sklandaus stiliaus. Miškininkai bei gamtininkai vertina R. Sadauską už jo dėmesingumą ekologijai, už kovingų gamtosaugos akcijų palaikymą bei prisidėjimą jas organizuojant. Tariausi neblogai pažįstąs R. Sadauską asmeniškai, teko su juo keletą metų trintis alkūnėmis „Literatūros ir meno" redakcijoje, tačiau tiktai iš šito romano sužinojau įdomų biografijos faktą, kad jis studijavo Prahos aukštojoje ekologijos mokykloje ir rašė „baigiamąjį darbą apie medžių biologiją ir ekologiją". Tai štai iš kur tas jo profesionalus nusimanymas apie kiekvieną medį, krūmą ir visa tai, kas auga bei veisiasi po jais.
Romanas turi pradžią, savotišką prologą – „Paliktų namų kvapai", apie tai, kaip Demeniškių kaime (netoli Veisiejų) buvo ieškoma ir surasta Zinkevičių sodyba. Aprašyme atsispindi liūdni socialiniai pastarųjų metų procesai Lietuvoje: „Tačiau į Demeniškius mes kakom labai aplinkiniais keliais, kol po ilgų ieškojimų vasaros gyvenimui radome protui priimtiną ir širdžiai mielą kampelį. Širdis su protu nebūtinai sutinka, todėl ieškoti teko ilgai, apžiūrėjome aibę tuščių bei parduodamų sodybų – dzūkų tarpumiškėse, paupiuose, paežerėse. Beieškant, suprantama, visko buvo, visko pasitaikė, bet vienas įspūdis kartojasi kaip rytas ir vakaras ar kokia įkyri mintis. Ta, kad žmonės šitas sodybas paliko staiga ir ne savo valia – taip gimtuosius namus palikdavo Sibiran tremiami" (p. 7). Toliau vaizduojami paliktų trobų kambariai: „Stovėjo kaip buvę užklotos lovos, spintos, stalai ir suolai, daugiausia kaimo dailidžių darbo, nuo sienų iš kabančių paveikslų žvelgė šventieji, vestuvinių nuotraukų personažai, etažerėse gulėjo knygos, mėtėsi seni laiškai, sveikinimų atvirukai, maldynėliai, rožiniai bei visokiausi smulkūs rykai. Žodžiu – visa sodybos bei čia gyvenusios genties buitis ir praeitis. Nutrūkusi nelyginant negandos užklupta..." (p. 9).
Vienoje iš tokių padoriau išsilaikiusių sodybų ir apsigyveno rašytojo šeimyna (jis pats, jo gerokai jaunesnė žmona Irutė, kažkodėl vadinama senele, ir katinas Mikis). Joje laisvu laiku nuo grybavimo, uogavimo, sodininkavimo, bendravimo su kaimynais, svečių priiminėjimo, kai kurių literatūros renginių organizavimo, dalyvavimo kaimynų jubiliejuose R. Sadauskas „šūdeliaudamas" – taip jo rašytojystę kartą įvardijo kažkuris kaimynas – ir parašė šitą storą knygą – „Gyvenimas prie vieškeluko".
Taigi rašytojas turėjo daug laiko stebėti Demeniškių kaimo žmonių, Bestraigiškės girios medžių (autoriaus gražiai vadinamų medija), žvėrelių, paukštelių gyvenimą, piešti jų paveikslėlius, štrichuoti jų portretus, charakterių bruožus, pasigilinti į savo „voldenišką" gyvenimo būdą, panirti į refleksijas, dažniausiai atsirandančias dėl besiartinančios senatvės, ligų nuojautos. Tos autorefleksijos gana žavios, subtilios, jų romane galėtų būti ir daugiau („Akimirkos", „Lapkričio gėla", „Ruduo" ir dar viena kita). R. Sadauskas gimė lapkričio mėnesį, todėl: „Dieve, Dieve... Ko gali laukti iš žmogaus, gimusio šitokiu tamsiu ir niūriu metu? O tu man vis patari daugiau šypsotis. Ką jau ten, pabandau, betgi veido raumenimis jaučiu, kad išeina tik grimasa, o ne šypsena. Veidrodin net skusdamasis nedirsteliu. Vis tas maudulys, ta artėjanti lapkričio gėla. Praeis? Nepraeis? Toks atsilikęs kaimas, net būrėjos aplinkui nėra" (p. 223). O miniatiūroje „Ruduo" rašoma: „Pagal Šventąjį raštą nuo septyniasdešimties metų žmogus pradeda patriarcho amžių, nešantį tik bėdas ir vargus. Po šio rudens pavasario nelauk..." Dienoraščio ištraukoje „Violetas" autorius rudeniui priskiria tik violetines spalvas, todėl klausia: „Kodėl mūsuose gedulas apvilktas juoda spalva? Nėra liūdnesnio laiko už vėlyvąjį rudenį, gyvosios gamtos senatvę, ir gedulingesnės spalvos už violetą" (p. 479).
Kūrinyje, pavadintame eseistiniu romanu, esama ankstesniųjų R. Sadausko knygų žanrų, stilių atspindžių. Todėl romanas labai margas. Vienaip žiūrint, tai gerai, kitaip – nelabai. Ten, kur R. Sadauskas į „paveikslėlį" įdeda meninio stiliaus raugo žiupsnį, ten beveik visada išrūgsta, iškyla kokybiškas meninis tekstas. Pavyzdžiui, tokia yra maža noveliukė „Skerstuvės", primenanti Juozo Apučio filosofuojančius kaimiečius. Kaimiečiai vyrai niekų netauzija, o jeigu pasitaiko koks niekas, tai ir jį natūrfilosofai išdidina, pakelia į minties aukštumą. Pavyzdžiui, kodėl karvė, avis, kiaulė skirtingai pasitinka savo mirtį... Šio kūrinio Demeniškių vyrai yra anonimai, be vardų ir pavardžių. Taip atsitiko dėl to, kad autorius siekė sąlyginio-simbolinio prasmės lygmens ir jį pasiekė. Be sąlygiškumo, be metaforiškumo, be vaizdingo palyginimo, be originalaus įvaizdžio stilistiniame audinyje meninė tiesa neišgaunama. Tokio meninio raugo yra ir paveikslėliuose apie Demeniškių vyrus, pavadintus jau autentiškais vardais – Gintuką, Mantą, Valdą, Apolinarą, Antaną, Juozą ir kitus. Trumpuose rašinukuose apie tikrus savo kaimo ar apylinkės gyventojus autoriui pavyksta pagauti esminį personažo charakterio bruožą ir jį atitinkamai stilistiškai perteikti, – dažniausiai švelnios ironijos, humoro spalva.
Mėgsta R. Sadauskas pasišaipyti ir iš savęs. Jei ne toji autoironija, manau, jis nedrįstų neretame paveikslėlyje švelniai patraukti per dantį ir savo žmonos Irutės, vadindamas ją senele, atskleisdamas vieną kitą jos būdo bruožą. Apskritai ironijos, šmaikštumo, linksmo kalambūriškumo bei kitų panašių stilistinių savybių požiūriu su R. Sadausku nelengva konkuruoti bet kuriam lietuvių prozininkui.
Vertingas romano turinio bruožas yra tai, kad R. Sadauskas gražiai papildo savo gimtojo krašto etnografinius, lingvistinius tyrinėjimus, surinkdamas retesnius ir jau nevartojamus žodžius, vietovardžius, terminus (tekste šmėkščioja Jono Balio, Česlovo Kudabos, Bronio Savukyno, Alberto Rosino, Aleksandro Vanago, Sigito Gedos pavardės), nupučia užmaršties dulkes nuo savo kraštui nusipelniusių šviesuolių (Demeniškių mokyklos darbštuolės Emilijos), liaudies menininkų (Antano Sorokos), atidžiai įsižiūri į paprastų, tarsi niekuo nepasižymėjusių savo kaimynų Onų, Anelių, Jonų, Antanų, Petrų gyvenimus...
Tačiau Demeniškių krašto kasdienybė pavaizduota toli gražu ne tik idiliškai. R. Sadauskui visąlaik sopa širdį ir dėl dzūkų istorinės kultūrinės atminties išsaugojimo, ir dėl žmonių tradicinių dorovinių vertybių menkėjimo, ir dėl miškų bei gamtos padarų (pavyzdžiui, zuikių) išlikimo... „Kaimo žmonės – dar imlesni televizoriaus mokiniai. Ką jau ten prigimtinė tėvų kalba, juoba motina net voveruškas vadino lepeškom. Sykiu su prigimtine kalba nuo žmogaus pasitraukia kiti dalykai. Tarsi dantys išbyra iš burnos <...>. Juk nebuvo bevardė ši žemė, kaip nors vadinosi „kožnas kalnelis", lomelė, giraitė, balaitė ir t. t." (p. 246). Dėl kadaise tyvuliavusio ežero Demeno bei kaimo pavadinimų kirčiavimo jam teko išklausyti visą B. Savukyno paskaitą. Atminties erozija aprašyta, tas faunos ir floros nykimas pavaizduotas ne viename knygos rašinyje. R. Sadausko satyros botago švilpesį gerai perteikia, pavyzdžiui, eilėraštis „Plyni kirtimai":

Neliko paukščių – vienos varnos,
Ir tos išmokusios tylėti.
Gražiausia muzika – „hugsvarnos",
Gėlė dailiausia – dilgėlė.

<...>
Ak, Lietuva, ak, nepriklausoma,
Didžioji Benjamino eiguva...
Tas medžių virsmas, pjūklų gausmas, –
Šalis visai laisva.

(p. 194)

Į autoriaus „botago zoną" pakliūva ir sovietine nostalgija apsikrėtę eiliniai pensininkai, ir klaidingai politinę istoriją suprantantys intelektualai, pavyzdžiui, Alfonsas Nyka-Niliūnas, aiškinantis, kad reikėtų Lietuvoje paminklą pastatyti Stalinui už tai, kad jis atseit atidavęs mums Klaipėdos kraštą...
Paminėjus eilėraščius (ne vienas jų parašytas dzūkiškai), taip pat autoriaus darytas juodai baltas nuotraukas beveik po kas trečiu vaizdeliu, maždaug būtų aptarta romano „Gyvenimas prie vieškeluko" struktūra. Belieka tarti keletą žodžių apie recenzijos pradžioje paminėtą polemiką dėl žanro, t. y. grįžti prie to klausimo, kaip autoriaus pasinaudota šita pasirinkimo teise? Nors romanas ir eseistinis, nors šis žanras tikrai sau daug leidžia, bet vis dėlto romanu įvardytas kūrinys turėtų turėti siužetinę dinamiką, vidinę pagrindinės temos rutuliojimo įtampą bei logiką, kitaip tarus, dramaturgiją. Bet viso to nėra. Autorius į vieną daiktą krauna visus savo rašinius be didesnės atrankos, todėl greta vaizdelių, novelečių, esė miniatiūrų, šiaip pasižyminčių gana aukštu R. Sadausko meniniu meistriškumu, gula visai kitokio pobūdžio (dokumentinio, etnografinio, memuarinio) rašiniai. Atsiranda labai margas (kai kas pasakytų – eklektiškas) stilistinis romano raštas.
Tačiau tarkime, kad eseistikoje ir šitokia laisvė įmanoma, bet tuomet autorius turėtų esė „Pabaiga" iš 234 p. nukelti į 484-ąjį, t. y. įterpti ją po knygos skyriaus ar dalies „Skiedros", kadangi tos atskirtos „skiedros" niekuo nesiskiria nuo viso „Gyvenimo prie vieškeluko", tituluojamo eseistiniu romanu.
„Pabaigoje" skaitome: „Rizikuoti rašant iki negalėjimo nedera <...>. Nesinorėtų, kad šis romanas būtų tik mirusiųjų apkalbėjimas <...>. Tesaugo mus nors laiku padėtas taškas!" Taigi – tesaugo taškas ir žanras... R. Sadauskas skeptikams galėtų atsikirsti M. Martinaičio žodžiais, – „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi". Bet kritiko priedermė – nenutylėti žanrinių, struktūrinių problemų, kurios, kad ir keičiantis literatūrinėms madoms bei manieroms, vis dėlto išlieka svarbios.

Stasys Stacevičius

1959 11 19–2012 12 18

Atminimo žodį Stasiui Stacevičiui, 2001 m. Poezijos pavasario laureatui, reikėtų pradėti tradiciškai: gimė jis 1959 m. lapkričio 19 dieną Merkinės viensėdyje, tame pačiame, į kurį nesugrįžo lemtingą 2012 m. gruodžio 18 dienos vakarą; mokėsi Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje, 1978 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, išėjo tarnauti į sovietinę armiją, į universitetą nebegrįžo... Bet tai tik sausi faktai, kuriais nesidomėjau bendraudama su Staseliu (taip jį mes vadinome), tai kam jie dabar? Geriausia būtų apskritai patylėti... Nes, anot Stasio, ir kai vis mažiau metų lieka, / dažniau / apie tylą kaip tiltą galvoji*.

Man atrodo, kad tyla niekada netrukdo. Nevaro iš proto. Nekelia baimės. Priešingai – ji kaip oras – nematai, bet jauti, įkvepi, iškvepi. Tyla Stasį lydėjo visą gyvenimą. Lyg Siamo sesė dvynė. Visada, o ypač pastaraisiais metais – jis gyveno joje, o ji – jame. Jeigu galėjo, visada pasirinkdavo likti su ja. Nekliudykit tylėt!– rašė.

Nežinau, ar tai klaidingas, ar teisingas pasirinkimas. Nežinau, ar tylėdami mažiau nusidedam, mažiau atskleidžiam savo puikybę, norą pasirodyti šaunesniems, negu esam iš tikrųjų. Juk ir mintys gali būti nuodėmingos. Tylėdami galbūt ryškiau matome, geriau girdime, mažiau skaudinam kitus. Kad ir kaip būtų, Stasio kūrybai tyla tikrai netrukdė. Ji buvo būtina.

Nežinau, kodėl tyla kartais iškrečia keistų pokštų. Kad ir dabar, kai neištvėrusi pastarųjų savaičių tylaus širdį ėdančio nerimo, kai vien sniegas prieš laiptus / ir sniegas ant laiptų, netyčia atsiverčiau prieš keletą metų pradėtą rašyti tekstą „Balti krešuliai“. Jame atradau nenusakomos violetiniai mėlynai pilkos spalvos sausio vidurio dangų ir nuo tuopos gabalais krentančias suledėjusias gyvenimo dienas, kitokias ne vien dėl vitamino D trūkumo, bet ir dėl keisto kaimynų vilkšunės Džekės budėjimo ne šiltame savo namelyje, bet visai po mano langais, patvoryje, tarp dviejų tujų...

Baltas sukrešėjusios tylos spindesys. Viešpatie, viskas kaip šiandien, tarsi nebūčiau pakilusi nuo kompiuterio kokius penkerius metus. Sutrikusi spustelėjau klavišą, uždariau tą puslapį, norėdama pasitikrinti, ar nesapnuoju. Atidariau vėl, o jame... ką tik Regimanto Tamošaičio atsiųsta nuotrauka iš vakarykščių Staselio laidotuvių – stovim visi akis įsmeigę viena kryptimi: Kornelijus, Rūta, aš, Erika... Už mūsų – balto šerkšno ažūras, prieš mus – vien baltų žiedų vainikai. Kas čia per velniava? Kur tekstas? Kur mano „Balti krešuliai“? Nėra. Susinervinusi naršau po kompiuterio atmintį. Nėra. Niekur nėra. Tuo pavadinimu 2013 01 13 įrašytas tuščias baltas lapas ir... nuotrauka jame.

– Klausyk, mes čia truputėlį išdykaujam...– staiga girdžiu gerai pažįstamą balso tembrą ir jau matau: sėdi ant kelmelio, toks beveik į kamuoliuką susirietęs, smulkutis, koją permetęs per koją, alkūne į kelį atsirėmęs, delnu lūpas pridengęs, galvą pakreipęs į šalį, šiek tiek primerkęs rudas akis ir kikena į barzdą – priešsidabrinę, o gal posidabrinę... Iš lauželio kyla tingus dūmas, ant kito kelmelio blizga stiklinė, šalia bene lašinių bryzelis, kelios duonos riekelės, į jas įsmeigtos čia pat gulinčio Vilkelio akys. Jokių baltų krešulių, jokio violetiniai mėlynai pilkos spalvos dangaus. Priešingai. Kiek akys aprėpia, vien tolių toliai – vien purpuriniai horizontai, vien skaistūs vasaros saulėlydžio gaisrai. O už Staselio nugaros aukštas jo mylimiausias beržas, sutemas dar sulaikančios obelys, ilguose šešėliuose saugančios ramią, į vakaro prieblandą grimztančią Stacevičių trobą. Mes čia su „Laparaisčio meru“, tokiu Jonuku... Jis man žolę nupjovė, tau linkėjimų siunčia. Sakau, paskambinsiu, saulėlydis toksai graudus, kad nežinai, kaip būti, gal net pasiilgsti mooooters...– nutęsia kietai tardamas r ir vėl kikena.

Šiame Merkinės vienkiemio peizaže rasdavai šiek tiek tragikomiško graudulio, šiek tiek pinčiukiškos dvasios ir daug iki skausmo pažįstamo dzūkiško ilgesio... Iš gimtosios Stasio sodybos, kuri įsišaknijusi jau ne vieną šimtmetį stūkso ant aukštoko kalnioko, atsiveriantį vakarą regėjau keletą kartų. Bet kažkodėl ryškiausiai atsimenu 2010-ųjų spalio 15-ąją. Tądien, saulei leidžiantis, mudu sugrįžom iš susitikimo su Punsko lietuviais. Pasitiko mus jau ne po mašinos ratais žuvęs mylimas Staselio Vilkelis, o kitas – juodas, senas, raišas šunelis, apie kurio draugiškumą ir meilę žinojo tik pats šeimininkas. Visus kitus šis namų sargas ne kartą grybštelėjęs dantimis, todėl geriau svečiams esant jį pririšti.

Laužo nekūrėm, stiklinės ant kelmelio nei puspilnės, nei pustuštės nebuvo. Bet ji skaidri skaidriausia jau spindėjo Stasio sąmonėje. Jos turinys ir man vėrėsi tame sodybos pakraštyje, tyliai, kaip skaitomos knygos puslapiai: už mūsų – sodas su saulėlaidos paryškintais obuoliais it Kalėdų eglės žaisliukais, kairėje miškų juosta, kur nesotūs vilkai šmirinėja, dešinėje – vieškelio link vedantis lauko keliukas, kuriuo atvairavau, o priešais, ten, kur kasdien keičiasi saulėlydžio vieta ir spalvos – tik oras / ir tobulos tolumos, kad nors kauk...

Pažįstu plačių horizontų keliamą maudulį. Iš proto varantį. Nežinau, gal jis tik dzūkams būdingas? Gal jotvingiams? – patikslintų Stasys, svarstęs, kas man krūtinėj ne taip, / tačiau gal visada taip ne mano krūtinėj. Kas dabar pasakys, kodėl ne taip? Ir pati sau visą gyvenimą nesugebu atsakyti, ir mačiau ne vieną artimą žmogų, kuriam vis buvo ne taip. Ir nebūtinai – poetą ar kitos srities menininką. Vieni nagus nusigrauždavo iki gyvuonies, kiti kitaip save žalodavo, kai kas lipo į kalnus, kai kas važiavo į Indiją, o dažniausiai jie mėgino nuskandinti savo maudulį, bet kas tau stiklinėj nuskęs? Priešingai, tas negerumas sukildavo, imdavo maištauti, netgi mėgino muštis. Užmušti save kituose. Kad ir mano dėdė Petras, apie kurį rašiau novelėje „Notrelių karalius“. Visai kaip Staselis: ir išvaizda, ir natūraliu buvimu kaip su artimu savo su žole, paukščiu, šuneliu ir vėjais, ir ūmiu peštuko protrūkiu išlenkus taurelę, – galbūt Neviltis vakarot ir ulioti mums liepia ir nenumaldomai šaukia išeit nežinia kur. O kai jį sulaikydavo, jis traukė nuo kojų prakaitu dvokiančius veltinius ar botus, tempė per galvą švarką ar megztinį it kokius jį tramdančius šarvus ir sviesdavo į namiškius, ir trankėsi po trobą, norėdamas išdaužyti viską, kas buvo ne taip. Rytui išaušus, kai būsena „tau negerai“ verčiama į „gerai“, lengvas lyg vieversys kildavo ir eidavo į pievas rinkti vaistažolių arba meškerioti.

Stasys labai mylėjo savo motiną, taigi jai mirus 2008 metais, niekas tame ištuštėjusiame vienkiemyje jo nesulaikydavo... Ir ką daryti, kai iš vidaus / tave degina, / tačiau iš išorės / nieks negesina?..

Nors Stasys deklaravo, kad gyventi – nemokėt giesmės / apie savo liūdesį ir naštą – – –, tą giesmę jis giedojo nesustodamas. Tik viešas jo elgesys galėjo nusipelnyti linksmuolio etiketės, nes kas gi kitas „įsidūkdavo“ per susiėjimus tiek, kad net tramdyti reikėjo? Iš jo sielos išsiveržusi velniava buvo gerai pažįstama plunksnos broliams ir vietos bendruomenei. Tačiau tikrojo Stasio ji vis tiek neužgoždavo, to, kuris jau pirmajame 1990 m. pasirodžiusiame rinkinyje „Vienkiemio valanda“ rašė: Vienatvė. Laisvė. Vėjas vyną aitrina. / Tos laisvės daug. O rausvo vyno maža. / Gal šioj vienatvėj tu pavirsi aitvaru / ir daug užkeikto turto prisineši. // Gal vienkiemis – ir bus tau vienuolynas.

Tame vienuolyne Staselis sukaupė daug turtų – aštuonias poezijos knygas ir daugybę straipsnių, esė, iš kurių parengė knygą „Milda supaisys“ ir 2012-ųjų rudenį įteikė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Beje, už aktualiausius ir ryškiausius publicistikos kūrinius kultūros temomis 2006 m. S. Stacevičiui įteikta Kultūros ministerijos premija, o pernai – Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis.

Visose jo knygose beveik visi pamintijimai ir visi judesiai vyksta tyloje tarp Merkinės ir Merkio, Liškiavos ir Nedzingės, Marcinkonių ir Perlojos – jo dzūkiškoje Lietuvoje, kur laukas, žirgas, rugys, Liūdesys, / o brolelis be kardo ir skydo, iš kurios įsimylėjęs Merkį, Stangę, Gilšę taip ir neišėjo. Nuo tamsmėlių pušynų – lyg nuo nelaimės savo nenutolo. Kiek man žinoma, Stasys iš Lietuvos, iš savo laukų atokybės nebuvo niekada per daug nutolęs, išskyrus tada, kai paimtas į armiją tarnavo Latvijoje, o pastaraisiais metais nuvažiuodavo į Punską broliams jotvingiams paskaityti savo eilių. Žinau, kad svajojo nuvykti su savo Teresėle į Peterburgą, bet... taip ir neprisirengė. Nei dėl to, nei dėl kitų neišsipildžiusių svajonių ar nuolatinių nepriteklių likimo nekeikė, „Stiklinėje“ saviironiškai sako: ir ištarsiu skaidrėdamas dūmuose: jums, mano broliai, / garbė, pinigai, gražios moterys. Man – kas jau liks. / Man pagoniška saulė, pilni paslapties miško uoksai.

Pirmasis Stasio rinkinys ypač nuosekliai atspindi vienkiemio gyvenimą su visais metų ciklais ir valstietiškais darbais, su kartų buvimu po vienu stogu, kur vietos užtenka ir močiutei su jos kraičio skrynia, ir tėvui – pirmajam apylinkėj staliui, ir broliams, sesėms, jų vaikams, kur stovi pabaigtuvių stalai. <...> / Ilgos kalbos senųjų: „Po karo – sode – paryčiais – – –“, kur jis pats dar neatsiejamas nuo šeimos gyvenimo: Turiu pažinoti pušelės ir epušės kūną – / Kaip pridera vienkiemio vaikui, karstadirbio sūnui. Bet jau ir per pirmąjį rinkinį joja Liūdesys – Lietuvos Kunigaikštis Didysis, jau telkiasi į slegiantį debesį Stasio būsimoji vienatvė. Tobulas langas. Ypač ji graudžiai suskamba mirus tėvui: Žiūrėsiu į lango paveikslą, į piešinius vėjo. / Namie tiktai aš ir motulė. Kiti be šešėlių. / Jau rankoj Kūčių paplotėlis, praleidžiantis šviesą, – / blyškus paveikslėlis. Ar daug pamatyti suspėsiu? / Po staltiese šienas. Ištraukiu šiaudelį – neilgas. / Už lango – vėjūkštis – seniausias gimtinėje vilkas.

Esminis visose Stasio knygose plytintis peizažas – baltas. Žieminis. Stiklinis. Pagrindiniai veikėjai – vėjas, pūga, vėlės. Sniegas ir speigo sukaustyta vienatvė: Užmiršt, kaip trobas / andai gliaudė speigai, / ir tikėjais viduj / pamatyt a. a. tėvą? / Dabar jau tikies / pamatyt a. a. mamą, / išgirst pakvietimą / už daug horizontų? Atrodo, kad visi jo eilėraščiai parašyti ant sniego. Sningant. Siaučiant pūgoms. Net ir vaikystę jis prisimena tada, kai užkliuvusi vakaro pūgai troba / vėl kaip lempinis radijas groja. Kai kuriuose rinkiniuose eilėraščiai vienas po kito krenta kaip gili sniegdraba: Atostogos viduržiemy. Žiema / drauge atostogauja, šnara knygos; Į sniego kalną / virš mudviejų kelio; Nevargai pūgoj su medkirčiais, nedaužei su duobkasiais šalčiausios?..; Kai žibės gyvenime gražiausia / ir žvarbiausia didelė pusnis; Nekelia pusnynai, speigas gelia, / tartum būčiau priešiškuos kraštuos.

Galima būtų cituoti ir cituoti, atrodo, kad tose baltose paklodėse jam geriausiai buvo matomos, labiausiai tiko juodos raidės. Kitų spalvų ne per daugiausia. Jei rašyt iki galo ant sniego – ir jo per mažai. Jis ir pats save įrašė paskutinę gyvenimo akimirką atsigulęs pailsėti baltoje pusnyje, su juodu kaptonėliu, bet niekas laiku jo neperskaitė...

Mes skaitėm knygas apie Stasio gyvenimą ir vienatvę, bet skaityti viena, o ištverti – kita. Tiktai atspariausi / šviesoms ir speigams / atpažįsta piktas / ar labai geras kibirkštis, / bet jie dažniausiai / ilgai negyvena, / išeina apžvelgt pakraščių / paribėlių, / ir saulė / užspaudžia akis.

Puikiai žinau, kaip atrodo snūduriuojantis kaimas žiemos naktį, kai gruodžio turtų baltų – laukuose ir kelelyj – lig valiai, kai dairos keleivis vėlyvas – kur vienkiemis žiba. / Ir loja šunelis tolybėj, o gal begalybėj. Tačiau aš visada eidavau žinodama, kad namuose esu laukiama, kad ten bus šilto viralo, ir ugnelė linksmai spragsės krosnyje, ir pasitiks smagus namų šurmulys, o Staselis... Kai vienas lieki plius žiema,/plius naktis – <...> / nelyg būsimos armijos būna tyla, / pesimistų tyla, optimistų / ar mano.

Labiausiai žiemiška, be abejonės, paskutinė poezijos knyga – „Stiklinė“. Ji, kaip ir kitos, sklidina meilės, nuotykių, netekčių, lyrinių atsivėrimų ir netikėtų minčių. Yra ir istorijos motyvų, truputis karo lyrikos ir gražios širdies lašai, kapsintys į saugotą penkių kartų stiklinę. Ta stiklinė ar „Stiklinė“ patamsėja, vėl išskaidrėja, atšąla, atšyla, tampa puspilnė, pustuštė, išslysta iš mirštančios mamos rankų, nesudūžta, o jos turinys yra gundantis, tinkamas gerti ar kitaip vartoti. Skaitai ir atrodo, kad tai ne indas gėrimui, o stiklinė stotelė, veranda, stiklo piramidė. Skaidri išorinių ir vidinių erdvių stebykla: Vietomis / lyja ar sninga, o vietomis / niekam negaila tavęs ir manęs.

Žinoma, Stasys nebuvo koks nors vien savo vienkiemyje lindintis atsiskyrėlis. Turėjo jis savų bičiulių ir Merkinėje, ir Druskininkų rudeny (Poetinam barbarų rudenyje, / jei jis vyktų, / garuotų puikių žvėrių širdys, / patiektos, tarkim, „Širdelės“ kavinėje), ir Vilniuje. Visada – tai arti, labai arti, tai šiek tiek toliau, – buvo už kokių aštuonių kilometrų savo klėtelėje gyvenanti keramikė Teresė Jankauskaitė, arba Juodoji Teresėlė, su kuria, kad ir kaip jų santykiai klostėsi, vis tiek buvo neišskiriama pora. Kiek juodu kartu nuotykių patyrė, kokias Teresėlės juodosios keramikos parodas ant Bedugnio kranto surengdavo! To neaprašysi, ten reikėjo būti, stebėti ir stebėtis.

Gal neakivaizdžiai, bet jį gerai pažinojo ir jo skaitytojai, ir ne tik kaip poezijos knygų, smagių esė literatūrinėje šalies spaudoje autorių, bet ir kaip to krašto žurnalistą. Jam juk teko dirbti Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonų laikraščiuose, „Valstiečių laikraščio“ korespondentu Dzūkijai, o pastaruoju metu rašė „Giružiui“ – Varėnos krašto bendruomenės laikraščiui vedamuosius, mažuosius esė, kuriuose su savo herojais – paprastais žmogeliais – nuoširdžiai išgyveno jų dramas, nuotykius, lukšteno jų kasdienybę su jam būdingu jautrumu ir humoru. Jo kolegos, negavę naujam numeriui vedamojo, sunerimo kartu su skaitytojais, juk Stasys, anot jų – „pareigingas žurnalistas, niekada nevėluodavęs pateikti publikacijų, be galo reiklus sau, niekada nedirbęs „bet kaip“.

Vylėsi jie, vylėmės mes, kad gal per pūgą sutriko interneto ryšys, gal pametė Stasiukas mobilųjį telefoną, gal tas išsikrovė...

Vėliau paaiškėjo, kad gruodžio 18-ąją Stasys laidojo Merkinėje tragiškai gyvenimą užbaigusį dėdę, po laidotuvių savo skausmą mėgino su bičiuliais gesinti, o vėliau, pavežtas namų link, deja, ne į juos patraukė, o nubrido priešingon pusėn. Galbūt pas Laparaisčio Jonuką... Sesuo Marytė, negalėjusi visą vakarą jam prisiskambinti, ryte pati nuvyko į vienkiemį, tačiau namai buvo šalti – brolio negrįžta.

Paieškos vyko beveik mėnesį. Giminaitis surado Stasiuką sausio 10-ąją. Sausio 12 dieną jį gražiai palaidojome ten, kur jis norėjo – šalia tėvų Merkinės kapinaitėse. Dangus buvo pats žiemiškiausias: violetiniai mėlynai pilkas ir aplinkui – vien balti krešuliai.

Dabar tereikėtų pakartoti jo žodžius, kuriuos skyrė savo tėvui:

Be garso. Ilgai. Įprastai. Nesuvokiamai. Sninga.

Tai šviesina sniegas tą kelią, tą kryžių, tą girią.

Ilsėkis ramiai. Ši žiema bus ilga ir turtinga.

Nuo šiol visas sniegas – bus sniegas, iškritęs tau mirus.

Bet man nesinori baigti graudžiai. Ir Staseliui nepatiktų šitokia pabaiga. Juk iš pažinčių su žmonėmis kiekvienam išlieka skirtingos akimirkos, užsifiksuoja vienas ar kitas gestas, žvilgsnis, juokas, cigaretė tarp pirštų ar atsainiai maskatuojama per koją permesta koja. Man jis liks toks: linksmai kikenantis, savo džinsine striukele ir marga kaklajuoste pasipuošęs, arba sėdintis ant kelmioko savo vienkiemyje, sodo pakraštyje, su raibai pilku Teresėlės rankų darbo megztinuku (ant krūtinės išsiuvinėta S raidė, kad žinotų, kur megztinio priekis), iš po kurio kyšo žalsva marškinių apykaklė, žvelgiantis į tobulas tolumas ir galbūt jau renkantis mano numerį: Labas vakaras. Kaip danguj, taip taigoje... Ir ims pasakoti apie naują savo knygą „Milda supaisys“: „Žinai, ankstyvoj vaikystėj pamačiau mergaitę Mildą, kūrenančią krosnį. Išvydau ją tuomet pirmą ir paskutinį kartą. Ir ta vietovė man tapo asmenine deivės Mildos šventykla, slapta šventove – be aukuro, be stabų. Bet su jausmais, paslaptimi, energijų laukais. Gal viskas yra taip, kaip sako visos – net pačios skirtingiausios – pasaulio religijos. Tačiau tas „taip“ niekad nebūna „taip“, kad jį suvoktume iki galo. Ir tas „taip“ niekad neskamba „taip“, kad visi pasaulyje visais amžiais jį girdėtų taip, kaip norisi girdėti...“

Norėčiau girdėti jį porinantį apie neatsiminimų grožį, apie tai, kaip jis vaikštinėja po Velnių muziejų Kaune, ir tarp visokių kipšiukų pamato dar vieną, didelį, kurio, iš toliau žiūrint, nebuvo... Nes jo pasakojimai nenuobodūs, juose lyg vaiko akimis pasižiūrima į save, artimus, gyvus, mirusius, kosmosą, chaosą, ugnį, šaltį, laiką. Ta paskutinė jo knyga – tai klausimų – į kuriuos atsakymo geriau negauti – grožis.

Mano telefono atmintyje vis daugiau numerių, kurie jau „nesuskambės“, neįsižiebs nušvitusiame ekrane. Bet jų neištrinu. Nes žinau: Kai praktiškai skauda, teoriškai tau / viduje auga vynuogių krūmas. Liks ir šis, įrašytas: Stacevičius Stasys. Lauksiu skambučio. Juk laiko turiu / gal kaip koks milijonas drugių ar plaštakių. O jeigu neiškentusi jį nuspausiu, kas suskambės ausyse? Tas eilėraštis, kuris ir lig šiol buvo neatsiejamas nuo Staselio, man pats gražiausias, tas iš „Juodosios“ (2005):

Pasiilgau vilkų, jie – vaikystėj – per sniegą nušniojo,

pro mano sodybą, prabėgo kilmingai ir taikiai,

nutolo... Užkauktų vilkai – tikresni taptų žmonės,

puikiam vilkui stūgaujant – naktį – daugiau būtų laiko.

Seniai pasiilgau vilkų. Tylint vilkui daugėja pasaulio,

arti tūnant vilkui, laukai ir krūmokšniai šventėja,

mažyn to labai sudėtingo, daugyn paprasčiausio,

ir vis tylyn ir tylyn – ne vilkų – suėstieji.

Labai pasiilgau vilkų ir kilmingo jų kauksmo,

nes – kaukiant vilkams – trobesiai lyg atgauna šventumą,

aiškėja, ko laukti, ko šauktis ir kam geriau neatsišaukt...

Pasiilgau vilkų – gal kaip metų – vilkų nuneštųjų.

Tikresnį žmogų už Stasį Stacevičių vargu ar įmanoma buvo sutikti. Net ir puikiam vilkui stūgaujant.

* Citatos iš Stasio Stacevičiaus poezijos knygų.

Liūnė Sutema

1927 07 05–2013 01 16

2013 m. sausio 17-osios vakare liūdna žinia – Lemonte mirė Liūnė Sutema.

Eilėraščio prisiminimas: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma / nuo dangaus ir žemės, / neperkama, neparduodama, / ir ne pasaka – / Kai Didysis Magas / ranka debesį palies, / upelė Liūnė sroventi pradės, / nusinešdama visus paskendusius – / emigruosiu į šalį, / kuri vienąkart bus –“.

Paskutinė Liūnės Sutemos emigracija.

Didžioji jos poezijos rinktinė, pačios poetės sudaryta, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, pavadinta vienu žodžiu „Sugrįžau“ (2009).

Savo kūryba Liūnė Sutema yra sugrįžusi į Lietuvą.

Bet ar buvo iš jos kada išėjusi?

Išpildyti vėlyvojo eilėraščio moraliniai teiginiai:

Neišsižadėjau ir neužmiršau,

tebeturiu tave tokią, kokia buvai,

kai mane auginai...

Gyvenimo pradžia: 1927 metų liepos 5 diena Mažeikiuose: Zinaida Nagytė. Augo su dviem vyresniais broliais. Itin artima su Henriku, poetu, paskatinusiu seserį rašyti. Su tėvais pasitraukė iš Lietuvos, gimnaziją baigė Vokietijoj, studijavo vokiečių literatūrą Insbrucko ir Freiburgo universitetuose. Pamėgo R. M. Rilke’ę – visam gyvenimui. Persikėlė į Ameriką. Ištekėjo už Mariaus Katiliškio. Išleido septynis poezijos rinkinius: „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962), „Bevardė šalis“ (1966), „Badmetis“ (1972), „Vendeta“ (1981), „Graffiti“ (1993), „Tebūnie“ (2006).

Lietuvių literatūros procese įsitvirtino kaip bežemių, egzodo augintinių kartos kūrėja, bendriausia prasme – egzistencialistė, transformuotos patirties reiškėja. Liūnės Sutemos reikšmė lietuvių literatūrai suvokta – paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Tankus literatūros tinklas: brolis – vienas iš ryškiųjų „Žemės“ poetų, vyras – talentingas prozininkas, pasakojimo meistras. Gyvenimo gniaužtai – neįgalus sūnus, pačios augintas, globotas, slaugytas, sunki vyro liga, ankstyva dukters mirtis. Artimiausius palaidoti, likti vienai.

Ten pat, Lemonte, kur vyro statytas namas, sodinti medžiai, kur nutrūkęs dukters gyvenimas.

Gyventi sukurtoje ir susikurtoje vietoje, tai jau savoje.

Teisinga Broniaus Vaškelio mintis: „Sutema, kaip poetė, niekam nei artima, nei gimininga. <...> Sutema atėjo į poeziją viena. Jos generacija nusibarstė ar nuklydo pakelėse.“

Jei kūrėjas nėra atskiras, jo nėra. Neliks.

Bežemių kartos brolis – Algimantas Mackus kitas, kitoks poetas.

Bežemių sesuo Lietuvoje – Janina Degutytė, šiltai Liūnės Sutemos paminėta.

Vėlyvuosiuose Liūnės Sutemos eilėraščiuose (2011 metų paskutinis „Metų“ numeris) – netikėtas pirminio gamtiškumo grįžimas. Šatrijos – mitinio Žemaitijos kalno prisiminimas: „lyg paklydusi ragana, ieškanti savo namų“ („Nėra aukštesnio kalno už Šatrijos...“). Pienių žydėjimo trapi gyvybės seserystė, gyvybės susikvietimo į savo pasaulį:

Žydėkit, pienės, žydėkit –

Mano pasauly jūsų niekas neskriaus

nekeiks nenuodys ir neišraus

tik nelaukit ir pražydėkit –

jau dievaitis Patrimpas

siaučia su vėju laukais,

sušiauštais plaukais

pribirusiais gėlių pumpurais,

ir juokias –

pavasarį atnešu,

žydėkit žydėkit, pienės.

Imperatyvus raginimas žydėkit žydėkit– pirminis solidarumas su augančiais, žydinčiais, su ujamais, raunamais, purškiamais, visais būdais naikinamais. „Žydėkit, pienės, žydėkit...“

Susilietimas su lietuviškąja gamtojauta, persmelkusia tautosaką, poeziją.

Janinos Degutytės priartėjimas: Piene piene, šviesuliuk, su manim kartu pabūk... Salomėjos Nėries „Pienė“, iš čiurlioniškojo ciklo.

Imperatyvi poetinė laikysena – nuo „Aš esu“ pirmojoje knygoje iki „Tebūnie“, paskutiniojo rinkinio. Rūsti, asketiška. Uždara. Vengė viešai eilėraščius skaityti. Vengė scenos. Brangino artimus žmones – seseriškai bendravo su Rita Kavoliene, savo knygų dailininke. Apie save atskirai nuo poezijos Liūnė Sutema tėra prasitarusi labai nedaug. Lyg ir gyvenimas būtų toks pat nenusakomas kaip ir kūryba. Gyvenimo negalima užrašyti; jis tik įsirašo. Įsirašo perkeisdamas savo pavidalus, jau kitas, kitoks. „Mano kūrybos procesas nenusakomas. Aš tarsi girdžiu man sakomus žodžius, tada galvoju, nešioju juos savyje. Neskubu tuojau atsisėsti ir užrašyti... Vaikštau ir žodžiai bręsta viduje“, – sakė viename interviu.

Stipriai jaustas dramatiškas žodžio ir daikto ryšys. „Metas sudeginti, metas sudeginti / žodžius, kuriems daiktų nebėra...“, – ištarta „Niekieno žemėje“. Kalbėjimas lyg artėjant į poetines formules ir prie jų sustojant: „Nebėra nieko svetimo“; „Niekados neišeisiu. Niekados nesugrįšiu“; „dabar ir vėl esu laisva / ir galiu abejoti“; „mano atsineštiniai žodžiai / nebeturi daiktų“; „Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra – / jie šypsos atlaidžiai ir pritaria...“; „Jeigu rasčiau žemaitišką kūlgrindą, / išeičiau slaptai nematoma...“; „Gyvenu kartu su tyla – / nekalbinu jos...“

Prigimtosios kultūros jutimas, moteriškųjų senųjų veiksmų (vilnų dažymo, siūlų vijimo, apeiginių veiksmų), Eglės ir Žilvino poetinės parafrazės, giluminė sąsaja su vandeniu. Vanduo ir ugnis pagrindinės vaizdinės priešpriešos. Poezija – ne iš noro kalbėti. Labiau – iš draudimo sau kalbėti. Poezijos knygoje „Tebūnie“: „bijau prakalbėti“; „užspaudžiu atodūsį savyje“.

Užtvenkta, kad žodžiai neplūstų.

Kad nebūtų lieptų, tiltų, tik kūlgrindos.

Nenorėti kalbėti, tik kalbinti.

Neturėti atsakymų, tik atsakinėti.

Žemaičių ainė. Pusiau latvė.

Poezija iš lemiamosios nuosakos – taip, didžioji Liūnės Sutemos poezijos dalis iš lemties ir lėmimo. „Tebūnie“ ir pavadinimo gramatine forma lėmimą sustiprino. Tebūnie prasmėse persveria maginis lėmimo gestas, kalbinė įtaiga: „man tik tereikia ištarti: / Tebūnie –“ („Ne blanksta, o vis aštriau ryškėja...“).

Vėlyvojoje Liūnės Sutemos lyrikoje vėrėsi kažkas rūsčiai neišvengiamo, asketiškai sukaupto; tarsi pasisakoma dar iki eilėraščio, pačiu apsisprendimu rašyti. Lyg įgyjama sunkiai apibrėžiamos laisvės būsena – gyventi jau nieko nebijant, nes nieko, kas jau nebūtų skaudžiai įvykę, įvykti nebegali. Grįžimas ir grąžinimas – dar pereiti patirties keliais, kurie atsiveria, pasirodo. Ne iš to, kad yra, labiau iš buvo. Būtasis laikas – būties pilnybės, sodinamų medžių, kelionėms braižomų žemėlapių, pasakų knygų, Lietuvos, lyg gilios sietuvos, žiburiuojančių jonvabalėlių. Būtieji laikai, įgalinantys ir lemiamąjį liepinį – tebūnie. Poetinis žingsnis, kuris sąmonę atgręžia į būtojo laiko gyvybę ir gyvybingumą. Būtojo laiko esamumas ir jo perkėlimas į būsimumą – tebūnie, teesie.

Ko nors buvimas man yra amžinas, amžinas esamasis laikas, tebesitęsiančio pokalbio laikas:

Mariau,

sakau ir sakau,

nežinau ar tu girdi –

dabar užrašau,

skaityk –

tavo sodinti medžiai miršta

mirtim lėta –

Poetinis kreipinys į jau mirusį Marių (skaitytojas žino, kad tai Marius Katiliškis – rašytojas), artimą, mylimą, svetimoje Lemonto žemėje užsimojusį atsikurti lietuvio namus – su medžiais ir lieptais, su namo langais, kuriuose tekėtų ir leistųsi saulė. Kreipinys yra įgalintas stipraus egzistencinio lauko, sąmonės saugomo ir slepiamo, – lėta mirtimi mirštantys medžiai yra būtinoji dingstis kreiptis. Iš atvertų, juolab viešiau eksploatuojamų jausmų taip kreiptis nebūtų įmanoma.

Gyvoji patirtis neišnyksta ir nesunyksta net tada, kai būtis ledėja, virsta ledu, – tik kitas jos pavidalas, geliančiai šaltas. Eilėraštis „Toks geliančiai baltas speigas...“:

Toks geliančiai baltas speigas

už lango ir manyje –

bijau prakalbėti,

kad mano žodžių kruša

nesužeistų tavęs.

Raudonplaukis berniukas rėmuose

prispaudęs prie lūpų armonikėlę

bijo groti, pamatęs mane,

kad nesušaltų jo daina.

Užspaudžiu atodūsį savyje,

kad neapledėtų langai aklinai

ir neatskirtų manęs

nuo laukiančių paukščių palangėje.

Vidinis ledėjimas apibūdinamas kaip geliančiai baltas; suvokiama, kad jis kelia grėsmę būčiai, būtina ledėjimą sulaikyti; kulminacijos frazė – užspaudžiu atodūsį savyje; atsileidžianti intonacija, minkštėjantis garsynas, pasikartojantys sąskambiai. Jei dar kas laukia (nors tik paukščiai palangėje), būtis atšildoma, atpučiama lyg aklinai apledėjantys langai...

Iš kur ši vaizdinė patirtis – aklinai apledėję langai – ar tai begalima turtingoje civilizacijoje, miestų buityje? Tolimas sąmonės atliepinys – nežinome, ar buvo, ar nebuvo, ar žiūrėjome pro aklinai šalčio užmūrytus mažus trobelių langus, ar ėjome giliai nugrimzdusiomis žemaičių kūlgrindomis, ar ieškojome jų, kartimis badydami vandenį, ar tik jas sapnavome – slaptą protėvių kelią, kuris leis ir mums išeiti: „Jeigu rasčiau žemaitišką kūlgrindą, / išeičiau slaptai nematoma, / palikdama vielom apraizgytą, / dangoraižiais apaugusią, / dūstančią aplinką –“.

„Tebūnie“ lyg jungiasi prie pirmojo rinkinio pavadinimo „Tebūnie tarytum pasakoj“ – ratas, gyvybės gyvatė pagaliau sučiumpa savo uodegą. Būtį įgalina ne tik kova, priešinimasis, kaip dažnai galvojama, bet ir nuolaida, susitaikymas su tuo, kas neišvengiama. Tebūnie– kas lemta, kas neišvengiama.

Lėtai išeina mano žiema

ledine žvake pasišviesdama

sau kelią į šiaurę,

kad nepaklystų

ir kviečia mane –

eičiau lydėčiau ją,

tik įšalo kojos žemėje

giliai giliai –

Jacques'as Prévert'as (1900–1977) – žymus prancūzų poetas, kino scenaristas, jaunystėje priklausęs menininkų siurrealistų grupei. 1931 m. sukurtas „Bandymas aprašyti galvų vakarienę Paryžiuje, Prancūzija“ („Tentative de description d'un dīner de tźtes a³ Paris-France“) iškart susilaukė pasisekimo, nors buvo tik antras bohemiško, maištingo, kairuoliškų pažiūrų jauno rašytojo kūrinys. To meto literatūros kritikas Gae..tanas Picon jį įvertino kaip „nepaprastai galingą bjaurių žodžių ir kerštingo smurto antplūdį“, kaip „neturintį analogų mūsų literatūroje“. „Galvų vakarienėje“ dera viskas – ironiškas pasaulietinės žurnalistikos pastišas, pamfletas, socialinio ir meninio nonkomformizmo deklaracija, filosofinė poema, nors šis žodis J. Prévert'ą priverstų krūptelėti. Jį stebino, kad kūrinys, kurio geliančio kandumo paneigti negalima, buvo priimamas daug geriau nei kiti poleminiai jo tekstai. „Galvų vakarienė“ tapo populiariu kabareto pasirodymu „Fontaine des Quatre-Saisons“ ir kituose Paryžiaus teatruose: greičiausiai dėl to, kad makabriški poemos personažai, iš pykčio griežiantys dantimis, apgailėtini, groteskiški arba nuliūdę, vis dėlto yra labai artimi mums, kaip ir ši žiauri žmogiškoji komedija – net su savo įžeidimais.

Versta iš J. Prévert'o poezijos rinkinio „Žodžiai“ („Paroles“, Paris: Le Point du Jour, coll. „Le Calligraphe“, 1947). Poema knygoje išspausdinta išlaikant originalią poeto rankraščio rašybą, paliekant jos netobulumus, kai kurių tikrinių vardų rašymą iš mažosios raidės ir skyrybos taisyklių nepaisymą. Lietuviško vertimo paaiškinimai taip pat parengti pagal šį leidinį.

Jacques Prévert

Bandymas aprašyti galvų vakarienę Paryžiuje, Prancūzija

Tie kurie dievobaimingi…

Tie kurie daug…

Tie kurie trispalviuoja

Tie kurie įšventina

Tie kurie tiki

Tie kurie tiki tikį

Tie kurie tiki-tiki¹

Tie kurie plunksnuoti

Tie kurie valgo mažais kąsneliais

Tie kurie andromachina²

Tie kurie drednautina³

Tie kurie rašo iš didžiosios raidės

Tie kurie valosi iki blizgesio

Tie kurie dainuoja į taktą

Tie kurie turi pilvą

Tie kurie nuleidžia akis

Tie kurie moka išskrosti vištą

Tie kurie yra pliki galvos viduje

Tie kurie šlovina rujas

Tie kurie gerbia koja⁴

Tie kurie stovi numirę⁵

Tie kurie durtuvuoja patrankuoja⁶

Tie kurie duoda patrankas vaikams

Tie kurie duoda vaikus patrankoms

Tie kurie plaukia ir neskęsta

Tie kurie nemano kad Pirėjus žmogus⁷

Tie kurių milžiniški sparnai trukdo skraidyti⁸

Tie kurie svajoja įmūryti butelių šukes ant

Didžiosios kinų sienos

Tie kurie užsideda vilkeną ant veido kai

valgo aviną

Tie kurie vagia kiaušinius ir nedrįsta

jų išvirti

Tie kurie turi keturis tūkstančius aštuonis šimtus dešimt metrų Monblano, tris šimtus Eifelio bokšto, dvidešimt penkis centimetrus

krūtinės apimties ir tuo didžiuojasi

Tie kurie žinda Prancūziją

Tie kurie bėga lekia mums keršija visi tie ir daugelis kitų išdidžiai

įeina į Eliziejų kaukšėdami grindiniu visi jie stumdosi skuba nes tai didelė galvų vakarienė ir kiekvienas įsitaiso tokią galvą kokios nori.

Vienas molinės pypkės galvą, kitas anglų admirolo galvą; yra ten su dvokiančios bombos galvomis, su galife⁹ galvomis, su gyvulių, sergančių galvos skausmais, galvomis, Ogiusto Konto galvomis, Ružė de Lilio

galvomis, šventos Teresės galvomis, sūrio galvos galvomis, kojos galvomis, vyskupo galvomis ir pienininko galvomis.

Kai kurie, kad prajuokintų pasaulį, neša ant savo pečių žavius veršių veidus ir šie veidai tokie gražūs ir liūdni, su žolytėmis ausų skylutėse it goemonas uolų plyšiuose, kad jų niekas net nepastebi.

Motina su mirties galva juokdamasi rodo dukteriai su našlaitės galva seną diplomatą, šeimos draugą, užsidėjusį Solejando galvą¹⁰.

Tai tikrai labai linksma, subtilu, švelnu ir gero skonio, net Prezidentas, atvykęs su prašmatnia Kolumbo kiaušinio galva, baisiausiai visus sužavi.

„Paprasta, bet reikėjo sugalvoti“, – sako Prezidentas, sulankstydamas servetėlę, ir dėl tokio klastingumo ir paprastumo pakviestieji negali sulaikyti savo jausmų; stambus pramonininkas lieja tikras džiaugsmo ašaras pro kartonines krokodilo akis, mažesnis krokodilėlis graužia stalą, gražios moterys švelniai liečia savo krūtis, admirolas, pagautas entuziazmo, išgeria atvirkščiai apvertęs aukštą šampano taurę, nuskelia jos kojelę,

persiduria žarnas ir miršta stačias, atsirėmęs į kėdės atkaltę, šaukdamas: „Pirmiausia vaikus.“

Keistas atsitiktinumas, žuvusiojo žmona, savo vaikų auklės prašoma, tą patį rytą išklausė skundą keistos karo našlės galvos su giliomis kartėlio raukšlėmis abipus burnos ir skausmo maišeliais, pilkais po žydromis akimis.

Susmukusi kėdėje, ji pertraukia Prezidentą ir garsiu riksmu reikalauja karinių asignavimų ir teisės segėti prie vakarinės suknelės žuvusiojo sekstantą ant kaspinėlio.

Truputį nusiraminusi, ji nužvelgia stalą vienišos moters žvilgsniu ir, pamačiusi tarp užkandžių silkės filė, raudodama nevalingai įsideda, galvodama apie admirolą, kuris retokai tokią filė valgydavo būdamas gyvas, o taip ją mėgo. Protokolo šefas sako, kad reikia nustoti valgius, nes Prezidentas tuoj kalbės.

Prezidentas atsistoja, peiliu patarškina per savo lukšto viršų, kad truputėlį atvėstų.

Jis kalba ir tyla tokia, kad girdėti, kaip musės skraido, ir taip aiškiai girdėti, kad visai negirdėti, ką Prezidentas kalba. Ir labai gaila, nes jis kalba apie muses, būtent jų neginčijamą naudą visose srityse ir ypač

kolonijose.

„…Nes be musių nebus vėduoklių nuo musių, be musių vėduoklių – Alžyro valdovo nebus, nebus konsulo… nebus atkeršytino įžeidimo¹¹, nebus alyvmedžių, nebus Alžyro, nebus didelių karščių, ponai, o didieji karščiai yra keliautojų sveikata, ta…“

Bet, kai musėms nusibosta, jos dvesia ir visos senų dienų istorijos, visos statistikos jas apgaubia giliu liūdesiu, viena kojytė atitrūksta nuo lubų, paskui kita, ir jos krenta kaip musės į lėkštes, ant marškinių krūtinių, negyvos, kaip sako daina.

„Pats kilniausias žmogaus pasiekimas – tai arklys, – sako Prezidentas. – Ir jei jų vienas teliks, aš juo būsiu.“

Tai kalbos pabaiga; kaip supuvęs apelsinas, smarkiai paleistas į sieną blogai išauklėto vaiko, sugriaudi MARSELIETĖ ir visi žiūrovai, aptaškyti vario instrumentų žalėsiais, išsitiesia krauju pritvinkę, girti nuo Prancūzijos istorijos ir Ponte-Kane¹².

Visi stovi, išskyrus žmogų su Ružė de Lilio galva, kuris tiki, kad tai pagaliau įvyko ir buvo neblogai padaryta, paskui muzika nutyla ir motina su mirties galva tuo pasinaudoja, stumia savo dukrelę su našlaitės galva Prezidento link.

Su gėlėmis rankose vaikas pradeda savo sveikinimą: „Pone Prezidente…“ Bet jausmai, karštis, musės, ji susvyruoja ir krinta veidu į gėles, dantis sukandusi kaip sodo žirkles.

Žmogus su išvaržos tvarsčio galva ir žmogus su flegmonos galva atskuba, mažoji pakeliama, jai atliekamas skrodimas. Jos išsižada motina, kuri, pamačiusi ant vaiko puotos kortelės obsceniškus piešinius, o taip pasitaikydavo nedažnai, nedrįsta pagalvoti, kad čia nupieštas diplomatas – šeimos draugas, ir dėl visko kaltas tėvas, kuris taip lengvabūdiškai pasilinksmino.

Slėpdama kortelę suknelėje, jinai įsiduria mažu baltu pieštuku krūtį ir ilgai rėkia, jos skausmas sujaudina kitus, kurie mano – štai tikras skausmas motinos, ką tik praradusios savo vaiką.

Išdidi, kad į ją žiūri, jinai eina, leidžia klausytis, ji mykia, ji dainuoja:

– Kur mano brangi dukrelė, kur mano mažytė Barbara, kuri šerdavo triušius žole, o triušiais kobras?

Bet Prezidentas, kuris, be abejo, yra praradęs ne vieną vaiką, duoda ženklą ir šventė tęsiasi.

Ir tie, kurie atėjo parduoti anglies ir javų, parduoda anglį ir javus, ir dideles salas, apsuptas vandenų iš visų pusių, su medžiais, apmautais padangomis ir gerai sustyguotais metaliniais pianinais, kad nesigirdėtų čiabuvių riksmų aplink plantacijas, kai išdaigininkai kolonistai po pietų bando savo karabinus.

Su paukščiu ant peties, su kitu kelnėse, kad vėliau jį, paukštį, namie išsikeptų, poetai vaikšto šen ir ten salonuose.

„Tikrai, – sako vienas, – gerai pavyko.“ Bet magnio debesyse protokolo šefas pagaunamas nusikaltimo vietoje, maišantis puodelį šalto šokolado su kavos šaukštuku.

„Nėra specialaus šaukšto šokoladui, tai beprasmiška, – sako prefektas, – reikėtų jį sugalvoti, dantistas turi savo reples, popierius – peilį popieriui pjaustyti, o rausvi ridikai – savo salotines.“

Bet staiga visi sudreba, nes žmogus įeina su žmogaus galva, žmogus, kurio niekas nekvietė, ir lėtai padeda ant stalo pintinę su Liudviko XVI galva.

Tikrai baisus siaubas, dantys, senukai ir durys trata iš baimės.

„Mes prapuolėme, mes nukirsdinome šaltkalvį“, – rėkia, slysdami nuo rampos, Kale miestiečiai su marškiniais, pilkais kaip Gri-No iškyšulys.

Didelis siaubas, sumaištis, sunkumo jausmas, galas viskam, apgulties padėtis ir nuošaliau stovįs orios išvaizdos sargybinis su baltomis pirštinėmis ant juodų rankų, kuris mato kraujo upeliuose ir ant savo munduro blakę, galvoja, kad viskas blogai ir reikia sprukti, kol nevėlu.

„Aš norėjau, – sako žmogus šypsodamasis, – jums atnešti imperatoriškosios šeimos likučius, kurie ilsisi, atrodo, Kokazjeno rūsy, Pigalio gatvėj¹³, bet kazokai, kurie verkia, šoka ir pardavinėja gėrimus, pavydžiai saugo savo mirusius.“

„Negalima visko turėti, aš nesu Rujis Blazas¹⁴, aš nesu Kaliostras¹⁵, neturiu stiklinio rutulio, neturiu kavos tirščių. Aš neturiu vatinės barzdos, kaip tie, kurie pranašauja. Aš labai mėgstu juoktis draugijoje, aš kalbu

paralyžiuotiems, aš sakau monologus krovikams, aš fonografuoju puikiems bulvarų idiotams ir visiškai atsitiktinai su vizitu apsilankiau jūsų mažame interjere.“

„Pirmasis, kuris pasakė: „Ir tavo sesuo“, buvo miręs žmogus. Niekas to nepasakė, tai buvo dėl juoko.“

„Reikia truputį pasijuokti ir, jeigu jūs norite, aš nuvesiu jus apžiūrėti miesto, bet jūs bijote kelionių, jūs žinote tai, ką žinote – ir kad Pizos bokštas yra pakrypęs, ir kad svaigulys ima, kai pažvelgiate žemyn nuo kavinių terasų.“

„Ir todėl jūs gerai pasilinksminsit, it Prezidentas, kai jis nusileidžia į šachtą kaip Rodolfas smuklėje, kada ėjo pamatyti žudiko¹⁶, kaip jūs, kada buvot vaikai, ir jus nuvesdavo į Botanikos sodą pažiūrėti didžiosios skruzdėdos.“

„Jūs galėsite pamatyti valkatas be stebuklų kiemų, raupsuotuosius be tarškynių ir žmones be marškinių, gulinčius ant suolų, prigludusius minutėlei, nes uždrausta ten likti ilgam.“

„Jūs pamatysite žmones nakvynės namuose, besižegnojančius, kad gautų lovą, šeimas su aštuoniais vaikais, kurie susigrūdę „vienam kambaryje aštuoniese“, ir, jei būsit protingi, turėsite malonumą pamatyti tėvą, kuris keliasi, nors jam ligos priepuolis, motiną, kuri merdėja su savo paskutiniu vaiku, likusius šeimos narius, kurie išsisklaido, ir kad išvengtų skurdo, mėgina per kraują prasiskinti kelią.“

„Reikia pamatyti, aš jums sakau, tai labai jaudina, reikia pamatyti valandą, kai gerasis ganytojas veda savo aveles į la Vijetą, valandą, kai šeimos sūnus minkštai drebia savo paleistuvystę ant šaligatvio, valandą, kai vaikai, kurie nuobodžiauja, pasikeičia lovomis miegamajame, reikia pamatyti žmogų, kuris guli savo lovoje narve, kai jo žadintuvas ims skambėti.“

„Žiūrėkite, klausykite, knarkdamas jis sapnuoja, kad iškeliauja, sapnuoja, kad viskas gerai, sapnuoja, kad turi savo kampą, bet žadintuvo rodyklė pajudina skambučio rodyklę ir žmogus atsikelia, įkiša galvą į ledinio vandens dubenį, jeigu žiema, į dvokiantį vandenį, jeigu vasara.“

„Žiūrėkite į jį skubantį, geriantį baltą kavą, įeinantį į gamyklą, dirbantį, bet jis dar neprabudęs, jo žadintuvas neskambėjo pakankamai stipriai, kava nebuvo užtektinai stipri, jis dar sapnuoja, sapnuoja, kad keliauja, sapnuoja, kad turi savo kampą, persisveria pro langą ir krinta į sodą, krinta į kapines, prabunda ir kaukia kaip gyvulys, jam trūksta dviejų pirštų, mašina juos nutraukė, jis tenai ne tam, kad sapnuotų. Ir, ką jūs manot, taip turėjo atsitikti.“

„Jūs taip pat galvojate, kad taip atsitinka nedažnai ir kad viena kregždė – dar ne pavasaris, jūs galvojate, kad žemės drebėjimas Naujojoje Gvinėjoje netrukdo Prancūzijoje augti vynuogėms, nokti sūriams ir Žemei suktis.“

„Bet aš jūsų neprašiau galvoti; aš jums sakiau žiūrėti, klausyti, priprasti ir nenustebti, kai išgirsite traškant savo biliardo stalus, kai tikri drambliai ateis atsiimti savo kaulo.“

„Nes ši galva nelabai gyva, kurią jūs judinate po negyvo kartono kaukėmis, šita galva blykšta po kvailu kartonu, šita galva su visomis raukšlėmis, su visomis išmoktomis grimasomis, vieną dieną jūs abejingai numesite ją nuo kūno. Ir kai jinai nukris į pjuvenas, jūs nepasakysite nei taip, nei ne.“

„Ir jeigu tai nebūsite jūs, tai bus kas nors iš jūsiškių, nes jūs žinote pasakėčias apie savo piemenis ir šunis ir ne stuburo smegenų jums trūksta.“

„Aš juokauju, bet jūs žinokit, kaip sakė toks vienas, nieko užteks pakeisti visų dalykų eigai. Truputis piroksilino į sergančio monarcho ausį ir monarchas sprogsta. Karalienė atbėga prie jo galvūgalio. Nėra galvūgalio. Nėra daugiau rūmų. Visur griuvėsiai ir gedulas¹⁷. Karalienė jaučia aptemstant protą. Kad ją paguostų, nepažįstamasis, maloniai šypsodamasis, paduoda prastos kavos, Karalienė ją išgeria, miršta ir tarnai klijuoja etiketes prie vaikų bagažo. Žmogus, maloniai šypsodamasis, atidaro didžiausią lagaminą, sukiša ten mažuosius princus, lagaminą užrakina, užantspauduoja ir pasitraukia, trindamas rankas.“

„Ir kai sakau, Ponas Prezidente, Ponios, Ponai: Karalius, Karalienė, mažieji princai, to nereikia suprasti tiesiogiai, nes negalima blaiviai pasmerkti karalžudžių, kurie neturi karaliaus po ranka ir savo gabumus panaudoja artimoje aplinkoje.“

„Ypač tarp tų, kurie mano, kad saujos ryžių užtenka prasimaitinti visai kino šeimai ištisus metus.“

„Tarp tų, kurios kikena parodose, matydamos juodąją moterį, nešančią ant nugaros savo juodąjį vaiką, kurios pačios nešioja savo baltame pilve šešis ar septynis mėnesius savo baltą ir mirusį vaiką.“

„Tarp trisdešimties tūkstančių teisuolių, sudarytų iš sielos ir kūno, kurie žygiavo kovo 6-ąją Briuselyje paskui karinį orkestrą prieš paminklą balandžiui-kareiviui¹⁸, ir tarp tų, kurie rytoj pražygiuos Briv-la-Gajarde, Roza-la-Roze ir Karpa-la-Žiuivu¹⁹ prieš Jaunuolio ir jūrų veršio paminklą, kurie žuvo kare kaip kiekvienas.“

Bet grafinas, iš toli paleistas įžeisto balandžių mylėtojo, trenkia į kaktą žmogui, kuris pasakojo, kaip mėgsta juoktis. Jisai krinta. Už balandį-kareivį atkeršyta. Oficialūs kartonžmogiai spardo žmogaus galvą kojomis ir jauna mergaitė, įmerkusi skėčio galą į kraują prisiminimui²⁰, prajunka žavingu juokeliu. Muzika vėl užgroja.

Žmogaus galva raudona kaip pernokęs pomidoras, ant nervo kabo akis, bet sumankytame veide kita gyva akis šviečia kaip žibintas griuvėsiuose.

„Išneškite jį“, – sako Prezidentas ir žmogus, paguldytas ant neštuvų ir uždengtas agento pelerina, išnešamas iš Eliziejaus horizontaliai, vienas žmogus prieš jį, kitas žmogus už jo.

„Reikia truputį pasijuokti“, – sako jis sargybiniui ir sargybinis žiūri į nunešamą nejudriu žvilgsniu, kokiu geri gyvieji kartais žiūri į bloguosius.

Iškirpta vaistinės skardinėje uždangoje žėri šviesos žvaigždė ir, kaip karaliai vaikelio Jėzaus nelaimei, mėsininkų padėjėjai, duknų pardavėjai ir visi geraširdžiai žmonės stebi žvaigždę, kuri jiems sako, kad žmogus yra čia, kad nėra visiškai miręs, kad jį galbūt išgelbės, ir visi laukia, kad jis išeitų, tikėdamiesi jį pribaigti.

Jie laukia ir tada keturpėsčias dėl pernelyg mažos skylės skardoje tardytojas įsispraudžia į parduotuvėlę, vaistininkas padeda jam atsistoti ir rodo mirusį žmogų, atremtą į kūdikių svarstykles.

Ir tardytojas klausia, ir vaistininkas žiūri į tardytoją, klausiantį, ar tai tas pats žmogus, kuris mėtė konfeti ant maršalo katafalko ir kuris kažkada padėjo pragaro mašiną ant mažojo kapralo kelio²¹.

Paskui jie kalba apie reikaliukus, vaikus, jų bronchus; išaušta diena, Prezidento namuose užtraukia užuolaidas.

Lauke pavasaris, gyvuliai, gėlės, Klamaro miške girdis balsai vaikų, kurie juokias, pavasaris, rodyklė blaškosi kompase, net akiniuotis eina į viešnamį ir didžioji dolichocefalė krinta ant savo sofos ir kvailioja.

Karšta. Įsimylėję karštagalviai paukšteliai voliojasi ant šaligatvio, pavasaris, inkštirai koledžo moksleivių veiduos ir štai sultono duktė ir mandragorų tramdytojas, štai pelikanai, gėlės ant balkonų, štai laistytuvai, puikus metų laikas.

Saulė šviečia visiems, tik nešviečia kalėjimuose, tik nešviečia tiems, kurie dirba kasyklose,

tiems kurie skuta žuvį

tiems kurie valgo pigią mėsą

tiems kurie gamina plaukų smeigtukus

tiems kurie pučia tuščius butelius kuriuos kiti išgers pilnus

tiems kurie riekia duoną savo peiliu

tiems kurie praleidžia atostogas gamyklose

tiems kurie nežino ką reikia pasakyti

tiems kurie melžia karves ir negeria jų pieno

tiems kurie neužmiega pas dantistą

tiems kurie spjaudo plaučiais metro

tiems kurie gamina rūsiuose plunksnakočius kuriais kiti dienos šviesoje

rašys kad viskas eina geryn

tiems kurie turi per daug ką pasakyti kad galėtų pasakyti

tiems kurie turi darbą

tiems kurie jo neturi

tiems kurie jo ieško

tiems kurie jo neieško

tiems kurie girdo arklius

tiems kurie mato dvesiant savo šunį

tiems kurie turi kasdienės duonos reliatyviai savaitinės

tiems kurie žiemą sušyla bažnyčiose

tiems kuriuos durininkas išveja šildytis lauk

tiems kurie pūva

tiems kurie nori valgyti kad gyventų

tiems kurie keliauja keliais

tiems kurie žiūri kaip Sena teka

tiems kurie stoja tarnybon dėkoja paaukštinami pažeminami

išnaudojami iškratomi pribaigiami

tiems kurių pirštų antspaudus paima

tiems kuriems liepia išeit iš rikiuotės kas kelintas ir sušaudo

tiems kurie žygiuoja pro Arką

tiems kurie nežino kaip gyventi pasaulyje

tiems kurie niekada nematė jūros

tiems kurie kvepia linu nes augina linus

tiems kurie neturi tekančio vandens

tiems kurie prisiekia žydru horizontu²²

tiems kurie barsto druską ant sniego už juokingą atlyginimą

tiems kurie sensta greičiau nei kiti

tiems kurie nesilenkė pakelti smeigtuko²³

tiems kurie dvesia iš nuobodulio sekmadienį po pietų nes mato ateinant pirmadienį

ir antradienį ir trečiadienį ir ketvirtadienį ir penktadienį

ir šeštadienį

ir sekmadienio popietę²⁴.

PAAIŠKINIMAI

¹ Pranc. Ceux qui croa-croa– neišverčiamas žodžių žaismas, sukuriantis jungtį tarp „juodų varnų“ ir „sutanotų kunigų“: garsažodis croa-croa, mėgdžiojantis varnų riksmus, tarimu panašus į veiksmažodį „tiki“ – croient.

²„Tie kurie andromachina“ – tie, kurie alpsta dėl klasikinių tragedijų (neologizmas sukurtas pagal antikinių ir klasikinių kūrinių veikėjos Andromachės vardą), tie, kurie laikosi jiems primetamų taisyklių, užuot prieš jas maištavę, tie, kurie vadina save „ponu“ ir „ponia“ ir slepia savo žiaurumą po civilizuota išore.

³„Tie kurie drednautina“ – tie, kurie nieko nebijo; neologizmas sukurtas pagal 1905 m. išgarsėjusio anglų šarvuoto laivo „Dreadnought“ („Bebaimis“) pavadinimą.

⁴„Pagerbti koja“ – medžioklės paprotys, kai prie asmens, kurį norima pagerbti, padedama ką tik sumedžioto žvėries priekinė dešinė koja.

⁵ Aliuzija į legenda tapusį adjutanto Péricardo šūkį „Stokitės mirę!“ Pirmojo pasaulinio karo mūšyje 1915 m. balandžio 8 d. Bois-Bruˆlé tranšėjoje, Sen Mišelio pietuose.

⁶ Aliuzija į karininko komandą kariams mūšio metu: „Pulkite durtuvu [ir] patranka!“, t. y. pėstininkai ir artilerija.

⁷„Tie kurie nemano kad Pirėjus žmogus“ – tie, kurie nėra naivūs ir nelabai gudrūs, kurie moka mulkinti kitus, kitaip nei ta beždžionėlė iš La Fontaine'o pasakėčios „Beždžionė ir delfinas“, kuri manė, kad Pirėjus yra žmogus (iš tikrųjų tai – Atėnų uostas), ir todėl delfinas jos skęstančios negelbėjo.

⁸ Aliuzija į garsųjį Charles'io Baudelaire'o eilėraštį „Albatrosas“, tik ten sparnai trukdo ne „skristi“, o „paeiti“; J. Prévert'as pašiepia apsvaigusius nuo savimeilės, nesugebančius dėl puikybės svajoti.

⁹Čia minimas Gastonas de Galliffet (1830–1909) – prancūzų generolas, vykdęs negailestingas represijas prieš Paryžiaus komuną 1871 m.

¹⁰ 1907 m. Albert'as Soleillandas išprievartavo ir nužudė savo mažametę kaimynę Marthe'ą Eberling. Dėl malonės, kurią jam suteikė prezidentas, jis nebuvo giljotinuotas ir 1920 m. mirė sunkiųjų darbų kalėjime. Vėliau skaitytojai supras, kodėl senas diplomatas užsidėjo šio nusikaltėlio galvą.

¹¹ J. Prévert'as primena diskusijas, kilusias 1929–1930 m. spaudoje, kai buvo rengiamasi paminėti Alžyro užkariavimo šimtmetį, ir patį incidentą, kuris 1827 m. balandžio 29 d. įvyko Alžyro mieste ir tapo dingstimi Prancūzijai užkariauti šią šalį: Alžyro valdovas Le dey Husseinas, įpykęs, kad negavo atsakymo iš Prancūzijos valdžios dėl skolos grąžinimo, apkaltino pas jį atėjusį prancūzų konsulą Devalį ir tris kartus stipriai sudavė jam vėduoklės, skirtos musėms baidyti, rankena.

¹² Ponte-Kane – garsi savo vynu pilis didžiajame Pauillaco vynuogyne.

¹³ 1930 m. Paryžiuje, Raudonųjų žibintų kvartale, Pigalio gatvėje Nr. 54 veikė kabaretas.

¹⁴ Jei šis „žmogus su žmogaus galva“ nėra Rujis Blazas, nors jis truputį yra Victoro Hugo personažo, plūstančio ministrus, situacijoje („Gero apetito, ponai...“), tai galbūt dėl to, kad jo kalba paprastesnė, mažiau metaforiška, be to, kitaip negu tikrasis Ruy'is Blasas, jis neužima valdžios posto (Ruy'is Blasas buvo ministras pirmininkas) ir neturi kaukės (Jules'io Massenet operoje „Don Sezaras de Bazanas“ Rujis Blazas, žmogus iš liaudies, apsimeta didiku don Sezaru de Bazanu).

¹⁵„Nesu Kaliostras“ – Josephas Balsamo'as, kitaip grafas de Cagliostro (1743–1795) – prieštaringos reputacijos italų gydytojas, Liudviko XVI dvare vertintas už medicininę ir okultinių mokslų praktiką.

¹⁶ Aliuzija į Euge³ne Sue romano „Paryžiaus paslaptys“ pagrindinį herojų Rodolfą – kilnų vargdienių ir silpnųjų gynėją bei gelbėtoją.

¹⁷ Beveik tiksli Victoro Hugo citata: „Ten praėjo turkai: viskas griuvėsiai ir gedulas.“

¹⁸ Iš tikrųjų 1931 m. kovo 8 d. Briuselyje įvyko svarbi ir iškilminga demonstracija dviejų tūkstančių kare žuvusių balandininkų ir pašto balandžių-kareivių garbei. Prie skulptoriaus Victoro Voets'o sukurto paminklo balandžiui-kareiviui, vaizduojančiam stovinčią moterį, kuri dešinėje rankoje laiko taikos balandį, buvo sakomos pompastiškos kalbos, grojo karinis orkestras. J. Prévert'as šaiposi iš tokių grandiozinių ceremonijų, taip poemoje atsiranda išgalvotos gatvės ir Jaunuolio ir jūrų veršio (ruonio) paminklas.

¹⁹ J. Prévert'as išgalvoja vietovę pagal garsų tuometinį receptą „Carpe a³ la juive“ („karpis žydiškai“).

²⁰ Aliuzija į Sergejaus Eizenšteino filmą „Spalis“ (1927). Viename jo epizodų streike dalyvaujantis darbininkas iš moters nori atimti skėtį nuo saulės, kad jo kotą panaudotų vėliavai iškelti. Moterį puola ginti karininkas ir miestiečiai. Jie sumaitoja darbininką, o moteris viską stebi ir šypsosi. J. Prévert'as, kuris su S. Eizenšteinu vaikščiojo po Paryžių jo viešnagės metu, tokiu būdu subtiliai pagerbė režisierių.

²¹ J. Prévert'as nepaiso nei anachronizmo, nei nusikaltimų disproporcijos ir kalba tarsi apie vieną žmogų, atsakingą ir už pasikėsinimą prieš Bonapartą, įvykusį 1800 m. gruodžio 24 d., kuriame per sprogimą žuvo dvidešimt du žmonės, ir už ką tik įvykusį incidentą – konfeti barstymą ant maršalo Joffre’o, mirusio 1931 m. sausio 3 d., katafalko.

²²Žydra buvo to laiko prancūzų kareivių uniformos spalva.

²³„Tiems kurie nesilenkė pakelti smeigtuko“ – tiems, kurie nėra taupūs, vadinasi, ir nepraturtėsiantys, kitaip negu finansininkas Lafitte’as (1967–1844), kuris, atėjęs ieškoti darbo pas bankininką, jo kieme pakėlė smeigtuką. Tai pamatęs bankininkas susižavėjo jaunuolio taupumu ir iškart jį priėmė į darbą.

²⁴ Andrée Bergensas mano, kad J. Prévert'o amžininkai panašiai aprašo šią kasdienės monotonijos temą. „Tik atrodo, kad viskas kinta; o darbas išties veda tiesiausiu keliu į miegą, kančia – į mirtį. Metai iš metų kasdien vienodai kartojasi ta pati akimirka, išskyrus šeštadienį, sekmadienį ir šventines dienas“ (Raymond Queneau. Kliūtis, 1933); „Kai gyveni, niekas nevyksta. Keičiasi dekoracijos, žmonės įeina ir išeina... Niekada nėra pradžių. Dienos jungiasi prie kitų dienų be jokios prasmės, tai begalinė ir monotoniška dienų ir valandų seka. Pirmadienis, antradienis, trečiadienis. Balandis, gegužė, birželis“ (Jean-Paule Sartre. Šleikštulys, 1938); „Kėlimasis, tramvajus, keturios valandos biure arba gamykloje, valgis, tramvajus, keturios darbo valandos, valgis, miegas ir pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis tuo pačiu ritmu...“ (Albert Camus. Sizifo mitas, 1942). J. Prévert’as apie tai parašė pirmasis.

Iš prancūzų k. vertė Ramūnas Kasparavičius

Paaiškinimus parengė Monika Nemanytė

Ilmaras Vananurmas – estų žurnalistas, rašytojas, vertėjas. 1971–1976 m. Vilniaus universitete studijavo filologiją. Nuo 1982 m. – Estijos žurnalistų sąjungos narys, dirbo laikraščių redaktoriumi. Parašė poezijos ir prozos knygų. Į estų kalbą vertė lietuvių literatūros klasikų kūrinius (K. Borutos „Baltaragio malūnas“, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, P. Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“) ir poeziją. „Pagalbos šauksmas“ – apsakymas iš I. Vananurmo prozos rinkinio „Ostseewellen. Paminklas karvei“ („Ostseewellen. Ausammas lehmale“), 2012 m.

Ilmar Vananurm

Pagalbos šauksmas

Jau praėjo šešios savaitės, kai manęs šaukėsi pagalbon. Tiktai dabar galiu, nors dar vargiai, išlieti popieriuje tas mintis, kurios mane kankina ir dar ilgai kankins.

– Tiktai dabar galiu… – rašiau baltame popieriaus lape, bet po kelių dienų suvokiau, kad „tiktai dabar“ mintys dar nėra prablaivėjusios ir jausmai nenurimę.

Tačiau jaučiau, kad vis dėlto turiu griebtis pieštuko.

Išties porą dienų vis šaukiau savo mažą pilkarainį katinėlį ėsti.

Paruošiau jam iš šaldymo kameros išimtų ir atsileidusių strimėlių. Bet katinėlis nesirodė.

– Na, bastosi turbūt po kaimą. Juk kovas. O gal išsmuko pas kaimyno kačiuką pasišnekučiuoti. Nieko, pareis, – raminausi.

Tačiau katinėlis Antsiukas neparėjo nei pietums, nei vakarienei, o ir trečios dienos pusryčiams.

Grįždamas iš krautuvės, užsukau į gretimą kaimą. Pasieniečiu dirbantis pažįstamas buvo namuose.

– Ne, mūsų kaime svetimo katino nepastebėjau. Kokios spalvos?

– Pilkas, tamsiai pilka raina nugara ir balta pakakle, – apibūdinu.

– Ne ne, tokio nemačiau.

– Gal jūsų kaime yra katė? – prieš išeidamas dėl visa ko paklausiau.

– Iš kadaise buvusių septynių sodybų mūsų kaime liko tik pora. Jų šeimininkai pasirodo tiktai vasarą. Juk ir pats pažįsti tuos mano kaimynus…

– Žinoma.

– Žiemą čia nerasi nei žmogaus, nei gyvūno pėdsako… O mūsų katinas iškastruotas, – pridūrė.

– O lapių ar matei?

– Tų esu pastebėjęs ten, pamišky, taip, – linktelėjo.

– Ar nereikėtų jų sumažinti?

– medžioklinio šautuvo neturiu, o tarnybinio ginklo nesinešioju, – pasiteisino pasienietis.

– Juk tavo tėvas turėjo medžioklinį šautuvą. Mano tėvo darytoj nuotraukoj jis stovi su šautuvu rankoj, persimetęs per petį porą ančių, ir su medžiokliniu šunimi prie kojų.

– Žinau, tą nuotrauką turime albume. Taigi, ką čia šnekėti – buvo kiti laikai.

Namuose, antro aukšto kambaryje atvėriau langą ir vėl pašaukiau katinėlį Antsiuką. Tyla. Tiktai ankstyvo pavasario vėjas blaškėsi dideliuose medžiuose.

Staiga išgirdau tokį šauksmą, tarsi klyktų didžiulis paukštis, kurį užpuolė vanagas. Plonytis, veriantis klyksmas. Po akimirkos pasigirdo vėl, dabar kitoks – tas šauksmas veržėsi neaišku iš kieno gerklės paskutinėj bėdoj paskutinės jėgos ir paskutinio kvėptelėjimo išspaustas. Tai buvo siaubingas pagalbos šauksmas.

– Ne, ne, tai ne paukštis, tai… – persmelkė mintis. Puoliau į virtuvę, įsispyriau į senus, po lauką klampoti skirtus batus ir išbėgau į kiemą. Bėgdamas už tvarto, ėmiau rėkti: – Paleisk! Atbėgu!

Kai dūmiau miško linkui, nuskardėjo paskutinio pagalbos šauksmo aidas.

Negalėjau suprasti, iš kur jis aidėjo, jo garsas sklido iš visų pusių. Pamišky nieko nebuvo matyti. Klausiausi, bėginėjau šen bei ten. Tačiau daugiau nesigirdėjo nieko.

Pamažu temo, nebesusigaudžiau, į kurią pusę eiti. Ketinau grįžti dieną paieškoti – gal rasiu plėšrūno pėdsakus – niekas kitas čia negalėtų būti, tik lapė ar barsukas. Juk miške dar slūgsojo sniegas, balandis tik prasidės.

Tačiau rytą pamačiau, kad pernakt vėl prisnigo. Pamišky ir miške šviežiame sniege nesimatė jokio pėdsako.

Po kelių savaičių ir vėl prisiminiau savo keturkojį draugą, kuris mane ištikimai lydėdavo prie pašto dėžutės kaimo vidury ir atgalios namolei. Jam patiko vaikštinėti su manimi ir būti netoliese, kai lauke dirbau kokį darbą.

Ar būčiau sugebėjęs išgelbėti jį iš to plėšrūno nasrų? Taip, jeigu būčiau buvęs ten, prie tos dūminės pirties, kur jo tykojo lapė. Tų lapių taip priviso po to, kai iš lėktuvo ėmė mėtyti vakcinas nuo pasiutligės. „Po velnių, jeigu tik rasčiau tokį vakcinų skanėstą, tuoj užkasčiau jį giliai į žemę. Miesto pareigūnai ima kištis į gamtos dėsnius, tai visai nepateisinamas elgesys!“ – koneveikiau juos mintyse. Apskritai miestas ir kaimas gyvena savo gyvenimus, yra nutolę vienas nuo kito.

„Pasiutligė pasiutlige, bet jeigu koks pasiutęs ateitų į mano kiemą, tai šakėmis nudurčiau. Jeigu žmonės ima reguliuoti miško gyvenimą, tai iš to nieko doro nelauk“, – buvau piktas, paniuręs, liūdnas.

Vėlai vakare nuėjau į garažą, kuriame jau seniai nestovėjo jokia mašina, tą garažą žiguliams buvo surentęs mano tėvas savo darbščiomis rankomis, o mano opelis ten netilpo. Tėvas pats pastatė visą sodybą. Be daržinės ir gyvenamojo namo, visi kiti pastatai – klojimas, tvartas, svirnas, darbo įrankių pastogė – nudrėbti iš molio. To molio čia užtektų dar keliems statiniams. Nors ir Kinų sienai! Bet kam ką nors mūryti, jeigu didysis tvartas jau dvidešimt metų stovi tuščias! Naujo ir dar didesnio tvarto statybas, visų pykčiui, tėvas sumanė kolūkių laikais ir, nepaisant draudimų bei įsakymų, tvarte buvo laikomos vištos, kiaulės, avys, karvė ir pardavimui auginamas veršiukas.

Žmogus privalo klausytis savo širdies balso, o ne lankstytis įsakymams bei draudimams. Ir nepaklusti nurodymams svetimų, kurie patys nežino, ko nori! Yra žmonių, kurie maištaujančią žmogaus sielą laiko normaliu ir būtinu reiškiniu, o yra ir tokių, kurie maištingus žmones su malonumu įkištų už grotų.

Tame garaže, į kurį dabar einu, ilgą šaltą žiemą leido katinas Antsas, dabar jau aštuoniolikos metų senumo. Pagal žmonių laiko skaičiavimą, Antsas dabar turėtų daugiau nei šimtą dvidešimt metų.

– Matai, Antseli, turėjai sūnelį Antsiuką, o dabar jau nieko neturi. Esi jau toks senas, kad kito sūnelio daugiau nesulauksi… Geriau būtų buvę, jeigu lapė tave su tuo tavo neišgydomu smurgliuoto žandikaulio uždegimu būtų nusinešusi, – kreipiausi į Antsą.

„Kaipgi taip blogai ir nepadoriai galėjai pagalvoti?“ – nutvėriau save. Ar iš tikrųjų taip pagalvojau? Taip, turbūt, žiūrėdamas į gyvulėlį, kankinamą dantų skausmo ir žandikaulio uždegimo. Kartais mintys tiesiog skriste skrenda, švystelėdamos tarsi šviesos spindulėliai iš uždebesių, kad ir vėlei ilgesniam laikui ten pasislėptų. Kartais mintis išnyra tarsi žaibas per sausrą tolimoj padangėj – be garso ir paslaptingai, nežinia iš kur atklydęs.

Prisimenu, ir aš pats esu pajutęs minčių poveikį, minčių galią. Kartą, labai seniai, kai tarnavau kariuomenėj, važiavome mašina, prie kurios buvo prikabinti priešlėktuviniai pabūklai. Tai buvo kažkur Rytų Prūsijoje, Kaliningrado srities kariuomenės poligone, netoli Karaliaučiaus. Trumpam sustojome. Vienas mūsų dalinio kareiva, pirmus metus tarnaujantis jaunas kareivis, kažkur rado miną ir įkėlė į mašinos kėbulą.

Tą miną pamačiau tiktai tada, kai kelio posūkyje ji ėmė ridentis po kojomis. greitai pabeldžiau į kabinos stogą ir pro langelį šalia vairuotojo sėdinčiam leitenantui šnibžtelėjau, kad pas mus kėbule ridinėjasi mina. Laimei, leitenantas sureagavo labai rimtai – juk ir jis važiavo toj mašinoj! – ir įsakė sustoti. Paaiškėjo, kad tas radinys buvo ne koks maketas, bet tikra nesprogusi mina.

Viename pilname šiukšlių, apaugusiame krūmais tvenkinyje, kur iš vandens kyšojo dar ir sukežęs vežimas, tą mirties ginklą ir nuskandino. Svarbių apmokymo pratybų metu niekas neturėjo laiko, o ir noro perduoti miną sprogdintojams. Niekas nesuko galvos, kad ateity kas nors ją gali rasti ir galą gauti. Čia buvo didžiulis bandymų poligonas. Tąsyk mano tarnyba kariuomenėj truko daugiau nei trejus metus…

Gerokai vėliau mačiau tos valstybės, kurios gynėjas kareivis buvau ir kasryt dirbtinės odos diržu juosiausi gelsvai žalsvą kareivio palaidinę, televizijos filmą apie Karaliaučiaus užėmimą. Nė viename pasaulio mieste, kaip buvo minima filme, per tokį trumpą laiką nebuvo panaudota tiek daug sprogstamųjų medžiagų, kiek jų Karaliaučiaus operacijos metu panaudojo tarybinė kariuomenė 1945 m. pavasarį. Per tą pragarišką puolimą žuvo keturiolika tūkstančių žmonių ir šimtas trisdešimt tūkstančių buvo paimta į nelaisvę.

Turbūt per daug nukrypau nuo minčių galios pavyzdžio. O gal ir ne. Kai po tūkstančio ir šimto keturiasdešimties kariuomenėje ištarnautų dienų jau buvau namuose ir kartą savo mamai papasakojau apie tą miną didelės mašinos kėbule, ji pasakė, kad kasdien galvodavusi, kad tik ten toli kas bloga man neatsitiktų.

Kodėl gi neturėčiau patikėti, jog motinos minčių galia apsaugojo mūsų dalinį – kad neišlėktume į orą, padėjo man laiku pamatyti mirtį nešantį sprogmenį.

Motina savo vaikus sergėja kiekvieną akimirką. Netgi tada, kai vaikų nėra akyse. Bet mes, vaikai, šito nežinome ir nė nenumanome. Žmogaus mintys paslaptingos, kartais juntame tiktai jų galią.

Kadaise, kai piemenavau už upės pas svetimus, ne pas gimines, bet pas gerus pažįstamus, pažadėjau šeštadienį po pietų pareiti namo. Su šeimininke susitariau, kad ji išleis mane anksčiau. Tačiau porą dienų pilte pylė liūtis, ir kai išsiruošiau namo, pievos jau teliūškavo po vandeniu. Per tiltą, kuriuo veždavo šieną, perėjau lengvai, bet paskui prieš mane atsivėrė kelių šimtų metrų platumo vandens plotas – buvo apsemta visa paupio pieva. Nesuprantu, kaip mama apie tai sužinojo, – nuo mūsų namų iki upės per mišką buvo daugiau nei kilometras kelio, bet ji atėjo manęs pasitikti – pamišky šaukė mane vardu ir atbrido pas mane iki krūtinės per vandenį. Tuo metu buvome vienodo ūgio. Kitaip nei aš, ji nemokėjo plaukti, visai.

Ar vienas būčiau sugebėjęs rasti per pievos griovius nutiestą lieptelį, ar manęs nebūtų nunešęs koks smarkesnis vandens sūkurys?..

Katinėlį Antsiuką kartais prisimenu kelis kartus per dieną. Tarytum kokį žmogų. Kartais įsivaizduoju jį tokį mažutį, sulysusį, anksti pavasarį kniaukiantį už mūsų tvoros. Aš jo nemačiau, tik girdėjau miaukiant. Kol sėlinau prie tos vietos, iš kur sklido miaukimas, katinėlis spėjo pasislėpti.

Nejaugi galėjau leisti gyvūnėliui badauti? Nunešiau jam prie tvoros tokių pat šaldytų, o paskui atsileidusių ir išvalytų strimėlių, kaip ir senam katinui. Pakanka sušalusias į ragą žuveles užpilti šiltu vandeniu ir po kelių minučių jau gali paduoti kačiukui. Strimėlė – pigi žuvis, kurios visada gali nusipirkti parduotuvėj. Žmonės iš tos žuvies pagamina skanių patiekalų, bet aš asmeniškai, deja, nemoku.

Taigi, tąsyk netikėtai pasirodžiusiam sulysusiam ir gailiai miaukiančiam ateiviui ir padaviau atsileidusios žuvies. Kažkodėl jis vengė žmonių. Gal kas jį mušė? O gal norėjo ir užmušti, o jis stebuklingu būdu išsigelbėjo?

Praėjo keli mėnesiai, kai vidurvasary įsidrąsinęs katinėlis griebė iš rankos žuvį. Glostomas vis dar nesileido. Bet kartą atėjo ta diena, kai pagaliau galėjau jį paglostyti – buvo gera mums abiem. Kadangi mažasis buvo labai panašus į senąjį katiną Antsą, ėmiau iškart jį ir vadinti katinėliu Antsiuku. Ir senį Antsą į savo sodybą ne mes parnešėme. Kai mūsų juodas balta pasmakre ir baltom letenėlėm katinas Vuntsas, Ūsorius, – jis turėjo ypač ilgus ūsus – išsiskyrė su gyvenimu, pas mus ėmė lankytis Antsas. Matyt, geriau jį šėrėme nei ankstesniuose jo namuose.

Tas juodrainis Vuntsas buvo labai draugiškas katinas, visados tupėdavo šalimais mūsų senelės, kai ji ravėdavo daržą. Bet nei iš šio, nei iš to ėmė silpti. Paskui nustojo ėsti. Nuvežiau katiną į miestą pas veterinarą. Paspaudinėjęs Vuntsui pilvą, gydytojas pasakė, kad pilve esąs kažkoks gumbas, įaugęs į žarnas. Reikia daryti operaciją, – pridūrė. Kai narkoze užmigdytam pelių karaliui prapjovė pilvą, apžiūrėjęs gydytojas patarė katinėlio iš miego nežadinti, nėra prasmės, nes visi plaučiai jau apimti inkstų vėžio, ir po tokios sunkios operacijos katinėlis vargu ar išgyventų nors porą dienų.

Taigi parsivežiau namo begyvį kūną ir palaidojau sodo kampe po šermukšniu.

Jeigu jaunas katinas nugaišta nuo inkstų vėžio, tai priežastis tegali būti viena – sausas kačių maistas, kurį pirkome, kad senelei būtų lengviau pakišti jį gyvūnėliui panosėn.

Bet kaip išliko gyvas katinėlis Antsiukas, alkanų alkaniausias besibastydamas šaltą žiemą apie patvorius? Galvodamas apie tai, prisiminiau, kad kartą skaičiau rusiškame laikraštyje žymaus gamtos fotografo ir žurnalisto Vasilijaus Peskovo straipsnį apie laukines kates. Ne apie miškines kates, bet apie sulaukėjusius naminius gyvūnėlius. Kažkur apie Kurską elgiamasi taip pat, kaip ir kitose pasaulio vietose, – nereikalingi kačiukai nužudomi arba nunešami į mišką ir ten paliekami. Nė vienas iš tų poelgių nėra humaniškas. Jeigu vasarą laukiniai žvėrys jų nesuėda, jie išgyvena gaudydami peles arba paukščiukus, susisukusius žemai lizdus. Bet žiemą kačiukai ieško žmonių artumo ir pastogės – buriasi aplink eigulio sodybą. O vienas ėmė ir nusileido pro kaminą tiesiai ant stovinčio ant krosnies sriubos puodo! Matyt, puodas buvo uždengtas, aišku, kitokiu atveju straipsnyje būtų buvę pažymėta, kad katinas įkrito tiesiai į sriubą…

Jaunam skaitytojui norėčiau trumpai paaiškinti, kaip įmanoma pro kaminą pliumptelti tiesiai ant sriubos puodo. Ir mūsų sename name buvo tokia pat didelė krosnis, kaip dar iki šiolei kai kur yra išsilaikiusios rusų kaimo pirkiose. Ta didžiulė krosnis šildė visą namą, – kambariai vienas nuo kito buvo atskirti vidinėmis sienomis, bet labai sumaniai – jos nesiekė lubų, ir šiltas oras sklido po visus kambarius.

Krosnis turėjo ir didelį paviršiaus plotą, ant kurio žiemą buvo ypač gera ir šilta pagulėti, šalia krosnies – išmūryta leso, arba sienelė, ant kurios taip pat mėgom pasišildyti. Krosnyje buvo daug angų, pro jas šiluma sklido po visus namo kampus. Didelėje krosnyje įrengtas ir didelis židinys – galėjai ilgai spoksoti, kaip, malkoms degant, krosnies užpakalinės dalies dūmtrauky liepsnelės tiesiog dingste dingsta, tarytum jas ten rytų koks slibinas. Kad liepsnos pasiektų kaminą, jos, virtusios karštais dūmais, turi prasigauti aukštyn pro krosnies dūmtraukius, o žiemą praeiti netgi pro visą sienelę – leso.

Leso– tai savotiškas siauras suolas, sumūrytas iš plytų, tarsi kokia „sofa“, ant kurios gulint malonu sušildyti nuo darbo pavargusius ir retkarčiais geliančius sąnarius. Tais laikais, kai sodyboje teko dirbti sunkų fizinį darbą, leso namų vaistinėj vaidino svarbų vaidmenį.

Krosnis iškūrenta, krosniakaištis užkištas, ir vakarienė jau pamažu šunta.

Kartais, pavyzdžiui, kokį rytą nė nereikia krosnies kūrenti, užtenka tik plačiau paskleisti jos vidury į kauburėlį sužertas žarijas, ir ant karštų anglių kepk sau blynus ar mėsą. Bet prieš tai nuo krosnies angos reikia nukelti skardinį dangtį. Tuomet dūmai iš krosnies angos kyla tiesiai į kaminą.

Pro kaminą yra nusileidę pasakų nykštukai ir pro kaminą ant puodo dangčio babtelėjo tas pats su žiauriu miško gyvenimu panoręs atsisveikinti didžiulis Rusijos katinas.

Pro tą iš krosnies angos į kaminą einantį dūmtraukį, tarsi pro kokį traukiamąjį vamzdį, ištraukiami krosnyje atsitiktinai užsilikę pelenų garai, arba smalkės; apskritai tas dūmtraukis buvo ventiliacijos vamzdis, vėdinamoji anga. Pro atvirą langą vasarą į pirkią braunasi musės ir mašalai, bet pro kaminą jie nelenda, o kaminas ištraukia į lauką iš vidaus šiltą ir tvankų orą.

Kažkur prie Okos upės gegužės mėnesį žmonės yra matę, kaip laukinis katinas per pavasario potvynį plaukiojo nuo vienos salos prie kitos. Tose vietose, kur sniegas kelis mėnesius dengia žemę ir mišką, katinėliui beveik nėra galimybės likti gyvam. Netgi lūšys žiemą ne visur išgyvena.

Džiugina širdį ir malonu girdėti, kad kažkas kažkam atskubėjęs į pagalbą. Ypač laimingas jaučiasi tas, kuriam pagalbos ranka ištiesiama paskutinę akimirką – tas tai jau tikrai žino tikrą pagalbos vertę. Kino filmuose dažniausiai išgelbėjama paskutinę sekundę, kad ilgiau išlaikytų įtemptus žiūrovų nervus. Du mano labai geri pažįstami atsisveikino su gyvenimu likus porai šimtų metrų iki apskrities ligoninės. Vienas važiavo mašina, kai širdis pradėjo stoti; jis dar spėjo sustabdyti mašiną ir netgi išsikviesti pagalbą. Kai atvyko greitoji, jau buvo vėlu.

Kitas pasimirė paryčiui, vežamas į ligoninę, iki kurios buvo likę netgi mažiau nei porą šimtų metrų.

Jeigu išeini, tai tik per stebuklą tegali sugrįžti. Ypatingu atveju. Ir tik tam, kad ir vėl išeitum…

Bet kaip išgelbėti žmogų, jeigu iki ligoninės ne septyniasdešimt metrų, o septyniasdešimt kilometrų? Apie tai nesusimąsto tie pareigūnai, kurie nuo savo ministerijos gyvena tiktai per porą kvartalų. Pats esu lankęsis ministerijose vykusiuose pasitarimuose. Bet ne kaip pareigūnas. Jeigu seminaras ar pasitarimas baigiasi darbo dienos pabaigoj, sostinės pareigūnai pasivaikštinėdami užsuka į kokį prekybos centrą, neskubėdami traukia į namus arba pavažiuoja porą ar tris stoteles troleibusu. žmonės, gyvenantys Estijos pakrašty, sėdi už vairo keturias valandas ryte ir keturias valandas vakare, kol pagaliau išvargę grįžta į namus. Kaimuose vis didėja atstumai tarp krautuvių, pašto skyrių, mokyklų, vaistinių, ambulatorijų, gaisrinių. Todėl, kad gyvuoja didmiesčio – sostinės pareigūnų valstybė.

Mano prosenelė, gimusi prieš praėjusį šimtmetį, kartais sakydavo: „Žmogus nepasimoko iš savo klaidų tol, kol badas ir nelaimė nepasibeldžia į duris ir langus.“

Kiekvienas žmogus savo gyvenime nors kartą yra šaukęsis pagalbos. Vienas buvo išgirstas. Kitas – ne. Daugelis, tiek gyvūnai, tiek ir žmonės, pagalbos yra šaukęsi tankiame miške, raizgynuose, šieno kupetoj, nuošaliausioje vietoje. Taip, kaip kadaise atsitiko tam mūsų katinėliui, kuris šiame pasakojime dar nebuvo paminėtas.

Kai baigėsi egzistavę sovchozai ir kolchozai, tėvas ir vėl nupirko į sodybą mielą keturkojį draugą – arkliuką. Kartą arkliukas šuoliavo iš lankos, kur jį stipriai sugylė vapsvos, arklidės link ir netyčia užmynė ant mūsų šviesiai pilko ir pritinginčio katinėlio, kuris tysojo vidury kiemo. Mieguistas katinas tysojo ir toliau, o paskui kažkur dingo keturioms dienoms. Manėme, kad jau viskas – nusibaigė mūsų pilkutis. Tačiau penktą dieną katinas jau vaikštinėjo po kiemą ir prašė ėsti.

Ar ne taip atsitinka ir žmogui? Vienas tiesia ranką gatvėje, kitas skambina savo draugams ar pažįstamiems. Dauguma, kaip ir tas katinas, slepiasi nuo pikto pasaulio, tačiau vėliau sugrįžta, jau kitaip mąstydamas, ir kurį laiką dar gyvena. O jei nesugrįžta, vadinasi, nebėra tarp gyvųjų. Pasakyk, ar yra koks skirtumas tarp gyvūnų ir žmonių pasaulio? Atleisk man, skaitytojau, tarp gyvūnų ir žmonių pasaulio vis dėlto yra šioks toks skirtumas, bet kas paaiškins, koks skirtumas tarp gyvūnų pasaulio ir pinigų pasaulio?

Tačiau, tikiu, kur nors yra tam tikra riba, sakykim, laiko riba, kur dar įmanoma pakeisti – jeigu ne likimą, tai įvykių eigą. Tačiau už tos ribos žmogus jau yra bejėgis. Bet žmogaus sielai viskas įmanoma. Kodėl gi ne? Tai, kas atrodo neįmanoma, iš tikrųjų ima ir įvyksta. Ne tik aš vienas per savo gyvenimą esu pastebėjęs, kaip išsipildo neįmanomi, visiškai neįmanomais laikomi dalykai. Ir tuos dalykus matome visą laiką, matome kasdien. Tiktai ne kiekvienas žmogus atkreipia į juos dėmesį.

Vienas draugas skundėsi mokslininkui, kad niekaip negali įsivaizduoti visatos be ribų, vadinasi, visatos be pabaigos. „O ar įsivaizduoji pasaulį, turintį ribas?“ – paklausė jo mokslininkas.

Negaliu įsivaizduoti, ar galėčiau neskubėti į pagalbą, ar galėčiau nepadėti besišaukiančiam pagalbos. Negaliu įsivaizduoti, kad iš manęs nebūtų pagalbininko.

Taigi, amžinai man sielą grauš tie girdėti, kad ir iš tolo, bet vis dėlto girdėti pagalbos šauksmai. Ir tie pagalbos šauksmai, kurie nepasiekė mano ausies, bet šaukėsi manęs be garso, širdimi.

„Galbūt, galbūt vis dėlto būčiau galėjęs pagelbėti? Kodėl nebuvau tinkamu metu tinkamoj vietoj?“

Iš estų k. vertė Aldona Kalm

Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.

Vertinant naujas knygas susitarti dėl bendros pozicijos beveik neįmanoma. Ką gi, galima būtų ir šitaip – gyventi ginčijantis. Su išlyga: neturėtų dėl mūsų nesutarimų gilėti patys lemtingiausi prieštaravimai tarp literatūros ir kitų menų, tarp tautinės literatūros ir tautinės kultūros. Nesutariant dėl giluminių mūsų nacionalinės literatūros pamatų lengva juos visai užmiršti, pakeisti moderniomis, masiniu būdu gaminamomis pamatų konstrukcijomis. Tada pradeda nykti, nematomai tirpti mūsų tautinė literatūra. Vietoje jos ima formuotis globali, visų ir niekieno literatūra. Užsimerkiame – „nematome“ lietuvių literatūros tapatumo problemos, o vietoje mūsų klasikos randasi daugiaveidė ir daugialypė, lengvai sukonstruojama ir išardoma literatūros „kaip visur“ savastis.

Logiška, kad sparčiai mažėja elitinės ir daugėja populiariosios – „masinės“ – literatūros.

Tiesa, toksai vertinimų ir nuomonių poliariškumas yra santykinis. Ne visa skaitytojams neįtinkančių autorių kūryba laikytina tikrai vertinga, tikrai elitine. Ir atvirkščiai. Sudėtinga, daugiamatė literatūra vertinama tik už tam tikrą jos reikšmių sluoksnį. Kartais – vos už vieną. Dažnai – paviršinį. Niekas nežino ar nenori žinoti, koks minimalus tokių sluoksnių skaičius būtinas geram literatūros kūriniui, padeda jam įgyti estezės galią. Literatūra vadiname etinius, psichologinius, sociologinius, politinius ir kitus, kokius tik norime prasimanę, rašinius.

Galbūt tai nėra labai nauja, atvirkščiai, gal visiškai nėra nauja, tačiau padeda suprasti, kodėl gyventi literatūra, svarstyti jos klausimus yra kasdienė provokacija – literatūros reikšmės „išsprūsta“, vis tenka klausti savęs ir kitų, kokia jinai yra, ta pati ar jau visai kitokia, kokios vertybės ją maitino ar tebemaitina. Sakyčiau, išsivaikštome pačių nusitiestais keliais.

Ar pavyktų vienytis (dėl jos) išsivaikštant?

Matyt, galima. Kiekvienas, kaip ir visais laikais, turėtų „nekelti girnų“, giliau suprasti, aiškintis, pajausti kažką, kas vadinama literatūros savastimi, konkretaus kūrinio individualumu, jo estetiškumu ir pan.

Kalbėtis apie tai dar sunkiau nei apie literatūrą jos prigimties ar istorinės kultūrinės paskirties klausimais. Vėlgi – netikima, kad galima susitarti. Estetiškumas visada buvo miglota ir daug ginčų kelianti žmogaus patirtis, o šiandien dėl jo kaip niekada nesutariama. Ne vienam atrodo, kad ir kalbėti apie estetikos problemas yra nei moksliška, nei išmintinga, nei prasminga. Tarsi esame išsigandę visko, kas mums daro poveikį, turi galios, kas nėra tik mūsų pačių susitarimai, gera valia. Nesu linkęs demonizuoti jokių poveikių, nenorėčiau vengti tradicinių jų įvardijimų, turėčiau nebent priminti, kad estetinę kūrinio galią sunku apibrėžti, ji, kaip ir bet kuri galia, anot Michelio Foucault, linkusi slėptis. Tai tikrai juoda katė tamsiame kambaryje. Tačiau jinai tikrai yra, ir kai kuriems kritikams vis dėlto pavyksta ją jei ne pagauti, tai bent pajausti ir nurodyti jos vietą kitiems.

Manau, mūsų tautinės literatūros statusas jau yra istoriškai pripažintas. Jo pamatas – lietuvių kalba, etninė žemė, kraštovaizdis, tautosaka, pasaulėjauta ir pasaulėvoka. Kodėl juo abejojame?

Paradoksalu, tačiau dabartinės literatūros vertė vis dažniau svarstoma be sąsajų su įvardytomis pamatinėmis jos vertybėmis, be kurių ji negalėjo atsirasti ir šiandien negalėtų gyvuoti. Juk literatūros kūrinys gyvuoja tik kaip tam tikros kultūrinės, mūsų atveju – etnokultūrinės struktūros arba sistemos dalis. Kaip sąsaja su dieviškaisiais (ar kitaip įvardytais) pradais. Be ko ji apskritai negali būti. Man regis, tai visada, o šiandien ypač aktualu. Būtina aiškintis, diskutuoti, susitarti visais paraliteratūriniais, hiperliteratūriniais ar tiesiog filosofiniais literatūros (gyvybės) klausimais. Per pastarąjį dešimtmetį tame pradiniame tautinės literatūros vertybių pasaulyje, kurį turiu galvoje, kai kas pasikeitė ne vien į gerąją pusę.

Mūsų kultūros horizonte šios vertybės vis rečiau bepastebimos ar tampa beveik neįžiūrimos, o pasmarkėjo, net sunuožmėjo Europos ir globaliųjų vertybių ataka. Be abejo, tai nėra nelaukta. Net nežinau, kiek šimtmečių, o nuo XIII a. tikrai esame labai panašiame kultūros įtampų lauke. Atskirti, pasirinkti, apginti tai, kas sava arba gali būti sava kaimyno ar svečio mąstymui, tikėjimui, gyvenimo reikšmių ir prasmių pasauliui, mūsų tautai ne vieną amžių teko Europos ir Azijos karuose. Griūvant Rusijos imperijai atkurta lietuvių valstybė atsidūrė viso pasaulio kultūrų sąvartose. Tapo sunkiau.

Menu XX amžių kaip ne itin protingą, ne itin laimingą, užtat labai tragišką pasaulinių utopinių, „grynųjų“ vertybių medžiotojų amžių. Siekiai ką nors iš kultūros paimti, atimti, perdalyti buvo siejami su visuotiniais gražaus rytojaus, naujo žmogaus, naujo pasaulio idealais. Kas iš to išėjo, baisu prisiminti. Vertybių pasaulyje sugriauta buvo daugiau nei sukurta. XXI amžius neatsilieka nuo ankstyvesniojo. Dvynių dangoraižių griūtis, man regis, labai simboliška. Griauti tebėra lengviau nei statyti. Sunku net patikėti, kad taip lengvai ir greitai trupa, griūva, nyksta, atrodo, tokios tvirtos tradicinio tikėjimo ar tradicinės šeimos šventovės, etinės mūsų gyvenimo sargybos, patriotinė atspara, tautinio tapatumo stuburas.

Ne išimtis ir lietuvių literatūra. Jos tautinėmis versmėmis ir ypač tautinėmis perspektyvomis tenka vis dažniau suabejoti. Ir ginti jas. Ar istorinės jos versmės – ypač kalba, ne mažiau – etninė pasaulėvoka ir pasaulėjauta, tebėra pajėgios atlaikyti jas puolančias jėgas – ir atvirai puolančias, ir slaptomis (klastingai, nes labai „ramiai“) naikinančias? Laisvosios rinkos šalininkai vartoja „švelnesnes“ sąvokas: anot jų, vyksta ne tautinių galių naikinimas, tai – ne jų išlikimas arba išnykimas, o tik konkurencija. Neva visa, ko Lietuvai reikia, tai tik gerų darbo arba verslo sąlygų. Ar tokiame homo economicus vertybių pasaulyje esama ir kažin ar gali atsirasti vietos lietuvių literatūrai? Akivaizdu – jos nereikia. Tačiau juk toks kelias nėra vienintelis. kodėl lenkiame galvą prieš šį, o ne kitą, žmogui artimesnį, vertingesnį pasaulį? Kodėl užmirštame humanistikos abėcėlę?

Jau senokai sakome, kad esame atviri – globalios Lietuvos piliečiai, kurie tiki – mums pavyks išsaugoti savo kalbą ir etninę kultūrą, be kurios neliktų ir savos ateities. Ar tikrai pavyks? Ar ištversime? Ar nėra kito, taip pat šiuolaikiško, kelio? Ar globali šoko terapija, kurią išgyvename per dvidešimt metų, tikrai neturi alternatyvos? Gal turime minėti ne Maironio ar Kristijono Donelaičio jubiliejus – remtis tik lietuviškos kalbos genais mūsų literatūroje, gal reikia grimzti į gilesnes kultūros sietuvas, senesnius amžius, kai raštija mūsų krašte kilo kitų kalbų formomis, minėti kitokias, archetipais vadintinų senosios baltų, aisčių ir pan. kultūros reiškinių, sukaktis? Tačiau tam būtina gyva istorinė sąmonė.

Kas galėtų mums šiandien papasakoti aktualią, prasmingą Lietuvos istoriją – kaip mažai tautai išsaugoti savo tapatumą, neištirpti, nebūti paaukota didelei? Gal kas ją jau rašo? Negirdėjau, nors ir su pavydu seku naujausius kultūros istorikų darbus. Jų daugėja, bet gal vis dar ne tie jų darbai, nes matau, kaip „estetiškai“ gali būti griaunama mūsų ateitis – tai, kas dar turi būti. Ir deja, jau buvo, deja, jau yra (anot Koheleto). Tiesa, Algimantas Bučys, pernai išleidęs „Seniausiosios lietuvių literatūros istoriją ir jos chrestomatiją“, rodo istorikams naujojo istorizmo pavyzdį: Lietuvos istoriją galima rašyti ir kaip jos kultūros vienos dalies – literatūros – istoriją.

Neseniai Saulius Spurga „Lietuvos žiniose“ perspėjo: „Kad tauta žengtų globalios Lietuvos keliu, turi įvykti tautinės sąmonės lūžis. Tai skausmingas procesas – dauguma jį įvertins kaip griūtį, kaip katastrofą. Globali Lietuva tam tikru požiūriu yra kita šalis nei ta, kurią mylėjo Justinas Marcinkevičius. Tačiau gyvenimas negailestingas – mes galime neįsileisti svetimų vertybių ar užsieniečių, bet gali atsitikti taip, kad nebebus ką saugoti ir ką ginti, nes daugeliui lietuvių tai taps nepatrauklu“*.

Taip, kas pasensta – miršta. Tačiau pagalvokime apie nauja: lietuviai „nenori“ Lietuvos be svetimų vertybių ir užsieniečių, nes tokia ji jiems „nepatraukli“. Sakyčiau, apokaliptinis vaizdas. Nenorėčiau pripažinti jo tikrovišku. Nesakau, kad niekas neturi teisės būti globaliais optimistais ar realistais ir barti tų, kurie liūdi prie etnokultūrinio medžio su apkapotomis šaknimis. Nesu katastrofininkas, ES siekiui būti skirtingiems, bet vieningiems pritariu. Tačiau negaliu neišgirsti tikro mūsų katastrofininko – Arvydo Šliogerio balso. Jo poetinis simbolinis Lietuvos kaip vandens lašo, nukritusio ant įkaitintos geležies, įvaizdis yra puiki ir ironiška globalios Lietuvos kritika. Tačiau įvaizdis ar metafora savaime nieko nepakeičia, nebent uždegtų veikimo aistrą, padėtų jei ne kovoti, tai susitarti.

Déjà vu! Abu jie – katastrofininkas ir globalus lietuvis– man primena jau prieš dvidešimt metų Milano Kunderos pasakytą mintį apie lietuvių kalbos ir poezijos grožį, jų „ritminę anžambemano tėkmę“, kuri, anot M. Kunderos, gana greitai, deja, išnyks, nes „visos mažos tautos turės susitaikyti su skaudžia tikrove, jog jos išnyks vienos pirmųjų“. Visi trys primena, kad neturime teisės nieko neveikti ten, kur ką nors išmanome ir už ką atsakome pirmiausia patys.

Ką vis dėlto reiškia mūsų literatūra šio apokaliptinio vaizdo – tegul kaip tragiškos vizijos – akivaizdoje? Iš kur (kas) tie „daugelis“, kurie iš pradžių pasakys, kad jiems nepatrauklūs K. Donelaitis, Antanas Baranauskas, Žemaitė, Maironis, Justinas Marcinkevičius, o vėliau – ir Sigitas Geda, Romualdas Granauskas, Marcelijus Martinaitis, Vanda Juknaitė ir visi kiti? Bet juk jokio aukso amžiaus, ir ypač kaip globali Lietuva, tikrai nebus. Daug kartų istorija tai (į)parodė. Ką turi suvokti pati lietuvių literatūra, kad ji tinkamai sergėtų savo pamatus ir išliktų (savimi)? Ką žinome apie jos stiprybes ir silpnybes? Kaip jai susivienyti su kitais aukštųjų dvasinių vertybių advokatais, sargybiniais, gynėjais ir, aišku, kūrėjais?

Atsakymų į šiuos ar į kitus panašius klausimus galėtų rastis labai individualių. Rašytojams, mano galva, tinkamiausias atsakymas yra vienas – vertingos jų knygos. Literatūros kūriniai, kurių estetika grindžiama lietuvių etnokultūros vertybėmis. Jų sąšaukos su tuo, kas vertingo jau klasikų sukurta. Neįtikėtina, kad lietuviams tai būtų nepatrauklu.

Mūsų prozininkai darosi vis profesionalesni. Rašo greitai, kuria lengvą, įtraukiantį pasakojimą, skaitant jų knygas niekas nestringa – jokių problemų. Atrodo, daugelį naujų knygų galima perversti greituoju skaitymu – dėl to jų suvokimas niekaip nenukenčia. Nėra į ką gilintis – viskas išlyginta, nepalikta jokių prasmės duobių ar kalnų. Skaitydamas neįklimpsti į jokius metaforų akivarus. Ir žodis veikia tiek, kiek reikia – kaip informacijos perteikimo priemonė, be poetinių intonacijų ir be magiškos galios. Tekstas vis laisvesnis, skaidresnis, paprastesnis. Tai išsilaisvinusi literatūra – be nuovargio, be prakaito ir be sunkios praeities. Tačiau tai lyg koks maistas be ląstelienos ir be natūralių, stiprių elementų.

Pagaliau daromės vakarietiški iš esmės, nes vartojame tuos pačius masinės gamybos produktus. Jau ir patys esame lyg genetiškai modifikuoti, pritaikyti globaliam pasauliui.

O buvo taip: kažkada atvykęs į Čikagą iš vargstančios posovietinės Lietuvos buvau priblokštas maisto įvairovės ir jo prekinės išvaizdos. Koks didžiulis pasirinkimas, ir kaip viskas puikiai supakuota, kaip gražu, patrauklu, net akys raibsta.

Prisimenu, nusipirkau ten pirmosiomis dienomis tokių akį traukiančių bandelių su džemo įdaru. Minkštos, putlios bandelės, tarsi pūkas, džemas skaidrus, ryškus, švelnaus skonio. Valgai ir džiaugiesi. Bet paskui kilo keistas jausmas, sumišęs su neaiškia baime: lyg tas produktas būtų netikras. Jo skonis pasirodė įtartinas, stebinantis. Lyg koks sintetinis maistas kosmonautams ar kokiems neįgaliesiems, kurie nežino juodos ruginės duonos skonio. Esu matęs, kaip sovietinėje psichiatrinėje ligoninėje kai kuriems nenorintiems normaliai valgyti taip sugurkia per piltuvėlį fiziologinio tirpalo viralą: kibirėlis palengva tuštėja, pilvas gražiai pučiasi. Paskui pacientą atriša ir jis eina sau, jau būdamas sotus ir tarsi normaliai pavalgęs. Tada galvodavau, jog tai nebloga racionalizacija: kam gaišti laiką kramtant visokį kietą maistą, kai gali storėti lengvai ir be vargo?

Džiaugiausi ten ir amerikietiškais ledais: kokie jie spalvingi, aromatingi, kokios gražios jų dėžutės. Kai daiktas toks gražus, tai atrodo, kad ir skanus – juk tokia yra komercinės prekybos strategija. Nuostaba apėmė tada, kai pamačiau, kad tie puikieji ledai, palikti dėžutėje ant virtuvės stalo, netirpsta visą dieną! Visą laiką yra tiršti kaip košė. Taigi privaryti kažkokio krakmolo ar kokių kitų tirštiklių. Tada jau pasidarė baugoka valgyti ir tuos ledus. Visai nepanašūs į sovietinius „eskimo“ su tikru grietinės skoniu. Bet jei žmogus netikrus produktus valgo nuo pat gimimo, jis nė nesuvoks, kad gali būti kitokių. Į natūralų maistą jis žvelgs su baime ir neprisilies, kaip sakoma Dzūkijoje, nei prie uogų, nei prie grybų. Tegul tuo miškų siaubu minta indėnai ir kiti laukiniai.

Šie prisiminimai ir nekasdieniški apmąstymai apie maistą iškilo skaitant vieną naują mūsų prozininko knygą. Romanas toks purus, toks lengvas, supakuotas vieno kąsnio porcijomis, maždaug žurnalistinių standartų skyriais, kaip kad būna pakuojamas maistas mūsų prekyboje. Kiekvienam kąsniui ar kokiam cukraus šaukšteliui – atskira pakuotė. Parsineši į namus daug mažų pakelių ir gamini šiukšlių kalnus. Moki pinigus gaudamas, moki ir atsikratydamas, teršdamas.

Bet patogu, nes kažkas tavimi pasirūpino: gauni jau ne tik sukramtytą, bet ir beveik suvirškintą produktą, tau telieka jį sumaumoti, susistumti į vidų ir laukti kito gaminio. Šiandien problema – ne produktų stygius, bet apetito stoka. Todėl visas maistas – ir sielai, ir kūnui – turi būti labai švelnus, malonus, kad galėtum be vargo ryti daug ir kad po to nekiltų jokių komplikacijų.

Literatūroje taip pat neturi būti tikrų, gyvenimą primenančių problemų, reikia tik tų problemų imitacijos, gražiai papasakotų gyvenimo dramų, kurias bet kada galėtum išjungti ir palikti debesų saugyklose. Juk namuose dėl daiktų pertekliaus nebėra vietos, o dažnas net ir namų neturi. Kur vyksta toks intensyvus produkcijos vartojimas, kur viskas taip greitai keičiasi, nelieka nieko pastovaus ir nebėra jokios nuosavybės, į kurią būtų galima patikimai atsiremti. Komerciniame pasaulyje viskas teka, čia nieko nėra amžino, čia amžinas tik pats vartojimo procesas.

Taigi tas naujas tekstas, perskaitytas per pusdienį, buvo lengvas kaip šlapia daktarinė dešra, lyg privarytas kokio krakmolo. Gurkt ir nurijau nepajutęs didelio skirtumo tarp kitų panašių produktų. Bet pakuotė graži, įspūdinga. Nes svarbiausia šiandien mūsų pramonėje – prekinė išvaizda ir gamintojo vardas. Turinys nesiskiria, bet bala nematė to turinio. Kam rūpi, ko tas vartotojas prisikimš į pilvą ar į galvą. Svarbiausia, kad suvartotų tai, kas padaryta. Nes juk ir knygoms galiojimo laikas šiais laikais ribotas, jos taip pat greitai genda arba atsilieka nuo naujausių technologijų, kaip ir maistas ar skaitmeninių technologijų produktai. Pasibaigus galiojimo laikui, knyga yra nefunkcionali.

Prieš man atvykstant į išsvajotą Ameriką draugas iš ten parašė laišką: čia yra šimto rūšių dešros! Ir patikėjau, ir apsidžiaugiau: laisvame pasaulyje taip ir turi būti – įvairovė ir pasirinkimas. Tačiau kokia gali būti laisvė ten, kur viešpatauja kapitalas? Paskui pats pamačiau: taip, tų dešrų tikrai daug, šimtai etikečių, bet šitas stuff, jų kamšalas – tai tas pats! Ir dešros gamintojo, ir knygos kūrėjo unikalumas šiame pasaulyje – modernistinė atgyvena, nenaudinga komercinės apyvartos procesui. Tai tiesiog ekonomiškai nerentabilu. Originalūs kūriniai nepritaikomi masėms – tai kokia iš jų nauda? Atrodo, kad pagaliau tai ima suprasti ir lietuviai, o susigaudyti jiems labai padeda vadybininkai, kurie ir valdo gamybos procesą. Ko nesulygino totalitarizmo ideologija, tą lengvai sulygina komercinis volas. Nes pinigas yra stipresnis už idėją, ir niekas dėl to nesiskundžia, niekas nesispardo.

Nuo kada pas mus prasidėjo tokia lengva, visiems skrandžiams adaptuota literatūra? Matyt, su mūsų tariamu sugrįžimu į Europą. Po sovietinio ledynmečio nebenorime nieko sunkaus ir kieto, o gal ir dantų nebeturime.

Pirmieji lengvo literatūrinio maisto kūrėjai, manyčiau, buvo tie populiariausieji, naujosios lietuviškosios savimonės reiškėjai. Antai Ričardas Gavelis, sudrebinęs mūsų pasaulį savo kūrinių griaunamąja jėga. Koks psichologiškai tikras ir dramatiškas buvo jo romanas „Jauno žmogaus memuarai“. Man jis įsirėžęs į sąmonę kaip autentiškiausias epochos dokumentas, beveik kaip mano paties asmeninė patirtis. Viskas jame gyva, o ir galiojimas tos knygos dar nepasibaigęs. Paskui buvo sunkiosios artilerijos groteskas „Vilniaus pokeris“. Gremėzdiškas greideris, nugriovęs totalitaristinius ideologinius monstrus, kurių su šlapia dešra ir elegantiškais europasakojimais „nuo debesies“ nebūtum įveikęs. R. Gavelis buvo piktas ir tikras. Bet paskui kažkas jam pasidarė, pradėjo džiazuoti ieškodamas naujos kalbos, lyg ieškotų išėjimo iš kūrybinės aklavietės visokiausiais savižudybės būdais. Tada jo proza pasidarė pernelyg asmeniška, arši, lyg koks sąskaitų su praeitimi suvedinėjimas. Greitai šio autoriaus kūryboje išryškėjo naujo tipo literatūrinis profesionalumas, kuriam atsirasti, manau, padėjo publicistiniai įgūdžiai ir nesveikai suvešėjusios eseistikos fonas. R. Gavelio pasakojimas darėsi vis lengvesnis ir greitesnis, metaforos – skaidresnės ir įspūdingesnės. Kai jau viskas apie mūsų gyvenimą Visatos skylėje buvo išsiaiškinta, kūryba tapo tų pačių groteskinių metaforų kartojimu, nebepasakant nieko naujo, bet vis stiprinant sensacijos ir sensualizmo efektą, auginant groteskiškumą. Tokia literatūra atitrūko nuo psichologiško žmogaus, koks dar gaiveliojosi „memuaruose“, ir pakilo į efemeriškus universaliųjų parabolių debesis, iš kur bauginantys vaizdiniai, ideologizuotos sąmonės fantomai švietė toli ir matėsi visiems. O kario gyvenimas šventame Vilniaus mieste – tai jau visiškas literatūrinis profesionalumas. Paskutinė R. Gavelio knyga virtuoziškai lengva, tekstas skaitomas lengvai, tarsi bėgant, skyriai sudalinti gerai apskaičiuotais minties kąsniais. Gera knyga, aiški ir lengva kaip korys. Tik medaus nėra, nes tas korys yra tiesiog racionalistinė schema, jis tuščias, išgrynintas, išdžiovintas.

Panašus buvo ir Jurgos Ivanauskaitės kūrybinis kelias, jaunos, neramios ir aistringos sielos sprogimas monotoniškame lietuvių literatūros pasaulyje. Estetika, plastika, painiausia jausmų ir kompleksų psichologija pirmose novelėse, aistrų ir egocentrizmo audros erotiškų raganų romanuose – tai kaip kokios psichoanalitikų ir archetipų tyrinėtojų džiunglės, kuriose gali įstrigti ir nebeištrūkti, nebegrįžti į sveiko proto pasaulį. Šie tamsūs nepatenkinto geismo romanai ir estetizuotos novelės buvo kaip lipnūs musgaudžiai ar klastingos saulašarės vasaros įkaitintose pelkėse, jos pritraukė daugybę nebrandžių muselių, mokyklinio amžiaus skaitytojų. Kultinė jaunimo autorė, ornamentavusi erosą, egzotiškomis dekoracijomis pasipuošusi pasakotoja su tūkstančiu veidų.

Vėliau tas jaunatviškas aistringas modernizmas išsisėmė, rašytoja pasidarė profesionali, visuomeniška, atliepė į politinio ir kultūrinio gyvenimo realijas, labai praktiškai panaudojo asmeninės piligrimystės patirtis. Beje, geriausios jos knygos ir yra – apie europietiškosios sąmonės susidūrimą su magiškaisiais Himalajais, su jų archajiškomis kultūromis. Tas Himalajų realybės šokas rašytoją tarsi pažadino iš užsitęsusio transo, atgaivino savimonę ir sugrąžino ją į europietišką Lietuvą. Ir prasidėjo tai, kas anksčiau ar vėliau prasideda su kiekvienu profesionaliu rašytoju, kai nebelieka jaunatviškos kaitros ir ugnies – visuomeniškai aktualios temos ir lengvas maistas masėms. Leidykloms pradedama teikti kažkokia tarsi literatūra, kažkoks tarsi meninis placebas. Kažkas tokio, kas patraukia mases intelektualine egzotika ir sensualizmo efektais, dar kokiomis nors aktualijomis, kurios šiaip galėtų būti įrašytos į publicistikos tekstus. Romaną apie drugelius buvo galima publikuoti dalimis „Lietuvos ryto“ prieduose ar kokiame nors blizgančiame moterų žurnale. Tai geri, profesionalūs romanai, bet jau su krakmolu ir tirštikliais. Iš jų net filmą galima padaryti – tai dar didesnis literatūros laimėjimas, dar ryškesnis meno žingsnis į mases.

Tačiau kad ir kaip ten būtų, R. Gavelio ir J. Ivanauskaitės tekstuose vis dėlto išliko ryškios kūrėjų asmenybės, tai buvo rašytojai iš didžiųjų raidžių, didelės raidės ir stiprios asmenybės. Ne jie kalti, kad jaunatviškos aistros, meilės ir neapykantos ugnys, maitinančios literatūrą, anksčiau ar vėliau išblėsta.

Bet dabar dėl to asmenybės išnykimo mūsų literatūriniame gyvenime – jokios problemos. Nėra ir nereikia. Skaitai kokį naują romaną net negalvodamas apie jame atsispindinčią asmenybę, nes jame jos nebėra. Juk asmenybė – tik lingvistinė ir mentalinė konstrukcija. Literatūroje nebėra žmogiškumo substancijos, tik krakmolas ir tirštikliai. Negi virtoje dešroje ieškotume jos gamintojų asmeniškumo ženklų? Nesąmonė kažkokia.

Bet būna ir labai keistų reiškinių. Kai autorius yra jau garbingų metų ir tikras literatūros profesionalas, bet rašo taip, lyg rašytų pirmą kartą ir lyg rašydamas matytų gyvą žmogų, o ne nurašinėtų istorijas iš televizijos ekrano ar kokių priplėkusių istorinių archyvų. Turiu omenyje Romualdo Granausko 2012 metų apysaką „Metuose“ „Nepamatytoji“. Ji man, nykiam anachronistui, yra geriausias metų kūrinys, sugrąžinęs tikros literatūros pojūtį. Tokiu mano požiūriu stebisi net „tradicinių literatūros vertybių“ išpažinėjai, bet man nerūpi. Aš knygas skaitau sau, o ne jiems ir ne visuomenei. Taigi šis autorius net apie seniausius laikus sugeba parašyti taip, lyg jie gyventų giliausioje jo atmintyje. Juk literatūroje tikri dalykai visada gyvi. Bet kai pats literatas nebeturi gyvybės, kas jam bepadės? Tada jis ima kapstytis kaip tas Vydūno Vysuomis po istorijos kapinynus.

Juk mūsų literatūra šiandien įgyja ir nekrofilinių požymių – įsitaisę šalia istorikų ir archeologų rašytojai rausiasi po archyvus ir minta pelėsiais bei praėjusios epochos žmonių tragedijomis – nes jie gyvena ES kultūriniame establišmente ir patys jau jokių tragedijų nebepatiria. Jie pernelyg ciniški, kad patirtų. Briuselio kopūstai mus maitina ir saugo. Čia nebegali būti gyvo skausmo ir tikrų tragedijų. O jei tokių ir pasitaiko, jos tuojau pat komerciškai suvartojamos – televizijoje, o iš paskos pripuola ir literatai. Vargas literatūrai, kai meninį įkvėpimą keičia empirinis šliaužiojimas sutrūnijusios spaudos puslapiais, ieškant ten visokių antikvarinių įdomybių.

Man nepatinka rašytojų spekuliavimas istorija, tai manęs neįkvepia. Daug mieliau skaitau tikrų istorikų veikalus ir apskritai dokumentinę literatūrą, ja galiu tikėti. O beletristas istorinę medžiagą sušlamščia ir suvartoja, jis kuria iš jos personalinę fikciją, pateikia skaitytojui kažkokią nusavintą, privatizuotą realybės atplaišą. Manau, santykis su istorija – tai ir etiškumo problema. Kai kurios praėjusios epochos tragedijos yra tokios baisios (genocidas, holokaustas), kad jos nesuvokiamos protu ir negali būti paverstos priemone grožinei literatūrai kurti. Tos tragedijos buvo tikros ir apie jas reikia kalbėti tikra kalba, o ne spekuliuoti žmonių jautrumu. Praeities nelaimių pavertimas menu yra amoralus. Ir tai ne meninė aktualizacija – tai tiesiog spekuliacija. Kyla įtarimas, kad pasikeitus aplinkybėms tie žmonės parašytų apie mus ir apie save visai kitaip. Šiuolaikine literatūra, kaip ir reklama, negalima tikėti. Pirma reikia palaukti, kol autoriai numirs, ir tada žiūrėti: ar po jų kas nors liko?

Man priimtinesnis sąmoningas rašytojo moralinis santykis su pasauliu, jo sąžinė, savigarba ir atsakomybės jausmas. Ne viskas paverčiama menine tiesa be žalos egzistencinei tiesai. Ar ne todėl Vanda Juknaitė, susidūrusi su realiomis gyvenimo tragedijomis, nutraukė savo kūrybinės saviraiškos kelią ir prabilo apie mažą žmogų tiesiogine eseistine ir publicistine kalba? Rašytoja tiesiog išsižadėjo savęs ir tarsi padovanojo savo kalbą tiems mažiems žmonėms, kurie patys visuomenei papasakoti apie save negalėjo. Yra kažkas stipriau žmoguje už meninės saviraiškos poreikį, ir ta žmogaus sritis jau siejasi su kažkuo, kas priklauso šventumo ir metafizikos sritims, iš kur į žmogų ir ateina moralinis jausmas ir sąžinės balsas.

Bet šiandien mūsų literatūra metafizinio jausmo neturi, ji egzistuoja vienmatėje plokštumoje: ji veša tarsi daugiastiebis vijoklis, tas Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari’o aprašytas šakniastiebis rhisome, skleidžiasi socialinėje, prekybinėje, turistinėje, kulinarinėje ir panašiose aplinkose. Lietuvių literatūra šiandien išlyginta ir numelioruota: tai lygus monotoniškas peizažas, jame visur driekiasi greitkeliai ir skrieja lengvos mašinos. Labai patogu gyventi plokštumoje, žaisminga ir paprasta – čia nėra nei kalnų, nei pakalnių, nei viršūnių, nei bedugnių. Nėra nei labai gerų, nei labai blogų knygų – ar kas nors galėtų tokias nurodyti? Viskas standartiška, unifikuota, pritaikyta, tik etiketės skiriasi. Šimtai dešrų, kaip ir Amerikoje, šimtai knygų, dažniausiai amerikietiškų. Bet jos padeda gyventi, o protavimas gyvenimą žudo. Kai kultūra sintetinė, anksčiau ar vėliau ir žmogus pasidarys sintetiškas, genetiškai modifikuotas, tada jau tikrai jokių nesveikų problemų nebebus. Kai nėra individualybės, nėra ir rūpesčio.

O ir kam jų reikia? Labai blogų knygų niekas nepirktų, o labai geros užkimštų leidybos ir prekybos procesą. Jei turėtum kokią labai gerą knygą, galėtum ilgai su ja gyventi – užsimiršdamas, kur gyveni. Pilietinė vartotojo pareiga – pirkti naujas knygas. Poetu (skaitytoju) gali ir nebūti, bet pirkėju būti – privalai!

Dar labai svarbu – kad skaitančiosios masės neturėtų jokių vertės kriterijų. Geriausia – kad skaitytojas ir proto neturėtų. Kam jo reikia, kai yra tokia reklama! Rašytojas irgi galėtų sugeneruoti savo tekstus atitinkamomis kompiuterio programomis – jeigu tik turėtų proto jomis naudotis. O leidyklų redaktoriai jau suteiktų mašinos padarytam tekstui reikiamą prekinę formą: kuo daugiau keistenybių ir prasmės trūkumo, tuo daugiau intrigos. Kyla įtarimas, kad kai kurios, ypač verstinės, knygos kaip tik taip ir padarytos. Kažkada tiesiog žaisdamas buvau pasidaręs tokių programiškai „postmodernistiniu teksto generatoriumi“ sukompiliuotų tekstų. Net norėjau juos pateikti kaip mokslines publikacijas, mat jie atitiko visus techninius tokių publikacijų reikalavimus, kuriuos sugalvojo tiksliųjų mokslų atstovai, vadovaujantys mūsų akademiniam pasauliui. Svarbiausia – įmantrus pavadinimas ir platus citavimo bei šaltinių indeksas.

Ir dar – kad visi literatūros kritikai būtų nutildyti. Jie ir yra nutildomi, nes neturi iš ko gyventi. Bet tai teisinga – už ką jiems mokėti pinigus: negi už tai, kad vis niurzga ir keikia pozityvius naujosios kultūros procesus? Pinigus reikia atiduoti autoriams, o pačius lojaliausius dar paskatinti premijomis.

Dar yra jaunųjų kūryba, pirmosios knygos. Jos dažniausiai geros, naiviai tikros, dar ne taip sugadintos profesionalumo. Jose esama natūralios energijos. Bet tai dar nebrandi ir pakrikusi literatūra, nes jauni autoriai neskiria jiems svarbių subjektyvių išgyvenimų nuo objektyvių estetinių vertybių, iki kurių ne taip lengva prisikasti, nes jos paslėptos giliausiose archetipų saugyklose. Numelioruotų vertybių pasaulyje galima gyvenimą pragyventi ir nesuvokti, kad kažkur giliai yra kažkokios giliosios tėkmės, galingi arteziniai vandenys, ir kad virš mūsų dar yra dangus, kaip didžioji nežinomybė, kuri laukia mūsų visų. Nė vienas nepaliks šioje plokštumoje amžinai, tai tik pereinamoji realybė, virsmo vieta, tranzitinis pasaulis.

Bet apie tai naujausios knygos nieko neberašo, nes mūsų akyse gimstantis kultūros vartotojas yra amžinas ir nemirtingas, jam niekas nebaisu.

* Spurga S. Kaip atsispirti globalizacijai // Lietuvos žinios. – 2013. – Sausio 16

– Apie poetus (ir apskritai menininkus) neretai pasakoma – trenkti. Kas gi taip smagiai trinktelėjo vaikystėje (o gal – dar anksčiau), kad šis smūgis pamažu transformavosi į eilėraščius?

– Vienas draugas apie mane taip gražiai pasakė: kai tavęs paklausai, atrodo, kad tu žemėje jau tris šimtus metų gyveni. Tačiau nenoriu kurti apie save nei legendų, nei mitų, o juo labiau nenoriu šiame rašinyje jokios išpažinties. Dievas yra gerai, bet kai reikia eiti išpažinties, gyvenimas pasidaro problema. Nenoriu, neketinu pamokslauti, lai kiekvienas savo ragais ir kanopom susiranda savo žemę ir dangų tame dulkių debesyje, kurį, beje, pats ir sukėlė kvailai zyliodamas.

Apie trankymus – trenkė perkūnas į mane gal du kartus, iš pirmo karto gal nelabai pataikė, tik suklupau. O antrą kartą jam geriau pasisekė, parkritęs ilgiau pagulėjau. Yra ir šio įvykio liudininkas – karvė, ir, kad ir kaip būtų keista, ji išliko visiškai abejinga, ramiai sau pešė žolę. Tai nutiko panemunėj netoli Kriukų miestelio. Bet nebuvo taip, kad pašokęs nuo žemės nubėgau rašyti eilėraščių.

Turiu pasakyti, kad manęs daužyti, trankyti lyg ir nereikėjo.

Mano giminėj tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės gal kokie aštuoni gentainiai praėjusiame šimtmetyje spjovė į pasaulietišką gyvenimą, apsigyveno davatkynuose arba stengėsi įsibrauti į vienuolynus.

Noriu pasakyti, kad dvasiškas gyvenimas gentainiams buvo svarbus. O ir tarp mano brolių keistuolių yra pakankamai, vienas dainuoja su vilkais Žemaitijos miškuose, kitas čia pat – tėviškėje, pamėgęs drožybą, šventų ir nešventų „asabų“ pilną kamarą prikrovęs.

Toks nutikimas: bažnytkaimis, pavakarė, kelyje daug juodulių. Jie traukia, dūlina link mokyklos, kur bus kažkoks minėjimas. Turiu pasakyti, kai aš buvau mažas, kaimo žmonės pažinojo tik dvi spalvas: juodą ir rudą. Tokie jų ir paltai. Kai visi suguža į apytamsę mokyklos salę, susilieja, atrodo – visiška naktis. Scena šiek tiek daugiau apšviesta, į ją, renginio vadovės ranka pastūmėtas, išeinu. Aš, baltais marškiniais ir galbūt su raudonu kaklaraiščiu, atsistoju prieš tą juodybę ir nėra kur man dėtis, tad šaukiu iš visų jėgų: „Graži tu mano, brangi Tėvyne“, arba „Mano tėviškė – mėlynas Nemuno vingis“, arba ką nors kita. Kai mano balsas pripildo tą erdvę, o ir apgobia mane patį, atrodo, kad tiems žmonėms tamsoje galiu daryti, ką noriu. Tačiau nieko jiems nedarau, pabaigęs eilėraštį tik nusilenkiau ir nubėgau už paklodžių.

– Kad ir koks originalus būtų poetas, vis tiek jis nuo kažko atsistumia. Juk neatsiranda beorėje erdvėje. Gal galėtum išvardyti, kokie rašytojai Tau kūrybos priešaušry buvo artimiausi? Ir – kodėl?

– Mokykloje eilėraščių nerašiau, o ir išvažiavęs į Kauną, į sodininkų-bitininkų mokyklą, nepradėjau jų rašyti. Tada buvo bitlų laikai, su bendraamžiais bandėm sukurti ansamblį. Įsigijau ir aš gitarą, kurią greitai draugai atėmė sakydami, kad mano pirštai per trumpi. Paskyrė būgnininku. Tačiau ta mūsų grupė nieko gero nesugrojo, nesudainavo – išsiskirstėm taikiai.

Paskui atsitiko taip, kad tarnaudamas kariuomenėje aš padariau didžiulę gėdą nenugalimajai Raudonajai armijai – susirgau vaikiška liga – kiauliuke. Matyt, užsikrėčiau šokiuose, tikriausiai neiškentęs kurią nors pabučiavau. Mane greitai izoliavo, paslėpė. Paguldė į infekcinių ligų ligoninę, kur ne tik palatoj, bet ir visam pastato aukšte buvau vienintelis ligonis. Po triukšmingo, įtempto gyvenimo „kazarmose“, tankų pulke, ligoninės tyla apsvaigino. Mėgavausi balta durų ir langų spalva.

Įsrutyje, karo ligoninėje aš perskaičiau daug knygų, o kai į rankas pateko Levo Tolstojaus „Vaikystė“, labai susijaudinau. Pradėjo vaidentis, kad į palatą, baltu chalatu apsisiautęs, įėjo Levas Tolstojus ir, mane įdėmiai apžiūrėjęs, paliepė iškišti liežuvį, o paskui tik palingavo galva – turbūt apsirgai dar viena liga.

Nuo tada save laikau tolstojininku, nors ir prie Gogolio glaudžiuosi kažkuriuo širdies krašteliu.

Vieną kartą Kauno rašytnamyje prajuokinau kitus pasakęs, kad rašau prozą, bet kai reikia tekstus perrašyti, man taip nusibosta, kad juos sutrumpinu ir taip atsiranda eilėraščiai. Gyvendamas Kaune skaičiau, bet pagrindinė knyga iki vedybų – Cervanteso kūrinys apie don Kichoto žygdarbius. O po vedybų į lovą žengdamas dažniausiai pasiimdavau Hašeko knygą apie Šveiką, tik su ja užmigdavau, nutoldavau nuo kasdienybės košmarų.

Jei ši naktis būtų ta, kurios skraiste apgaubtas rašau pirmą savo eilėraštį, tai gal ir išdrįsčiau, galvą nulenkęs, ištarti: Wisława Szymborska – būk mano mokytoja.

Tačiau kalendoriai kalba ką kita – su jais nepasiginčysi. Tik tada, kai baigiau visas mokyklas, susitikau su mokytoja.

– Beje, jei neklystu, esi Salomėjos Nėries giminaitis. Kokios Tavo sąsajos su šia poete?

– Poetė ištekėjo, poetas vedė – man tai skamba neįtikinančiai. Salomėja Nėris ištekėjo už Bernardo Bučo, šeima suspėjo pasistatyti namelį Palemone, susilaukti vaikelio. Bet užgriuvo karas – kas paskui buvo – visi žino. Pasitraukus Poetei iš gyvųjų tarpo, Bučas kurį laiką vaikščiojo ir savo sūnų Saulių augino vienas. Po kurio laiko vedė antrą kartą, paėmė į žmonas Oną Kondrotaitę nuo Krekenavos, susilaukė vaikų. Su viena iš dukterų, su Aušra, aš susituokiau, todėl prie vestuvių stalo Saulius sėdėjo kaip svainis, taigi, atsitiko taip, kad Nėris tarsi tapo man netikra uošviene. Su Saulium draugavom, sykiu auginom vaikus, švęsdavom jų gimtadienius. Jis mėgdavo po Kauną pavaikščiot, pašnekėt, visi jį pažinojo, mylėjo. Saulius labai mėgo gaminti grėblių, šakių, kirvių kotus. Jų, o ir kitokių valstietiškų įrankių buvo daug pasidirbinęs, bet nesiliovė ir toliau laisvalaikiu juos drožė.

Dideliame savo bute vieną kambarį tų turtų buvo prikrovęs, sakydavo, gal reikės. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad atgaus savo motinos tėviškę. Po Sąjūdžio Sauliaus lūkesčiai išsipildė, su visais tais kotais ir vaikais išsikraustė į Kiršus gyventi, pradėjo ūkininkauti, įsiveisė bičių. Važiuodavom ten su visa šeima ir prie bičių padėti, o ir pasigiminiuoti.

Bačinskų sodyba man sukeldavo tokį įspūdį, lyg kažkas dar negrįžo iš karo, o paskui tiksliau įvardijau – Salomėjos namas nesugrįžo iš karo.

Tame sode, kai gaudžiau ant žolės nukritusią bitę, kai pasigirsdavo vaikų balsai, man atrodė – pakelsiu akis nuo žemės ir išvysiu tą mergaitę. Bet tai, ką pamatydavau pakėlęs akis nuo žemės, buvo kiti vaikai – mūsų. Tikroji šio sodo duktė jau giliau į paslaptį nubėgusi, pasislėpusi už kitų medžių.

– Tūlas kritikas tikriausiai pasakytų, kad tavo pasaulėjauta – panteistinė. Tačiau gamtos detalės sėkmingai „suvirškina“ ir kultūrinį patyrimą. Ko mus moko gamtos pasaulis? Kaip jo vidiniai archetipai migruoja į sąmonę ir mūsų veiklą?

– Šis klausimas man sunkiausias, nes esu menka musė tiek literatūrologijos, tiek kituose moksluose. Nesu įsisavinęs tų gudrių terminų ir nepasakysiu, kiek tos panteistinės pasaulėjautos išsisunkė iš manęs. Geriau pakalbėsiu apie Vilkaviškio žemę, kurią įsivaizduoju trikampio formos: Vilkaviškis, Vištytis, Kudirkos Naumiestis. Koks palaimingas lietus ją palaistė, kad prieškario laikotarpiu ji padovanojo Lietuvai vos ne dešimtį garsių poetų. Vilkaviškio gimnazija, jos klasės ir koridoriai, žinoma, prisidėjo, taip pat reikia paminėti ir pasienio faktorių, tačiau mūsų mylimi dainiai pakilo tiesiog iš lopšio, motinos pienu patepti. Tos mano paminėtos teritorijos aš nenoriu priskirti Suvalkijai, tai labiau Prūsijos gabalėlis. Prisiminkime, kas atsitiko Rusijoje religinių reformų metu, kur bėgo sentikiai – į pakraščius, į užribius. Ar neatsitiko ir čia taip, kai Ordino žirgai trypė ir taškė Prūsijos kraują ir vandenis, ar neatsitiko taip, kad dalis tų dvasinių energijų išsigelbėjo, rado prieglobstį mano minėtose žemėse. Čia pasislėpė ir tūnojo kelis šimtus metų, o sulaukę palankaus oro, pirmosios nepriklausomybės gūsio, nubudo, prasiskleidė žiedais. Balsas susirado burnas. Sakyčiau, tai Prūsijos širdis dar kartą suplazdėjo.

Man atrodo, kad, norint parašyti eilėraštį, reikia nors valandėlei pamiršti, kad esi pakrikštytas, reikia atsiduoti kitiems gaivalams, o rašant romaną, priešingai, reikia nors kiek susigaudyti krikščionybės tiesose ir moksle.

Mano brolis vilkininkas nuolat kartoja, kad mūsų tolimi protėviai taip pat turėjo kompiuterius – šventuosius akmenis, į jų kietuosius diskus įrašė, ten sukaupė visą informaciją apie save ir taip paslėpė nuo lietaus. Jis teigia, kad netolimoje ateityje mūsų išdykėliai vaikai sukurs tokius išmaniuosius kompiuterius, kurie lengvai visa tai perskaitys. Todėl apeigų akmenis reikia stropiai saugoti, nečiupinėti nešvariomis rankomis, kad nepakenktume tiems rankraščiams. Šią pastraipą pabaigsiu pradėto eilėraščio eilute: mirusių dievų šukes surinkęs, poetas, tarsi šuo stiklų priėdęs, ant vieškelio... ir t. t.

Apie alegoriją. Daugelis manęs klausia, lyg priekaištauja, kodėl aš savo žodžius įterpiu į žvėrių ir gyvulių lūpas, lyg savąsias tausodamas. Tos tiesos, kurias pasako zuikučiai, žmonėms yra artimesnės, mažiau juos gąsdina, o dažnai tik prajuokina. Literatūros istorijoje jau ne kartą buvo laikotarpiai, kai alegorija buvo madinga, ir man atrodo, kad tai bylojo apie artėjančias permainas, o galbūt ir apie revoliuciją. Net krikščionybė tai perėmė ir pakartojo, juk Kūčių naktį einama paklausyti, ką gyvuliai šneka. Kristaus gimimas – naujo pasaulio atėjimas, apie jį pirmiausia gyvuliai prabils.

– Ko reikia, kad išsaugotum beveik vaikišką vidinę nuostatą supančio pasaulio atžvilgiu?

– Į šį klausimą norėčiau atsakyti painiai. Pasinaudosiu Sančos Pansos gudrumu – jo pomėgiu į visus klausimus atsakyti patarlėmis. O aš atsakysiu savo eilėraščiu – norint išsaugoti medinį namą, reikia iškirsti šalia jo augančius medžius. Dar pridurčiau Maironio žodžius – nekurk savo tautai naujų dievų. Yra toks senas lietuviškas žodis „butsargiai“ – jo reikšmė: karas, badas, šiltinė – neišeik, niekad nepalik vienų namų.

– Valdemaras Kukulas kartą palygino Tavo tekstus su primityvistų paveikslais. Koks apskritai dailės „indėlis“ į Tavo kūrybos raidą?

– Tapybos mokiausi pas Liudą Truikį ir Zenoną Varnauską. Keletą metų vaikščiojau aplink Dailės institutą, kuriame per piešimo egzaminą šalia vatmano lapo pasijusdavau lyg į duobę įkritęs. Akademinio piešimo ne tik neįvaldžiau, bet ir nesuvokiau – kam jis man. Gaudavau dvejetus, man atrodė, kad pieštukas tinkamas tik kontūrams apvedžioti. Per piešimo egzaminą, kai reikėdavo štrichuoti, nesilankstė pirštai, nors pasiusk. Už tapybos darbus gaudavau palankius įvertinimus. Yra dailininkų, kurie rašo, ir yra rašytojų, kurie tapo. Daugelį metų aš blaškiausi nežinodamas, prie kurių man labiau glaustis. Kartais manydavau, kad galiu priklausyti abiem grupėms, nelygu, kokia nuotaika tą dieną. Mėgau dideles drobes, kuo labai stebėjosi mane aplankyt atėjusieji, sakydavo, kaip tu įvaldysi tokius plotus. Kai jie išeidavo, aš pabandydavau: atsistodavau prie baltos sulig mano ūgiu drobės, teptuką laikydamas rankoj, pažvelgdavau į dažų tūbeles ir aikteldavau – koks gražus paveikslas. Bijodamas jį sugadinti, išeidavau į miestą pasivaikščioti. Beveik visi Kauno dailininkai buvo mano draugai, ypač tapytojai. Tie nesibaigiantys pasisėdėjimai, tos šnekos iki barnių, net iki muštynių. Aliejinių dažų kvapas svaigino, tarsi ištirpdydavo ribą tarp tikrovės ir to, kas anapus. Su rašytojais draugavau mažiau, jie man buvo neįdomūs. Pasislėpę knypliai, visas žodžių atsargas popieriuje palikę, išėję į gatvę ar į kitą viešo susibūrimo vietą neturi ką sakyti, tik mirksi akimis. Muštynės tarp rašytojų – retas atvejis.

Kaip minėjau, ruošdamas drobes užsimodavau plačiai – man reikėjo erdvės, o dažus taupiau, ant paletės išspausdavau tik lašelį, suvalkietiška musė daugiau prikakotų. Kai ūgtelėjo vaikai, vedžiausi juos į savo studiją Laisvės alėjoj, dažų nei drobių jiems negailėjau, suteikdavau visišką laisvę ir dar nupirkdavau ledų. Sakydavau, darykit, ką norit, tą jie ir darė su didžiuliu užsidegimu. Daug pritapė paveikslų. Surengėm kelias parodas.

Dailininkų galvose ta smegenų raukšliukė, kurioje tūno visų žodžių pradžia, labai prispausta, užgulta didelio kuproto gumbo, iš kurio nusidriekia tokia žarnukė link akių. Ta sausgyslė, arba, kitaip pasakius – regėjimo nervas, vingiuodamas pro ausis, skyla į dvi atšakas, iš kurių viena, šiek tiek pasikraipiusi pakaušyje, pasibaigia niekuo. Dailininkai giriasi, kad tą trečiąją akį jie kitoj vietoj pasidėję augina. Nors prie molberto daug metų prastovėjau, o molbertas mano kambary dar daugiau – po penkiasdešimties metų jau neprisimenu, kur nukišau tą tapytojo akį. O kai pažvelgiu į užsilikusius dažus, mane apima ir liūdesys, ir siaubas: dažai stovėdami genda, praeis šimtas metų, kokius paveikslus iš tų tūbelių beišspausiu. Kai kurie literatūros žinovai, net nežvilgtelėję į tuos mano paveikslus, kurių aš nenutapiau, lengvabūdiškai ištarė – tai primityvizmas. O kiti mano eilėraščius pavadino medinėm skulptūrėlėm. Valdemaras Kukulas apie mano kūrybą visada atsiliepdavo palankiai, kuo aš labai didžiuojuosi. Vienas sakinys: „išdrįsčiau teigti, nors ir labai atsargiai, kad Dabrišius...“, – vien už šį sakinį, ar net už pusę jo, atsidėkodamas turėčiau kiekvieną šeštadienį nunešt Valdemarui gėlių. Tačiau vis neprisiruošiu šiam veiksmui, tai noriu nors mielą žodį per visą Lietuvą ištiesti link jo kapo. Ateis pavasaris, sėsim ant naujų arklių, bet, brangieji, vis atsiverskime tas storas V. Kukulo knygas, ten surašyti visi žygiai, kuriuos mes ateityje nori nenori turėsim atlikti.

– Eilėraščiuose vis nuskamba vienatvės motyvai. Bet gamtoje ištirpęs žmogus neturėtų jaustis labai vienišas. Ar nematai čia tam tikro prieštaravimo?

– Vienatvė ir vienuma – gal jos seserys. Spaudos mašinos jau daug apie tai priplepėjo, ką aš galiu dar pridurti. Gamta – be galo plati sąvoka. Vaikščioti po parką su šuniuku – gamta, žiūrėti į žvaigždes Molėtuose – gamta. Išėjimai į gamtą, galima sakyti, yra dviejų rūšių. Viena, kai prisikrovęs visą užantį dešrų ir sumuštinių patrauki į laukus, paupius, ir visai kas kita, jei gamtos šauksmas tave užklumpa netikėtai, ir tu iš namų išbėgi tuščiomis kišenėmis, o vakarop jau būni išalkęs ir labai stebiesi: Dievas pamiršo mane, nepadėjo ant kelmo bandelės. Jau kitą dieną, nesveikų, nepadorių ketinimų apimtas, pradedi vaikytis laukines ožkas arba vogčiomis stebėti, kur voverė riešutus slepia. Žmogus yra daug suėdanti karvė. Jeigu jis dydžiu būtų sulig apuoku, tai jam prasimaitinti, prisivarliauti sektųsi geriau. Nuo pat pradžių žmogus daužo žemę pagaliais, rausia, stengiasi padegt. Knisa žemę ir šernai, tačiau statyti atominės elektrinės jie net nesvajoja. Jeigu pasiūlytum šernams kraustytis į kitą dangaus kūną, jie atsakytų, kad mums mielos ir šitos lygumos, kad tik tvorų būtų mažiau. Žmogus yra sunkiai tirpstanti substancija: sviesk jį į pusnyną – užkulniai kyšo, mesk jį į vandenį – repetuoja, kyla į paviršių. Ištirpti gamtoje galima, bet reikia pagalvoti ir apie kaimyną, jei jis ateis pinigų skolintis, ar žinos, į kurias duris belstis. Tą ištirpimą reikia pradėti atsargiai, pirmiau tik vieną kaliošą įmesti į vandenį ir stebėti, ar jis į kitą krantą išlips.

Gal žmogus yra kito dangaus kiaušinis, pamirštas šalia Žemės, tekančią saulę išvydęs varto akis – mama pareina.

Nekilnojamojo turto agentai, siūlydami savo prekę, dažniausiai pirkėjams nesako apie uodų debesis, audras ir žaibus, apie ilgas ir žvarbias rudens naktų tamsybes gudriai patyli. Naivus miesto gyventojas, įsigijęs aplūžusią lūšnelę atokioj pamiškėj, ne tik žolę, viščiukus, užšaldytus maišeliuose, bet ir tą įsitikinimą – o kaip gera čia gyventi, turi atsivežti iš kitų namų.

– Nors tekstai išoriškai paprasti ir skaidrūs, bet kartu ir paradoksalūs. Kuo Tave traukia paradoksas? Ką jis atveria eilėraščiuose?

– Štai pavyzdys:

Sniegui tirpstant,

Vartau žiemos dienoraščius

Ir jau nebeatpažįstu,

Kuri balutė – aš.

Ėmiau taip ir parašiau, o ar čia paradoksas, ir kodėl jis atsirado – nežinau. Sakykim, reikia eilėraštį statyt, bet aš taip negalvoju – rašau, ir tiek, o parašęs visai juo nesirūpinu. Palieku ant stalo juodraščius; po kurio laiko kai kurie sakiniai pradeda šviest, į kitus nė nežiūriu. Kuo mane patraukia paradoksas? Gal taip aš priartėju prie dzenbudizmo. Veduosi, tarsi pripratinu skaitytoją prie savo žingsniukų, o paskui staigiai maunu į šalį. Gal paradoksas – staigus, nelauktas energijos pliūpsnis, nubloškiantis skaitytoją kita kryptimi. Klojanti lovą katė visai nesirūpina, ar patiks jos guolis mėnuliui– taip rašiau.

Žvejys, kabliukas, žuvis. Kabliukas turi būti padarytas taip, kad jame slėptųsi nors viena galimybė žuviai išsigelbėt. Tačiau šito lyg ir per maža, kabliukas turi būti padarytas dar ir taip, kad žvejys sugebėtų pabėgt nuo žuvies, kurią sugavo, jeigu prireiktų.

– Išleidai septynias knygas. Kurias laikytum „atraminėmis“, žyminčiomis kūrybinės raidos pokyčius?

– Žiūrint per laiko atstumą beveik atrodo, kad aš tų knygų nei parašiau, nei išleidau, jos tarsi kažkokiu būdu atsirado pasinaudojusios mano naivumu. Atrodo, tarsi tik buvo su manimi išėjusios pasiklausyti rytmetinių paukščių. Tarsi draugas, kurį laiką ėjęs šalia, ir per sniegą, ir per ūžiančias girias. Kol kas jos mano biografijos dalis, bet ar aš būsiu jų biografijos dalimi – nesiryžtu spręsti. Jei reikia, galiu išvardyti: iš tų septynių labiau myliu „Vienplaukis prie plento“, „Sviest akmenuką“, „Joju vienas“. Nesu godus – jei tektų kraustytis į kitą žemyną, jas tris ir pasiimčiau. Jei koks muitininkas klaustų, ko čia prisikroviau, aš jas suspausčiau ir sakyčiau – čia tik viena. Plonos jos. Kažkada skaičiau, o gal girdėjau tokį posakį – jeigu husaras sulaukė trisdešimt trejų metų, tai joks jis husaras, niekada husaru ir nebuvo. Tikriausiai ši išmintis atėjusi iš Rusijos imperijos. Galbūt šį posakį galima pritaikyti ir eilėraščius rašantiems. Rašytojų sąjungos valdyba turėtų apsispręsti, kiek knygelių išleidusiam autoriui siųsti įspėjimą – jeigu dar su nauju rankraščiu pasirodysi ant rašytnamio laiptų, išbrauksim iš rašytojų sąrašo.

– Koks Tavo santykis su gyvenamu laiku? Ne tik kūryboje, bet ir gyvenime?

– Pagal mano parašytus tekstus tūlas skaitytojas tikriausiai susidarys klaidingą nuomonę apie mane, kad aš nieko neveikiu, o tik tūnau po kažkokiu apgriuvusiu tiltu arba į krūmus įlindęs atsargiai čiupinėju karklo lapukus. Deja, taip nėra. Su gyvenamu laiku esu surištas neatrišamai: per orą ir vandenį, per vaikus ir degalų kainą. Dar turiu Lietuvos pasą, kuris byloja apie paveldimas ligas, viena iš jų – tautos gelbėjimas. Priklausau keturioms sąjungoms: ūkininkų, medžiotojų, bitininkų ir rašytojų. Moku mokesčius. Didžiausias nario mokestis už medžiotojo bilietą. Daug pinigų tenka pakloti už zuikių gaudymą, kuris kiekvienais metais vis nesėkmingesnis. Dėl žinomų ir nežinomų priežasčių zuikių Lietuvoj kasmet mažėja. Kažkada priklausiau ir penktai sąjungai – šaulių. Ją patys Kaune atkūrėm, prisimenu tą tapetais išklijuotą kambarį, kuriame vakarais susirinkę vartėm seną knygutę „Lietuvos Šaulių Sąjungos Įstatai“. Šnabždėjomės iš pradžių tyliai, o paskui įsidrąsinom. Sąjūdis – pavasaris, visi paukštukai atgijo, sparniukais mojavo, kai tuo metu kiti vikriai darbavosi rankutėm. Prasidėjo budėjimai. Jei pasakyčiau, kad tik šimtą naktų kažkur prastyrojau – tai daug pameluočiau. Kai viskas nurimo, baigiau karišką tarnybą, išėjau į atsargą. Davė du ženkliukus ir storą popieriaus lapą „Parlamento gynėjas“, juo nešinas patraukiau į gamtos prieglobstį. Ir dabar, prisimindamas Sąjūdį, tas džiugias eitynes, vis dar stebiuosi, iš kur jie atsirado – tie tyliai protingi. kai miegojom tokiose pačiose geležinėse bendrabučių lovose, rodėsi, kad visi vienodi.

– Papasakok trumpai apie savo buitį – gyvenimo ir kūrybos sąlygas.

– Apie idealias rašymo sąlygas. Kaime pasistačiau namuką. Miegu apačioje, o rašyti einu į viršų.

Ten, mansardoj, labai didelį langą įtaisiau, kad kambaryje būtų kuo daugiau dangaus, arba – kad tas kambarys būtų dangaus dalis. Keliuosi kokią trečią valandą nakties, išsiverdu kavos. Lipu į viršų, ir svarbiausia ten nusinešti miego sklidiną galvą. Įsitaisau prie to didžiojo lango, kuris lyg medžiotojas nujaučia, iš kur žvėris ateis. Saulės medžiotojas atsigręžęs į rytų pusę. Vartau senus užrašus, atbulom akim skaitinėju kas papuolė. Tas procesas, kuris vyksta rytuose, skleidžia kažkokias stebuklingas energijas, kurios susimaišo su stogo šlaitų piramidės energijom, o ir su mano būsena – aš dar viena koja sapnų pasaulyje. Kažkoks sakinys mane sudomina, nežinau, ar aš jį, ar jis mane užpuola. Prirašinėju aplink jį daug naujų žodžių, tarsi paleidžiu jį į laisvę, į visas puses. Tas kūrybinis procesas tęsiasi labai trumpai, po jo mane apima toks svaiginantis miegas, kad vos nurepetuoju iki lovos. Kai saulė, priėdusi juodos žolės, dideliu raudonu pilvu nešina atsistoja rytuose, mano akelės jau būna užmerktos. Savo darbą jau būnu atlikęs, sujungęs tai, kas naktis, ir tai, kas žmogus naktyje.

– Žinau, kad esi bitininkas. Skirtingai nei žmonės, kai bitės spiečiasi, jos negelia. Kodėl?

– Bitininkai – tai žmonių kasta, kuri per laiko duobes pernešė, išsaugojo du svarbiausius žynių, raganių atributus – kaukę ir dūmus.

Bitės, kaip ir žmonės, mėgsta kraustytis į naujas vietas, iš vienų namų į kitus. Kadangi jos neturi kelionmaišių nei lagaminų, tai, besiruošdamos į žygį, maisto atsargas susikrauna į pilvą. Pasidaro labai storos – vos paskrenda. Tokiai storai bitei labai sunku susiriesti, kas yra būtina, norint kam nors įgelti: arkliui, šuniui ar kokiam kitam nemielam padarui. Bet kitu, lyg ir filosofiniu požiūriu, kai bitė gelia, ji gina ne save, o namus, vaikus ir savo takus. Spiečiaus bitė tarsi jau neturi namų, ji lyg ore tarp senų ir naujų, apie kuriuos svajoja. Bet iš patirties sakyčiau, kad toks teiginys, jog spiečiaus bitės negelia, yra neteisingas. Pablogėjus orui ar atėjus nakčiai, jos dažnai būna piktos.

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo istorijoje gerai žinomas Seinų vardas. Seinai į mūsų atgimimo istoriją pirmiausia įėjo dėl ten veikusios kunigų seminarijos ir jos auklėtinių įsitraukimo į kultūrinį, ekonominį ir net politinį atgimstančios tautos gyvenimą. Seinus vienu iš kultūrinių Lietuvos centrų padarė nuo 1906 m. pradėjusi veikti lietuviška spaustuvė, kurioje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos. Jos atsiradimas siejosi su dvasininkų veikla. Šiame straipsnyje plačiau nesigilinsime į spaustuvės veiklą, bet kalbėsime apie Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinę veiklą.

Seinų kunigų seminarija buvo įsteigta 1826 m. ir veikė iki 1915 m. pavasario. Šios mokymo įstaigos atsiradimą lėmė porą priežasčių. Pirma, XIX a. pradžioje įkurtai Vygrių vyskupijai, o 1818 m. jos vietoje įsteigtai Seinų (Augustavo) vyskupijai trūko dvasininkų pastoraciniam darbui. Antra priežastis daugiau tautinio pobūdžio. Vyskupija buvo etniškai dvilypė – sudaryta iš apylygių lietuvių ir lenkų gyvenamų dalių, tačiau kunigų trūko lietuviškai vyskupijos daliai. Lietuvių gyvenamose parapijose sėkmingam pastoraciniam darbui reikėjo mokėti lietuvių kalbą. Lietuvių kunigų skaičiaus padidėjimo buvo galima laukti tik kunigų seminariją įkūrus geografiškai arčiau lietuvių gyvenamos vyskupijos dalies. Dėl to Seinai ir kaip vyskupijos centras buvo labai tinkama vieta kunigų seminarijai steigti.

Kalbant apie Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinę veiklą, iš pradžių reikia aptarti seminarijos klierikų kontingentą. Tikslinga žinoti, ar stojo į 1826 m. įkurtą seminariją jaunuoliai iš lietuviškų parapijų, koks buvo jų santykis su klierikais, kilusiais iš lenkiškos vyskupijos dalies? Viltys dėl lietuvių kandidatų pasiteisino jau pirmaisiais stojimo į seminariją metais. Iš 29 asmenų, kurie laikė stojamąjį egzaminą, tik du buvo lenkai, o visi kiti, anot egzaminą priiminėjusio vyskupo sufragano Augustino Polikarpo Marciejevskio, – lietuviai. Daugiausia kandidatų atvyko iš Liudvinavo parapijos – net 4, po 2 kandidatus – iš Marijampolės, Leipalingio, Rudaminos, Kalvarijos, Naumiesčio (Vladislavovo) parapijų ir po vieną – iš Bartninkų, Vilkaviškio, Miroslavo, Pilviškių, Vištyčio, Virbalio, Sintautų, Griškabūdžio, Liškiavos, Gelgaudiškio, Simno, Zapyškio, Plokščių parapijų.

Kiekvienais metais į pirmą kursą priimamų klierikų skaičių ribojo civilinės valdžios išleisti nurodymai. Tačiau ne visada buvo laikomasi valdžios institucijų nustatyto limito, t. y. vyskupijos hierarchai stengdavosi priimti tiek klierikų, kiek reikėdavo vyskupijos poreikiams. Priimtų į Seinų kunigų seminariją skaičius kiekvienais metais įvairavo. Nustatyta, kad per 1826–1914 m. laikotarpį į seminariją buvo priimti 1196 klierikai. Pažiūrėkime į jų socialinę ir geografinę kilmę, išsilavinimą prieš stojant į seminariją, tautinę priklausomybę.

Iš bendro 1196 Seinų kunigų seminarijos klierikų skaičiaus socialinės kilmės duomenys pateikiami apie 980 asmenų. Daugiausia stojo kilusieji iš valstiečių. Iš 980 seminarijos klierikų tokių buvo 788 (80,4%). Kur kas mažiau stojo bajorų kilmės kandidatų – 147 (15%). Mažiausiai – tik 45 (4,6%) pagal kilmę buvo miestiečiai. Geografinės kilmės duomenų užfiksuota apie 910 klierikų. Šie duomenys nustatyti pagal parapijas arba pagal gminas (valsčius). Susumavus visus duomenis, galima padaryti išvadą, kad daug daugiau klierikų stojo iš Seinų (Augustavo) vyskupijos lietuviškosios dalies: Naumiesčio (Vladislavovo), Marijampolės, Vilkaviškio, Kalvarijos, Seinų dekanatų. Iš šio regiono atvyko mokytis 687 klierikai ir tai sudaro 75,5% nuo bendro 910 asmenų skaičiaus. Daug mažiau kandidatų atvyko iš lenkiškosios vyskupijos dalies – 178 (19,6%) klierikai. Iš už Seinų (Augustavo) vyskupijos ribų atvyko 45 (4,9%) klierikai. Studijuojančių seminarijoje gausa pasižymėjo šios parapijos: Griškabūdžio (52 klierikai), Marijampolės (43), Sintautų (42), Naumiesčio (Vladislavovo) (37), Vilkaviškio (36), Šunskų (21), Pilviškių (18), Seinų (17), Lomžos (16), Lukšių (14) ir kt. Apie Seinų kunigų seminarijos klierikų išsilavinimą, prieš įstojant į seminariją, pavyko surinkti daugiausia duomenų – apie 1092 asmenis. Nuo pat seminarijos veiklos pradžios stojant į ją buvo reikalaujamas vidurinės mokyklos keturių klasių išsilavinimas. Tiesa, ypač pirmaisiais seminarijos veiklos dešimtmečiais ne visada laikomasi šio reikalavimo. Išanalizavus klierikų išsilavinimo lygį nustatyta, kad daugiausia buvo mokęsi vidurinėse mokyklose – 986 klierikai. Kiti pasiskirstė taip: vienas buvo baigęs universitetą, mokėsi privačiose mokyklose (23), pradžios mokyklose (28), Marijampolės marijonų mokykloje (8), Veiverių mokytojų seminarijoje (32), turėjo vaistinės mokinio pažymėjimą (3), turėjo karinį pažymėjimą (3), mokėsi užsienyje (2). Kalbant apie vidurines mokyklas, iš kurių jaunuoliai stojo į Seinų kunigų seminariją, pirmiausia reikia išskirti Marijampolės mokyklas: iš pradžių – apskrities mokyklą, o vėliau – gimnaziją. Iš bendro 986 vidurinių mokyklų auklėtinių skaičiaus marijampoliečių buvo 569 (57,7%). Suvalkų gimnazijoje mokėsi 131 (13,3%) asmuo. Iš Lomžos gimnazijos įstojo 129 (13,1%). Iš Seinų mokyklų – 69 (7%) klierikai. Iš Vilkaviškio privačios gimnazijos atvyko 8 (0,8%). Iš Augustavo mokyklos – 2 (0,2%) klierikai. Iš kitų mokyklų – 78 (7,9%) klierikai. Pagal klases vyravo keturių klasių išsilavinimas. Visą gimnazijos kursą, t. y. aštuonias klases, buvo baigę 3 klierikai. Pasitaikė metų, kai į Seinų kunigų seminariją stodavo vien Marijampolės gimnazijos auklėtiniai. Atskirais metais jie sudarydavo per 80 procentų seminarijos klierikų. Tačiau pačioje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gerokai sumažėjo stojančiųjų į seminariją iš šios gimnazijos.

Kokia buvo klierikų tautinė sudėtis? Statistiniai duomenys yra tik apie 1904–1908 m. atkarpą. Dėl to kalbant apie klierikų tautinę sudėtį reikia išskirti du laikotarpius: 1826–1903 metų ir 1904–1914 metų. Kalbėdami apie pirmojo laikotarpio klierikų tautinę sudėtį, remsimės prielaida, kad iš etniškai lietuviškų Užnemunės žemių kilę valstiečiai daugiausia buvo lietuviai ir kalbėjo lietuviškai. Iš etninių lenkiškų žemių kilę asmenys buvo lenkai ir kalbėjo lenkų kalba. Žinoma, toks metodas neleidžia moderniu požiūriu nustatyti klierikų tautinės priklausomybės, bet atskleidžia bent jau klierikų etninę kilmę arba jų gimtąją kalbą (kalbą, kuria kalbėjo jų tėvai). Išanalizavus socialinės ir geografinės kilmės santykį, galima teigti, kad 1826–1903 m., kai Seinų kunigų seminarijoje vyravo etninių lietuviškų parapijų valstietiškos kilmės asmenys, joje galėjo būti 80% ar 81% lietuviškai kalbančių klierikų, t. y. etninių lietuvių. 1904–1914 m. laikotarpis dalijasi į dvi dalis: 1904–1908 m., kai buvo fiksuota klierikų tautinė priklausomybė, ir 1909–1914 m., kai to nebuvo fiksuota. 1904– 1908 m. pateikti statistiniai duomenys apie 101 klieriką. Lietuviais užrašyti 56 (55,5%) klierikai, lenkais 44 (43,6%) ir vienas baltarusis (0,9%). 1909–1914 m. seminarijos vicerektorius Romualdas Jalbžykovskis stengėsi padidinti lenkų klierikų skaičių ir taip sulyginti, kad lietuvių ir lenkų būtų po tiek pat. Per šį laikotarpį įstojo 123 klierikai. Iš jų 61 (49,6%) iš lietuviškų parapijų, 58 (47,2%) iš lenkiškosios vyskupijos dalies. Kiti klierikai atvyko iš už Seinų (Augustavo) vyskupijos ribų. Šie skaičiai rodo, kad Seinų kunigų seminarijoje 1909–1914 m. studijavo maždaug po lygiai lietuvių ir lenkų. Taip pat buvo du ar trys baltarusių tautybės asmenys.

Iš pateiktos Seinų kunigų seminarijos klierikų tautinės sudėties matyti, kad vyravo iš lietuviškosios vyskupijos dalies kilę jaunuoliai. Šis faktas bylotų ir apie galimą klierikų lituanistinę veiklą seminarijoje. Tačiau pirmaisiais seminarijos egzistavimo dešimtmečiais tokios veiklos nebuvo. Tam, matyt, įtakos turėjo tai, kad nebuvo visuomenės poreikio. Situacija keičiasi po 1863–1864 m. sukilimo ir vyskupo Konstantino Irenėjaus įvykdytų pertvarkų seminarijoje. Apie to laiko situaciją Jonas Totoraitis rašė: „Beveik visi klierikai buvo lietuviai, lenkų buvo tik keli. Tautinio lietuvių supratimo nebuvo, bet pakėlimas seminarijos mokslo vedė juos prie to. Niekas lietuviams auklėtiniams, nors vis kalbantiems lenkiškai, negynė nei kliudė gyvent savu lietuvišku gyvenimu. Kaip žmonės, kaip klierikai mėgo daug lietuviškai dainuoti. Vakarais poilsio laiku seminarija skambėdavo nuo lietuviškų dainų. Per vakaciją klierikai prisirinkdavo nuo giminių ir pažįstamų naujų dainų ir per metus jas dainuodavo. Beveik kiekvienas klierikas turėjo dainų rinkinėlį, vadinamą dainų „kantičkomis“¹. tautinius lietuvių jausmus žadino seminarijos profesoriai, ypač lenkų kalbos ir literatūros profesorius Stanislovas Jamiolkovskis, kuris seminarijoje dirbo 1864–1872 m. Jis gėrėjosi lietuvių klierikų dainuojamomis dainomis, savo bibliotekoje turėjo kelias lietuviškas knygas ir duodavo jas skaityti klierikams, taip pat klierikus aprūpindavo lenkų romantikų kūriniais: Adomo Mickevičiaus, Vladislovo Kondratovičiaus, Ignaco Chodzkos, Juzefo Kraševskio. Ragino klierikus, kai pabaigs seminariją, pamokslus sakyti žmonėms jų kalba, kad geriau suprastų skelbiamą dievo žodį. Prof. S. Jamiolkovskis buvo pramokęs lietuvių kalbos ir ragino klierikus rinkti lietuviškas dainas kaip lietuvių poezijos pavyzdžius. Be to, profesorius per literatūros pamokas įdiegdavo meilę literatūrai ir norą rašyti. Tokia jo veikla neliko be atsako. 1866 m. vasarą klierikai surinko 500 dainų rinkinį, kuris buvo parengtas spaudai, bet dėl carinės valdžios trukdymų neišleistas. Daugiausia dainų surinko Adolfas Lapinskas (kunigu įšv. 1868 m.) Kalvarijos apylinkėse – net 150. Vėliau tautinę savimonę Seinų seminarijoje palaikė klierikai Antanas Radušis (įst. 1869 m.), Petras Kriaučiūnas (įst. 1871 m.), Justinas Pranaitis (įst. 1878 m.) ir kt.

Tikroji klierikų lituanistinė veikla prasidėjo įsteigus slaptą organizaciją. Jos pradininkas – klierikas Antanas Staniukynas, kuris seminarijoje mokėsi 1884– 1889 metais. Jis įkūrė lietuviškų knygų bibliotekėlę, kurioje daugiausia buvo dainynai. Anot Juozapo Stakausko, ši bibliotekėlė – lietuviškojo sąjūdžio pradžia. 1888 m. įkuriama slapta organizacija. Jos pirmininku išrinktas klierikas Adomas Tomas Žilinskas (įst. 1885 m.), o kasininku ir knygininku – Andrius Dubinskas (įst. 1886 m.). Ši organizacija veikė iki seminarijos veiklos pabaigos. Per tą laiką klierikų slaptos veiklos organizacinė struktūra pasikeitė bent tris kartus. Pirmajame etape išsiskyrė 1889 m. kursas. J. Stakauskas rašo: „Jie pralenkė esamuosius tuomet draugijos reikalavimus ir davė toną seminarijos atlietuvinimui. Pirmas kursas sudarė kaip ir atskirą draugiją, kurios tikslas buvo gerai išmokti lietuvių kalbą, gerai mokytis ir atlietuvinti visą kunigiją. Buvo nutarta atostogų metu visur rodytis susipratusiais lietuviais, vien lietuviškai kalbėti su jaunesniais kunigais ir žadinti tautinę dvasią visoje savo apylinkėje“². Šio kurso lietuviškam darbui vadovavo klierikas Antanas Milukas. Antrasis organizuoto veikimo etapas – tai penkiukių sukūrimas. Šią organizaciją sukūrė klierikas Ignacas Čižauskas (įst. 1895 m.). Penkiukių organizacijos branduolį, arba centrinę valdybą, sudarė penki asmenys: du tvirčiausi parinkti iš penkto kurso ir po vieną – iš ketvirto, trečio ir antro. Pirmas kursas neįėjo. Kiekvienas centrinės penkiukės narys turėjo suorganizuoti savo penkiukę iš artimiausių to paties kurso draugų; jeigu pavykdavo, jis pats būdavo penktas narys ir turėjo griežtai slėpti informaciją apie centrinės penkiukės veiklą. Kiekvienas tolesnių penkiukių narys privalėjo taip pat suorganizuoti kitas slaptas penkiukes. Taip visi klierikai buvo įtraukti į slaptą organizaciją. Centrinė penkiukė visą darbą reguliuodavo nežinant kitiems organizacijos nariams. Penkiukės susirinkimus rengdavo slaptai susibūrę. Vasaros metu išėję pasivaikščioti į mišką, susirinkdavo po iš anksto sutartu medžiu. Pradžioje ši organizacija neturėjo pavadinimo, o paskui pavadinta „Šaltiniu“. 1904 m. penkiukių organizacija dėl asmeniškų nesutarimų iširo. Tada trečiojo kurso klierikai iš naujo subūrė slaptą draugiją, kuri veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Jai priklausė Antanas Šmulkštys, Jeronimas Valaitis, Antanas Steponaitis, Juozas Juozaitis. Į šią draugiją buvo įtraukti kai kurie klierikai ir iš vyresnių kursų. Vėliau draugijos siela buvo Jonas Reitelaitis (įst. 1907 m.). Į valdybą įėjo Juozas Juraitis (įst. 1908 m.), Vladislovas Pėstininkas (įst. 1907 m.), Motiejus Petrauskas (įst. 1905 m.), Mykolas Krupavičius (įst. 1908 m.). Draugija savo susirinkimus rengdavo bibliotekoje (bibliotekininkas – J. Reitelaitis), nes čia buvo lengva suklaidinti seminarijos vadovybę ir užmaskuoti savo posėdžius; ateinant vicerektoriui R. Jalbžykovskiui į biblioteką, visi posėdžio dalyviai išsiskirstydavo tarp lentynų ir apsimesdavo skaitą knygas. Draugijoje pasireiškė: Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Gerulis-Kragas, Juozapas Leonardas Avižienis, Vytautas Gurevičius, J. Reitelaitis, M. Krupavičius ir kt.

Klierikai ne tik skaitydavo slaptą lietuvišką spaudą, bet ir platindavo lietuviškus leidinius. J. Stakauskas nurodo: „Visi klierikai lietuviai buvo tada knygnešiai ir platino lietuvių literatūrą. Per Seinų seminariją ėjo didelė lietuviškų knygų kontrabanda. Klierikai godžiai skaitydavo iš užsienio gaunamus laikraščius ir juos platindavo visoje vyskupijoje. Lietuviškos knygos buvo gabenamos į seminariją slaptai, be seminarijos vadovybės žinios“³. A. Dubinskas lietuviškiems laikraščiams ir knygoms platinti sugalvojo savotišką būdą. Seminarijoje buvo senų laikraščių. A. Dubinskas išplėšdavo tų laikraščių vidurinius lapus, palikdamas tik pirmutinį ir paskutinį, o į vidų įdėdavo po vieną numerį „Ūkininko“, „Varpo“, „Apžvalgos“. Juozapas Laukaitis užsiprenumeravo rusišką dienraštį „Novoje vremia“. Į tą laikraštį įdėdavo „Varpą“, „Apžvalgą“ ar knygą, apjuosdavo juostele su nurodytu adresu ir išsiųsdavo prenumeratoriui. Lietuviškų leidinių į seminariją pristatydavo Sudargo klebonas Sederevičius. Jis kas pusę metų atsiųsdavo briką laikraščių ir knygų. Klierikai sukraudavo spaudą seminarijos palėpėse ir paskui arba paštu išsiuntinėdavo, arba išvežiodavo po visą vyskupiją grįždami atostogų, arba išdalydavo giminėms, kai šie lankydavosi seminarijoje. Ilgus metus lietuviškos spaudos į seminariją pristatydavo Kalvarijos vikaras Adomas Grinevičius. Vėliau lietuviškos spaudos atgabendavo Vincas Bielskius iš Balsupių kaimo, Marijampolės parapijos. Lietuviškos knygos į seminariją patekdavo ir kitais keliais.

Seinų seminarijos klierikai prisidėjo ne tik prie slaptų leidinių platinimo, bet ir prie jų leidimo. Iš atsiminimų ir kitų šaltinių gerai žinoma apie šios seminarijos klierikų santykius su „Varpo“ sumanytojais ir leidėjais. J. Stakauskas konstatuoja: „Dar „Varpas“ nebuvo gimęs, o jo projektas seiniškiams lietuviams klierikams buvo žinomas. Varšuvos lietuviai studentai, sumanę leisti „Varpą“, buvo prisiuntę seiniškiams jo programą, dėl kurios prašė pareikšti savo nuomonę. <…> Vėliau seiniškių lietuvių klierikų slaptoji draugija, tarpininkaujant kun. A. Grinevičiui, dr. Kaukui ir dr. Petrui Matulaičiui, palaikė artimus ryšius su Maskvos ir Varšuvos studentais, su kuriais drauge leido „Varpą“ ir „Ūkininką“⁴. Klierikai A. Milukas, A. T. Žilinskas, J. Kriščiukaitis, J. Laukaitis, A. Dubinskas netgi dalyvavo kasmetiniuose varpininkų suvažiavimuose. Tačiau klierikų ir varpininkų bendradarbiavimas nutrūko. Pretekstas – Vinco Kudirkos 1894 m. „Tėvynės varpuose“ paskelbta griežta popiežiaus Leono XIII išleistos enciklikos „Lenkų arkivyskupams ir vyskupams“ kritika.

Seinų seminarijos klierikai ne tik prisidėjo prie jau leidžiamos spaudos ar jos leidimo organizavimo, bet ir patys leido savo laikraštėlius, vertė knygas, rašė straipsnius ir literatūrinius kūrinius. Seminarijoje buvo leidžiami penkių pavadinimų laikraštėliai. Tačiau nepavyko rasti nė vieno tų laikraštėlių originalo, apie jų buvimą žinome tik iš literatūros.

Pirmasis pradėjo leisti laikraštėlį klierikas A. Milukas. 1890 m. įsteigė rankraštinį laikraštėlį „Knapt“. Jis buvo leidžiamas neilgai. „Knapt“ pakeitė laikraštėlis pavadinimu „Visko po biskį“, kurio išėjo keliolika numerių. Paskui pasirodė laikraštėlis „Viltis“, jį redagavo Pranciškus Būčys. A. Milukas rašė: „Kiekvienas draugijos narys turėdavo laiks nuo laiko parašyti straipsnį, kurį skaitydavo draugijos susirinkime, paskiau talpindavo rašytame laikraštėlyje. Geresni straipsniai tilpdavo užsienio laikraščiuose „Ūkininke“, „Varpe“ ir „Apžvalgoje“⁵. Laikraštėlį ranka perrašydavo klierikai Jonas Kudirkevičius (įst. 1889 m.), Vincentas Dargis (įst. 1889 m.). Pagal P. Būčį, laikraštėlis buvo išleidžiamas šeštadieniais. P. Būčys prisiminė: „Šeštadienyje laikraštukas buvo įteikiamas V kurso vyriausiam lietuviui, kuris turėjo jį greitai perskaityti, įteikti artimiausiam savo draugui įpareigojant jį taip, kad laikraštis per savaitę pereitų per visų lietuvių rankas. Šeštadienio vakare grįždavo į redakciją“⁶. Apie 1898 m. „Viltis“ nustojo ėjusi, nes tuo metu prasidėjo draugijos „Sietynas“ byla ir buvo laukiama kratų seminarijoje. Slaptoji penkiukių draugija 1902 m. pradėjo leisti žurnalą „Jaunuomenės draugas“, jį redagavo klierikas Juozapas Švedas (įst. 1900 m.). Nustojus veikti šiai draugijai, nebėjo ir „Jaunuomenės draugas“. Paskui vėl iš naujo pradėtas leisti Seinų kunigų seminarijos klierikų leidinėlis, pavadintas „Jaunimo draugu“. Jį tvarkė klierikai A. Šmulkštys (įst. 1903 m.), J. Juozaitis (įst. 1903 m.), Juozapas Aleksa (įst. 1904 m.), M. Petrauskas (įst. 1905 m.). Leidinį seminarijos vadovybė legalizavo; kiekvieną numerį peržiūrėdavo seminarijos rektorius arba vicerektorius. Paskutinis „Jaunimo draugo“ redaktorius buvo klierikas Adomas Jasenauskas (įst. 1904 m.). 1908 m. leidyba buvo nutraukta. Tai padaryta rektoriaus Vincento Blaževičiaus įsakymu. J. Stakauskas rašo: „Jasenauskas nueina pas viceregensą V. Dvaranauską su laikraštėliu prašydamas cenzūruoti. <…> Viceregensas atsako: „Daugiau jau nebeleisite laikraštėlio.“ Laikraštėlio uždarymo priežastis buvo ši: lenkų klierikai taip pat leido laikraštėlį. Jų redaktoriai ir rašytojai blogai mokėsi. Todėl vadovybė uždarė jų laikraštėlį. Kai uždraudė lenkams, tai reikėjo uždrausti ir lietuviams, kad būtų išlaikyta lygybė ir išvengta nesusipratimų“⁷. Daugiau klierikai nebandė leisti savo leidinėlio.

Seinų kunigų seminarijos klierikų kūrybinis darbas buvo įvairus. Savotiška rašymo mokykla – klierikų kuriami referatai. Juos skaitydavo ir svarstydavo slaptos organizacijos susirinkimuose. Reikia pažymėti, kad klierikai savo korespondencijas ir straipsnius siųsdavo į lietuviškus laikraščius. Iš pradžių siųsdavo į užsienyje spausdinamus laikraščius, o vėliau, po spaudos draudimo panaikinimo, savo straipsnius skelbdavo Lietuvoje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose. Tačiau net ir po spaudos draudimo panaikinimo, ypač kai vicerektoriumi tapo R. Jalbžykovskis, klierikai galėjo tik slėpdamiesi nuo seminarijos vadovybės bendradarbiauti lietuviškuose laikraščiuose ir žurnaluose. Išvardyti visų spaudos bendradarbių ir tuo labiau jų parašytų straipsnių neturime galimybių. Galima paminėti keletą labiausiai pasireiškusių autorių pavardžių: tai A. Milukas, P. Būčys, A. Dubinskas, J. Laukaitis, A. Šmulkštys, M. Krupavičius, P. Gerulis-Kragas, J. Reitelaitis, Juozapas Vailokaitis ir kiti. Seminarijoje savo pirmuosius poetinius bandymus paskelbė V. Mykolaitis-Putinas.

Klierikai ėmėsi ir vertėjo darbo. P. Būčys atsiminimuose rašo: „Man seminarijoje esant II kurse, lietuvių būrelis sumanė padaryti ką nors svarbesnio už atskirų straipsnelių rašymą. Tuomet buvo jaučiamas lietuvių kalboje pamokslų trūkumas. Lietuviškuose pamoksluose pasitaikydavo daug nelietuviškų žodžių ir sakinių. Jaunieji baigusieji seminariją kunigai sunkiai išvengdavo nelietuviško išsitarimo pamoksluose, kadangi naudodavosi spausdintais lenkiškais ar kitokiais nelietuviškais pamokslais. Taigi, neatsimenu, kas viename lietuvių būrelio susirinkime iškėlė sumanymą paimti gerą pamokslų knygą ir ją išversti gryna lietuvių kalba“⁸. Klierikai ėmėsi versti lenkų kalba išleistus kun. Karolio Juzefo Fišerio pamokslus ir išvertė pirmą tomą. „Visi lietuviai klierikai išsidalino, – rašo P. Būčys, – apsiimdami išversti po vieną pamokslą. Kai kam teko ir du. Man teko pareiga prižiūrėti jų vertimus ir suvienodinti jų kalbą. IV kurso klierikas Juozas Laukaitis įpareigotas būti visų pamokslų redaktorium. Sumanymas buvo įvykdytas: kalba suvienodinta, pagerinta ir redaktoriaus įžanga parašyta“⁹. Šiuos pamokslus O. Mauderodės spaustuvėje 1894 m. savo lėšomis išspausdino Juozas Angrabaitis. Antrą pamokslų tomą išvertė P. Būčys, bet jis liko neišleistas. P. Būčys iš lenkų kalbos išvertė ir šv. Alfonso Liguorio knygelę „Kaip Jėzų mylėti“. Ši knygelė taip pat nebuvo išspausdinta. 1891 m. išleista A. Liguorio knyga „Apie maldą kaipo raktą į dangų“, kurią, atrodo, iš lenkų kalbos bendromis jėgomis vertė Seinų kunigų seminarijos klierikai ar vienas klierikas A. T. Žilinskas. Kad klierikai angažavosi vertimams, rodo ir knygelės apie Arso klebono – prancūzų šventojo Jeano Baptiste’o Marie Vianney’io – gyvenimą vertimas. Šią knygelę 1891 m. tikriausiai išvertė aktyvus slaptos lietuvių klierikų draugijos narys J. Kudirkevičius (Kudirka). Kaip vertėjas seminarijoje ypač pasižymėjo klierikas A. Šmulkštys, kuris mokėsi 1903–1908 m. Jis seminarijoje per paskutinius dvejus metus išvertė daugiau kaip 40 spaudos lankų. 1907–1909 m. Seinuose, Vilniuje ir Kaune buvo išspausdintos šešios A. Šmulkščio verstos ir parašytos knygos¹⁰.

Seminarijos klierikai jėgas išbandė ir grožinėje literatūroje, daugiausia paskutiniais seminarijos veikimo metais. J. Stakauskas klierikų organizaciją netgi pavadino literatūrinio pobūdžio draugija. Literatūriniais gabumais pasižymėjo: V. Mykolaitis-Putinas, P. Gerulis-Kragas, J. L. Avižienis, V. Gurevičius, M. Petrauskas, J. Reitelaitis. Iš paminėtų klierikų P. Gerulis-Kragas labiau išsiskyrė kaip literatūros kritikas ir tyrinėtojas. Jis už aktyvų bendradarbiavimą spaudoje buvo pašalintas iš seminarijos. Ir anksčiau studijavę klierikai turėjo literatūrinių gabumų. Tai Motiejus Gustaitis, Antanas Civinskas, Pranciškus Augustaitis, A. Šmulkštys. Klierikai domėjosi ir Lietuvos istorija. Pirmiausia reikia išskirti J. Reitelaitį. Jo seminarijos laikų istoriniai tyrinėjimai buvo spausdinami „Vadove“, „Šaltinyje“, „Lietuvių tautoje“. Seminarijoje į istorijos problemas gilinosi J. Totoraitis, kuris 1904 m. Fribūro universitete apgynė daktaro disertaciją apie Mindaugą.

Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinę veiklą tinkamai apibūdina viena J. Stakausko citata: „Lietuviškasis Seinų seminarijos sąjūdis buvo labai reikšmingas lietuvių tautiniam atgimimui. Lietuviškoji idėja, kaskart vis labiau pagaudama jaunuosius kandidatus į dvasinį luomą, galutinai panaikino Seinų dvasininkijos lenkiškąjį veidą ir davė savo kryptį naujame lietuviškosios kultūros gyvenime“₁₁.

¹ Totoraitis J. Iš mūsų atgijimo istorijos // Ateities spinduliai. – 1916. – Nr. 1. – P. 40.

² Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje / Sudarė Algimantas Katilius. – Vilnius: Aidai, 2003. – P. 194.

³ Ten pat. – P. 216.

⁴ Ten pat. – P. 206–207.

⁵ Spaudos laisvės ir Amerikos lietuvių organizuotės sukaktuvės / Antra laida. Pranaičių Julės lėšomis. – Philadelphia: Pa, [b.m.]. – P. 380.

⁶ Būčys P. Atsiminimai / Surašė Zenonas Ivinskis, redagavo Juozas Vaišnora, MIC. – Chicago: Lietuviškos Knygos Klubas, 1966. – T. 1. – P. 83.

⁷ Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. – P. 235.

⁸ Būčys P. Atsiminimai. – P. 98.

⁹ Ten pat. – P. 99.

¹⁰ Gudaitis L. Tautinio epo kūrėjas. – Kaunas: ab, 1993. – P. 12, 97.

¹¹ Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. – P. 265.

Antrasis Saliamonas ir jo Rokselana

1516 m. rugpjūčio 24 d. Osmanų sultonas Selimas Rūstusis sutriuškino mameliukų kariuomenę netoli nuo Alepo – šis mūšis nulėmė Jeruzalės likimą: didžioji Artimųjų Rytų dalis keturis šimtus metų išliko Osmanų. 1517 m. kovo 20 d. Selimas atvyko pasiimti Jeruzalės. Ulemas įteikė jam al Aksos ir Kupolo raktus, tada sultonas puolė kniūbsčias ir sušuko: „Man priklauso pirmoji kibla!“ Selimas patvirtino tradicinį pakantumą krikščionims bei žydams ir pasimeldė Šventyklos kalne. Paskui jis nujojo pajungti Egipto. Selimas nugalėjo Persiją, užkariavo mameliukų žemes ir praskaidrino visas įpėdinystės dilemas nužudydamas savo brolius, sūnėnus ir galbūt kai kuriuos sūnus. Taigi, 1520 m. rugsėjį jam mirus, liko tik vienas sūnus.

Siuleimanas buvo „tik dvidešimt penkerių, aukštas ir lieknas, bet tvirtas, lieso kaulėto veido“, ir jis gavo valdyti imperiją, nusidriekusią nuo Balkanų iki Persijos sienų, nuo Egipto iki Juodosios jūros. „Bagdade aš esu šachas, Bizantijos srityse – cezaris, o Egipte – sultonas“, – pareiškė jis ir prie šių titulų dar pridūrė kalifą. Nenuostabu, kad Osmanų dvariškiai į savo monarchus kreipdavosi kaip į padišachus – imperatorius, – o tai buvo, kaip vienas iš jų rašė, „gerbiamiausias ir garbingiausias suverenas visame pasaulyje“. Buvo kalbama, kad Siuleimanas sapnavo, jog jį aplankė Pranašas ir pasakė, kad, norėdamas „atstumti netikėlius“, jis turi „išpuošti Šventovę (Šventyklos kalną) ir atstatyti Jeruzalę“, bet iš tikrųjų sultono nereikėjo raginti. Jis puikiausiai suvokė save kaip musulmonų imperatorių ir, kaip vis kartodavo jo slavė žmona Rokselana, „savo epochos Saliamoną“.

Rokselana prisidėjo prie Siuleimano užmojų įgyvendinimo, taip pat ir Jeruzalėje. Ji tikriausiai buvo šventiko duktė, pagrobta iš Lenkijos ir parduota į sultono haremą, o ten patraukė Siuleimano akį ir pagimdė jam penkis sūnus bei dukterį. „Jauna, bet ne gražuolė, nors grakšti, smulki“, – to meto portretas liudija, kad Rokselana turėjo dideles akis, rožines lūpas ir apskritą veidą. Jos laiškai Siuleimanui, išvykusiam į žygį, šiek tiek atspindi žaismingą, bet nepalaužiamą dvasią. „Mano sultone, deginanti išsiskyrimo kančia yra begalinė. Pasigailėk šios vargšės ir netaupyk savo puikių laiškų. Kai skaitomi tavo laiškai, tavo tarnas ir sūnus Miras Mechmedas kartu su tavo verge ir dukterimi Mihrima rauda balsu iš ilgesio. Jų raudos mane varo iš proto.“ Siuleimanas pervadino ją Hurrem al Sultan– Sultono Džiaugsmu, – o jam priskiriamuose eilėraščiuose ji vaizduojama kaip „mano meilė, mano mėnesiena, mano pavasaris, mano dailiaplaukė moteris, mano meilė riestais antakiais, mano meilė išdykėlės akimis“, o oficialiai – „karalienių karalienė, spindulingojo kalifato akių šviesa“. Ji tapo vylinga politike, intrigomis sėkmingai pasiekusi, kad kitos moters pagimdytas Siuleimano sūnus netaptų sosto įpėdiniu: jis buvo pasmaugtas Siuleimano akyse.

Siuleimanas paveldėjo Jeruzalę ir Meką ir manė, kad išlaikydamas savo musulmonišką prestižą turi gražinti islamo šventoves, – jis viską darė su dideliu užmoju, ambicijos neturėjo ribų, valdymas truko beveik pusę šimtmečio, horizontai buvo platūs: kariavo kone žemyno masto karus – nuo Europos ir Šiaurės Afrikos iki Irako ir Indijos vandenyno, nuo Vienos vartų iki Bagdado. Sultono pasiekimai Jeruzalėje buvo tokie sėkmingi, kad Senamiestis šiandien daugiau primena apie jo indėlį negu kieno nors kito: sienos atrodo senų seniausios ir daugeliui jos yra tokia pat miesto emblema kaip ir Kupolas, Siena arba Bažnyčia, – tačiau jas, kaip ir daugumą vartų, sukūrė šis Henriko VIII amžininkas – tam, kad sustiprintų tiek miestą, tiek savo prestižą. Prie Citadelės sultonas pristatė mečetę, įeigą ir bokštą; pastatė akveduką, kad į miestą tekėtų vanduo, ir devynis fontanus jam gerti, iš jų tris ant Šventyklos kalno; galiausiai nublukusias mozaikas ant Uolos kupolo pakeitė mėlynomis, žalsvomis, baltomis ir geltonomis glazūruotomis plytelėmis, papuoštomis lelijomis ir lotusais, – taip, kaip matome ir šiandien¹.

Rokselana, pasinaudojusi vyro statybomis, pristeigė labdaros fondų: pasisavinusi mameliukų rūmus, įkūrė al Imara al Amira al Chasaki al Sultan – „Klestintį statinį“, kuriame buvo mečetė, kepykla, penkiasdešimt penkių kambarių bendrabutis ir sriubos virtuvė skurdžiams. Šitaip Šventyklos kalną ir Jeruzalę jie padarė savus.

1553 m. Siuleimanas, skelbęsis esąs „antrasis Saliamonas ir pasaulio karalius“, nusprendė apžiūrėti Jeruzalę, bet tam sukliudė jo tolimi karai, tad, kaip ir kadaise Konstantinas, miestą permainęs žmogus taip ir nepamatė savo pasiekimų. Sultono užmojai buvo imperinio masto, bet akivaizdu, kad jis darbus prižiūrėjo iš toli. Kylant sienoms, statyboms vadovavo Sirijos vicekaralius, o Siuleimano imperatoriškasis architektas Sinanas tikriausiai patikrino darbus keliaudamas namo iš Mekos; triūsė tūkstančiai darbininkų, buvo skaldomi nauji akmenys, iš sugriautų bažnyčių ir Erodo rūmų gvelbiami seni akmenys, aplink Šventyklos kalną pylimai ir vartai rūpestingai sujungti su Erodo ir Omejadų sienomis. Kupolui atnaujinti reikėjo 450 000 plytelių, tad Siuleimano žmonės prie al Aksos pastatė plytelių fabriką, o kai kurie rangovai mieste pasistatė ištaigingus namus ir pasiliko. Vietinis architektas pradėjo dinastinę architektų giminę, kuri paskui viešpatavo du šimtmečius. Miestas tikriausiai skambėjo neįprastais garsais – mūrininkų mentelių stuksėjimu ir monetų dzingsėjimu. Gyventojų skaičius beveik patrigubėjo – iki 16 000, o žydų skaičius padvigubėjo iki 2000 dėl nuolatinio pabėgėlių judėjimo iš vakarų. Vyko didžiulis skausmingas žydų kraustymasis, ir kai kurie iš tų ateivių tiesiogiai prisidėjo prie Siuleimano sumanymų.

Sultono hercogas žydas: protestantai, pranciškonai ir Siena

Siuleimanas patvarkė, kad Egipto mokesčiai būtų mokami jo perstatytai Jeruzalei, o prižiūrėjo šias pajamas Abraomas de Castro, pinigų kalyklos viršininkas ir žemės ūkio mokesčių rinkėjas, įrodęs savo lojalumą įspėdamas sultoną, kad vietinis vicekaralius rengia sukilimą. Kaip rodo pavardė, jis buvo žydas pabėgėlis iš Portugalijos, ir jo vaidmuo nė nepanėšėjo į statusą itin turtingo Portugalijos žydo, kuris tapo Siuleimano patarėju ir galiausiai Palestinos bei Jeruzalės protektoriumi.

Žydų migracija buvo naujausias religinių karų skirsnis. 1492 m. sausio 2 d. Aragono karalius Ferdinandas ir Kastilijos karalienė Izabelė nukariavo Granadą, paskutinę musulmonų kunigaikštystę Europos žemyninėje dalyje. Po šio triumfo švytėdami iš pasitenkinimo savimi, sėkmingą kryžiaus žygį monarchai atšventė dviem pasaulio istorijai reikšmingais sprendimais. Pirma, pasikvietė baltaplaukį keistuolį Cristobalį Coloną, Genujos užeigos namų savininko sūnų, kuris jau ne vienus metus kaulijo jų paramos kelionei per Atlantą į Indiją ir Kiniją. Šis kelias į Indiją buvo tik viena svajonė, kita – išvaduoti Jeruzalę, ir nuo pat pradžių keistuolis abi jas susiejo: „Aš Jų Didenybėms pareiškiau, kad viskas, kas bus gauta iš šios kelionės, bus išleista užkariauti Jeruzalei, Jų Didenybės nusijuokė ir pasakė, kad ši mintis jiems maloni.“ Iš tikrųjų charizmatinis maniakas Colonas tikėjo galėsiantis išvaduoti Jeruzalę iš Rytų².

1492 m. balandžio 17 d. šie monarchai parėmė Colono sumanymą ir paskyrė jį jūrų vandenų admirolu. Spalio 12 d. Colonas – jūreivis, pas mus žinomas kaip Kristupas Kolumbas, – atrado Vest Indijos salas, o per savo trečiąją kelionę – Pietų Amerikos krantą. Bet jis turbūt niekada nesuvokė atradęs Naująjį pasaulį (kuris 1507 m. buvo pavadintas pagal tai suvokusį Florencijos jūreivį Amerigo Vespucci). Daug vėliau, kai iš šių aukso kupinų atradimų išsirutuliojo Ispanijos imperija, Kolumbas, donkichotiškai svajodamas apie laikų pabaigą, „Pranašysčių knygoje“ rašė katalikiškosioms didenybėms, kad ispanai atstatys Jeruzalę ir Siono kalną. Ofyro, t. y. Indijos, auksas dabinsiąs restauruotą Šventyklą – „paskutinio pasaulio imperatoriaus“ dvarą. Tačiau daugybe būdų, neįsivaizduojamų admirolui Kolumbui, kuris 1506 m. mirė turtingas, bet, kaip visada, nenustygstantis, tarp Amerikos ir Jeruzalės iš tikrųjų vėliau atsirado ryšys.

Balandžio 29 d., praėjus dvylikai dienų po to, kai jie pritarė Kolumbo kelionei, monarchai ėmėsi žydų problemos. Daug žydų buvo priversti atsiversti į katalikybę, bet šiais conversos buvo nepasitikima. Katalikai baiminosi, kad slaptų žydų „šėtoniškos gudrybės ir vilionės“ užterš tyrą krikščionijos kraujotaką. Abiejų monarchų remiama inkvizicija už slaptus žydiškus nukrypimus jau buvo nuteisusi 13 000 žmonių ir sudeginusi 2000. Ir štai inkvizitorius Tomas Torquemada patarė siūlyti žydams pasirinkti: atsivertimas arba tremtis. Izabelė buvo karalienė kryžininkė – pamaldi, rimta, valinga, o Ferdinandas, ciniškas, gudrus krikščionių misijos manipuliatorius ir mergišius, buvo idealus makiaveliškas karalius. Abu kartu šie monarchai katalikai, kurių sąjunga sukūrė Ispanijos karalystę, buvo sėkmingiausi tos epochos valdovai. Tačiau jie apsišovė. Ferdinandas tikėjosi, kad žydai nuoširdžiai atsivers. Jo nuostabai daugelis – maždaug nuo 75 000 iki 150 000 – pasirinko tremtį. Jis juos ištrėmė ir iš Neapolio, o per paskesnius penkiasdešimt metų šiuo pavyzdžiu pasekė didelė dalis Vakarų Europos. Septynis šimtmečius Ispanija buvo klestinčios arabų ir žydų kultūros tėvynė ir diasporos – už Siono išsibarsčiusių žydų – centras.

Ir štai dėl aštriausio smūgio žydams tarp Šventyklos sutriuškinimo ir „Galutinio sprendimo“ šie žydai sefardai (Sefarad– hebrajų k. Ispanija) pasitraukė į rytus – į tolerantiškesnes Olandiją, Lenkiją-Lietuvą ir Osmanų imperiją, kur juos priėmė Siuleimanas, siekdamas tiek pakelti ūkį, tiek parodyti, kaip krikščionybė paneigė savo žydiškąjį paveldą. Diaspora persikėlė į rytus. Nuo tada iki XX a. pradžios Stambulo, Salonikų ir Jeruzalės gatvėse skambėjo lyriškos jų naujos žydų-ispanų kalbos – ladino– intonacijos.

1553 m. Siuleimano gydytojas žydas supažindino jį su Josifu Nasi, kurio šeima buvo priversta apsimestinai atsiversti į krikščionybę, bet paskui per Olandiją ir Italiją pabėgo į Stambulą. Ten jis įgijo sultono pasitikėjimą ir tapo jo sūnaus ir įpėdinio konfidencialiu agentu. Josifas, Europos diplomatų vadinamas Didžiuoju Žydu, vadovavo sudėtingai verslo imperijai ir tarnavo sultono pasiuntiniu bei paslaptingu tarptautiniu veikėju, karo ir finansų arbitru, Rytų ir Vakarų tarpininku. Josifas tikėjo žydų sugrįžimu į Pažadėtąją žemę, ir Siuleimanas leido jam prižiūrėti Tiberiadą Galilėjoje, ten Josifas apgyvendino Italijos žydus, atstatė miestą ir pasodino šilkmedžių, kad būtų plėtojama šilko gamyba, – pirmasis žydas, organizavęs žydų kūrimąsi Šventojoje žemėje. Jis statė Jeruzalę Galilėjoje, nes, būdamas itin jautrus valdžios žinovas, suprato, kad tikroji Jeruzalė yra Siuleimano valda.

Vis dėlto Josifas globojo žydų mokovus Jeruzalėje, kur Siuleimanas skatino islamo pranašumą ir smukdė kitų dviejų religijų statusą taip rūpestingai ir kruopščiai, kaip tai yra ir dabar šiame mieste. Siuleimanas varžėsi su imperatoriumi Karoliu V, tad jo požiūrį į krikščionis šiek tiek švelnino ciniški europietiškos diplomatijos reikalavimai. O štai žydai buvo ne tokie reikšmingi.

Jie vis dar melsdavosi palei Šventyklos kalno sienas ir Alyvų kalno šlaituose, taip pat pagrindinėje sinagogoje – Rambane, bet sultonas norėjo, kad visur būtų tvarka. Slopinant viską, kas silpnina islamo monopolį Šventyklos kalne, žydų maldoms skirta 3 metrų gatvelė palei karaliaus Erodo šventyklos atraminę sieną. Iš dalies tai suprantama, nes siena buvo šalia jų senosios Olos sinagogos ir prie Žydų kvartalo, taip vadinamo ir šiandien, kur jie pradėjo kurtis XIV a. Tačiau šią vietą stelbė Magrebo musulmonų kaimynystė, žydų pamaldos čia buvo kruopščiai reguliuojamos, o vėliau jiems apskritai reikėdavo gauti leidimą melstis prie sienos. Šią vietą žydai netrukus ėmė vadinti ha Kotel, Siena, prašaliečiai ją vadino Vakarine, arba Raudų, siena ir nuo tada jos auksaspalviai tašyti akmenys tapo Jeruzalės simboliu bei šventumo židiniu.

Siuleimanas sumenkino krikščionis, išvarydamas pranciškonus iš Dovydo kapo – ten įrašas skelbia: „Imperatorius Siuleimanas liepė iš šios vietos išvyti netikėlius ir įrengė čia mečetę.“ Šventa visoms trims religijoms, ši bizantiečių-kryžininkų vieta, buvusi sena žydų sinagoga ir krikščionių Paskutinės vakarienės menė, tapo islamiška Nabi Daud, Pranašo Dovydo, šventove, kuriai prižiūrėti Siuleimanas paskyrė sufijų šeichų giminę, ir ji išlaikė šį postą iki 1948 m.

Plačiojo pasaulio politika visada atsispindėdavo Jeruzalės religiniame gyvenime. Netrukus Siuleimanui radosi dėl ko būti palankiam pranciškonams. Kovoje dėl Vidurio Europos jam prireikė prieš Habsburgus nusiteikusių sąjungininkų krikščionių – prancūzų, o pranciškonus rėmė Prancūzijos karaliai. 1535 m. sultonas suteikė Prancūzijai prekybos privilegijų ir pripažino pranciškonus kaip krikščionių šventybių saugotojus. Tai buvo pirma iš vadinamųjų kapituliacijų – nuolaidų Europos valstybėms, kurios vėliau pakirto Osmanų imperiją.

Pranciškonai įsikūrė Šv. Išganytojo vienuolyne, netoli nuo Bažnyčios, kuri galiausiai tapo didžiuliu katalikų miestu mieste, bet jų iškilimas sukėlė nerimo stačiatikiams. Katalikų ir stačiatikių abipusė neapykanta jau ir šiaip buvo tulžinga, bet abi pusės siekė praedominium– teisės būti pagrindinėmis šventų vietų globėjomis. Šv. Kapo bažnyčia darviniškoje kovoje dalijosi aštuonios sektos, ir tik stipriausios galėjo išlikti. Vienos kilo, kitos smuko: armėnai išliko stiprūs, nes buvo gerai atstovaujami Stambule, serbai ir maronitai silpnėjo, o gruzinai, netekę savo globėjų mameliukų, visai sunyko³.

Epinis konfliktas tarp islamo ir krikščionijos imperatorių, agresyvi ispanų katalikybė ir žydų ištrėmimas piršo nejaukų jausmą, kad dangaus skliaute kažkas negerai: žmonės ėmė abejoti savo tikėjimu, ieškojo naujų mistinių kelių pas Dievą ir laukė laikų pabaigos. 1517 m. Vitenbergo teologijos profesorius Martinas Lutheris pareiškė protestą prieš Bažnyčios prekybą indulgencijomis, žadant sutrumpinti laiką skaistykloje, ir tvirtino, kad Dievas egzistuoja tik Biblijoje, o ne kunigų ir popiežių ritualuose. Jo drąsus protestas apeliavo į išplitusį pasipiktinimą Bažnyčia, kuri, daugelio nuomone, buvo praradusi ryšį su Jėzaus mokymu. Šie protestantai norėjo gryno tikėjimo be tarpininkų – tapę laisvi nuo Bažnyčios, jie rasią savo kelią. Protestantizmas buvo toks lankstus, kad netrukus suklestėjo įvairios naujos sektos – liuteronai, reformatai, presbiterionai, kalvinistai, anabaptistai, o Henrikui VIII angliškasis protestantizmas tapo būdu įtvirtinti savo politinę nepriklausomybę. Bet visus juos vienijo vienas dalykas – pagarba Biblijai, tad Jeruzalė vėl atsidūrė jų tikybos centre⁴.

Kai, išbuvęs keturiasdešimt penkerius metus soste, Siuleimanas mirė savo kariuomenės žygyje, ministrai karietoje paramstė jį kaip vaško figūrą ir rodė kariams, kol sulaukė aiškumo, kad įpėdiniu taps Selimas, vienas iš jo su Rokselana sūnų. Selimas II, pravarde Girtuoklis, turėjo už ką dėkoti intrigas rezgančiam savo draugui Josifui Nasi, Didžiajam Žydui, prabangiai gyvenančiam Belvederio rūmuose, praturtėjusiam iš Lenkijos bičių vaško ir Moldavijos vyno monopolio, pakylėtam iki Nakso hercogo titulo. Jis vos netapo Kipro karaliumi. Taip uoliai gynė persekiojamus arba skurdžius Europos ir Jeruzalės žydus, kad prieš pat mirtį imta šnibždėti, jog gal šis tituluotas žydų Krezas būsiąs mesijas. Bet iš Nasi planų mažai kas išėjo. Valdant Selimui ir jo įpėdiniams, Osmanų imperija vis dar plėtėsi ir dėl milžiniškų išteklių bei profesionalios biurokratijos dar visą šimtmetį buvo nepaprastai galinga, – bet imperatoriai vis sunkiau kontroliavo tolimas provincijas, valdomas pernelyg stiprių vietininkų, ir Jeruzalės ramybę kartkarčiais vis supurtydavo smurto protrūkiai.

1590 m. į Jeruzalę įsiveržę vietiniai arabų sukilėliai užėmė miestą ir nužudė vietininką. Jie buvo nugalėti ir išvyti. Jeruzalėje įsitvirtino du broliai balkaniečiai, Ridvanas ir Bairam-paša, krikščionys vergai, atversti į islamą ir išlavinti Siuleimano rūmuose, kartu su savo pakaliku čerkesu Farruchu. Jų šeimos valdė – ir engė – Palestiną beveik šimtą metų. 1625 m. Farrucho sūnus Muchamedas buvo išvytas iš Jeruzalės, bet tada jis šturmavo sienas su 300 samdinių, o paskui, uždaręs miesto vartus, ėmė kankinti žydus, krikščionis ir arabus reikalaudamas pinigų.

Tokios piktadarybės stipriausią krikščionių sektą, armėnus, siekiančius nugalėti katalikus ir laimėti praedominium, tik skatino agituoti bei papirkinėti sultonus ir rengti peštynes Jeruzalės bažnyčiose. Armėnai buvo ne tik krikščionys, bet ir Osmanų valstybės valdiniai, sumanūs dvariškiai Aukštojoje Portoje. Kai kitas denominacijas rėmė Europos valstybės, armėnai buvo proteguojami pačių sultonų (todėl jie Bažnyčioje išsilaikė iki pat XXI a.). Per pirmus dvidešimt XVII a. metų sultonai išleido trisdešimt tris įsakus, ginančius užspeistus katalikus, ir vos per septynerius metus praedominiumėjo iš rankų į rankas šešis kartus. Tačiau krikščionys Palestinoje tapo itin masinančiu verslo šaltiniu: Bažnyčios saugotojas, Nuseibių šeimos galva, kasdien kieme sėdėdavo soste su savo ginkluotais parankiniais ir rinkdavo mokestį už įėjimą – pajamos iš tūkstančių piligrimų buvo milžiniškos. Per Velykas, musulmonų vadinamas Raudonojo kiaušinio švente, soste įsitaisydavo Jeruzalės valdytojas ir, kartu su kadžiu, saugotoju bei visu gerai ginkluotu garnizonu, iš visų 20 000 „pragaran keliausiančių netikėlių“ imdavo po dešimt aukso monetų, kurias pasidalydavo su Osmanais ir ulemais.

Ir štai subruzdo žydai. „Jeruzalė buvo tirščiau apgyvendinta negu bet kada po pirmosios tremties“, – rašė vienas žydų piligrimas, ir kai Jeruzalės „šlovė plito, tapo žinoma, kad mes gyvename taikoje. Prie vartų ėmė plūsti mokovai.“ Kasmet per Pesachą atvykdavo Egipto žydų karavanas. Dauguma žydų buvo ladino kalba kalbantys sefardai, kurie, jausdamiesi pakankamai saugiai, pastatė „keturias sinagogas“, vėliau tapusias Žydų kvartalo gyvenimo centru, bet kai kurie piligrimai buvo rytų europiečiai iš Lenkijos ir Lietuvos Respublikos, vadinami aškenaziais (pagal Aškenazą, Pradžios knygos Nojaus palikuonį, esą tapusį šiaurės tautų pradininku). Plačiojo pasaulio audros skatino jų misticizmą: rabinas Isaakas Luri mokė kabalos – Toros slaptų šifrų studijų, atvesiančių arčiau Dievo. Luri gimė Jeruzalėje, bet įsikūrė magiškame Galilėjos kalnų mieste Safede. Persekiojimų Ispanijoje žaizda daugelį žydų privertė tariamai atsiversti į krikščionybę ir gyventi slaptą gyvenimą, tad ir kabalistikos šventasis tekstas, Zoharo knyga, buvo parašytas XIII a. Kastilijoje. Kabalistai siekė didybės, baimės ir drebėjimo – „ekstazinės patirties, didžiulio plūsmo, sielos pakilimo į aukščiausią lygį, sąjungos su Dievu“. Penktadieniais kabalistai, apsisiautę baltais apsiaustais, už miesto sveikindavo „Dievo nuotaką“ Šekiną ir paskui nulydėdavo dieviškąją esatį į savo namus. Bet kabalistų svarstymų eiga buvo neišvengiama: žydų žaizda kartu su slaptais šifrais ir užkalbėjimais esanti kelias į atpirkimą – juk mesijas tikrai netrukus ateis į Jeruzalę?

Nepaisant kartais pasitaikančių antikrikščioniškų riaušių, beduinų pasalų ir Osmanų valdytojų reketavimo, miestas gyveno su savo ritualais. Tačiau stačiatikių, armėnų ir katalikų vaidai šiame Osmanų imperijos užkampyje patvirtino naujos padermės lankytojų – pusiau piligrimų, pusiau pirklių ir nuotykių ieškotojų – nusistatymus: atvyko protestantai. Daugiausia tai buvo anglų prekybininkai, degantys priešiškumu katalikams ir neretai turintys ryšių naujose kolonijose Amerikoje.

Atvykus anglų laivo kapitonui ir pirkliui Henry’ui Timberlake’ui, Osmanų valdytojai nieko nebuvo girdėję nei apie protestantizmą, nei apie karalienę Elžbietą, ir, pasodinę jį į kalėjimą prie Šv. Kapo, paleido tik jam sumokėjus baudą. Smagūs kapitono nuotykių atsiminimai, „Tikras ir keistas pasakojimas“, Jokūbo laikų Londone tapo bestseleriu. Kitas nutrūktgalvis anglas, Levanto bendrovės agentas Johnas Sandersonas, susimokėjo turkams, kad galėtų įeiti į Bažnyčią, bet buvo užpultas vienuolių pranciškonų, jų kunigas „apkaltino mane esant žydą“. Tada turkai jį suėmė, bandė atversti į islamą ir nuvedė pas kadį, šis Sandersoną apieškojo ir paleido – kaip krikščionį.

Fanatiški išpuoliai – ir krikščionių, ir musulmonų – sukėlė tokį smurtą, kuris parodė tikrąsias išliaupsinto Osmanų pakantumo ribas: paprašius ulemams, Osmanų vietininkas jėga uždarė pamėgtą Rambano sinagogą: žydams ten buvo uždrausta melstis ir ji buvo paversta sandėliu. Kai pranciškonai tyliai praplėtė savo nuosavybę ant Siono kalno, pasklido gandai, kad jie rausiasi į Maltą norėdami įsileisti krikščionių kariuomenę, – juos užpuolė kadis su minia ir išgelbėjo tik Osmanų garnizonas. Portugalė vienuolė, krikštijusi musulmonus ir smerkusi islamą, buvo sudeginta ant laužo Bažnyčios kieme⁵.

1610 m. per Velykas atvyko jaunas anglas, atstovaujantis ne tik naujajam protestantizmui, bet ir naujajam pasauliui.

George’as Sandysas: pirmasis Amerikos anglas

George’as Sandysas, Jorko arkivyskupo sūnus ir mokslininkas, į anglų kalbą vertęs Vergilijų, buvo pasibaisėjęs Jeruzalės apleistumu – „didelė jos dalis virtusi griuvėsiais, visi seni pastatai nuniokoti, o nauji verti paniekos“. Sandysas buvo iš dalies pasibjaurėjęs, iš dalies prajuokintas ladino kalba kalbančių žydų sefardų, kuriuos matė prie Vakarinės sienos: „jų fantastiški mostai su komišku linksėjimu pranoksta visokią barbarybę“, – ir jam atrodė, kad „neįmanoma susilaikyti nesijuokus“. Dievobaimingasis protestantas buvo dar labiau pasibodėjęs tuo, ką jis vadino stačiatikių ir katalikų vulgariu pirkliavimu. Miestas „kadaise buvo šventas ir šlovingas, Dievo pasirinktas savo būstui“, bet dabar čia telikęs „misterijų ir stebuklų teatras“.

Per tas Velykas Sandysas buvo pasibaisėjęs tiek krikščionimis, tiek musulmonais: jis matė Jeruzalės pašą soste prie Šv. Kapo. Sandysas žiūrėjo, kaip tūkstančiai piligrimų su kilimėliais ir pagalvėmis plūdo į Bažnyčią praleisti nakties. Didįjį penktadienį jis ėjo paskui pranciškonų kunigo vedamą procesiją, kuri Kryžiaus keliu ant drobulės nešė natūralaus dydžio vaškinį Jėzaus modelį, o paskui pritvirtino jį prie kryžiaus. Tūkstančiams susispietus į Bažnyčią ir įsirengus stovyklą kieme, Sandysas stebėjo šventosios ugnies apeigas, su „laukiniais rėkavimais“, cimbolų žvangesiu, „moterų švilpimu“ – elgesiu, „labiau tinkančiu Bakcho ceremonijoms“. Pasirodžius ugniai, maldininkai lakstė aplink „kaip bepročiai, kaišiodami ugnį prie drabužių, įtikinėdami nepažįstamus žmones, kad ji nenudegins“.

Vis dėlto šis giesmių kūrėjas buvo aistringas protestantas, garbinantis Jeruzalę ne mažiau kaip katalikai ir stačiatikiai. Sugrįžęs prie pačios Biblijos pamatų, jis aistringai meldėsi prie Kristaus kapo ir kryžininkų karalių kapų. Parvykęs namo, savo knygą „Pasakojimas apie 1610 m. po Kr. pradėtą kelionę“ dedikavo jaunam Velso princui Karoliui, kurio tėvas Jokūbas I neseniai buvo penkiasdešimt keturiems mokslininkams užsakęs sukurti anglišką Bibliją, kuri visiems būtų visiškai suprantama. 1611 m. mokslininkai pateikė Sankcionuotąjį leidimą, kuris, sulydęs ankstesnius Williamo Tyndale’o ir kitų vertimus, Dievo žodį atgaivino tapdamas verstiniu poetiškos anglų kalbos šedevru. Ši Biblija tapo dvasine ir literatūrine anglikonizmo širdimi. Tai buvo, tariant vieno rašytojo žodžiais, „Britanijos nacionalinis epas“ – istorija, žydus ir Jeruzalę įkėlusi į patį britų ir vėliau amerikiečių gyvenimo centrą.

Sandysas buvo viena iš jungčių tarp tikrojo miesto ir naujojo pasaulio Jeruzalės. 1621 m. jis išplaukė į Ameriką kaip „Virdžinijos bendrovės“ iždininkas. Per dešimt gyvenimo Džeimstaune metų vadovavo puolimui prieš čiabuvius amerikiečius algonkvinus ir gana daug jų nužudė: protestantai ne mažiau už bet kurią kitą XVII a. religinę bendruomenę buvo linkę žudyti aikštingus netikėlius. Sandysas buvo ne vienintelis tenykštis Jeruzalės piligrimas ir nuotykių ieškotojas – tuo pat metu Virdžinijoje buvo Henry’is Timberlake’as. Jų piligrimystę į naują pažadėtąją žemę – Ameriką bent iš dalies įkvėpė protestantiška dangiškosios Jeruzalės vizija.

Sandysas, Timberlake’as ir kiti virdžiniečiai buvo konservatyvūs anglikonai – kaip tik tokie, kokius mėgo Jokūbas I ir jo sūnus Karolis. Tačiau karaliai negalėjo užspausti naujo, ugningo, radikalaus protestantizmo lūkesčių: puritonai pripažino pamatinę Biblijos tiesą, bet su neatidėliotinais mesianistiniais lūkesčiais. Trisdešimtmetis karas tarp katalikų ir protestantų tik sustiprino nuojautą, kad paskutinio teismo diena jau arti. Tai buvo keisti laikai, skatinantys visų trijų religijų šėlstantį mistinį jaudulį. Dažnai užeidavo nederlius. Europoje šienavo giltinė – epidemijų, bado ir religinio karo pavidalu – nusinešdama milijonus aukų.

Tūkstančiai puritonų, ištrūkę iš Karolio I Bažnyčios, Amerikoje kūrė naujas kolonijas. Plaukdami per Atlantą ieškoti religijos laisvės, Biblijoje skaitė apie Jeruzalę bei izraeliečius ir laikė save išrinktąja tauta, palaiminta Dievo statyti naują Sioną Kanaano dykumoje. „Tad skelbkime Sione Dievo žodį“, – meldėsi Williamas Bradfordas, išlipęs iš laivo „Mayflower“. Pirmasis Masačusetso Įlankos kolonijos gubernatorius Johnas Winthropas tikėjo, kad „tarp mūsų yra Izraelio Dievas“ ir, parafrazuodamas Jeremiją bei Matą, savo nausėdiją vadino „miestu ant kalvos“, o Ameriką – naująja Jeruzale. Netrukus atsirado aštuoniolika Jordanų, dvylika Kanaanų, trisdešimt penki Beteliai ir šešiasdešimt šešios Jeruzalės bei Salemai.

Katastrofos baimė ir atpirkimo laukimas didėjo kartu: Prancūziją ir Angliją nuniokojo pilietiniai karai, o tuo pat metu Rytų Europoje kazokai ir plėšikaujantis etmonas Chmelnickis nužudė dešimtis tūkstančių Lenkijos ir Ukrainos žydų. 1649 m. nukirsdintas Karolis I, o Oliveris Cromwellis, tapęs lordu protektoriumi, buvo milenarinis karys, įsitikinęs, kad jo puritonai, kaip ir jų broliai Naujojoje Anglijoje, yra nauja išrinktoji tauta.

„Iš tiesų jus pašaukė Dievas, kaip Jis šaukė Judėją, valdyti su Juo ir Jam, – sakė jis. – Jūs dar sulauksite Pažadų ir Pranašysčių išsipildymo.“ Cromwellis buvo hebrajistas, tikintis, kad Kristus antrą kartą neateis, kol žydai nesugrįš į Sioną ir neatsivers į krikščionybę. Todėl puritonus galima vadinti pirmaisiais sionistais. Joanna ir Ebenezeris Cartwrightai netgi siūlė, kad karališkasis laivynas „savo laivais gabentų Izraelio sūnus ir dukteris į Žemę, pažadėtą jų protėvių amžinam Paveldui“.

Daug žydų rimtai studijavo kabalą, svajodami, kad mesijas jų Ukrainos tragediją pavers atpirkimu. Olandų rabinas Menassehas ben Israelis parašė lordui protektoriui peticiją, kurioje pabrėžė, kad Biblija teigia, jog žydai turi būti išsibarstę po visus pasaulio kampelius prieš sugrįždami į Sioną ir sulaukdami antrojo atėjimo – bet juk jie tebėra ištremti iš Anglijos. Tada Cromwellis sušaukė specialią Vaitholo konferenciją, ir joje buvo nutarta, kad neteisinga atstumti „šią varganą ir niekinamą tautą nuo šviesos ir palikti ją tarp netikrų mokytojų, popiežininkų ir stabmeldžių“. Cromwellis leido žydams sugrįžti. Po jo mirties buvo atkurta monarchija ir Cromwellio puritoniškas mesianizmas neteko galios, bet idėja išliko gyva Amerikos kolonijose ir tarp anglų nonkomformistų, o paskui, po dviejų šimtmečių, suklestėjo per evangelinį atgimimą.

¹ Paplito legenda, kad Siuleimanas turėjo mintį sulyginti Jeruzalę su žeme, bet susapnavo, kad jeigu taip padarys, jį suės liūtai, todėl jis pastatė Liūtų vartus. Tai pagrįsta nesusipratimu: jis iš tikrųjų pastatė Liūtų vartus, bet jų liūtai yra 300-ais metų senesnės sultono Baibarso panteros, paimtos iš sufijų chanakos, anksčiau stovėjusios į šiaurės vakarus nuo miesto. Siuleimanas panaudojo ir daugiau Jeruzalės statinių fragmentų: Grandinės vartų viršų puošia kryžininkų rozetė, o latakas yra kryžininkų sarkofagas. Naujosios sienos neapėmė Siono kalno. Buvo kalbama, kad Siuleimanas, pasižiūrėjęs į stebuklingą taurę ir pamatęs, kad Dovydo kapas liko už miesto, taip įniršo, jog architektus nubaudė mirti. Turistiniuose vadovuose nurodoma, kad jų kapai yra netoli nuo Jafos vartų, bet tai irgi mitas, – tie kapai yra dviejų Safedo laikų mokovų.

² Ferdinandas, vėliau prisiėmęs Jeruzalės karaliaus titulą, gal net nusišypsojo, nes šios idėjos sutapo su jo paties mesianistine kryžiaus žygio vizija: jis taip pat planavo užkariauti Šventąjį miestą, nužygiavęs Šiaurės Afrikos pakrante. Per jo organizuotus žygius į Magrebą, vadovaujant atkakliam kardinolui, jojančiam ant mulo ir mojuojančiam sidabriniu kryžiumi, 1510 m. pavyko užimti Oraną, o paskui Tripolį (dabartinėje Libijoje). Ferdinando ir Izabelės vaikaitis imperatorius Karolis V, Ispanijos, didelės dalies naujojo pasaulio ir Burgundijos bei Habsburgų žemių paveldėtojas, perėmė senelių kryžiaus žygio ambiciją, ir jo šnekos apie žygį į Jeruzalę buvo viena iš priežasčių, kodėl Siuleimanas atstatė sienas.

³ Jie turėjo parduoti Šv. Išganytojo vienuolyną pranciškonams, ir tai buvo tik pradžia. 1685 m. nuskurdę gruzinai prarado savo būstinę, Kryžiaus vienuolyną, kur neva buvo gauta mediena Jėzaus kryžiui, – jis atiteko stačiatikiams. 1187 m. žlugus kryžininkų Jeruzalei, Gruzijos karalienė Tamara puošti vienuolyno nusiuntė savo atstovą Šotą Rustavelį, nacionalinio epo „Karžygys tigro kailiu“ autorių: jis ten tikriausiai palaidotas, freskoje nutapytas jo portretas. Tačiau 2004 m. žilabarzdžio Rustavelio su mantija ir aukšta kepure portretas buvo nuniokotas kaip tik Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui atvykus su oficialiu vizitu jo apžiūrėti. Įtarimai krito ant rusų stačiatikių, bet nieko nebuvo įrodyta. Serbai savo paskutinį vienuolyną XVII a. perleido broliams graikams. Maronitai vis dar laiko vienuolyną prie Jafos vartų, nors gruzinai, maronitai ir serbai seniai nebeteko savo dalies Bažnyčioje.

⁴ Ir žydai, ir krikščionys buvo apimti apokaliptinių lūkesčių. 1523 m. jaunas neūžauga žydas Davidas Reuveni Jeruzalėje sukėlė sąmyšį, pasiskelbęs arabų kunigaikščiu, vedančiu Dešimt genčių atgal į Sioną, bet musulmonas kadis pasigailėjo jo, kaip pamišėlio, tada jis nuplaukė į Romą ir ten buvo priimtas popiežiaus, bet galiausiai krikščionija pasirodė mažiau tolerantiška negu islamas, ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jis mirė Ispanijos kalėjime. 1534 m. anabaptistai, radikali protestantų sekta, užvaldė Vokietijos miestą Miunsterį ir paskelbė jį Naująja Jeruzale. Jų vadovas Jonas Leidenietis, nesantuokinis siuvėjo pameistrys, pasiskelbė Jeruzalės karaliumi, karaliaus Dovydo įpėdiniu. Po pusantrų metų šis naujasis Sionas buvo užimtas ir anabaptistų lyderiai nubausti mirti.

⁵Šie laužai su žmonių kūnais Bažnyčios kieme nebuvo retenybė. 1557 m. sicilietis vienuolis Juniperis du kartus įsiveržė į Aksą, galiausiai jį nužudė pats kadis, o paskui prie Bažnyčios sudegino. Ispanas pranciškonas smerkė islamą pačioje al Aksoje ir buvo nukirsdintas Šventyklos kalne bei užmestas ant dar vieno laužo. Bet, kaip parodė Reuveni atvejis, ne visada viskas baigdavosi mirtimi, o Europos krikščionybė nebuvo civilizuotesnė: XVI a. Anglijoje sudeginta beveik 400 eretikų.

Aldous Huxley’is (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų. Jo geriausi romanai „Puikus naujas pasaulis“, „Kontrapunktas“, „Sala“, „Geltonasis Kroumas“ išversti į lietuvių kalbą. „Metai“ spausdino ir jo esė „Komfortas“ (2010). Čia pateikiamos dar dvi Huxley’io esė: „Cenzūra ir sakytinė literatūra“ bei „Rytoj, poryt ir užporyt“. Parašytos 1952 m., jos įžvalgiai atskleidžia kai kurias XXI a. ir dar tolimesnės ateities problemas, pavyzdžiui, ekonominę knygų cenzūrą, kuriai įveikti siūlomas originalus būdas – garsinės knygos. Žinoma, technikos priemonės, siūlomos šiai idėjai įgyvendinti, paseno (1952 m. Huxley’is negalėjo numatyti šiuolaikinių garso įrašymo būdų), tačiau nepaseno mintis apie garsiai skaitomo kūrinio įtaigumą. Nepaseno ir mintis, kad geros knygos neretai atstoja universitetus. Rašytojui rūpėjo žmonijos plėtros alternatyvos, jo žvilgsnis antrojoje esė siekia 2050-uosius metus.

Aldous Huxley

Dvi esė

Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis

Cenzūra ir sakytinė literatūra

Šiandien pasaulyje, taikiai sugyvendamos, egzistuoja dvi cenzūros rūšys. Totalitarinėse šalyse yra politinė cenzūra, kurią prievarta vykdo valdančioji oligarchija ir jos administraciniai organai. Demokratinėse šalyse, išskyrus informaciją, liečiančią karines paslaptis, politinės cenzūros nėra. Vietoj jos turime ekonominę cenzūrą, kurią nevalingai ir aklai primeta nuolat kylanti knygų, spektaklių ir filmų gamybos kaina.

Totalitarinėje santvarkoje cenzūra žengia koja kojon su tikslinga vienos krypties propaganda. Faktai, mintys ir požiūriai, priimtini valdančiajai oligarchijai, yra be perstojo kartojami ir kalami į sąmonę. O tie požiūriai, mintys ir faktai, kuriems valdančioji oligarchija nepritaria, yra arba smerkiami, arba kur kas dažniau ignoruojami, tarsi jie apskritai neegzistuotų. Nuolatinė, sisteminga tyla viešąją nuomonę formuoja taip pat veiksmingai kaip ir sistemingai kartojama kalba.

Ten, kur valdžia demokratiška, kalba ir tyla, propaganda ir cenzūra nepriklauso nuo kurio nors asmens valios. Jos randasi dėl ekonominių veiksnių įtakos ir kaip prieštaringų norų bei interesų įvairovės išdava. Šie prieštaringi norai bei interesai yra kelių rūšių – filosofiniai, religiniai ir – dažniausiai – komerciniai. Kiekvienam tūkstančiui spausdintos ar sakytinės komercinės propagandos žodžių tenka turbūt vienas filosofinės, dešimt religinės ir nuo penkiasdešimties iki šimto politinės propagandos žodžių. Pinigai ne tik kalba, jie taip pat primeta tylą. Filosofai neturi jokių galių vykdyti tiesioginės cenzūros, nedaug jų turi ir politikai, išskyrus karinę sritį. Tiesa, dvasininkams yra pasisekę priversti visuomenės pramogų gamintojus (bet, laimei, ne knygų ir pjesių gamintojus) laikytis tam tikro religinio respektabilumo ir seksualumo kodekso. Tačiau didžiausias slopintuvas, arba duslintuvas, pritvirtintas prie kiekvieno intelektualios ir meninės raiškos kanalo, yra pinigai. Šios cenzūros nesugalvojo joks piktavalis valdovas. Ji radosi savaime ir atsitiktinai. Bet nors ir netyčinė, vis tiek yra ir veiksminga, ir žalinga. Kokia šios ekonominės cenzūros prigimtis ir ką galime čia padaryti?

Prieš dvidešimt metų, pardavęs du tūkstančius egzempliorių, leidėjas galėdavo susigrąžinti visas knygos gamybos išlaidas. Jei parduodavo daugiau, gaudavo pelno. Vakarų Europos šalyse nenuostolingumo taškas buvo dar žemesnis – leidėjai užsidirbdavo pinigų pardavę tik tūkstantį penkis šimtus ar net tūkstantį du šimtus egzempliorių. Šiandien Amerikos leidėjas neįstengia padengti išlaidų netgi pardavęs mažiau nei septynis tūkstančius egzempliorių. Vakarų Europoje šis kritinis skaičius truputį mažesnis, bet vis dėlto bent tris kartus didesnis nei prieš antrąjį pasaulinį karą. Žinoma, pastaraisiais metais smarkiai išaugo knygų kainos. Ar jos gali dar daugiau kilti, sunku pasakyti. Žmonės mielai moka keturis ar penkis kartus daugiau, negu mokėdavo anksčiau už vakarienę mėgstamame restorane, bet jie nemokės nei dukart, nei du su puse karto daugiau už gerą jų mėgstamo rašytojo knygą. Pardavimai stabteli prie dvigubai didesnės nei prieškarinės kainos, o gamybos išlaidos padidėjo tris kartus. Pelną galima gauti tik tada, kai dideli pardavimai. Dėl to knygoms taikomi griežti ekonominės atrankos kriterijai. Darosi vis sunkiau ir sunkiau išleisti tokį kūrinį, kuris stokoja aiškių populiarumo ženklų.

Tokia pat padėtis ir teatre bei kino pramonėje. Pastatyti Brodvėjuje pačią kukliausią pjesę kainuoja apie septyniasdešimt tūkstančių dolerių, o ne kažin kokio filmo gamyba pareikalaus nuo dešimt iki dvidešimt kartų didesnės sumos. Tačiau bilietų kainos nepakilo proporcingai gamybos išlaidoms. Norint gauti pelno, reikia daugiau seansų ir daugiau žiūrovų nei praeityje. Kad ir kokia būtų kūrinio vertė, jei jis prastai perkamas, jo niekas neinscenizuos ir neekranizuos – bent jau Brodvėjuje ar Holivude. Vakarų Europoje padėtis kiek geresnė, bet ne tokia gera, kad neduotų pagrindo pačioms blogiausioms nuojautoms dėl ateities.

Naujoji ekonominė cenzūra, kaip matėme, nukreipta prieš bet kokią knygą, kurios vargu ar bus parduota septyni tūkstančiai egzempliorių ar daugiau, prieš bet kokią pjesę, kuri neužpildys teatro žiūrovais bent tris ar keturis mėnesius, prieš bet kokį filmą, kuris nesurinks kelių milijonų auditorijos.

Komunizmo ir moralinio persiginklavimo šalininkai1 sutaria vienu klausimu – nepaprastos teatro, kaip propagandos įrankio, svarbos. Už geležinės uždangos ideologiškai teisingos pjesės naudojamos kaip šaltojo karo ginklai, o moraliniai persiginkluotojai savo kampanijoms turi visą arsenalą krikščioniškų „Oklahomų“ bei etiškų „Kačių ant įkaitusio skardinio stogo“. Ar pjesės išties taip veiksmingai formuoja viešąją nuomonę, kaip mano dr. Buchmanas ir rusai, tikrai nelengva nustatyti. Žmonės eina į teatrą sužadinti savo jausmų, ir kai tas jaudulys trunka pakankamai ilgai, jie patiria katarsį. Jaudulys ir katarsis sudaro vieną nedalomą patirtį, beveik ar visai nesisiejančią su nejausminiais žiūrovo gyvenimo aspektais. Voltaire’as, pavyzdžiui, parašė nemažai tragedijų, labai vertintų tais laikais, tačiau pasauliui didžiausią poveikį padarė jo pamfletai, metafiziniai traktatai, straipsniai enciklopedijoje. Tyčinė ar netyčinė, cenzūra visada nepageidautina. Vis dėlto yra tam tikrų sričių, kur ji ne tokia žalinga kaip kitur. Kaip priemonė perduoti svarbiai informacijai ir dėstyti reikšmingoms idėjoms, pjesė nėra tokia paveiki kaip esė, traktatas ar netgi grožinis pasakojimas su nukrypimais. Todėl įsigalėjusi ekonominė pjesių, filmų ir televizijos laidų cenzūra nėra tokia pavojinga kaip atitinkama knygų ir laikraščių cenzūra.

Ekonominę cenzūrą galima apeiti keliais būdais. Iš jų paprasčiausias ir akivaizdžiausias – piniginė parama. Ją gali suteikti autorius – jei jis pakankamai turtingas, arba leidėjai – jeigu jie palankiai vertina menines nepaklausaus kūrinio savybes ar nepopuliarias idėjas ir patyrė nesėkmių knygų klubuose arba turi garantuotų savo leidinių pirkėjų, leidžiančių įgyvendinti gerus leidėjų ketinimus. Be to, paramą gali suteikti ir koks nors fondas, kurio valdytojai laiko savo pareiga skatinti literatūrinius eksperimentus ir skleisti nepopuliarias idėjas. Galiausiai visiškai įmanoma, kad lėšų duos koks komercinis rėmėjas, kuris surizikuos susieti savo reklamą su nesuprantamu, nepripažintu ir visiškai nepaklausiu literatūros kūriniu. Dažniausiai, žinoma, komercinę paramą gauna tas kūrinys, kurios jam mažiausiai reikia. Įgiję populiarumo veikalai nusipelno karališko reklamos agentūrų dosnumo. O tiems, kurie neįgyja, nelieka jokios vilties būti kada nors išspausdintiems.

Šiuo metu demokratiniuose Vakaruose daugelis rimtų mėnesinių ir ketvirtinių žurnalų yra subsidijuojami. Didėjančių išlaidų primesta cenzūra yra tokia veiksminga, kad jei nebūtų mecenatų, nebūtų ir tos nepaklausios literatūros, įvairinančios neaprėpiamą intelektualaus ir meninio konformizmo masyvą. Tačiau mecenatiška turtingų individų ar fondų veikla tik iš dalies ir nevisiškai patenkinamai sprendžia ekonominės cenzūros problemą. Visų suinteresuotųjų labui būtų kur kas geriau, jeigu leidybos verslas taptų finansiškai savarankiškas, koks jis buvo netolimoje praeityje. Visų pirma tai techninė problema. Kaip gaminti knygas taip pigiai, kad apsimokėtų leisti ir pačias nepaklausiausias?

Poligrafinis rinkimas, net ir labiausiai mechanizuotas, yra lėtas ir brangus. Kada nors galbūt bus rastas koks nors daug pigesnis fotografinis būdas. Šiuo metu naudojami alternatyvūs metodai yra beveik tokie pat brangūs, ir jų visuotinis taikymas vargu ar padės išspręsti ekonominės cenzūros problemas.

Bet jeigu leidėjai nebepajėgia leisti ir platinti prasčiausiai perkamų knygų, kodėl to darbo nesiima rašytojai? Viduramžiais autorius neturėjo pasirinkimo, jis privalėjo tapti savo paties leidėju. Pavyzdžiui, Petrarca ir Boccaccio’as pasidarydavo rankraštinių savo raštų egzempliorių ir tarp knygų rašymo netgi rasdavo laiko pasidirbti klasikų veikalų kopijų. O dabar rašomąja mašinėle arba rotaprintu rašytojas gali visai nesunkiai pasigaminti šimtus savo knygų egzempliorių [dabar tai galima daryti internetu – vert. pastaba]. Ekonominei cenzūrai vis aršėjant ir aršėjant, „pasidaryk pats“ judėjimas nuo dailidystės, santechnikos ir elektronikos persikels į knygų gamybą ir leidybą. Mokyklų laikraščiai ir nedidelių bepinigių mokslo draugijų žurnalai jau leidžiami „pasidaryk pats“ būdu. Po kelerių metų mes tikriausiai išvysime nepopuliarių autorių kooperatyvus, dauginančius savo veikalus ir siuntinėjančius juos paštu tiems išrinktiesiems, kurie domisi meniniais eksperimentais ir nebijo „pavojingų minčių“.

Šiuolaikinė technika atgaivino autorių-perrašinėtoją. Nukeldama mus į dar ankstesnį kultūros istorijos periodą, ji dabar traukia iš užmaršties Homero autorių-dainių ir klajojantį viduramžių menestrelį. Šiuos dabar išnykusios rūšies narius Anglijos kaime dar buvo galima sutikti XVII amžiuje. „Kai buvau vaikas, – rašo Johnas Aubrey’us, gimęs 1625 m., – kone kiekvienas bajoras laikė savo namuose arfininką.“ Arfininkai šiek tiek muzikuodavo, bet pagrindinė jų funkcija – dainuoti iš atminties tas begalines balades, kuriose atsispindėjo įspūdingiausi senos ir nesenos istorijos įvykiai, kartais užfiksuoti pačių arfininkų, nes „kai kurie jų“, anot Aubrey’aus, „mokėjo eiliuoti“. Katalikų vienuolynuose arfininkų nebuvo, bet per kiekvieną valgymą vienas iš brolių garsiai paskaitydavo susirinkusiems ką nors pamokomo iš šventųjų gyvenimų arba Bažnyčios Tėvų darbų.

Šiuolaikinei šeimininkei būtų neprošal pasekti šv. Benedikto pavyzdžiu. Koks malonus taptų pats nuobodžiausias ir nejaukiausias pobūvis, jeigu mes, užuot tuščiai plepėję, pasiklausytume ištraukos iš kokios nors protingos knygos! Ir kaip tik tai pasidarė fiziškai įmanoma dėl šių dienų technikos ir pasidarys dar labiau ekonomiškai įmanoma dėl tolesnės jos pažangos. Akliesiems jau dabar egzistuoja ištisa garsinių knygų biblioteka plokštelėse, kurios grojamos patefonu. Šios garsinės knygos neprieinamos plačiajai visuomenei, kuri turi pasitenkinti tuzinu ar dviem skaitinių, išvardytų plokštelių kataloguose ir parduodamų lupikiškomis kainomis. Jei ketiname atgaivinti Homero laikų dainių, jei norime, kad menestrelis ir vienuolyno skaitovas atgautų tą padėtį, kurios jiems nederėjo prarasti, turime rasti būdą parduoti sakytinį žodį pigiau. Techniškai šią problemą galima išspręsti visai nesunkiai. Tereikia tik sumažinti greitį, kuriuo dabar sukasi plokštelės. Bent jau viena firma gamina patefonus, kurių diskai gali suktis perpus lėčiau nei įprastinio patefono. Ir tai nėra pats lėčiausias greitis, kuriuo galima tinkamai atgaminti kalbantį balsą. gera adata įmanoma patenkinamai įrašyti kalbą naudojant aštuonių ir netgi šešių apsisukimų per minutę greitį. Šiuo greičiu galima išleisti didoką knygą dviejose dvylikos colių plokštelėse.

Ilgainiui, be abejo, magnetofonai ir pačios juostos smarkiai atpigs – dėl kelių gerų priežasčių. Pirmiausia neilgai trukus išties bus pigiau išleisti knygą ant dviejų lėtai grojančių plokštelių negu leisti ją spausdintu tomu. Pagaminti matricas, iš kurių spaudžiamos dvi lėtai grojančios plokštelės, kur kas pigiau, nei surinkti šešiasdešimties tūkstančių žodžių knygą ir padirbti matricas, iš kurių ji bus spausdinama. Kai technikai padarys, kas jiems priklauso, patys nepaklausiausi rašytojai galės nepaisyti ekonominės savo veikalų cenzūros.

Ir tai ne vienintelė ir ne svarbiausia priežastis, dėl kurios verta trokšti sakytinės literatūros atgimimo. Šioje visuotinai išmokslintoje visuomenėje daugybė individų niekada neskaito arba skaito tik pačius primityviausius literatūros pakaitalus ir neandertalietišką žurnalistiką. Daugelis šių beraščių yra tapę aukomis tokios švietimo teorijos, kuri pagirtiną dėmesį sintezei ir visumai išdidina iki grotesko ir skelbia, kad nepridera mokyti vaiko analizuoti žodį sudarančių raidžių. To pasekmė, kaip pažymėjo Rudolphas Fleschas gyvai parašytoje knygoje „Kodėl Džonis nemoka skaityti“, yra ta, kad tūkstančių tūkstančiai berniukų ir mergaičių praleidžia dešimt metų mokykloje taip iki galo ir neišmokę to meno, kurį, mokomi senaisiais analitiniais metodais, dažniausiai puikiai suprasdavo penkiamečiai ar šešiamečiai. Prie galybės neskaitytojų ir prastų skaitytojų reikia pridėti tuos visus radijo ir televizijos sirgalius, kurie niekada nebuvo įgiję įpročio skaityti ir kurie į knygą kietu viršeliu žiūri įtariai ir su tam tikra baime. Pamatę ją, jie iškart suvokia, kad ši knyga ne jiems, kad, pabandę ją skaityti, nieko nesuprastų ir mirtinai nuobodžiautų. Tačiau galima įrodyti eksperimentu, kad įtikinus šiuos neskaitytojus, prastus skaitytojus ir vangius skaitytojus pasiklausyti garsiai skaitomos knygos, kurios jie patys niekada nesumanytų atsiversti, daugelis ne tik suprastų tai, kas skaitoma, bet ir labai susidomėtų.

Mūsų pasaulyje žinių kiekis didėja, o išmintis mažėja. Tai neišvengiama, nes mokslą ir techniką plėtoja specialistai, kurių kiekvienas gauna užduotį (užimančią visas darbo dienas ir dar ilgiau) įvaldyti konkrečios srities įmantrybes, sekti teorijos ir praktikos pokyčius, nulemtus mokslo atradimų ir technikos išradimų. Dėl to, kad tokie specialistai gali tapti ir dažnai tampa itin išsilavinusiais barbarais, pastaraisiais metais vis labiau sielojasi pedagogai. Siekdami civilizuoti mūsų būsimuosius fizikus, chemikus ir inžinierius, būsimuosius gydytojus, jaunuosius teisininkus, draudėjus ir vadybininkus, daugelio universitetų ir technikos mokyklų vadovai teigia, kad specialistų mokymą reikia pradėti ir užbaigti humanitarinių mokslų kursu. Ketinimai puikūs, bet kokie rezultatai? paviršutiniški įspūdžiai rodo, kad nevisiškai patenkinami. Ir, man regis, taip yra todėl, kad humanitarinių mokslų, kurie išties yra mokslai apie žmogų, nedera mokyti dėl būsimų egzaminų ar krūvos įskaitų. Jei norime, kad specialistai būtų civilizuoti, o juos tiesiog būtina civilizuoti, ir dar daugiau: civilizuoti visus jų sistemos lygius – nuo autoserviso mechaniko iki atomo fiziko, specialistams reikia pasiūlyti kažką ne tokio formalaus, ne tokio atgrasaus ir, svarbiausia, ne tokio kvailo kaip būsimos įskaitos, o pateikti vertybinius orientyrus ir gyvenimo išmintį. Jei bus rašomi pažymiai, aibė laiko bus eikvojama atsakyti į klausimą, brangų pedantams, bet absoliučiai beprasmišką: kas padarė poveikį kam pasakyti ką ir kada? O vienintelis iš tiesų svarbus klausimas, vienintelis klausimas, į kurį teisingas atsakymas gali padaryti civilizuojantį poveikį būsimajam specialistui, yra klausimas, kurį kėlė Buda ir Jėzus, Lao-tzu2 ir Sokratas, Jobas ir Aischilas, Chauceris, Shakespeare’as ir Dostojevskis, kiekvienas filosofas, kiekvienas mistikas, kiekvienas didis menininkas: kas aš esu ir kokia, jei tokia yra, mano misija? Netiesiogiai šį klausimą kelia ir į jį atsako (savaime suprantama, neteisingai) tie anoniminiai reklamų kūrėjai, kurių žodžius skaito ir girdi dažniau ir daugiau žmonių negu kokio šventojo ar išminčiaus, šventos knygos ar dieviško apreiškimo žodžius. Problemą, su kuria susiduria pedagogai, galima reziumuoti keliais sakiniais. Ar leisime reklamuotojams demokratinėse šalyse ir valdančioms oligarchijoms totalitarinėse valstybėse monopolizuoti visuotinės gyvenimo filosofijos formulavimą? Ar paliksime nekvestionuotas nerealistines aukšto rango specialistų filosofijas, dabar madingas moksliniuose sluoksniuose? Ir jeigu atsakymas „ne“, ar yra geresnis būdas perduoti per amžius sukauptą žmonijos išmintį negu dabartinis įskaitų metodas humanitariniuose moksluose? Į šį labai praktišką klausimą atsakyčiau: yra toks būdas. Tebūnie paskaitos, kurios padės orientuotis humanitarinėje srityje, tačiau didžiausią civilizuojančią įtaką mokiniui turi daryti nuolatinė ir neformali pažintis su tikraisiais pasisakymais tų praeities vyrų ir moterų, kuriems būdingos didžiausios įžvalgos ir didžiausios galios tas įžvalgas išreikšti. Ta nuolatinė ir neformali pažintis su išmintimi yra pati veiksmingiausia, kai išminties žodžiai ne skaitomi, o sakomi. Išskyrus labai nedaugelį ir labai šiuolaikinių poetų, poezija visada buvo kuriama tam, kad ją deklamuotų arba garsiai skaitytų. Tas pat tinka literatūrai, kurią galėtume pavadinti išminties literatūra. Daugelis šventųjų ir išminčių mokė sakytiniu žodžiu; ir netgi kai juos užrašydavo ant popieriaus, šie žodžiai (kaip kiekvienas gali įsitikinti) buvo veiksmingesni, turėjo didesnę skvarbiąją galią tada, kai buvo girdimi, o ne matomi atspausdinti. Ir, mano manymu, tai tinka ne tik sakraliniams ir religiniams tekstams, bet ir pasaulietiškai išminčiai. Pasiklausykite garsiai skaitomų esė, parašytų Bacono ar Emersono, Hume’o ar Bagehoto, Russello ar Santayanos; pamatysite, kad gaunate iš jų daugiau, nei skaitydamas pats sau, ypač jei skaityti jus verčia grėsmė negauti įskaitos. Išspausdinta šimtinė didžiųjų knygų dulkės neatversta bibliotekų lentynose. Įrašytų balsu (tik iš dalies, nes neduok Dieve, kad kas nors eikvotų savo balsą įrašyti jas visas arba kiekvieną ištisai) būtų galima klausyti be širdperšos valgant, plaunant indus, kaip vakarinio laikraščio pakaitalą, lovoje sekmadienio rytą – ir taip supratingai, prielankiai ir maloniai, ką retai pajunta eilinis spausdinto puslapio skaitytojas. Visiems fondams, besirūpinantiems problemomis, kurios kamuoja urbanizuotą ir industrializuotą visuomenę, esančią nuolatinės techninės, intelektualinės ir etinės kaitos būsenoje, pateikčiau štai tokių rekomendacijų. Padarykite, kad žmonijos išminties literatūra taptų visiems prieinama pigiose, lėtai grojančiose plokštelėse. Tą patį padarykite ir su geriausia poezija, sukurta visomis pagrindinėmis kalbomis. Ir su geriausiais romanais, pjesėmis, biografijomis ir memuarais. Paraginkite įmonininkus gaminti patefonus groti šiuos įrašus ir pardavinėti už savikainą paprastus priedėlius, leidžiančius naudoti įprastinius patefonus lėtai grojančioms plokštelėms. Esu tikras, kad taip išleisti penki ar dešimt milijonų duos kur kas daugiau naudos negu šimtai milijonų, išleistų kurti naujiems universitetams arba plėsti esamiems.

Rytoj, poryt ir užporyt

Laikotarpiu tarp 1800 ir 1900 metų daugeliui protų Vakaruose dogma „Pyragai danguje“ užleido vietą dogmai „Pyragai žemėje“. Viską motyvuojančią ir kompensuojančią Ateitį pradėta laikyti ne bekūnės laimės būsena, o gero gyvenimo žemėje vaikams arba (gal kiek pernelyg optimistiškai) anūkams, o gal ir proanūkiams sąlyga. Tikintieji „Pyragais danguje“ guodėsi mintimi, kad visus dabartinius vargus atlygins pomirtinė palaima, ir kai tik jie užsimodavo padaryti kitus žmones didesniais varguoliais negu yra patys (kas dažniausiai ir atsitikdavo), jie pateisindavo kryžiaus karus ir persekiojimus skelbdami, kad praktikuoja, žavingu šv. Augustino posakiu, „mielaširdingą nuožmumą“, kuris, sunaikinęs ar nukankinęs niekingus kūnus žemuosiuose erdvės ir laiko matmenyse, laiduos amžiną sielų gerovę. Mūsų dienomis revoliucingi „Pyragų žemėje“ šalininkai pasiguodžia dėl savo bėdų, svajodami apie tuos nuostabius laikus, kurie išauš žmonijai po šimto metų, ir puola teisinti masines žudynes bei represijas, aiškindami, kad šie žvėriškumai kažkokiu būdu sukurs kilnesnį ir žmoniškesnį pasaulį.

Ne visi „Pyragų žemėje“ šalininkai yra revoliucionieriai, taip pat ne visi „Pyragų danguje“ šalininkai buvo persekiotojai. Tie, kuriems daugiausia rūpi būsimasis kitų žmonių gyvenimas, tampa misionieriais, kryžininkais, erezijų medžiotojais. Tie, kurie daugiausia galvoja apie savo pačių būsimąjį gyvenimą, susitaiko su esamu. Wesley’io3 ir jo pasekėjų mokymas padėjo sutaikyti pirmąją pramonės darbininkų kartą su jos nepakenčiamu likimu ir išgelbėjo Angliją nuo pilnakraujės politinės revoliucijos baisumų.

Šiandien mintis apie jų proanūkių laimę dvidešimt pirmame amžiuje guodžia nusivylusius pažangos rėmėjus ir skiepija atsparumą komunistinei propagandai. Reklamų kūrėjai šiai kartai daro tokį pat poveikį, kokį metodistai darė pirmosios pramoninės revoliucijos aukoms.

Literatūra apie Ateitį ir apie Ateities pakaitalą – Tolimąją Ateitį – yra bekraštė. Šiuo metu utopijų bibliografija turbūt siekia tūkstančius. Moralistai ir politiniai reformatoriai, satyrikai ir mokslinės fantastikos autoriai – visi įnešė savo indėlį į įsivaizduojamų pasaulių fondą. Ne tokios vaizdingos, tačiau įžvalgesnės nei šie fantazijos ir idealistinio entuziazmo kūriniai yra blaiviai mąstančių ir gerai informuotų mokslo vyrų prognozės. Per pastaruosius dvejus trejus metus pasirodė trys labai svarbūs šios rūšies pranašiški darbai – Harrisono Browno „Žmogaus ateities iššūkis“, sero George’o Thomsono „Artimiausia ateitis“ ir sero Charleso Darwino4 „Kitas milijonas metų“. Thomsonas ir Darwinas yra fizikai, o Brownas – įžymus chemikas. Dar svarbiau, kad kiekvienas jų yra kur kas daugiau nei savo srities specialistas.

Pradėkime nuo tolimiausio žvilgsnio į ateitį – „Kito milijono metų“. Paradoksalu, kad kai kada lengviau nuspėti, kas atsitiks per dešimt tūkstančių šimtmečių, negu tai, kas gali įvykti per vieną šimtmetį. Kodėl tarp ateities būrėjų nėra milijonierių ir kodėl nebankrutuoja draudimo kompanijos? Juk jų darbas toks pat – numatyti ateitį. Bet vienos grupės nariams sekasi visą laiką, o kitai grupei pasiseka tik kartais, jei apskritai pasiseka. Priežastis paprasta. Draudimo kompanijos turi reikalą su statistiniais vidurkiais. Ateities būrėjai nagrinėja pavienius atvejus. Galima gana tiksliai nusakyti, kas atsitiks labai dideliam skaičiui daiktų ar žmonių. Prognozuoti, kas atsitiks vienam konkrečiam daiktui ar asmeniui, yra visiškai neįmanoma daugeliui mūsų ir nepaprastai sunku netgi ypatingais gabumais apdovanotai mažumai. Ateinančio šimtmečio istorija susijusi su labai dideliais skaičiais, taigi galima daryti tam tikras prognozes su gana didele tikimybe. Ir nors galime visai tvirtai teigti, kad bus revoliucijų, mūšių, žudynių, uraganų, sausrų, potvynių, derlingų ir nederlingų metų, mes negalime nurodyti nei šių įvykių datų, nei konkrečių vietų, nei jų artimiausių, trumpalaikių pasekmių. Bet kai žvelgiame toliau ir susiduriame su kur kas didesniais skaičiais, susijusiais su kitų dešimties tūkstančių šimtmečių istorija, matome, kad šie žmonių ir gamtos įvykių pakilimai ir nuosmukiai panaikina vienas kitą, taigi įmanoma nubrėžti kreivę, vaizduojančią būsimosios istorijos vidurkį, vidurį tarp kūrybingų ir smukimo amžių, tarp palankių ir nepalankių aplinkybių, tarp besimainančių triumfų ir katastrofų. Toks statistinis pranašysčių metodas, naudojamas nagrinėti didelio masto reiškiniams ir patikimai nustatyti jų vidurkiams. Šis metodas leidžia pranašautojui teigti, kad x procentų moterų gyvenimuose pasitaikys tamsiaplaukių gražių vyriškių, tačiau nepasako, kuri konkreti moteris atsiduos.

Naminis gyvulys yra padaras, turintis šeimininką, kuris gali išmokyti gyvulį triukų, gali jį sterilizuoti arba priversti veistis šeimininkui pageidaujamu būdu. Žmonės neturi šeimininkų. Net ir labiausiai civilizuotoje stadijoje žmogus yra laukinė rūšis, besidauginanti spontaniškai ir nuolat didinanti savo skaičių iki esamų maisto produktų atsargų ribos. Esamo maisto kiekis gali būti padidintas dirbant naujas žemes, staiga dėl bado, ligų ir karo pranykus nemažai gyventojų daliai, taip pat pažangesniu ūkininkavimu. Kiekvienu istorijos laikotarpiu esamos maisto atsargos neviršija tam tikros ribos. Be to, turint omenyje mūsų planetos dydį ir joje vykstančius gamtinius procesus, yra absoliuti riba, kuri niekada nebus peržengta. Priklausydamas laukinei rūšiai, žmogus visada dauginasi iki atitinkamo laikotarpio ribos. Todėl daugelis rūšies narių visada gyvena pusbadžiu. Taip buvo praeityje, taip yra šiuo metu, kai virš pusantro milijardo vyrų, moterų ir vaikų daugiau ar mažiau neprivalgo, ir taip bus per kitą milijoną metų, kai, galimas daiktas, Homo sapiens rūšis bus pavirtusi į kokią kitą rūšį, nenusakomai nepanašią į mus, tačiau vis tiek, žinoma, paklūstančią dėsniams, valdantiems laukinių gyvūnų gyvenimą.

Mes gal ir neįvertiname to fakto, tačiau vis dėlto yra kaip yra: gyvename aukso amžiuje, labiausiai paauksuotame žmonijos istorijos amžiuje – ne tik praeitos istorijos, bet ir būsimosios. Nes, kaip nurodė seras Charlesas Darwinas ir daugelis kitų prieš jį, mes gyvename kaip girti jūreiviai, kaip neatsakingi dėdės milijonieriaus įpėdiniai. Vis didėjančiu greičiu eikvojame metalų rūdų ir iškastinio kuro kapitalą, sukauptą Žemės plutoje per šimtus milijonus metų. Kiek šis išlaidavimas gali tęstis? Nuomonės įvairauja. Tačiau visi sutinka, kad po kelių šimtmečių ar daugiausia po kelių tūkstantmečių žmogus bus iššvaistęs savo kapitalą ir bus priverstas gyventi likusius savo Homo sapiens egzistencijos devynis tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt šimtmečių griežtai pagal pajamas. Seras Charlesas teigia, kad žmogus sėkmingai pereis nuo sodriųjų rūdų prie skurdžiųjų ir netgi jūros vandens, nuo anglių, naftos, urano ir torio prie Saulės energijos ir spirito, gaunamo iš augalų. Maždaug tiek energijos, kiek dabar turime, gali būti gaunama iš naujų šaltinių, bet eikvojant kur kas daugiau darbo valandų ir su daug didesnėmis kapitalo investicijomis į techniką. Tą patį galima pasakyti apie žaliavas, nuo kurių priklauso pramoninė civilizacija. Dirbdami daug daugiau nei dabar, žmonės sugebės išgauti menkutes planetos metalų liekanas arba sukurs nemetalinius visiškai išnaudotų elementų pakaitalus. Jeigu taip atsitiks, kai kurie žmonės vis dar gyvens gana pasiturinčiai, bet ne taip, kaip mes, planetos kapitalo švaistūnai, esame pripratę.

Harrisonas Brownas abejoja, ar žmonija sugebės pereiti prie naujų ir mažiau koncentruotų energijos ir žaliavų šaltinių. Anot jo, yra trys galimybės. „Pirmasis ir labiausiai tikėtinas variantas – grįžimas į agrarinę būseną.“ Šis grįžimas, sako Brownas, beveik tikrai įvyks, jeigu žmogus neįstengs ne tik techniškai pereiti prie naujų energijos šaltinių ir naujų žaliavų, bet ir baigti karų ir kartu stabilizuoti savo populiaciją. Beje, seras Charlesas yra įsitikinęs, kad žmonijai niekada nepavyks stabilizuoti savo populiacijos. Gimstamumą tai šen, tai ten galima reguliuoti tik tam tikrą laiką. Tačiau bet kurią tautą, ribojančią savo gyventojus, galiausiai išstums tautos, neribojančios savųjų. Be to, gimstamumo reguliavimas, mažindamas jį praktikuojančioje visuomenėje aršią konkurenciją, apriboja natūralios atrankos procesą. Betgi jei neleidžiama laisvai vykti natūraliai atrankai, netrukus prasideda biologinė degeneracija. Ir dar reikia paminėti trumpalaikius praktinius sunkumus. Suverenių valstybių vadovai niekada nesugebėdavo susitarti dėl bendros politikos ekonomikos, nusiginklavimo, pilietinių teisių srityse. Ar tikėtina, ar įmanoma net įsivaizduoti, kad jie susitars dėl kur kas opesnės gimimų reguliavimo problemos? Atsakymas, regis, būtų neigiamas. Ir jeigu kažkokiu stebuklu susitartų arba jeigu kada atsirastų pasaulio vyriausybė, kaipgi tą reguliavimą vykdyti? Atsakymas: tik totalitariniais metodais ir netgi tada gana neefektyviai.

Sugrįžkime prie Browno ir antrojo jo ateities varianto. „Galimas dalykas, – rašo Brownas, – kad gyventojų skaičių pavyks stabilizuoti, karo pasiseks išvengti ir bus sėkmingai pereita prie kitų išteklių. Tada žmonija susidurs su struktūra, dunksančia istorijos horizonte kaip antrasis tikėtinas variantas – visiškai kontroliuojama, kolektyvizuota pramonine visuomene.“ (Tokia ateities visuomenė aprašyta mano paties grožiniame veikale apie utopizmą – „Puikus naujas pasaulis“.)

„Trečiasis kelias, kuriuo gali žengti žmonija – tai pasaulinė laisva pramoninė bendrija, kurioje žmonės harmoningai santykiauja su savo aplinka.“ Tai paguodžianti perspektyva, tačiau Brownas greitai atšaldo mūsų optimizmą pridurdamas, kad „vargu ar tokia struktūra ilgai egzistuotų. Ją tikrai būtų nelengva realizuoti ir, be abejo, ją sukūrus, būtų nelengva išlaikyti“.

Po šių gana niūrių samprotavimų apie tolimesnę ateitį su palengvėjimu priimame sero George’o Thomsono nuomonę apie tai, kas išliks iš dabartinio aukso amžiaus. Nesunkiai gaunamos energijos ir žaliavų Vakarų žmogus niekad neturėjo tiek, kiek dabar, ir turės kitų trijų, penkių ar net dešimties kartų laikotarpiu, jeigu tik nesugalvos per tą laiką susinaikinti. Tarp šių ir 2050 metų, kai planetos gyventojų bus bent jau penki milijardai, o galbūt net aštuoni, prie energijos, gaunamos iš anglių, naftos ir krintančio vandens, prisidės atominė energija ir žmogus turės daugiau mechaninių vergų nei kada nors anksčiau. Jis skraidys triskart greičiau už garsą, plauks septyniasdešimt mazgų greičiu povandeniniais laineriais, elektroninėmis mašinomis išspręs ligi šiol neišsprendžiamas užduotis. Dar nepritrūks metalų rūdų, o fizikos ir chemijos mokslai išmokys žmones, kaip jas efektyviai naudoti, ir kartu sukurs daugybę naujų sintetinių medžiagų. Nesėdės dyki ir biologai. Įvairūs dumbliai, mikrobai ir grybeliai bus sukultūrinti, atrinkti ir auginami kaip įvairių rūšių maistas, taip pat cheminei sintezei, kurią vykdyti kitais būdais būtų nežmoniškai brangu. Dar vaizdingesnė perspektyva (nes sero George’o vaizduotė laki) – bus išvestos naujos beždžionių veislės, sugebančios atlikti nemaloniausius žemės ūkio darbus, pavyzdžiui, skinti vaisius, nuimti medvilnės ir kavos derlių. Elektroniniai spinduliai bus nutaikyti į tam tikras augalų ir gyvūnų chromosomų vietas, ir šitaip gaunamos valdomos mutacijos. Medicinos srityje galiausiai bus nugalėtas vėžys, o senėjimas („visas senėjimo procesas yra keistas ir nelabai suprantamas“) gali būti nukeltas neribotam laikui. „Sėkmė, – priduria seras George’as, – ateis visai nelauktai; koks nors atradimas fiziologijoje pakeis dabartinį supratimą, kaip ir kodėl ląstelės auga ir dalosi sveikame kūne, ir teisingos fundamentinės žinios duos atsakymą. Tiktai palyginti lengvas paviršutines problemas galima išspręsti dirbant su jomis tiesiogiai; kitų sprendimas priklauso nuo dar neatrastų fundamentinių žinių, tad kol jų nėra, beviltiška šiomis problemomis užsiimti.“

Apskritai pramoninei žmonijos mažumai trumpalaikės perspektyvos yra nuostabiai šviesios. Jeigu susilaikysime nuo savižudybės karu, galime išties tikėtis labai gerų laikų. Kad mes būsime nepatenkinti savo gerais laikais, aišku be žodžių. Kiekvieną pasiekimą ir individai, ir visuomenės beveik iš karto priima kaip savaime suprantamą dalyką. Tos švytinčios lubos, į kurias ilgesingai keliame akis, užkopus į kitą aukštą, tampa po mūsų kojomis niekingo linoleumo juosta. Tačiau teisė nusivilti yra tokia pat fundamentali, kaip ir visos kitos teisės. (Tiesą sakant, teisė siekti laimės, kitais žodžiais tariant, yra ne kas kita, kaip teisė nusivilti.)

Jeigu dabar nuo pramoninės mažumos nukreipsime dėmesį į didžiulę daugumą, gyvenančią neišsivysčiusiose šalyse, trumpalaikės perspektyvos toli gražu ne tokios viltingos. Gyventojų šiose šalyse kasmet pagausėja daugiau nei dvidešimčia milijonų, ir bent jau Azijoje pagal geriausius paskutinius duomenis maisto gamyba vienam žmogui dabar dešimt procentų mažesnė nei 1938 metais. Indijoje kasdienis maisto kiekis siekia vidutiniškai du tūkstančius kalorijų – kur kas mažiau nei optimalus skaičius. Bet po dvidešimties metų Indijos gyventojų bus padaugėję maždaug šimtu milijonų, ir papildomas maistas, pagamintas eikvojant tiek pastangų ir taip brangiai, pridurs prie dabartinio apgailėtinai skurdaus davinio tik šiek tiek daugiau nei šimtą kalorijų. Ir kol kas toli gražu nėra tikėtina, kad per kitus dvidešimt metų maisto gamyba padidės keturiasdešimčia procentų.

Industrializuoti neišsivysčiusias šalis ir suteikti joms galimybę gaminti pakankamai maisto savo tautoms yra nepaprastai sunkus uždavinys. Industrializuoti Vakarus pasidarė įmanoma dėl kelių istorinių atsitiktinumų. Išradimai, kuriais prasidėjo pramoninė revoliucija, buvo padaryti kaip tik reikiamu metu. Europiečiai kolonistai arba jų palikuonys užėmė didžiulius tuščių žemių plotus Amerikoje ir Australazijoje. Radosi nemažas pigaus maisto perteklius, ir kaip tik šiuo pertekliumi galėjo maitintis ir daugintis tie valstiečiai ir ūkių darbininkai, kurie persikėlė į miestus ir tapo fabrikų darbininkais. Šiandien nėra tuščių žemių – bent jau tokių, kurias nesunku dirbti – ir bendras maisto perteklius, palyginus su dabartiniu gyventojų skaičiumi, yra nedidelis. Jeigu milijonas Azijos valstiečių nuvaromi nuo žemės ir įdarbinami fabrikuose, kas gamins maistą, kurį parūpindavo jų darbas? Kol nepagamins mašinų, jie negaus maisto iš anksčiau dirbamų žemių, ir nebus pigaus maisto pertekliaus iš kitų, tuštesnių šalių, kuris padėtų buvusiems valstiečiams tuo laikotarpiu išsilaikyti.

Ir dar iškyla kapitalo klausimas. Dažnai girdime sakant: „Mokslas išspręs visas mūsų problemas.“ Gal išspręs, o gal ir ne. Juk mokslas gali spręsti praktines problemas tik tada, kai jis taikomas tinkama naudoti technikos forma. Tačiau taikyti mokslą dideliu mastu yra nepaprastai brangu. Neišsivysčiusią šalį galima industrializuoti arba pakelti jos žemės ūkį tik investavus didžiulį kiekį kapitalo. O kas yra kapitalas? Tai, kas lieka patenkinus būtiniausius visuomenės poreikius. Didžiojoje Azijos dalyje būtiniausi daugelio gyventojų poreikiai niekada nepatenkinami, vadinasi, pertekliaus beveik nelieka. Indai gali sutaupyti vieną šimtąją pajamų vienam gyventojui. Amerikiečiai gali atidėti dešimtąją ar šeštąją dalį to, ką uždirba. Kadangi amerikiečių pajamos daug didesnės nei indų, atliekamo kapitalo Jungtinėse Valstijose yra apie septyniasdešimt kartų daugiau negu Indijoje. Tiems, kurie turi, bus duota, o iš tų, kurie neturi, bus atimta netgi tai, ką jie turi. Norint bent iš dalies industrializuoti neišsivysčiusias šalis ir pasiekti, kad jos visiškai apsirūpintų maistu, reikėtų parengti milžinišką tarptautinį Marshallo planą, teikiantį paramą grūdais, pinigais, technika ir kvalifikuota darbo jėga. Bet iš viso to nebus jokios naudos, jeigu gyventojams įvairiuose neišsivysčiusiuose rajonuose bus leidžiama daugintis dabartiniu greičiu. Jeigu Azijos gyventojų skaičiaus nebus įmanoma stabilizuoti, visos industrializavimo pastangos bus pasmerktos žlugti, o galutinė visų suinteresuotųjų padėtis bus kur kas blogesnė nei pradinė, nes badas ir epidemijos pražudys daug daugiau žmonių ir kartu rasis daug daugiau politinio nepasitenkinimo, kruvinesnių revoliucijų ir bjauresnių tironijų.

¹ Moralinis persiginklavimas – krikščioniškas judėjimas, įkurtas JAV pamokslininko Franko Buchmano (1878–1961) ir ypač aktyviai reiškęsis praeito amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose. Siekė diegti aukštas moralines elgesio normas, griežtai pasisakė prieš komunizmą ir homoseksualumą.

² Lao-tzu, arba Laozi (604–531 pr. Kr.), – kinų filosofas.

³ Broliai Johnas Wesley’is (1703–1791) ir Charlesas Wesley’is (1707–1788) – metodistų bažnyčios Anglijoje įkūrėjai; teigė, kad per tikėjimą ir atgailą galima pasiekti krikščionišką tobulumą ir Dievo malonę.

⁴ Charlesas Galtonas Darwinas (1887–1962) – fizikas, gamtininko Charleso Darwino anūkas.

2013 m. vasario 12 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai surengė tradicinį kasmetinį, jau dešimtąjį pokalbį apie praėjusių 2012 metų knygas. Pokalbį vainikavo kūrybiškiausių knygų dvyliktuko išrinkimas.

Nuo 2003 m. į kasmetinius knygų aptarimus susirenkantys literatūrologai šiemet kalbėjosi intriguojančia ir žaisminga tema „Iš bado šuva ir ridiką ėda?“, leidusia ieškoti, diskutuoti ir mėginti aprėpti praėjusių metų lietuvių literatūros lauką, žaismingai klausiant, ar jau badas, ar šiuolaikinė lietuvių literatūra – jau kartus ridikas, ne saldainis? Tokią prieštaringą temą pasufleravo jau kelerius metus matoma ryški lietuviškų knygų tendencija – vis gausėjantis vidutiniškų kūrinių srautas.

Kaip ir kasmet, dar gerokai prieš pokalbį jo dalyviams buvo išsiuntinėtas dešimties puslapių „kritinę atranką“ praėjęs 2012 m. knygų sąrašas, sudarytas pagal Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pateikiamą „Ekspresinformaciją“. Beveik visi diskusijoje dalyvavę LLTI mokslininkai – Elena Baliutytė, Gintarė Bernotienė, Jūratė Čerškutė, Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Algis Kalėda, Mindaugas Kvietkauskas, Loreta Mačianskaitė, Donata Mitaitė, Dalia Satkauskytė, Jūratė Sprindytė, Imelda Vedrickaitė – konstatavo, kad tai gana vidutiniški metai, sunku išskirti ryškius favoritus.

D. Satkauskytės nuomone, tikrai keičiasi lietuvių prozos santykis su poetine tradicija: romanai „konstruojami“, pamažu įveikia emocinį perspaudimą ir lyrizmą, nors perdėto emocingumo pėdsakų vis dar yra. Tačiau šis poslinkis liudija, kad gali atsirasti ir kitas, kitoks prozos modelis. Taip pat buvo kalbėta apie tai, kad praėjusiais metais stebėtas ryškus rašytojų „gelbėjimasis“ nauja medžiaga, ypač istorine, bandymas aktualizuoti Lietuvos istoriją (Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“, Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“).

Kalbant apie 2012 m. poezijos knygas, pabrėžta, kad lietuvių poezija išlieka aukšto lygio, nemažai knygų buvo arti dvyliktuko (Gintaro Bleizgio, Aido Marčėno, Sigito Gedos, Vlado Braziūno, Arūno Sprauniaus). Į trumpąjį sąrašą pakliuvo netipiniai, avangardiniai poezijos žaidėjai – Gytis Norvilas ir Artūras Valionis. Taip pat egzistencinei kūrybos linijai ištikimi Rimvydas Stankevičius ir Stasys Stacevičius.

Pokalbio metu atskiras dėmesys buvo skirtas ir vaikų literatūrai: L. Jakonytė pateikė išsamią ir kritišką praėjusiais metais išleistų vaikiškų knygų apžvalgą.

Apibendrindama pokalbį LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė S. Daugirdaitė pabrėžė, kad kasmetinis literatūros mokslininkų sudaromas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas vis dar išlieka „pastanga pasakyti, kas yra gera literatūra, remiantis kokybiškais literatūros kriterijais ir visiškai atsiribojant nuo knygynų ar leidyklų sudaromų perkamiausių knygų dešimtukų, kurie anaiptol neatspindi kokybės“.

LLTI kritikai teigia rinkęsi knygas, kuriose ieškoma pusiausvyros tarp aktualijų ir literatūrinės kokybės.

Štai toks 2012-ųjų kūrybiškiausių knygų dvyliktukas (abėcėlės tvarka): Eugenijus Ališanka, Gatvė tarp dviejų bažnyčių: esė; Vaiva Grainytė, Pekino dienoraščiai: esė; Marius Ivaškevičius, Išvarymas. Vieno obuolio kronika: pjesė; Arvydas Juozaitis, Gyvųjų teatras. Istorinių asmenybių dramos; Donaldas Kajokas, Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys: romanas; Vidas Morkūnas, Reportažas iš kiaušinio: apsakymai; Gytis Norvilas, Išlydžių zonos: eilėraščiai; Sigitas Parulskis, Tamsa ir partneriai: romanas; Stasys Stacevičius, Stiklinė: eilėraščiai; Rimvydas Stankevičius, Ryšys su vadaviete: eilėraščiai; Alvydas Šlepikas, Mano vardas Marytė: romanas; Artūras Valionis, Apytiksliai trys: eilėraščiai.

Kūrybiškiausios 2012 m. knygos ir LLTI premijos laureatas tradiciškai paskelbtas Vilniaus knygų mugėje – vasario 23 d. Dešimtuoju LLTI premijos laureatu tapo poetas G. Norvilas už eilėraščių rinkinį „Išlydžių zonos“.

Vasario šeštą dieną Rašytojų klube įvyko įžymios literatūrologės Vandos Zaborskaitės (1922–2010) knygos „Autobiografijos bandymas“ sutiktuvės. Renginio vedėjas Valentinas Sventickas pabrėžė, kad ši knyga yra svarbiausia mūsų lituanistikai iš visų 2012-aisiais pasirodžiusiųjų. Kadangi savo mintimis apie knygos atsiradimo aplinkybes ir jos vertę dalijosi net šeši kultūros žmonės, renginio vedėjas didžiuliu smėlio laikrodžiu ketino tramdyti per ilgai užsitęsusias kalbas. Visų kalbėjusiųjų prisiminimai ir išsakytos mintys buvo reikšmingos bei įžvalgios, tad smėlio laikrodis buvo tik graži vakaro dekoracija.

Pirmoji kalbėjo V. Zaborskaitės įdukra ir knygos sudarytoja Virgilija Stonytė, džiaugdamasi, kad knygos pasirodymas yra „puiki dovana mamos devyniasdešimtmečiui“. Daugiausia buvo pasakojama apie antrąją knygos dalį, kurią sudaro 1995–1996 m. įrašyti pašnekesiai su V. Zaborskaite. V. Stonytė prisiminė įrašų aplinkybes: pokalbiai vyko porą vasarų sodyboje, „kai nėra skubos, kai galima džiaugtis kalbėjimu“. Pašnekesių temas V. Zaborskaitė pasirinko pati, sugalvojo ir knygoje esančius jų pavadinimus.

Rašytoja Vanda Juknaitė akcentavo literatūrologės drąsą, visiems primindama Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ istoriją. Jai antrino dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, pasakodamas apie okupacijos laikotarpio komplikuotumą, stebėdamasis, kad, regis, tolstant nuo įvykių vis labiau ryškėja kiekvieno žmogaus pozicija ir laikysena buvusiomis sudėtingomis aplinkybėmis. Dailininkas teigė, kad V. Zaborskaitė pasižymėjo išskirtiniu dvasios aristokratizmu.

Literatūrologė Donata Mitaitė intrigavo: „Pavydžiu visiems, kurie dar neskaitė šios knygos.“ Ji daugiausia dėmesio kreipė į knygoje atskleistą V. Zaborskaitės portretą, asmenybės savikūros procesą, į aprašytus skaudžius išgyvenimus, pralaimėjimus, kurie pateikiami be savigailos ar savęs heroizavimo. Pabrėžta, kad ir knygoje, ir gyvenime vyraujanti V. Zaborskaitės nuostata – net ir sunkiomis aplinkybėmis „daryti, ką gali ir ką sugebi“.

Su D. Mitaitės įžvalgomis solidarizavosi ir Darius Kuolys, žvelgdamas į knygą kaip į intelektualinę biografiją, akcentavęs V. Zaborskaitės laisvą laikyseną, švietėjišką veiklą, kuklią asmeninę poziciją. Jo nuomone, aptariamoje knygoje užfiksuotas atviras ir be nutylėjimų bendruomenės, priverstos išgyventi penkiasdešimt okupacijos metų, liudijimas, kurio iki šiol dar neturėjome.

Apibendrintojos vaidmuo atiteko profesorei Viktorijai Daujotytei, teigusiai, kad tai puikių paliudijimų, intelektualinės drąsos ir nuolankumo pilna knyga. Profesorė džiaugėsi pasirodžiusiu veikalu, nurodė jo svarbą ir vietą lietuvių literatūros kontekste, atkreipė dėmesį į V. Zaborskaitės pasišventimą mokytojiškai veiklai, kvietė prisiminimais pasidalyti auditorijoje sėdėjusias V. Zaborskaitės mokines.

Vakaro metu neliko nutylėtos knygoje paliktos klaidos, neapsieita ir be vakaro vedėjo asmeniškos provokacijos, adresuotos V. Stonytei. Viltingai nuskambėjo knygos sudarytojos noras ir pasiryžimas išleisti V. Zaborskaitės atsiminimų ir laiškų knygas. Tad galime pasidžiaugti, kad mūsų literatūra vis dar turtinama atsiminimais apie moterį, nepaklususią laikui.

V.Zaborskaitės knygos "Autobiografijos bandymas" pristatymas (vaizdo įrašas)

Jau ne vaikas

Ne tokios didelės mūsų nuodėmės,

Nereikia, močiute, mums pogulio.

Lai dūzgena sapnai lyg kamanės,

Nesvarbu, kurie tavo ar mano.

Pastovėkime dar pavėny

Su savo mintim kiekvienas.

Tegu medžiai šnabžda mums maldą,

Ir laukimą, ir skausmą numaldo.

Kai pamaži leisis saulė raudona,

Uždengsi akis ir norėsim raudoti.

Reikės ir mums vieną sykį pogulio

Kaip kamanei nektaro ar dobilo.

2011.XI.20

Laikas

Paukščiai lekioja padebesiais

Ir tupia ant medžių lyg gaidos.

Ilgokai abudu gyvenam sėsliai

Ir šito mums laiko negaila.

Krenta į žolę sode obuoliai,

Kas metai dunksėjimus girdim.

Su paukščiais daug kartų ir tu buvai,

Aptarei rudenio skrydį.

2009.XI–2012.I.5

Įsiūbuoja medį vėjas

Įsiūbuoja medį vėjas, įsiūbuoja.

Ar ištversim šitą vėtrą, mano broli?

Ar nuo aukštumėlės dar pažvelgsime į tolį?

Įsiūbuoja medį vėjas, įsiūbuoja.

Į laukus turbūt neteks ilgai žiūrėti, –

Mes kitiems užleisim savo vietą,

Vargšui atiduosim paskutinę duonos riekę.

Į laukus abiem neteks ilgai žiūrėti...

2009.V.13

Kovas

Pora medžių tarsi maldininkai,

Psalmes giedantys pakelėje.

Įsiterpęs į peizažą, vėjo apgaubtą ir nykų,

Nepagyvinsiu aš jo, deja.

Pats stovėsiu tarsi maldininkas,

Ir giesmė per sausą žolę nučežės.

Jau žiema kalvom nuslinko,

Jau sapnuos kaip burė plasta gegužė.

2008.II.5

Taip netoli

Per akmenuko mėtį nuo tavęs aš gyvenu.

Labas! – spindulys prie durų pasitinka.

Vakar viskas rodėsi painu,

Šiandien – paprasta, nesudėtinga.

„Tu pasenai, labai jau pasenai,

Ir tavo juokas primena man kosulį...“

„Tai medžių lapai šiugžda, – atsakau.

– Sudžiūvo jie seniai.

Gal vienąsyk ir mes jais užsiklosime.“

2009.V.14

Pasišauksiu...

Kai susapnuosiu sapną gražų,

Tai žalsvą rytą atsikėlęs,

Aš pasišauksiu kiemo kielę,

Kad mano sapną užrašytų.

Nes greit pamiršiu, ką regėjau,

Prarasti sapną gaila būtų,

Nupintą iš spalvingų burtų.

Rašyk, striksėk – aš pailsėsiu.

2009.V.22

Kelyje

Tarsi būčiau nusimetęs nuo akių

Permatomą, bet gan pilką raištį.

Rudenio vėlyvo saulė lieja skaistį,

Nuo to grožio gniaužia kvapą – taip ilgu.

Gelsta knygos, vis trumpėja sakiniai,

Ir tarp jų matai žėrutį.

Gal tai Jis apšviečia mano, tavo būtį,

Kurioje brangiems žmonėms gėles skynei.

2010.IX.15

Prisiminimas

Saugau pasakas iš tų žiemų gilių.

Pabaigos nebeskaitau, jau viskas aišku.

Raidės mano lyg lašeliai vaško,

Užsilikę ant kalėdinių žaislų.

2010.IX.16

Pavasario posmas

Miške lizdena ir paukščiai, ir vėjas –

Taip, sutinki pavasarį.

Negi niekad to neregėjai,

Kad iš palaimos toks atviras?..

Buvai tik primiršęs, laukei nekantriai,

Sparnuotį kvietei į savąją šeimą...

Į saulę žiūri, klegeni tarsi gandras –

Tik taip išklegent linksmą posmą išeina.

2010.VI.23

Tyliosios mintys

Nenulaužki medžio šakos –

Ant jos tegu vėjas supasi,

Paukštis gyvena.

Ant jos ankstų rytą

Gimsta žiedai ir giesmė.

Už jos lyg voratinklis rudenį

Užkliūna ir pasilieka

Mūsų tyliosios mintys.

Paslaptis

...Tūnoti medžio kamiene,

Pamiškio šilumą jausti.

Sušlama ir nutyla

Žydintis krūmas šalia.

Nuo ko, pats savęs paklausiu,

Pabėgau, nuo ko pasislėpiau?

Kad sekundes matyčiau

Žybsinčias tamsoje?

Gal todėl palengvėja

Ir kūnui, ir virpančiai sielai...

Tūnoti medžio kamiene,

Laukti gyvybės pradžios.

2009.IX.16